Emigracija yra vienintelis būdas užauginti konkurencingus šiandieninėje ekonomikoje lietuvių vaikus

Mes, siekdami didelių kyšių, atėmėme daugumos Lietuvos tėvų pinigus ir atidavėme tuos pinigus Numavičiui (iš Maximos, atsimenate, kaip Maxima dangstėsi invalidais, kad sutaupyti daug milijonų litų mokesčių?) ir kitiems stambiems Lietuvos verslininkams. Numavičius su tais pinigais išvažiavo į Londoną. Mes likome prie suskilusios geldos. Kodėl tai padarė Lietuvos vaikus nekonkurencingais šiandienos pasaulyje? Nes konkurencingi vaikai užauga šeimose, kurios turi pinigų. Klausiate, kodėl? Štai atsakymas:

"Per daugiau negu pusę amžiaus atsirado atotrūkis tarp darbo klasės ir viduriniosios klasės tėvų. 1965 metais motinos, turinčios universitetinį išsilavinimą ir be jo, praleisdavo maždaug tokį patį laiką vaikų priežiūrai. Nuo 2012 metų išsilavinę žmonės kasdien su vaikais praleisdavo pusvalandį ilgiau. Amerikoje kita analizė rodo, kad juodi vaikai iki dviejų metų vidutiniškai gauna vieną valandą per dieną mažiau tėvų dėmesio,  nei balti vaikai. Atrodo, kad paaiškinimas yra didesnis skurdas tarp juodųjų.

Vidurinės klasės tėvai taip pat skiria savo vaikams kitokį dėmesį. Jie žaidžia su vaikais daugiau. Jie linkę atsakyti į vaikų klausimus su savo klausimais. Jie užpildo savo vaiko aktyvumo valandas muzikos pamokomis, organizuotu sportu ir įvairiapusiškomis proto lavininimo akimirkomis. Kai kurie tėvai turi savo palikuonių tvarkaraštį, kuris nueina 18 mėnesių į ateitį, Amerikoje tai žinoma, kaip "mama planuotoja". Trumpai tariant, jie įsitraukia į tai, ką Pennsylvanijos universiteto sociologas Annette Lareau vadina "suderintu auginimu". Ir vis tiek jų vaikai skundžiasi, kad nuobodu.

Nors šį vaikų auginimo stilių lengva pašiepti, problema su suderintu auginimu yra ne tai, kad tai yra juokinga, bet tai, kad tai yra labai veiksminga. Tokiu būdu išaugę vidurinės klasės vaikai susiduria su daugybe kitų žodžių ir sudėtingų idėjų, nei skurdesni vaikai. L. Lareau, daugelį metų tirianti keliasdešimt šeimų, nustatė, kad vyressniojo amžiaus vidurinės klasės vaikai tampa kur kas geresni derybose su institucijomis, kad gautų tai, ko nori, t.y. turi įgūdžius, kurie vėliau jiems daug padeda.

Tačiau šis vaikų auginimo stilius reikalauja daug laiko ir kultūrinių žinių, neminint daug pinigų. Darbo klasės tėvai, kurie ne mažiau myli jų vaikus, dažniausiai neturi šių dalykų. Jiems taip pat trūksta institucinio supratimo ir įtakingų draugų, kurie padėtų jiems įtraukti korepetirorių, kai vaikas mokykloje suklumpa. Darbo klasės požiūris į vaikų ugdymą linkęs remtis idėja, kad vaikai auga patys, ir pirmiausia reikia išlaikyti laimę ir saugumą."

Numavičiaus ir saujelės kitų dėka Lietuvos vaikai jau nebegauna to, ką turi pasiturintys vaikai konkuruojančiuose su mumis kraštuose. Ir tai yra nebepataisoma. Skurde užaugę Lietuvos vaikai nebeprasimuša ir augina savo vaikus skurde.  Emigracija yra vienintelis budas užauginti konkurencingus šiandieninėje ekonomikoje lietuvių vaikus.