Pirmiausia, tikėjimas greita sėkme Vokietijai yra svetimas. Todėl jie nesiekia greito didelio pelno, nepuola kelti rytdienos akcijų kainų, nesiekia greito pasitenkinimo, negalvoja apie trumpo laikotarpio sėkmę. Todėl jie yra taupūs. Žmonės, valdantys milijardus vertas bendroves, posėdžiauja patalpose, kuklumu primenančiose mokyklas. Todėl jie nekenčia skolinimosi, nes tai trukdytų stabiliam verslo augimui, nekenčia finansinės inžinierijos, pinigų darymo iš pinigų.
Neprasiskolinę, tvirti, verslai nėra priversti atleisti aukštos kvalifikacijos darbuotojų krizės laikotarpiais, kai paklausa sumažėja. Krizės metu ir Vokietijos valstybė padeda. Krizės metu Vokietija, vietoje to, kad (kaip daro Lietuva) mokėti bedarbių pašalpas, moka darbuotojams dalį atlyginimo, kad darbdaviams nereikėtų tuos darbuotojus atleisti. Todėl darbdaviai sukuria krizės metu darbuotojams galimybę išsaugoti sugebėjimus, bei toliau kelti ir taip jau aukštą kvalifikaciją.
Užtat krizei pasibaigus, kai tik mes ieškome kvalifikuotų darbuotojų tarp rusų ir baltarusių (ir viena vietnamietė jau pasirodė!), Vokietijos pramonė jau dirba pilnu pajėgumu. Aukšta kvalifikacija padeda gaminti daiktus, kurie yra geriausios kokybės pasaulyje. Bet kas, kas pabando uždaryti langą Vokietijoje, pajunta, koks tas langas yra sunkus, ir kaip maloniai hermetiškai jis užsidaro.
Kaip konkuruoti su Kinija, Indija, Afrika, kitomis pasaulio vietomis?
Matome, kad konkuruoti reikia darbo kokybe: valstybės, gamyklos ir asmeniniame lygiuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą