Vienintelė išeitis - greitai nuversti valdžią.

Universitetai bei kolegijos yra būtina šiuolaikinės visuomenės dalis. Per juos baigusius inžinierius, verslininkus, teisėjus, medicinos seseris, gydytojus, mokytojus, bibliotekininkus ir daugelį kitų specialistų, šios mokymo įstaigos veikia mūsų visų gyvenimą.

Pagaliau Kubiliui pavyko sunaikinti visa tai. Aukštasis mokslas Lietuvoje privatizuotas. Žemės ūkis, pramonė bei smulkieji verslai - jau leisgyviai. Basanavičiaus, Smetonos ir kitų svajonės sukurti šiuolaikinę visuomenę nepriklausomoje Lietuvoje paleistos vėjais. Tai, kas išsaugota net vergovės Rusijai metais - sugriauta.

Ką daryti po Lietuvos universitetų bei kolegijų suardymo?

Oligarchai ir jų statytiniai, naudodamiesi krize bei žmonių nepasitenkinimu, revoliuciniu keliu ardo mūsų gyvenimo būdą. Tai jų jėgos šaltinis. Kartu tai yra ir jų silpnoji vieta. Nepasitenkinimas gali išsilieti per kraštus. Jis gali nušluoti ir oligarchus bei jų Seimą. Todėl dar aktyviau dalyvaukime protestuose.

Deja, tokiu apskaičiavimu negalima planuoti asmeninių finansų. Net jei pavyktų gauti studento krepšelį šiais metais, tektų konkuruoti su pinigų maišais. Jie repetitorių, kyšių bei pažinčių pagalba užkels savo vaikų pažymius. Sakykim, kad grupės studentų pažymiai taptų tokiu būdu labai geri. Gabaus ir darbštaus teisuolio pažymiai būtų "tik" geri (dvidešimt procentų mažesnis balas, negu labai geras). Tokiu atveju mūsų teisuolis turėtų arba skolintis banke didžiules sumas, arba nutraukti studijas ir grąžinti tai, ką jis "skolingas" už dvejus metus. Išeina, kad visi, net ir gavę krepšelius, mokysis skolon.

Todėl racionalu bent laikinai trauktis iš Lietuvos. Traukiantis studentams, teks išvykti ir dėstytojams. Todėl net tiems studentams, kurie iki krepšelių eros pradėjo studijas, gali nepasisekti jas užbaigti. Važiuokite, kas galite. Grįšite, jei mums pavyks greitai išdraskyti naikinančių Lietuvą vagių lizdą.

Vienykimės. Prie visų bėdų Lietuvai prisidėjo dar viena. Mes negalime konkuruoti pasaulyje be pakankamo išsilavinusių žmonių skaičiaus. Jei valdžia mums tik trukdo, turime daugiau dirbti patys. Kaip mes galime padėti tiems, kurie ieško kur išvykti? Kaip mes galime paremti jau išvykusius? Tarkimės. Tėvynės ateitis dabar dar daugiau yra ne tik mūsų, bet ir jų rankose.

Nesinervink.lt

Nesinervink.lt reklamos potekstė:

Nesinervink, kad bankrutuos Lietuvos universitetai ir kolegijos, nes dauguma nenorės net šanso lįsti į dideles skolas, kol užsienyje yra geresnis pigus ar visai nemokamas išsilavinimas.

Nesinervink, kad Tavo vaikai ir anūkai turės studijuoti užsienio kraštuose užsienio kalbomis. Nesinervink, juk ne Tau laikyti tuos egzaminus ir studijuoti.

Nesinervink, kad Lietuvos verslui visai nebus ruošiami aukštos kvalifikacijos kadrai.

Neik daužyti Seimo langus, demonstruoti gatvėse ar versti Kubilių su Steponavičiumi bėgti iš Vilniaus į Lenkiją.

Nesinervink.

Lietuvos medicina, mokslas ir gripo pandemija

Pasirodo gripo pandemija [1]. Tai mirtinas pavojus kiekvienam iš mūsų. Dabar - ne laikas filosofuoti.

Na ir buki, jūs mielieji. Jums Steponavičius įtaisys daugiau daniškų kiaulidžių vietoje universitetų ir kolegijų. Iš ten sklindantis "kultūros" aromatas - viskas, ko jums trūksta. Mirsite nuo kiaulių gripo kiaulių smarvėje.

Dabar atėjo laikas veikti.

Kodėl lietuviai neklauso mūsų šauniosios Veterinarinės tarnybos? Ji gi pilnai kontroliuoja situaciją. Kubiliaus įsakymu, ji sulaiko prie Lietuvos sienos visas kiaules, įskaitant šernus, bei papučia jiems po uodega. Taip kiaulių gripas nupučiamas atgal į užsienį. Tikėkimės, kad nei vienas šernas nepūstelės atgal. Gal susiprotės mūsų valdžia, naikinanti Lietuvos medicinos ir mokslo sistemą. Likome beginkliai pandemijos akivaizdoje. Vykime nemokšas kubilius ir steponavičius iš vyriausybės. Jie yra pavojingi nacionaliniam saugumui.

Steponavičius jau pabaigė suokalbį su Rubikonu. Dabar jis suokalbyje su skandinaviškais bankais. Ruošiasi sunaikinti Lietuvos universitetus, ligonines ir visą ūkį. Po pandemijos laisvuose plotuose įsitvirtins skandinavai. Beje, tas pandeminis dalykas yra labai nemalonus. Nuskęsi tavo paties skrepliuose. Rizikos grupė pandeminio gripo atveju yra jauni ir sveiki. Juos nuvaro į kapus jų pačių gera imuninė reakcija.

Naivūs ir kvailoki komentarai sutinkami Lietuvos internete. Tai Kirkilas kaltas dėl gripo. Tai fabrikai. Tai bakterijos supainiojamos su virusais. Ir visur jaučiasi kvailas Lietuvos valdžios optimizmas: visam pasauliui bus blogai, tik durniui Kubiliui labai pasiseks. Pirmo pasaulinio karo laikų gripo pandemija nunešė daug milijonų gyvybių. Melskitės, mielieji krikdemai, ar kuo ten jūs besivadintume, jei dar mokate.

Jei suaugęs žmogus serga gripu ir dar vemia bei turi paleistus vidurius, tai galima įtarti kiaulių gripą. Už šešių mėnesių nuo pandemijos pradžios paprastai pasirodo antroji, labiau prisitaikiusi prie žmogaus organizmo, viruso banga, kuri pareikalauja žymiai daugiau aukų. Istorijoje su kiaulių gripu atsispindi visas mūsų pasaulis. Jame daug kas susieta: neabejotinas ryšys tarp tvarkos universitetuose ir jaunimo emigracijos, tarp emigracijos ir mokinių skaičiaus mokyklose, tarp mediko išsilavinimo kainos ir medicininio aptarnavimo prieinamumo, tarp medicininio aptarnavimo kokybės ir tautos išlikimo galimybių.

Ar jūs turite laiko pagalvoti, ką ardote su jūsų reforma?

1. JAV ieško kiaulių gripo šaltinio

Mūsų varganos aukšto mokslo įstaigėlės

"Gal po reformos ir numirs kelios aukšto mokslo įstaigėlės, kuriose iki šiol galėjai nusipirkti diplomą,tačiau nuo to, ko gero, blogiau nebus niekam." [1] Visos mūsų "aukšto mokslo įstaigėlės" neišlaikys konkurencijos su kitomis šalimis. Kas panorės užsikrauti milžiniškas skolas dabar, arba rizikuoti pavirsti beviltišku skolininku po dviejų metų?

Iš didesnių šalių vienintelė Rusija padarė tokią universitetų reformą. Jei ta reforma jums taip patinka - varykit į Rusiją. Priims. Rusų barinai nuo seno mėgsta juokdarius iš užsienio.

Galima paaiškinti Adamkaus ir Kubiliaus tikslus. Jie svajoja sustiprinti krizę, kad su jos pagalba prastumti kraštutines reformas. Pagal šį planą visi Lietuvos žmonės turi atsidurti skandinaviškų bankų skolų baudžiavoje. Laisvais liktų tik monopolistai.

1. Ar įstumsime dar vieną reformą į šunkelius ? Komentarai.

Dvigubos pilietybės priešininkams

Padėkime tautiečiams. Tegul jų sunkiai uždirbtos santaupos ir pensijos prisideda prie Tėvynės atstatymo darbų. Paso problema yra susijusi su pensijų klausimu. Pilietybė būtina daugelyje šalių, kad gauti pensijas. Kad pastoviai gyventi ir išleisti tuos pinigus Lietuvoje, praverčia Lietuvos pasas.


Kadangi dauguma valstybių nedraudžia turėti dvigubą pilietybę, visi lietuviai, kas panorės, ją turės, nepaisydami despotiškų dabartinių Lietuvos istatymų. Vakarų šalys nesidalins informacija apie savo piliečius su Lietuvos valstybe. Tai draudžia jų istatymai. Todėl jūsų ekstremalus Konstitucijos interpretavimas stiprina panieką Lietuvos įstatymams.

Sakykime, Bananų respublika paprašys informacijos, ar Jonas Jonaitis yra JAV pilietis. Naudodamiesi tokia informacija, korumpuotoje Bananų respublikoje grupė žmonių politiniais ar ekonominiais sumetimais pagrobs atvykusį Joną Jonaitį. Aišku, kad JAV vengia ir vengs tokio naivaus apsikeitimo informacija. Jau dabar daugelis JAV piliečių, siekdami saugumo užsienyje, apsimeta Kanados gyventojais. Kai kurie iš jūsų vadina tokią logiką kliedesiais. Kas yra kliedesiai? Neatitinkantys realybės paisčiojimai? Ar atitinka realybę tavo svajonės, kad turtingos šalys su tavimi, despotišku, korumpuotu ir kvailu ubagu, dalinsis informacija apie savo piliečius?

Dvigubos pilietybės ribojimas yra tipiška stručio pozicija: galva - smėlyje, o užpakalis - iškeltas visų pajuokai.

Kodel siulomas istatymas toks blogas?

"Kęstas >to Kestui,, 2009 04 23 08:30,

2009 04 23 17:02

Tu teisingai sakai. Mes gimstame gabus arba nelabai. Kubilius gime kvailas.

Bet jei neturesime kritines gabiu ir universitetus baigusiu zmoniu mases, niekas apie musu gabumus nesuzinos. Neislaikysime konkurencijos pasaulineje ekonomikoje. Siulomas istatymas sunaikins ne tik Lietuvos universitetus, bet ir lietuviu islikimo pasaulyje galimybes.

Neleiskime saujelei durnu Europos provincijos politiku skandinti visa Lietuva.

to Kestui,,

2009 04 23 08:30

ar gabus pasidarai tik baigęs vidurinę?"

Įvertink:

1

1. Seimas po svarstymo pritarė švietimo reformą numatančiam įstatymui. Komentarai

Truksta talentu

Tie is musu, kuriems pasiseke daznai bendrauti su talentingais kitu tautu zmonemis, jauciame talentu trukuma Lietuvoje. Ko verti mus krizeje valdantys zombis Adamkus, kiborgas Semeta, paaugliukas Steponavicius, laborantas Kubilius... Tokios tautos, kaip rusai ar rumunai gal turi jiems pakankamai talentingu zmoniu ir tarp turtingesniu. Todel jie beveik vieninteliai pasaulyje sudare galimybes studijuoti tik turtingiesiems. Mums prisijungti prie ju bei panaikinti galimybes studijuoti gabiems, bet neturintiems brangiu privaciu mokytoju, yra pernelyg didele prabanga. Tauta jau dabar nepasitiki elitu bei emigruoja masiskai. O kas bus, kai tame elite liks dauguma vidutinybiu?

Ar reikalingos mums reformos?

Patys paskende oligarchijos valdymo baloje, kaip mes parodysim kelia Baltarusijai ir kitoms kaimynems.

Siulomu reformu keliu toliausiai pazengusi Airija dabar yra gilesneje krizeje, negu dauguma issivysciusiu saliu.

Uztenka vogti ir naikinti Tevyne, prisidengiant reformomis.

Jau tie švedai...

Jau tie švedai... Jie skraidys is Vilniaus. Jie mokys musu studentus, isvytus is Lietuvos ju banku pagalba. Jie ir gaus mokescius is tu studentu, kai studijos bus baigtos. Tie mokesciai pades ju pensininkams. Kas kaltas, kad musu pensininkams bus blogai? Mes patys. Ne tuos renkame i Seima, broliai lietuviai.

Kas laukia studentu, jeigu Steponaviciaus reforma bus prastumta?

Kas laukia studentu, jeigu Steponaviciaus reforma bus prastumta?

Kas istos su krepseliais, rizikuos ju netekti uz dvieju metu. Tada liktu paskolos.

Tie, kurie studijuos, paeme paskolas rizikuos likti be tu paskolu bet kuriuo momentu. Visi bankai del krizes kabo ant plauko.

Universitetai, prarade daugeli isgasdintu studentu, rizikuos bankrutuoti. Kaip jie jungsis su likusiais, ar bus likusieji, visa tai dabar neaisku. Sansu likti be vietos studijoms Lietuvoje bus gana daug, net jei bankai issilaikys dar keleta metu.

Ar jus norite prasideti su tokia rusisko-rumunisko laukinio kapitalizmo painiava?

Kokiu kadrų mums reikia?

Burgis ir Petrikaite, (1) muzikantai is Airijos ir dar daug kitokiu atsitiktiniu zmoniu skelbia ju nuomones apie tai, ko reikia krizes apimtai Lietuvos ekonomikai. Pigios darbo jegos laikai baigiasi. Mums reikia konkuruoti globalioje ekonomika su Indija, Kinija bei kitais krastais. Verslininku, mokslininku bei valstybes vadovu bendru susitarimu reikia nutarti, kiek ir kokiu kadru mums reikes.

1. Šįmet valstybė daugiau rems kolegijų studentus

Lygiuojami su rusais

"Vyriausybės vadovas, pristatydamas metinę ataskaitą Seime, priminė, kad Lietuva labai toli konkurencingumu atsilieka nuo šiaurės Europos šalių ir pakvietė paremti studijų reformos įstatymą.

Gražu, kai valdžia jau supranta šalies konkurencingumo priklausomybę nuo studijų. Tačiau ar supranta kaip ir kodėl studijos tvarkomos ekonomiškai stipriausiose pasaulio šalyse?

Jau daug nerimo išsakyta dėl studijų reformoje numatytų

permainų. Tačiau nepastebima, kad ta reforma nepajudina pagrindinės posovietinės ydos – masinio studentų rėmimo ne socialiniu, bet pažangumo pagrindu. Kokių šalių išbandytu keliu Lietuvą pasiryžę vesti politikai, balsuodami už naująjį studijų įstatymą? Ar tikrai tų, kurios rikiuojasi konkurencingiausių šalių sąrašo viršuje?

Štai vienos šalies universitetas skelbia, kad nuo rudens mokestį už studijas mažina pusiau. Ne visiems ir ne gabiausiems studentams. Tik vaikams iš šeimų, kurios turi ekonominių sunkumų. Ir mažina mokestį ne visiems proporcingai, bet progresyviai. Tai reiškia, kad labiausiai nepasiturinčios šeimos už vaikų studijas nemokės visai. Ne visiški vargšai – mokės, bet aštuonis kartus mažiau, negu uždirbantys dvigubai.

„Ir kas tai per komunistinė šalis?“ – paklaus labiausiai mūsų švietimo reformų apšviestas Lietuvos skaitytojas. „Ar tik ne Baltarusija? Negali būti, na nebent Šiaurės Korėja?“ Deja, ne. Dar šiek tiek toliau į rytus, tai – Jungtinės Amerikos Valstijos.

Tik nepagalvokite, mielas skaitytojau, kad tai kokia nors universitetu pasivadinusi pradžios mokykla, siekianti įveikti nelegalių imigrantų iš Meksikos neraštingumą. Tai privatus, vienas geriausių pasaulyje Jelio (Yale) universitetas. Jis jau daugiau kaip keturiasdešimt metų deklaruoja, kad netaiko mokesčių lengvatų, finansiškai neremia studentų nei pagal jų akademinius, nei pagal sportinius pasiekimus. O remia tik pagal šeimos pajamas, turtą, šeimos dydį, studentų skaičių šeimoje, šeimos išlaidas medicininei pagalbai ir kitus socialinius veiksnius.

Pvz., šeimos, kurių metinės pajamos siekia 60 tūkst. dolerių, o turtas – 100 tūkst., už vaikų studijas universitetui visai nemoka. Jeigu pajamos yra 90 tūkst., o turtas – 150 tūkst. – moka tris tūkstančius dolerių. Tačiau šeimai uždirbant 180 tūkst. dolerių per metus ir turint 200 tūkst. dolerių turtą, tenka mokėti net 23 tūkst. dolerių.

O kokie studentai remiami Europoje? Informaciją apie tai skelbia vienas didžiausių Vokietijos Ifo Ekonominių tyrimų institutų Miunchene. Penkiose iš senųjų ES šalių (Airijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Švedijoje) valstybiniuose universitetuose studijos nemokamos. Taip pat yra ir keliose naujosiose ES šalyse (Čekijoje, Kipre, Lenkijoje, Maltoje, Slovakijoje, o bakalauro studijos – ir Slovėnijoje). Dar keliose šalyse už studijas reikia mokėti, bet mokėjimas arba paskolų grąžinimas irgi siejamas su studento socialine padėtimi arba jo atlyginimu baigus studijas (Austrija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Olandija).

Kitose keliose šalyse už studijas mokama nuo 200 iki 1000 eurų per metus (Belgija, Liuksemburgas, Vokietija, Portugalija). Tokia kaina, atsižvelgiant į minėtų šalių pragyvenimo lygį, nėra reikšminga kliūtis. Tačiau ir čia ji irgi nepriklauso nuo studento gabumo ar stropumo.

Kas bendro tarp visų vakarų Europos šalių valstybinių ir net minėto JAV privataus universiteto? Visur pagrindinis studentų finansinio rėmimo kriterijus – socialinė jų padėtis. Arba už studijas nemoka niekas, arba moka tik pasiturintys, arba moka visi, bet nepasiturintys atleidžiami nuo paskolos grąžinimo. Ir niekur pagrindiniu nėra laikomas studento gabumo ar stropumo kriterijus. Suprantama, juk nepakankamai gabiems ar nepakankamai stropiems universitetuose tiesiog ne vieta.

Vakarų demokratijos šalys nėra tokios švaistūnės, kad finansuotų studijas ne pagal socialinį, o pagal akademinių pasiekimų kriterijų. Kiekvieno gabaus jaunuolio tėvai supranta studijų naudą savo vaikui ir mielu noru moka už jas, jeigu tik turi pakankamas pajamas. Kodėl valstybė turėtų prisidėti? Gal paskatinti gabų jaunuolį labiau stengtis? Tačiau, jei tokios paskatos reikalingos, tai tas jaunuolis ne toks ir gabus – nepajėgia suvokti studijų naudos.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad neracionaliai elgiasi tik skandinavai ir dar kelios Vakarų šalys, kurios išimtinai valstybės lėšomis finansuoja visų, net ir turtingųjų, studijas. Jokios mįslės čia nėra. Tų šalių stipriai progresinės pajamų mokesčių sistemos užtikrina, kad valstybės paramos dėka sėkmingą karjerą padarę ir daug uždirbantys žmonės valstybei grąžina daug daugiau, negu iš yra gavę studijų metu.

Ir vis tik Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje yra ir po reformos pagrindiniu studentų rėmimo kriterijumi liks gabumai ir stropumas, o ne pajėgumas susimokėti už studijas. Yra daugiau šalių, kurios mokestį už studijas sieja su studentų pažangumu? Tai – Rusija, Rumunija... Gal dar viena kita panašią praeitį turinti šalis.

Būtų labai nesmagu prisipažinti, kad nepriklausomai nuo išmoktos vakarietiškos retorikos, tebesam nevalyvi postsovietikai. Keblioje padėtyje gelbsti sava Konstitucija. Jos 41-asis straipsnis tikrai teigia, kad a ukštasis mokslas prieinamas visiems pagal sugebėjimus, o gerai besimokantiems valstybinėse mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

Tokias daugiaprasmes Konstitucijos nuostatas kiekvienas gali prisitaikyti savaip – pagal savo sugedimo laipsnį. Ir prisitaiko. Bus remiami pažangūs ir moksleiviai, ir gabūs, ir neturtingi studentai, o per juos ir valstybiniai, ir privatūs universitetai. Pasirodo, nepaisant silpno šalies konkurencingumo, visi jos gyventojai gali būti paremti, visi – laimingi. Bent jau tie, kas sau prisitaikė Konstituciją...

Taigi, Konstitucija prisitaikoma vietoje to, kad būtų pakeista. 147 straipsnis numato: sumanymą keisti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Turi teisę, bet neteikia. Neteikia nei politikai, ar jie būtų pozicijoj, ar opozicijoj, nei rinkėjai.

Matyt Konstitucija atitinka Lietuvos visuomenės politinę brandą. Prie jos prisitaikoma, o neprisitaikantiems yra Yale (Jelio) ir dar daugybė kitų universitetų šalyse, kurių piliečiai neturi tokios didelės prisitaikymo patirties, tokių prisitaikymo gabumų. Ten žmonės remiami pagal kitą, mums taip netinkamą – socialinį kriterijų."

(Studentai – Konstitucijos ar nevalyvumo vergai?)

Apsaugokime mūsų universitetus, apsaugokime mūsų kultūrą

Malonu skaityti gilią universitetų reikšmės analizę iš Bažnyčios mokymo pozicijų. (1) Juk jėzuitai atnešė universitetinę kultūrą Lietuvai. Jei sunaikinsime universitetus, teks patenkinti aukštesnį išsilavinimą turinčių specialistų poreikį, priimant tik užsieniečius. Mūsų kultūra nunyks. Nejaugi vestuvės Lietuvoje bus švenčiamos tik valgant kiniečių prietarais paremtą valgių sąrašą?

1. Arimantas Raškinis. Bažnyčios socialinis mokymas ir universitetai

"2009-04-09
Pratarmė
Dabar vykstanti diskusija apie universitetus pademonstravo, kad mūsų visuomenėje, netgi katalikiškoje ir ateitininkiškoje, labai trūksta to integralaus Bažnyčios mokymo jutimo. Neretai susiduriame su tokia minčių eiga: „Aš esu geras katalikas, sąžiningai laikausi Įsakymų ir uoliai praktikuoju, todėl tai, kaip aš suprantu vieną ar kitą visuomenės problemą, ir yra tikras katalikiškas jos supratimas.“ Deja, pasirodo, jog yra ne visai taip. Kad susidarytume tikrai krikščionišką supratimą, reikia daug skaityti (kaip 2009 m. 1-ajame „Ateities“ numeryje rašė V.Malinauskas), susipažinti su Bažnyčios socialinės doktrinos dokumentais. Tiesa, juose sunku rasti paruoštą rekomendaciją rūpimais viešojo gyvenimo klausimais, nes tai yra teologiniai, o ne aktualiosios politikos tekstai. Tenka po akmenėlį surankioti mintis iš įvairių Bažnyčios dokumentų, kad galėtum sudėsčioti daugmaž vientisą rūpimo vaizdo mozaiką.
Universiteto sampratos vieta Bažnyčios socialiniame mokyme
Bažnyčia visais laikais daug dėmesio skyrė universitetams. Vatikano tinklalapyje galima rasti gana daug jiems skirtų tekstų, iš kurių nesunku matyti, kaip šv. Sostas žiūri į universitetus. Tas požiūris, kaip ir dauguma Bažnyčios socialinės doktrinos klausimų, pirmiausia grindžiamas krikščioniškąja antropologija – supratimu, kas tai yra žmogaus asmuo, kokia žmonių tarpusavio santykių prigimtis.
1. Žmogaus asmuo
Bažnyčios mokymo apie visuomenę centras yra žmogaus asmuo, sukurtas Dievo pagal savo paveikslą, su iš to kylančiu orumu, apdovanotas laisva valia ir esmingai reikalingas visuomeninio gyvenimo (Gaudium et spes, 12). „Žmogiškoji būtybė visada yra vertybė savaime ir sau, – niekada kaip vartojimui skirtas subjektas, įrankis ar daiktas.“ – „Jis ne „daiktas“ arba „objektas“, kuriuo galima naudotis, bet visada tik „subjektas“, turintis sąžinę ir laisvę, pašauktas atsakingam gyvenimui visuomenėje ir istorijoje, palenktas dvasinėms ir religinėms vertybėms“ (Christifideles laici, 37, 5); – „Žmogus pirmiausia yra asmuo, kuris ieško tiesos...“ (Centesimus annus, 49). – „Pačia savo prigimtimi žmogus yra visuomeninė būtybė: todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gabumų“ (Gaudium et spes, 12).
2. Bendrasis gėris
Visuomenės būklę žmogaus asmens atžvilgiu apibūdina bendrojo gėrio sąvoka. Bendrasis gėris drauge yra ir kriterijus, į kurį pirmiausia reikia atsižvelgti, vertinant vienų ar kitų pokyčių tikslingumą, taip pat tarsi apibendrintas tikslas, kurį reikia maksimizuoti, siekiant geresnės visuomenės. Už jo visuomet slypi kiekvieno ir visų tobulumo siekis. „Bendroji gerovė – tai visuomeninių gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek paskiriems nariams lengviau pasiekti savo tobulybę...“ (Gaudium et spes, 26).
Dėka savo visuomeninės prigimties žmonės gyvena susibūrę į įvairias bendruomenes. „Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas ir dėl to ji laikosi savų taisyklių, tačiau visų institucijų atrama, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1881).
Ši nuostata taikytina ir universitetui, kaip bendruomenei.
Bendruomenės svarbos visuotinumą iliustruoja ir Bažnyčios požiūris į verslo įmones. “Bažnyčia pripažįsta teisėtą pelno, kaip geros verslo būklės ir funkcionavimo rodiklį… Tačiau ne vien pelnas rodo verslo būklę. Visai įmanoma, kad įmonės ekonominiai rodikliai yra geri, tačiau žmonės, kurie yra vertingiausias įmonės turtas, yra pažeminti ir pažeistas jų orumas. Tai yra ne tik morališkai neleistina, bet tai neigiamai veikia ir ūkinę įmonės veiklą. Juk verslo tikslas yra ne tik gauti pelną, bet ir sukurti žmonių bendriją” (Centesimus annus, 35).
3. Kultūra
Kultūra yra labai svarbi bendrojo gėrio sudedamoji dalis. Kaip matėme, “bendrasis gėris yra sąlygų visuma, leidžianti asmenims ar jų grupėms pasiekti tobulumo”, todėl Vatikano II susirinkimas nurodo, jog kultūra yra būtina to sąlyga: „Žmogaus asmeniui būdinga, kad tik kultūra, tai yra savo prigimties turtų ir vertybių vystymu, jis pasiekia tikrą ir visavertį žmoniškumą” (Gaudium et spes, 53).
4. Universitetas
Universitetą savo ruožtu Bažnyčia traktuoja kaip labai svarbų kultūros bendradarbį, dar daugiau, laiko, kad „universiteto pašaukimas yra vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje“, ir mato universitetą pasižymintį tokiomis „skiriamosiomis vertybėmis: žinių vienybe, asmens pirmumu, tarnystės ir pilietiškumo verte profesiškai ugdant bei vystant tyrinėjimus, ir tiesos horizontų nuolatiniu siekimu” (Universitetinė sielovada Europoje, 8).
Taigi matome, kad universitetai per kultūrinį (plačiąja prasme) veikimą dalyvauja bendrojo gėrio kūrime, vykdydami misiją: sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui kuo labiau išplėsti savo prigimties turtus.
Universiteto tarnavimas
Kardinolas Francis Arinze, Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacijos prefektas, pateikia tokį universiteto aptarimą (http://www.zenit.org/article-22442?l=english):
„Universitetas yra vieningas tyrimų ir studijų centras, akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė, susivienijusi žinių ir pažinimo siekimo pagrindu; aukštoji mokykla tarnauja platesnei visuomenei“, o ši ją išlaiko materialiai.
Kokios yra svarbiausios šio aptarimo prasminės dalys? Pirma: universitetas yra akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė; antra: bendruomenės vienijimosi pagrindas – pažinimas, žinių ir tiesos siekis; trečia: pažinimas vyksta kaip tyrimų ir studijų vienovė; ketvirta: universitetai tarnauja platesnei visuomenei. Panagrinėkime šias prasmines dalis detaliau.
Universitetas yra bendruomenė. Čia paminėtini keli dalykai.
1. Matėme, kad, kalbėdama apie verslo struktūras, o tai tinka ir administracinėms institucijoms, Bažnyčia vertina ne tik funkcinę jų paskirtį, bet ir tai, kad jos sukuria „žmonių bendriją“. Universitetų bendruomenės yra dar „tikresnės bendruomenės“, nes į jas susiburia asmenys ne dėl to, kad juos kažkas „iš išorės“ nusamdo kažkokiam darbui, o kad jie buriasi į bendruomenę, skatinami „iš asmens vidaus“ kylančios žinių ar tiesos siekimo paskatos.
2. Universitetų bendruomeniškumas yra susijęs ir su žmonijos žinių formavimosi autonomiškumu. Gamtos dėsniai, technikos naujovės yra atrandamos tik tada, kai jau būna sukurtos ar nustatytos joms atrasti būtinos žinių ar technologijų prielaidos. Nė už jokius pinigus, jokio diktatoriaus įsakymu nebus atrastas joks dėsnis, jeigu tam dar nepribrendo sąlygos.
3. Mokslo bendruomenės nuo verslo įmonių skiriasi dar ir tuo, kad jų sėkmės laidas yra ne konkurencija, o kooperacija. Kiekvienas tikras mokslininkas stengsis patekti dirbti į tokį mokslininkų kolektyvą, kuriame yra tarpusavio bendradarbiavimo dvasia, kuris turi užmezgęs gerus bendradarbiavimo ryšius su kitomis mokslininkų grupėmis, net jeigu ten bus jam mokamas ir mažesnis atlyginimas.
Universitetinių bendruomenių pagrindas – pažinimas. Mokslo bendruomenės skiriasi nuo verslo bendruomenių savo motyvacijos objektu. Apsigimusiam verslininkui svarbu ir įdomu įgyvendinti savo sumanymus, sukurti strategijas, kad jo idėjos klestėtų, kad veikla plėstųsi, kad pirmautų tarp kitų savo kolegų, o jo verslumo matas yra gaunamas pelnas ir kapitalas. Jie rodo verslo pažangą ir lemia tolesnių galimybių laisvę. O apsigimusiam mokslininkui labiausiai rūpi suprasti ir pažinti, kokie dėsniai valdo vieną ar kitą mūsų pasaulio žinių sritį, iš kokių struktūrinių elementų sudaryta viena ar kita realybė, kaip sugalvoti įtaisus ar metodus, kurie vis naujai ir vis veiksmingiau vykdytų tam tikras funkcijas. Jis gali, kęsdamas materialinį nepriteklių, ištisas dienas ir metus praleisti spręsdamas tas problemas, bet nekeis savo užsiėmimo į geriau apmokamą, nes jam tai paprasčiausiai neįdomu. Tokie tad žmonės lemia mokslo pažangą ir studijų kokybę, ir tik visiškai nieko neišmanantys asmenys gali siūlyti verslo pasaulio dėsnius, pelno kriterijus taikyti mokslo pasauliui, kaip naują pažangią žinių ekonomikos šuolio priemonę.
Tyrimų ir studijų vienovė yra universitetų skiriamoji žymė. Gerą studijų kokybę lemia tai, kad žinias perduoda tie asmenys, kurie dirba priešakinėse mokslo linijose. Tai mažiau taikytina į specialistų rengimą ir aukštąjį profesinį mokymą orientuotoms kolegijoms. Kadangi „studijų krepšelio“ finansavimo principas skirtas finansuoti tik studijas, nekreipiant dėmesio į mokslo krypčių pasiskirstymą, tai jis griauna tyrimų ir studijų vienovę ir negali būti taikomas universitetams.
4. Universitetas tarnauja visuomenei, o tai reiškia, kad labai svarbu gerai suprasti santykį tarp visuomenės ir universitetinės bendruomenės. Bažnyčios socialinis mokymas aiškina, kad šis santykis turi būti nustatomas remiantis subsidiarumo principu, kuris skelbia: „Aukštesnė organizacija neturi kištis į žemesnės vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti, derindamat jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekdama bendros gerovės“ (Centesimus annus, 48).
Iš subsidiarumo išplaukia ir pasaulyje priimtas universitetų akademinės laisvės principas, įteisintas ir Lietuvos Konstitucijoje. Konstitucinis Teismas šio principo veikimą paaiškino plačiau: „Aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (LR Konstitucinio Teismo nutarimas 2008 03 20 d., 13 konstatavimo punktas). Ten pat nurodoma, jog „autonomija nereiškia, kad universitetų veikla negali būti ... valstybės reguliuojama ir prižiūrima“. Taigi Konstitucija labai aiškiai atskiria savarankišką universitetinės bendruomenės savivaldą ir savo struktūrų formavimą nuo valstybinės priežiūros ir reguliavimo. Demokratinėse valstybėse valstybės priežiūros ir reguliavimo įgaliojimai nustatomi remiantis įstatymo viršenybės principu – įstatymas nustato valstybės ir bendruomenės kompetenciją ir atsakomybę, įstatymų vykdymo priežiūros mechanizmus ir atsakomybę už nevykdymą; garantuoja viešumą. Šiuo požiūriu Švietimo ir mokslo ministerijos reformos siūlymai prieštarauja Konstitucijai, nes panaikina universiteto Senato, atstovaujančio bendruomenei, teisę savarankiškai formuoti statutą, o tą teisę perduoda ministerijos formuojamai tarybai.
Iš subsidiarumo principo išplaukia ir universitetų atsakomybė ir įsipareigojimai tarnauti visuomenei. Ši tarnyba reiškiasi tokiose plotmėse.
a) Kuriant, kaupiant, platinant naujas žinias ir užtikrinant „gyvų žinių“ infrastruktūrą. Tai reiškia, kad tauta ir valstybė privalo turėti savų ekspertų ir specialistų iš visų tų sričių, kurios dominuoja pasaulio techninėje-kultūrinėje pažangoje ir lemia tautos gyvybingumą; tik turėdama pakankamai gerai suformuotą aukštos kvalifikacijos ekspertų rezervą, valstybė gali jaustis užtikrinta dėl savo vystymosi ateities; nusikalstama yra tokio rezervo formavimo politiką patikėti dvyliktokų pasirinkimams.
b) Ugdant tautai strateginį intelekto potencialą, užtikrinantį kultūrinio ir tautinio tapatumo išsaugojimą. Tai reiškia, kad tautos tapatumo išsaugojimui labai svarbu turėti pakankamai didelę kritinę masę intelektualiai pajėgių, suprantančių, tautiškai apsisprendusių ir sugebančių vadovauti asmenų. Kaip tik tokie žmonės organizuodavo sukilimus prieš carizmą, jie sudarė 1941-ųjų metų Birželio sukilimo branduolį, pagaliau jie dominavo Sąjūdyje. Juodžiausi Lietuvos priešai – carai, hitlerininkai ir komunistų okupantai pirmiausia tremdavo inteligentus ir uždarinėdavo universitetus. Dabar universitetų likvidavimui kelius tiesia G. Steponavičiaus vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija.
c) Ugdant harmoningas asmenybes, gebančias profesines žinias ir įgūdžius suderinti su dvasine inteligencija ir pilietinės visuomenės poreikiais. Ši funkcija tiesiogiai skirta įgyvendinti Bažnyčios socialinio mokymo mintį, „universitetams vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje“, ir padėti kiekvienam asmeniui išskleisti savo prigimties dovanas.
d) Dalyvaujant regionų tolygios socialinės ir kultūrinės plėtros procese ir mažinant socialinę atskirtį. Tai svarbus ankstesnės dalies papildymas, nurodantis, jog bendrasis gėris turi pasiekti visus asmenis. Universiteto buvimas regione yra niekuo nepakeičiamas jo kultūrinės gerovės kūrimui: čia studijuoja, gyvena ir pasilieka dirbti jaunimas, čia gyvena dėstytojų šeimos su savo kultūros „vartojimo“ reikmėmis, pagaliau per universitetų finansavimą regionas gauna kultūriniam gyvenimui biudžeto lėšų. Jei valdžiai rūpi viso krašto klestėjimas, tai universitetai neturi būti sukoncentruoti vien sostinėje, bet turi būti optimaliai išdėstyti visoje šalyje, o ministerija privalo rūpintis, kaip juos išdėstyti ir sustiprinti, o ne kaip sunaikinti.
Ministerijos siūlomos reformos aptarimas
Be krikščioniškosios (tradicinės, europinės) universiteto sampratos paminėtinos kitos dvi.
Komunistinė universiteto samprata. Universitetas – tai valstybinė įstaiga, valdoma pagal socialistinių valstybinių įmonių teisines normas, su ministerijų skiriamais rektoriais; dėstytojai – valstybės tarnautojai, samdomi nustatytoms funkcijoms vykdyti; universitetų paskirtis – ugdyti aktyvų „komunizmo statytoją“. Universitetų politinį-ideologinį veidą prižiūri asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriami partorgai.
Kraštutinio liberalizmo universiteto samprata (ja grindžiama ir ministerijos siūloma reforma). Valstybinis universitetas – tai aukštųjų studijų paslaugas teikianti viešoji (arba valstybinė) įstaiga (privatus universitetas – mokymo paslaugas teikianti, pelno siekianti privati įmonė). Universitetas veikia remdamasis komercijos ir laisvosios rinkos principais (ekonomiškumas, reklama, konkurencija, silpnesniųjų bankrotas); universitetą valdo savininkai arba asmeninio pasitikėjimo pagrindu sukurtos Tarybos. Universiteto paskirtis – parengti specialistus, geriausiai prisitaikiusius dirbti vartotojiškos visuomenės konkurencijos sąlygomis.
Abiem šioms sampratoms bendra:
a) Akademinė bendruomenė ignoruojama, jos savivalda ir įstatymo viršenybė pakeista centralizuotu asmeninio pasitikėjimo valdymu. Ministerijos reforma iš universiteto bendruomenės atima svarbiausius jos bendruomeniškumo elementus – pačiai nustatyti savo struktūras, rinktis savo valdžią, formuoti savo įstatus ar statutą. Jai paliekama teisė pačiai rūpintis, kaip geriau atlikti savo kaip dėstytojų pareigas, o šis „socialistinis lenktyniavimas“ vadinamas akademine laisve.
b) Vietoj studijų ir tyrimų vienovės dominuoja mokymo paslaugos. Ministerijos reformoje numatytas finansavimas per „krepšelius“, skirtus studijoms, skatins universitetus dėl jų konkuruoti ir rūpintis vien dėstymu. Universitetai bus stumiami į pedagoginių paslaugų teikimą (tai būdinga privatiems universitetams), o tyrimai ir tos jų sritys, kurios nėra dėstomos, sunyks, nes joks studentas neneš „krepšelio“ į tą sritį, kur jis neketina studijuoti, nors tai ir būtų svarbus mokslas. Nykstant tyrimui, automatiškai menkės ir studijų kokybė.
c) Universitetų paskirtis – vietoj laisvo asmenybės tobulėjimo ir žinių plėtotės formuoti ideologizuotai orientuotus (komunizmo kūrimui, laisvajai rinkai) darbuotojus. Ir komunizmas, ir liberalizmas, būdami materialistinės ideologijos, universiteto paskirtimi laiko ne tarnauti žmogaus asmens išsiskleidimui, o gaminti žmogų-įrankį materialinės gerovės visuomenės kūrimui. Krikščionišku požiūriu žmogus, išvystęs įgimtus savo talentus, automatiškai tampa savo srities specialistu. Ministerija siūlo ugdyti vartotojiškos visuomenės tikslams pajungtą, konkuruoti (o ne bendradarbiauti ir solidarizuotis) įgudusį specialistą, bet ne ugdyti asmenybę.
Ministerijos siūlymai nesuderinami ir su subsidiarumo principu. Valstybė atsisako vykdyti savo, kaip strateginio intelektinio potencialo planuotojo ir universitetų kuriamos kultūros, visuomenės bendrojo gėrio reguliuotojo vaidmens, o šią funkciją paveda nieko apie tai neišmanančiai ir už nieką neatsakingai moksleivių miniai. Sveiku protu nesuvokiamas absurdas.
Ministerijos siūlymai nesuderinami su bendrojo gėrio reikalavimais. Pažeidžiamas tolygios regionų kultūrinės plėtros principas. Dėl jaunimo natūralaus potraukio į sostinę sunyks ar visai išnyks universitetinė kultūra regionuose.
Universiteto, kaip specialios biudžetinės įstaigos, statusą pakeičiant viešosios įstaigos statusu, Lietuvoje bus atvertas kelias valstybinių studijų sistemą pakeisti studijų paslaugų verslo sistema, o universitetų turtą „prichvatizuoti“.
Bendrojo gėrio reikalavimas bus pažeistas ir dėl to, kad studijų prieinamumas bus labiau priklausomas nuo turtinės padėties, studentai įsiskolins bankams, padaugės privačių, pelno siekiančių universitetų, padidės socialinė atskirtis pagal turtą ir pagal regionus.
Išvada. Švietimo ir mokslo ministerijos siūloma „reforma“ yra ne tik nesuderinama su Bažnyčios socialiniu mokymu, bet yra ir niekaip nepamatuotas ir nepagrįstas, neatsakingas socialinis eksperimentas su grėsmingais padariniais. Šis eksperimentas paliečia ne tik akademinę bendruomenę, bet per būsimus studentus ir kiekvieną Lietuvos šeimą. Lietuvos jaunimui sumažės aukštojo mokslo prieinamumas, jis bus stumiamas emigruoti į užsienį, o sunaikintam intelektiniam potencialui atkurti prireiks ne vieno dešimtmečio.
„Ateitis“ 2009 m. Nr.3"

Lietuva be universitetų - jau šiais metais

Universitetai skiriasi nuo kitų mokymo įstaigų tuo, kad juose moko žmonės, atliekantys mokslinius tyrimus. Mokslo vystymas nerealizuojamas be glaudaus bendradarbiavimo. Studentai dalyvauja moksliniame darbe. Jų bendradarbiavimas tarpusavy bei su dėstytojais taip pat būtinas.

Įvedant kovos už išgyvenimą principus, universitetai, kaip tokios mokslo įsisavinimo bei vystymo organizacijos, yra sunaikinami. Jie žūsta iškart po darbo sąlygų pakeitimo. Pati bendradarbiavimo dvasia eina šuniui ant uodegos. Nereikia net laukti išsivaikščiojimo po kitų šalių universitetus.

Mums siūlomas universitetų likvidavimas.

Steponavičius siūlo kilpas

Kęstas 2009.04.08 08:53

Tik krizei pasibaigus, verslas žinos, kokio išsilavinimo darbuotojų jam reikia. Jaunimas jaučia, kad Lietuva iškasenų pardavinėjimu nepragyvens, kad pigios darbo jėgos po sunkmečio nebeliks, kad mūsų verslas turės pereiti prie sudėtingesnių paslaugų bei prekių, todėl ir siekia universitetinio išsilavinimo. Sunku suvokti, kodėl reformatoriai ruošiasi didžiulių skolų grėsme išvyti iš Lietuvos vienintelį mūsų turtą: sugebančius ir norinčius dirbti žmones. Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia. Steponavičius gi siūlo: "socialiai remtiniems studentams palūkanas valstybė įsipareigotų kompensuoti – bent didžiąją jų dalį." Taigi didžiulės skolos krizės apimtoje šalyje jiems būtų paliktos. Laikas ponui Kubiliui ir mūsų mokslininkams bei verslininkams sukurti Lietuvos ūkio vystymo viziją. Tai leistų sukoncentruoti kadrų ruošimo resursus strateginėse Lietuvai srityse. Tikėtis, kad mokiniai, bėgiojantys su krepšeliais, padarys šį darbą už mus, yra nusikalstamas naivumas. Atidėliojant tai, sumažėja mūsų verslo, maitinančio visą valstybę, galimybės išgyventi. Kultūringi ir suprantantys situaciją žmonės, kaip Rektorių konferencija, pasisako prieš šią reformą. Žmonės, kurie nieko nesupranta moksle, studijose bei ekonomikoje, tačiau tikisi, kad revoliucijos metu kas nors taip pasikeis, jog jiems gal tektų kokia nors asmeninė nauda, garsiai rėkia už reformą. Tarp internautų dauguma tokių jau emigravo, išsaugojo neapykantą Lietuvai, bet tikisi, jog reforma gal sukurtų jiems nors mažus, bet šiokius tokius, šansus prastumti jų prastesnių gabumų vaikus per Lietuvo universitetus. Blogiausiu atveju, jiems būtų įdomu stebėti rimtų ir sveikų mokslo įstaigų sunaikinimą kvailių minios jėgomis. Parsidavę studentų viršūnėlių dalys net nesupranta, kad reformatoriai siekia sunaikinti dalį universitetų. Tarp naikinamų gali atsidurti ir kiekvieno iš mūsų asmeninė alma mater. Ką mes tada darysime? Ar ne laikas protestuoti, kol nevėlu?

Kubiliaus veidmainingas rūpestis lietuvių sveikata

Ne mūsų sveikata ponas Kubilius rūpinasi. (1) Kaip ir viskas, ką jis daro ar sako, yra padengta veidmainystės sluoksniu. Svarbiausias jo rūpestis buvo, yra ir bus: kaip kuo daugiau pinigų iš mūsų kišenės padalinti godžioms monopolijoms. Ir vėl tas pats: mokesčiais - išeina, o išmokomis - negrįžta.

Jei šią vyriausybę nesuardysim, ji sunaikins visus, kurie retkarčiais serga, kuriems nekliuvo dideli turtai rusų palikimo dalybose, kurie neturi pažįstamų tarp vietinių cariukų, leidžiančių gyventi nelegalaus verslo šešėlyje. Dėl saujelės rinkėjų žioplumo nukentės dauguma.

1. Sprendimu dėl pašalpų ragina rūpintis sveikata. "Vyriausybė pirmadienį pritarė siūlymui nemokėti ligos pašalpos už tris pirmąsias ligos dienas... "Tai tam tikra prasme raginimas prisižiūrėti sveikatą ir preventyviai vesti aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą, kad tų ligų būtų mažiau“, – teigė A. Kubilius. "

Reformatoriai ieško durnių

Netekusieji krepšelio taptų situacijos įkaitais: jie negalėtų nebetęsti studijų, nes tokiu atveju jiems tektų į valstybės biudžetą grąžinti panaudotą krepšelio dalį, ir privalėtų imti paskolą, jei norėtų tęsti mokslus. (1)

Reformatoriai ieško durnių, norinčių studijuoti krizės alinamoje Lietuvoje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis.

1. "V.Būdienė. Mokslo ir studijų reformos atidėliojimas demoralizuoja sistemą

Virginija Būdienė, Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro vadovė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, www.DELFI.lt

2009 balandžio mėn. 6d. 12:59

Nusiųsti Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (29)

Teksto dydis:

DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Mokslo ir studijų įstatymo projektas, kurį baigė svarstyti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, buvo rengiamas bene trejus metus, politinės partijos buvo pasirašiusios susitarimą dėl jo esmės, tad reta partija galės jo principų išsiginti. Taip jau atsitiko, kad Lietuvos mokslo ir studijų sistema yra labai decentralizuota, todėl centralizuotai siekiami pokyčiai reikalauja stiprios politinės valios, daug pastangų, energijos, lėšų. Regis, politinės valios kol kas yra, tad svarbu ja pasinaudoti ir reformas kuo greičiau pradėti.

Kiekviena diena, prarandama vis dar nepriėmus „reforminio“ įstatymo yra demoralizuojanti sistemą, vis labiau verčia visuomenę abejoti valstybės biudžeto ir asmeninių investicijų į ją prasme, ir net ją niekinti, o abiturientus išvažiuoti svetur. Taip yra todėl, kad, tiek reformatoriai, tiek ir jų oponentai argumentuodami reformos poreikį, stengiasi piešti dabartinę sistemos būklę žiniasklaidoje ir viešuose susitikimuose sutirštintai tamsiomis spalvomis, sukarikatūrinti.

Retai išgirsi, kad turime bent mažą pretekstą didžiuotis, tarsi nėra nė vieno puikaus mokslininko, nė vienos kokybiškos studijų programos. Argi blogis yra noras studijuoti?

Lietuvos universitetų ir kolegijų diplomai kuo puikiausiai pripažįstami kitose šalyse, pagal mokslui skiriamas lėšas iš biudžeto, kaip BVP dalį, esame devinti Europos Sąjungoje, Lietuvos mokslininkų publikacijų reikšminguose žurnaluose augimas vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Va, tik citavimo indeksas nekoks, tai dar teks mokslo biurokratams kokią metodikėlę sukurti, kad bent jau vienas kitą cituotume, kaip daro patriotiški estai.

Reformos oponentai kol kas nepateikia rimto alternatyvaus pasiūlymo, išskyrus reikalavimą autoritariškai nuspręsti, kuriuos universitetus uždaryti, kuriuos palikti. Nors tai ilgai eskaluotas pasiūlymas, bet visi, kurie bent kiek buvo susidūrę su dabar klestinčia biurokratine, klanine sprendimų priėmimo „kultūra“, supranta, kad tai yra utopija. Reformatoriai pasirinko kitokią taktiką tam pačiam tikslui pasiekti - pirma dar labiau susilpnink tai, kas jau ir taip silpna, po to reorganizuok. Kur kas diplomatiškesnė taktika.

Įstatymas nustatys tik principus, o detalės bus Vyriausybės rankose

Įstatymu nustatytų principų reikia kuo greičiau, nes abiturientai nerimauja, aukštosios mokyklos pasimetusios, nes vis dar veikia dabar galiojančių įstatymo nuostatos, o garantija, kad bus priimtas naujas įstatymas nors didelė, bet ne absoliuti.

Virginija Būdienė:

Reformos oponentai kol kas nepateikia rimto alternatyvaus pasiūlymo, išskyrus reikalavimą autoritariškai nuspręsti, kuriuos universitetus uždaryti, kuriuos palikti.

Įstatymo priėmimu bus nustatyti tik patys bendriausi būsimos sistemos funkcionavimo principai. Diskusijų dėl reformos kokteilyje suplakamas ir pats įstatymo projektas ir daugybė techninių detalių, kurios bus detalizuotos tik poįstatiminiuose dokumentuose. Kai kurie svarbūs dalykai bus ne Seimo, bet Vyriausybės galioje, pvz., studento krepšelis, kaip principas, bus įtvirtinamas įstatymu, bet jo formavimo ir paskirstymo detalės bus nustatomos, koreguojamos Vyriausybės aktais.

Prognozuočiau, kad krepšelio metodika kurį laiką bus nuolat modifikuojama, priklausomai nuo jo įgyvendinimo pasekmių ir keisis priklausomai nuo valstybės ekonominės ir finansinėsbūklės. Taip pat ir paskolų sistema bus detalizuojama ne pačiame įstatyme, o Vyriausybės dokumentuose - juk nerealu nustatyti įstatyme bankų palūkanų normą ir kitas detales. Taigi, dauguma nežinomųjų yra ne įstatymo projekte.

Įstatymo „vilkduobės“

Pati nemaloniausia numanoma reformos pasekmė - menkesnės galimybės studijuoti nepasiturinčių, žemesnio išsilavinimo tėvų vaikams. Tokią prielaidą galime daryti remdamiesi tarptautiniais ir nacionaliniais mokinių pasiekimų tyrimais. Jie rodo, kad Lietuvos moksleivių mokymosi rezultatai tiesiogiai susiję būtent su socio-ekonominiu tėvų statusu - išsilavinimu, pajamomis, namuose esančiomis mokymuisi reikalingomis priemonėmis, pvz., knygomis.

Vadinasi, tokių šeimų vaikams galimybės gauti nemokamą studijų vietą yra menkesnės. Gal korepetitoriai galėtų padėti išlyginti starto pozicijas? Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro korepetitoriavimo tyrimai parodė, kad korepetitorių paslaugomis irgi dažniau naudojasi didžiųjų miestų, turtingesnių, aukštesnio išsilavinimo tėvų vaikai. Visų valstybės subsidijų atidavimas „gabiausiems“ yra gan žiauri socialinės reprodukcijos priemonė, kadangi nebebus ribojamas ir mokesčio dydis krepšelio negavusiems.

Reformatoriai tikisi, kad naujasis įstatymas labai sustiprins sistemos savireguliaciją. Priėmus įstatymą atsiras „leisgyvių“ aukštųjų mokyklų, kurios negaus nei pakankamai krepšelių, nei studentų mokesčio už mokslą, todėl teks įgyvendinti universitetų, kolegijų tinklo optimizavimo (sujungimo) planą. Pirmasis universitetų stambinimo planas jau buvo pasiūlytas prieš metus Nacionalinės plėtros instituto. Gal pagal jį, o gal kitaip, teks universitetus sustambinti, paliekant po stiprų universitetą ir po stiprią technikos aukštąją mokyklą Vilniuje ir Kaune.

Jei norime tolygesnio valstybės geografinio vystymosi (kad tauta nesueitų į sostinę), regioninius universitetus teks stiprinti, galbūt prijungiant prie jų vietos kolegijas, į dalininkus kviečiant savivaldybes ir verslininkus. Gaila, kad laikas tam dabar nepalankus. Alternatyva - regioniniai universitetai, kaip kadaise, grįš į didžiųjų globą ir bus jų subsidijuojami.

Vilniuje turėtų išlikti Menų akademija. Pedagoginis universitetas, galėtų tapti Švietimo akademija, dirbančia švietimo sistemos teorinio aprūpinimo darbą, suteikianti mokytojams profesinę pedagoginę kvalifikaciją, o dalykinės studijų dalies (matematikos, chemijos, ...) atsisakyti.

Apskritai, sprendimas būtų efektyviausias, jei mokytojus rengti susivienytų kelios aukštosios mokyklos - taip sustiprindamos tiek dalykinių, tiek ir pedagoginių studijų kokybę. Yra tik vienas „bet“ - tokius supergigantus bus labai sunku suvaldyti, gali susitiprėti ir taip stipri jų fakultetinė dezintegracija. Jau ir dabar kai kurių universitetų fakultetai yra tapę mini universitetais, nes finansiškai labiau apsimoka turėti savus visų dalykų dėstytojus, nei kviestis iš kito fakulteto.Vienas kitas universitetas ar kolegija gal būs net privatizuoti.

Vyriausybė po įstatymo priėmimo turės dar vieną sunkų „namų darbą“- mokslo institutų tinklo optimizavimą. Jį atlikti nesunku, jei Mokslo taryba ir Saulėlydžio komisija padės Vyriausybei atsakyti į labai paprastus klausimus - kam vieną ar kitą institutą Vyriausybė yra įsteigusi, ar tie tikslai dar vis adekvatūs (jei tie tikslai kam nors žinomi) ir kokius mokslo uždavinius sprendžia konkretus institutas, kurių negali išspręsti universitetų mokslininkai. Galbūt, dalis mokslo institutų puikiai išgyventų juos privatizavus.

Abiturientai - pragmatikai ar idealistai?

Virginija Būdienė:

Kiekviena diena, prarandama vis dar nepriėmus „reforminio“ įstatymo yra demoralizuojanti sistemą, vis labiau verčia visuomenę abejoti valstybės biudžeto ir asmeninių investicijų į ją prasme, ir net ją niekinti, o abiturientus išvažiuoti svetur.

Abiturientai turi dar vieną dilemą- jiems teks apsispręsti, ar rinktis pačią geriausią kokybę garantuojančią aukštąją mokyklą, bet rizikuoti, kad po dviejų metų teks pradėti mokėti pilną studijų kainą, ar rinktis ne tokią patrauklią aukštąją mokyklą, bet būti ramiam, kad tarp vidutinybių liksi su krepšeliu per visus studijų metus. Štai čia slypi viena iš didžiųjų reformos mįslių. Šią mįslę jau šį rudenį įmins abiturientai, jei Seimas greitai apsispręs žengti bent šį mažą reformos žingsnį- priims naują įstatymą.

Gerai atmename pernykštes kovas po Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kas yra gerai besimokantis studentas. Naujame įstatymo projekte siūloma po dvejų studijų metų iš prasčiau besimokančių studentų krepšelius atimti. Mano galva, šis sumanymas prieštarauja tuometiniam prezidento veto ir dar didina valstybės išlaidas, nes teks laiduoti paskolas dar didesniam studentų skaičiui.

Kokiam principui tada pasipriešino prezidentas? Jis nesutiko, kad kiekviena aukštoji mokykla nustatytų, kas yra joje gerai besimokantis studentas. Dabar siūloma po dvejų studijų metų iš kiekvienos studijų programos atimti tiek krepšelių (grąžinti į biudžetą), kiek yra studentų, kurių studijų rezultatų vidurkis 20 proc. (2 balais) žemesnis už kitų toje programoje studijuojančių vidurkį.

Taigi, čia tarytum aukštosios mokyklos vertinimo sistema nulemia, kas yra gerai besimokantis studentas. Tai prieštaraus minėtos Prezidento pataisos dvasiai ir vers univeritetus keisti vertinimo sistemą. Arba vers gudrauti. Pvz., galima vertinti visus kuo žemesniais pažymiais arba įvesti 4 balų vertinimą ir taip siekti sumažinti krepšelių netekimą. Studentai ir universitetai čia turėtų bendrą interesą - išlaikyti krepšelius.

Noras įvesti centralizuotą, unifikuotą vertinimo sistemą prieštarauja akademinei autonomijai, nes vertinimas yra akademinio proceso dalis. Netekusieji krepšelio taptų situacijos įkaitais: jie negalėtų nebetęsti studijų, nes tokiu atveju jiems tektų į valstybės biudžrtą grąžinti panaudotą krepšelio dalį, ir privalėtų imti paskolą, jei norėtų tęsti mokslus.

Toks dvejų metų perskirstymo mechanizmas psichologiškai žiauresnis nei iki šiol galiojusi rotacija. Galbūt vertėtų dar kartą apsvarstyti galimybę palikti dalinę įmoką, o ne visišką krepšelio atėmimą. Valstybei tokia socialiai amortizuojanti sistema socialinės sanglaudos požiūriu būtų naudingesnė. Juolab, kad po dviejų studijų metų rotacija nenumatoma, tik krepšelio atėmimas.

Studijų kokybė – akademinių standartų ir etikos dalykas

Joks įstatymas nepadės pagerinti aukštojo mokslo kokybės, jei ir toliau bus vaikomasi kuo didesnio studentų skaičiaus. Kažin, ar „krepšelis“ tai sustabdys? Nemanau. Gali taip nutikti, kad studentų skaičių vis tiek Vyriausybė reguliuos, bet jau šį kartą - ne nustatant maksimalius studentų skaičius, bet centralizuotai nustatant „minimalius“ reikalavimus stojančiam, nes įstatymas tai leis.

Taigi mokyklos baigimo rezultatai įgys auksinio kiaušinio svarbą. Kad tik neatsitiktų kaip Azerbaidžane, kuriame 92 procentai abiturientų nebelanko mokykos, vaikšto tik pas korepetitorius.

Liks mažytė dilema – kada ateis toks laikas, kai akademinių kriterijų neatitinkantys studentai negaus diplomo? Galima priimti studijuoti visus, bet jei neperšokai akademinės kartelės - kartok, arba mokykis ten, kur pajėgsi. Ar pirks abiturientai už krepšelius, paskolas ir grynuosius pinigus aukštais akademiniais standartais laiduojamą kokybę, ar tik paviršutiniškai sieks diplomų, jau greitai sužinosime."

Diskusija apie prigimtinę teisę į pilietybę

Kęstas,
2009 04 07 19:15
Pasų atiminėjimas tik verčia žmones negerbti valdžią ir įstatymus. Teigiama, kad užsienio vyriausybės padės išgaudyti dvigubos pilietybės žmones. Tai naivi viltis. Vakarų valstybės gina savo piliečius. Daugely Vakarų šalių leidžiama dviguba pilietybė. Jei nėra nusikaltimo, tai informacija apie piliečius yra saugoma įstatymo. Niekas jos jums neduoda. Todėl dvigubos pilietybės atvejų tik daugėja.

Lietuvos valstybės įstatymai tampa pajuokos objektu tarp lietuvių. Tuo labiau, kad galime palyginti su kaimynų lenkų įstatymais.

Kęstas > RB,
2009 04 06 18:13
Jūs pilietybę neatiminėjate. Jūs tik padedate jos atsisakyti. Taip nusikaltėliai, suvarantys peilį į tautos kūną, neužmuša. Jie tik padeda numirti. Ar tau jau lengviau nuo tokių paaiškinimų?


Kęstas,
2009 04 06 18:05
Puiki įstatymų analizė šiame straipsnyje. Laikas atsisakyti rusiškos pilietybės atiminėjimo tvarkos, įsigalėjusios šiandien Lietuvoje.


RB,
2009 04 06 17:49
to dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com, 17:03:"Niekas negali prigimtimi igytos pilietybes atimti, o dabar atiminejama! Taigi organizuoti bolsevikai vis dar valdzioje!"Niekas ir neatiminėja. Patys atsisakote priimdami kitos šalies pilietybę. Nenorite – nepriimkit, neprarasite Lietuvos Respublikos pilietybės.RB (1)

1. R.Narušienė. Pilietybė ir naujas pilietybės įstatymo projektas
2009 balandžio mėn. 6d. 16:05


"DELFI (K.Čachovskio nuotr.) Kiekvienoje šalyje pilietybė apibrėžiama pagal tos šalies istorinę patirtį. Ilgas sovietų okupacijos laikotarpis Lietuvoje mūsų tautai padarė sunkiai įvertinamą žalą. Per paskutiniuosius 100 metų Lietuva prarado maždaug trečdalį savo tautos.
Apytiksliais Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. Kovo 11-osios iš Lietuvos išvyko beveik pusė milijono gyventojų, sudarančių apie ketvirtadalį Lietuvos piliečių. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą, įgijus ir kitos šalies pilietybę, šiandien galime prilyginti tautos išlikimui.
Užsienio lietuviai trokšta išlaikyti Lietuvos Respublikos (LR) pilietybę. Užsienyje gyvenantis asmuo daug geriau supranta ir įvertina, ką reiškia prigimtinė pilietybė. Ar patriotizmas yra blogas jausmas? Kai kas Lietuvoje dabartinius emigrantus laiko nevisaverčiais lietuviais ir jiems vietoj prigimtinės LR pilietybės siūlo „lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą“, spaudoje vadinamą „lietuvio korta“. Teisinis statusas to dokumento dar nėra išdėstytas . Ta „korta“ yra tuščia. Bet, aišku, kad tokią „kortą“ turintys asmenys negalės dalyvauti rinkimuose, būti renkami, balsuoti ir paveikti Lietuvos ateities.

Dabartiniai atvykėliai iš Lietuvos didžiuojasi savo tautybe ir stengiasi ją išlaikyti: jie kuria lituanistines mokyklas, jungiasi ir net įkuria naujas Lietuvių Bendruomenes tuose kraštuose, kuriuose jų anksčiau nebuvo. Internetu ir spaudoje jie seka Lietuvos gyvenimą. Jie finansiškai remia savo gimines Lietuvoje, nuolat vyksta į Tėvynę. Deja, jie pradeda jaustis Lietuvos atstumtaisiais.
Dėl įvairių priežasčių - verslo, vairavimo, mokslo, nekilnojamo turto įsigijimo, darbo pagal įgytą profesiją įteisinimo - daliai atvykusiųjų teko priimti kitos šalies pilietybę. Tai ypač svarbu sukūrusiems mišrias šeimas. Lietuvė motina ar tėvas, norėdami turėti lygias vaiko globos teises, taip pat priima šalies, kurioje gyvena, pilietybę. Dviguba pilietybė pripažįstama daugelyje šalių. Dalyje jų nereikalaujama priesaikos ar atsisakyti turimos prigimtinės pilietybės.
Naujasis LR Pilietybės įstatymo projektas, pasiūlytas Prezidento yra platesnis, negu dabar veikiantis įstatymas. Juo remiantis, dviguba pilietybė būtų prieinama ir pasitraukusiems iš Lietuvos nuo 1919 m. Taip pat kitos valstybės pilietybę gavęs asmuo dėl santuokos su užsieniečiu neprarastų LR pilietybės. Be to, minimame įstatymo projekte kai kurios procedūros yra geriau išdėstytos.
LR piliečiai ir jų palikuonys, emigravę iki 1990 m. kovo 11 d. ir išvykusieji vėliau, priėmę kitos šalies pilietybę, pagal LR įstatymus iki Konstitucinio Teismo (KT) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, turės galimybę ir toliau išsaugoti LR pilietybę. Dalis LR piliečių, išvykusių po 1990 m. kovo 11 d. ir priėmusių kitos valstybės pilietybę po KT (2006 m. lapkričio 13d.) nutarimo ir galiojimo, LR pilietybę praras. Iš išvykusių tėvų atimta teisė į dvigubą pilietybę užkerta kelią ir jų palikuonims įgyti LR pilietybę. Be to, procedūra įteisinti LR pilietybę LR piliečio vaikui, gimusiam ne Lietuvoje, yra biurokratiškai apsunkinta.
Buvęs KT pirmininkas ir Prezidento pilietybės darbo grupės narys Egidijus Kūris teigia: „… o kas išvyko ir kitos valstybės pilietybę priėmė vėliau, ATSISAKYDAMI Lietuvos Respublikos pilietybės – sorry...“ (“Veidas”, 2009.02.16. Nr.7 „Kortos ir koziriai“). Didžioji dauguma LR piliečių neatsisakė ir neatsisako LR pilietybės, bet Lietuvoje ji, deja, atimama be jokių teisinių procedūrų „due process“.
Vardenis Pavardenis:
Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.Prigimtinės pilietybės teisę oponentai komentuoja taip: jei užsienio lietuviai nori turėti dvigubą pilietybę, reikia LR Konstitucijos 12 straipsnį keisti referendumu. Referendumo įstatyme reikalaujama, kad balsuotų daugiau nei pusė visų rinkėjų - mat sprendimas priimamas, jei pasiūlytai formuluotei pritaria daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių piliečių.
Nors oponentai pripažįsta, kad toks referendumas tikriausiai bus nesėkmingas, nes, kaip patirtis rodo, daugiau nei pusė LR piliečių nedalyvauja rinkimuose - nebalsuoja. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) neremia LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris įteisintų neribotą dvigubą pilietybę. PLB pozicija: dviguba pilietybė turėtų būti suteikiama tik lietuvių kilmės asmenims, kaip jų prigimtinė teisė (kitos tautybės turi savo tautines valstybes).
PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, gimimu įgiję LR pilietybę, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis ją išsaugoja. LR pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, net kai jis įgyja kitos šalies pilietybę.
LR Konstitucijos 12 straipsnis išimties tvarka suteikia galimybę LR piliečiui turėti dvigubą pilietybę „atskirais atvejais“. Jis yra įgyvendinamas įstatymo keliu. KT pakeitė LR Konstitucijos 12 straipsnį be referendumo, kai į nutarimą įrašė - ,,ypač reta išimtis“ ir „itin retus atskirus atvejus”. Šių žodžių nebuvo LR Konstitucijos 12 straipsnyje. Taip buvo pakeista „atskirų atvejų“ prasmė. Sutartys, LR Konstitucija bei visi dokumentai yra interpretuojami pagal „įprastinę reikšmę“ - t.y. taip, kaip tie asmenys, priėmę nutarimą, suprato tuos teiginius. Atskirų atvejų definicija (apibrėžimas) yra „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“. Ji skiriasi nuo LR Konstitucinio Teismo aiškinimo. Be to, tautos išrinktieji - LR Seimo nariai - kitaip suprato „atskirus atvejus“ negu KT ir pagal „įprastinę reikšmę“ priėmė buvusius LR pilietybės įstatymus. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nusprendė, kad tie „atskiri atvejai“, įteisinti buvusiuose įstatymuose, per daug išplėsti. Bet ir KT, neturėdamas tikslių duomenų, negalėjo taip nuspręsti. KT atėmė LR piliečių teises, jiems nedalyvaujant ir neturint galimybės apsiginti. Be to, dabartinė pilietybės atėmimo procedūra prieštarauja teisinei tvarkai(„due process“). Dažnai asmuo sužino tik iš ,,Valstybės žinių”, kad iš jo LR pilietybė atimta be aiškaus apkaltinimo, net neleidžiant apsiginti. KT nesvarstė prigimtinės pilietybės principo, įteisinto LR Konstitucijoje.
Interpretuojant LR Konstituciją, būtina atkreipti dėmesį į viso dokumento esmę. Jos įvade skelbiama: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, <…> išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje <…>, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę <…>“. LR Konstitucijos I straipsnio 2 dalis sako: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. 12 straipsnis teigia: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka nustatoma įstatymais“. 18 straipsnyje teigiama, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 32 straipsnyje draudžiama apriboti LR piliečiui teisę pasirinkti, kur jis nori gyventi. 29 straipsnyje draudžiama varžyti žmogaus teises. Iš Konstitucijos konteksto aišku, kad Lietuva yra tautinė valstybė, kuri kūrėsi lietuvių tautos pagrindu. Pilietybė yra tautinis elementas, jos sudėtinė dalis. Ši amžina prigimtinė pilietybės teisė negali būti taip lengvai atimama.
LR Konstitucijoje turime du atskirus principus: išimtį dvigubos pilietybės draudimui - „atskirus atvejus“ ir prigimtinę teisę į LR pilietybę, kuri negali būti varžoma. Pagal konstitucinę interpretacijos teisę, abu principai turi būti duodami reikšmės. Jie abu turi būti galiojantys. Įstatymo keliu LR Seimas dabar turi nuspręsti, kaip tą prigimtinę teisę, kurios negalima varžyti, reikia įgyvendinti. PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, įgiję LR pilietybę gimimu, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis turi teisę išsaugoti LR pilietybę. Jos negalima atimti iš asmens prieš jo valią, net jei jis įgijo kitos šalies pilietybę. Norint išvengti nesusipratimų ateityje, būtų verta Seimui papildyti LR Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį pridedant, kad “nėi venas Lietuvos kilmės pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgytą gimus, prieš savo valią, net ir įgijus kitos valstybės pilietybę”.
Kai kurie Lietuvoje teigia, kad priimdamas kitos valstybės pilietybę LR pilietis savaime atsisako savo prigimtinės teisės į turėtą pilietybę. Daugumoje šalių šiandien yra įteisinta dviguba pilietybė. Kai kurios valstybės net nereikalauja priesaikos. LR pilietis, atsisakydamas LR pilietybės, turi aiškiai išreikšti savo valią savo valstybei Lietuvai, ne svetimam kraštui. Lietuva yra laisva ir nepriklausoma. Ji valdoma savo įstatymais, o ne pagal kitų valstybių įstatymus ar reikalavimus. Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.
1997 m. Europos pilietybės konvencija siekta „panaikinti diskriminaciją dėl pilietybės“. Šios konvencijos 16 straipsnis skelbia, kad valstybė, suteikdama savo šalies pilietybę, negali reikalauti kitos pilietybės atsisakymo ar netekimo kaip sąlygos jos pilietybei gauti ar išsaugoti, jei toks atsisakymas ar netekimas neįmanomas arba negali būti reikalaujamas dėl racionalių priežasčių. Lietuva dar nėra šios konvencijos signatarė. Ministerijos daug metų vis dar derina tekstą… Lietuva yra Europos Tarybos narė. Tikėtina, jog minėtą konvenciją ji ratifikuos. Dalies teisininkų teigimu, savo piliečių, turinčių dvigubą pilietybę, diskriminacija yra žmogaus teisių, įrašytų daugumos kraštų Konstitucijose, tarptautinėse sutartyse, lygybės pažeidimas.
Šiandien aišku, kad dvigubos pilietybės klausimas buvo ir yra politinis, o ne teisinis. Būtina politinė valia nedelsiant išsaugoti lietuvių kilmės Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, prigimtinę teisę į LR pilietybę. Negausi mūsų tauta vis retėja. Ar galime bendromis pastangomis suvienyti ir išsaugoti ją?"

Reforma yra nusikalstamas naivumas

Laikas ponui Kubiliui ir mūsų mokslininkams bei verslininkams sukurti Lietuvos ūkio vystymo viziją. Tai leistų sukoncentruoti kadrų ruošimo resursus strateginėse Lietuvai srityse. Tikėtis, kad mokiniai, bėgiojantys su krepšeliais, padarys šį darbą už mus, yra nusikalstamas naivumas. Atidėliojant tokį tiesioginį problemos sprendimą, sumažėja mūsų verslo, maitinančio visą valstybę, galimybės išgyventi.

" Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 04 06 / 11:13 /

Olga Suprun
Seime nagrinėjamas naujas Mokslo ir studijų įstatymo (MSĮ) projektas, kuriam jau pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, laukia Seimo narių palaiminimo. Būtent su MSĮ projekto priėmimu yra siejama aukštojo mokslo reforma.
Jos sėkmė arba nesėkmė didžiąja dalimi priklausys nuo kiekvienos įstatymo punkto formuluotės bei jas aiškinančių poįstatyminių aktų.
Tuo metu viešojoje erdvėje diskusijos netyla – dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės sutaria
visi, tačiau reformą įkūnijantis parengtas MSĮ projektas sulaukia nemažai pagrįstos kritikos.
Su reforma siejamos viltys
Su aukštojo mokslo reforma buvo siejamos viltys, kad neracionaliai veikianti ir išbalansuota povidurinio švietimo sistema pagaliau bus sureguliuota – bus atliktas aukštųjų mokyklų vykdomų studijų krypčių auditas, įvertinantis studijų krypties mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus – nustatytų kokybės standartų neatitinkančios studijų programos bus uždarytos, arba joms bus suteiktas jų statusą atitinkantis vardas;
studijų finansavimas bus pertvarkytas taip, kad didžiąja dalimi jį lems mokslinių tyrimų finansavimas, kuris yra neatsiejama ir pagrindinė universitetinių studijų sąlyga; bus optimizuotas šalies universitetų tinklas, o studentų pasiskirstymo proporcijos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose ims atitikti pažangių Vakarų šalių patirtį – universitetuose studijuos mažiausia dalis šalies studentų, o kolegijose ir profesinėse mokyklose – didžiausia;
bus užskaitomi kreditai pereinant iš vienos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigos į kitą; bus panaikintas diskriminacinis, studijų prieinamumą iškreipiantis studentų skirstymas į studijuojančius savo lėšomis ir finansuojamus valstybės;
bus atkurtas pažeistas LR Konstitucijos 41 str. – panaikintas Konstituciją pažeidžiantis įmokų už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose rinkimas iš gerai besimokančių, laiku valstybės akredituotų studijų programų reikalavimus vykdančių studentų, o gerai nesimokantiems studentams diplomai nebus išduodami ir juolab nebus parduodami už jokias studijų įmokas.
Numatytos pertvarkos prioritetas – studijų paklausa
Naujasis MSĮ projektas prasilenkia su daugeliu reformos vilčių. Šis projektas remiasi laisvosios rinkos principu, kuris, šiuo atveju, pasireikštų per studijų paklausą, kurią lemtų laisvas studentų pasirinkimas stojant studijuoti. Tačiau pasirinkimas gali būti laisvas tik tuo atveju, kai besirenkantis disponuoja pilna ir objektyvia informacija, lemiančia jo pasirinkimą.
Tuo metu pasirinkimas, atliekamas stokojant informacijos, iš principo negali būti laisvas – jis esti neišmanymo įkaitas. Kaip žinia, objektyvios ir išsamios informacijos apie visas studentams siūlomas studijų programas bei įsidarbinimo galimybių statistinės analizės, pabaigus studijas, nėra, todėl laisvas pasirinkimas nėra galimas. Užtat gausu aukštųjų mokyklų savireklamos, kuri neretai besiremia tik marketingo gudrybėmis.
Pasak reformatorių, studentų, įvardinamų kaip švietimo klientų ir vartotojų, pasirinkimas turėsiantis nulemti sprendimą apie konkrečios mokymo įstaigos studijų programos kokybę – jeigu studentai masiškai rinksis tam tikrą studijų programą, jai bus suteiktas kokybiškos programos titulas, tuo tarpu populiarumo tarp studentų nesulaukusios studijų programos šio titulo neteks.
Faktiškai tikimasi, kad studentai išreitinguos universitetus ir jų siūlomas studijų programas, ir taip atliks Švietimo ir mokslo ministerijos darbą. Tačiau, viena vertus, yra nesąžininga studentams siūlyti kokybės standartų neatitinkančias studijų programas, o kita vertus, negalima studijų kokybės beatodariškai susieti su jų paklausa – juk jeigu pigios kinietiškos prekės yra paklausios rinkoje, tai dar nereiškia, kad jos esti kokybiškos.
Žinoma, šiuo konkrečiu atveju, studentų krepšeliai 21 tūkstančiui geriausiųjų abiturientų bus dalinami nemokamai, todėl tikėtina, kad krepšelius gavę studentai stengsis kuo racionaliau juos išnaudoti, tačiau kaip jau minėjome, racionalus pasirinkimas įmanomas tik disponuojant objektyvia informacija, kuri nėra pateikiama, kaip ir nepateikiama įsidarbinimo statistika pabaigus vieną ar kitą studijų programą.
Verta prisiminti ir tai, kaip greitai reformatoriai išsižadėjo savo debiutinio studentų apmokestinimo šūkio „Nemokamas tik sūris spąstuose“ – juk studijų krepšeliai bus dalinami nemokamai. Tiesa, krepšelių skaičius su kiekvienais metais neabejotinai ims ženkliai tirpti, juk reikia kažkaip gelbėti bankus nuo bankroto didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių. Ir šis sumanytos reformos leitmotyvas skamba vis garsiau...
Finansavimas skirstant krepšelius – invazija į universitetų autonomiją
Pagal šiuo metu vis dar galiojantį planuojamos pertvarkos modelį, kasmet daliai geriausiai egzaminus išlaikiusių abiturientų bus nemokamai dalinami studentų krepšeliai, kuriuos pastarieji galės nevaržomai neštis į bet kurią šalies aukštąją mokylą.
Šis krepšelių kiekis bus kas kart koreguojamas priklausomai nuo aukštųjų mokyklų paskelbtų studijų kainų ir Valstybės finansinių pajėgumų įpirkti studijas tam tikram studentų skaičiui – tai visiškai iškrapo LR Konstitucijos laiduojamą nemokamą mokslą gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems studentams – geras mokymasis tampa finansinių Valstybės pajėgumų įkaitu.
Verta pažymėti ir tai, kad įvykdžius numatytą pertvarką deklaruojama aukštųjų mokyklų autonomija butų apribota – faktiškai aukštosios mokyklos nebetenktų galimybės vykdyti studentų atranką ir spręsti kurie studentai labiausiai atitinka aukštosios mokyklos studentams keliamus reikalavimus.
Finansavimo modelis, kai krepšeliai būtų skirstomi geriausiai valstybinius baigiamuosius egzaminus išlaikiusiems abiturientams, verstų aukštąsias mokyklas marketingo vingrybių pagalba vilioti krepšelius gavusius studentus, siekiant papildyti savo biudžetus.
Tačiau, kaip žinia, egzaminai nepamatuoja nei intelekto koeficiento, nei asmens kūrybiškumo, išradingumo, originalumo, nei motyvacijos studijuoti. Neretai gerai egzaminus išlaikęs abiturientas tėra vidutinybė.
Taigi, siekdama prisivilioti kuo daugiau krepšelių gavusių abiturientų, aukštoji mokykla faktiškai nebetenka galimybės rinktis studentų, kurie aukštosios mokyklos manymu geriausiai atitinka studentams keliamus reikalavimus – taip apribojama aukštųjų mokyklų autonomija, kuri turėtų pasireikšti ir galimybe studijoms atsirinkti motyvuotus, kūrybingus, žingeidžius ir pan. studentus, kurie yra svarbus studijų kokybės faktorius ir mokslo pažangos variklis.
Gera pradžia – pusė darbo
Liaudies išmintis teigia „gera pradžia – pusė darbo“, tačiau daugelis nesutinka, kad numatytos reformos pradžia yra gera. Švietimo ir mokslo Ministro komanda teigia, kad priėmus MSĮ projektą Studijų kokybės vertinimo centrui būtų suteikta daugiau galių – jis galėtų uždaryti studijų kokybės kriterijų neatitinkančias studijų programas arba suteikti joms jų tikrąjį statusą atitinkantį vardą. Tačiau čia kyla pagrįstas klausimas – o koks likimas laukia tų studentų, kurie jau bus pradėję studijas šiose studijų programose?
Ir kodėl studentams siūloma rinktis tarp kokybiškų ir nekokybiškų studijų programų, patiems atsirenkant kur yra grūdai, o kur – pelai? Juk kur kas geriau būtų aukštojo mokslo reformą sąžiningai pradėti nuo studijų krypčių audito, įvertinus universitetinių studijų krypčių mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus ir, palikus kokybiškas studijų programas, leisti jas rinktis studentams.
Naujasisi MSĮ projektas taip pat neišsprendžia diskriminacinio studentų rūšiavimo į savo lėšomis studijuojančius ir studijuojančius Valstybės lėšomis problemos. O šios diskriminacijos įteisinimui pasitelkiamos manipuliacijos LR Konstitucijoje įtvirtintu gero mokymosi kriterijumi.
Studentų solidarumo fiasko
Kaip bebūtų liūdna, tenka konstatuoti, kad studentų solidarumas patyrė visišką fiasko – studentai nesugebėjo suvienyti savo jėgas ir petys į petį stoti ginti savo ir būsimų studentų teisių, reikalaudami užtikrinti visiems studentams vienodą studijų prieinamumą pagal gabumus.
Pritilo ir anksčiau drąsiai skambėję šūkiai „Pirma kokybė – tada pinigai“ – užteko valdžiai pažerti iš piršto laužtus pažadus apie šviesią kokybiškų studijų ateitį ir kaip mąsalą studentams numesti 21 tūkst. krepšelių, ir likusieji studentai, turėsiantys mokėti pilną studijų kainą, buvo kaip mat išduoti. O juk nėra jokių garantijų, kad krepšelių kiekis kasmet augs ar bent jau išliks toks pats...
Šiame straipsnyje išvardinti toli gražu ne visi sumanytos aukštojo mokslo reformos trūkumai. Apie juos įtikinamai ir argumentuotai daug rašė žymūs visuomenės veikėjai, mokslo ir studijų ekspertai, tačiau panašu, kad gerb.
Ministro komanda užsibarikadavo tarp jokio pašalinio garso nepraleidžiančių laisvosios rinkos ideologijos sienų. Be abejo, valdantieji gavo tautos mandatą ir dabar gali įgyvendinti pertvarkas, tačiau tai nereiškia, kad gali įgyvendinti pertvarkas, kurios pakenktų ilgalaikiams Valstybės interesams ir jos žmonėms.
Išgirsti oponentų kritiką ir, pripažinus sumanytos reformos koncepcijos ydingumą, iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo reformą reikia daug drąsos ir sąžinės. Tačiau nedidelė problemėlė – prekybos centruose jų neparduoda... " (1)


1. Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma

Reforma neatitinka Konstitucijos normų

"Kiek valdžiai reikia demokratijos?

2009 04 05 / 15:59 / Išsiųsti nuorodą Versija spausdinimui

Antanas Kulakauskas Kodėl Lietuvoje dauguma piliečių nepatenkinta demokratijos veikimu, kodėl toks didžiulis žmonių nepasitikėjimas Seimu – aukščiausia tautos atstovybe, – dauguma kitų valdžios institucijų, ir dar didesnis nepasitikėjimas partijomis? Politologai aiškina, kad atstovaujamoji demokratija Lietuvoje veikia tik procedūrų lygmenyje, bet iš esmės neveikia politikos formavimo, politinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo lygmenyse. Tai reiškia, kad tautai, įvairioms ją sudarančioms interesų grupėms, daugu mai paprastų piliečių demokratija prasideda ir baigiasi rinkimais. Rinkimuose politinės partijos, jų parinkti atstovai konkuruoja dėl patekimo į valdžią. Patekę į valdžią pasidalina į poziciją ir opoziciją. Pozicija, paprastai turinti daugumą tautos atstovybėje – Seime, gauna vykdomosios valdžios svertus. Opozicijai lieka vykdomosios valdžios svertus turinčios daugumos (kartais ir mažumos) kritiko ir oponento vaidmuo, kurį atliekant stengiamasi susikurti galimybes anksčiau ar vėliau tapti vykdomąja valdžia. Gi vykdomosios valdžios svertų turėjimas reiškia teisę ir galimybes pagal savo nuožiūrą ir supratimą, žinoma, nenukrypstant nuo Konstitucijos (nors neretai to sąmoningai ar nesąmoningai nepaisoma), formuoti politiką, priiminėti įstatymus ir politinius sprendimus, organizuoti jų įgyvendinimą. Grubiai kalbant, tai galimybė prievartauti tautą. Prievartautojai, žinoma, dažniausiai aiškina, bando įtikinti save ir kitus, kad jie atlieka pačios tautos pasirinktų meilužių vaidmenį, arba bent jau, kad tai, ką jie daro, yra geriau visiems, tik ne visi tai supranta. Žinoma, jei kokia didesnė piliečių ar interesų grupė susiorganizuoja, ima garsiai klykti, priešintis, dažnai ji paliekama ramybėje, bent kuriam laikui. Deja, esant fragmentuotai daugiapartinei sistemai ne rinkėjai nusprendžia, kas bus pozicija, o kas opozicija. Susitaria pačios į Seimą patekusios partijos, jų lyderiai. Susikūrusios Vyriausybės programa taip pat parengiama ir patvirtinama be rinkėjų valios. Partijų lyderiai neretai sprendžia ir valdžios pasidalinimo vietos savivaldybėse klausimus. Taip iškasamas griovys tarp piliečių ir valdžios. Ar galima šį griovį užkasti? Užkasti – gal ir ne, bet nutiesti per jį tiltus ir lieptus galima. Tereikia į politikos formavimo, politinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą įtraukti piliečius, interesų grupes. Kitaip sakant, atstovaujamoji demokratija turi būti papildyta dalyvaujamąja demokratija, tiek nacionaliniame lygmenyje, tiek vietos savivaldos lygmenyje, ir pirmiausia atskirose viešosios politikos sferose. Tiesa, politinis elitas teisinasi, kad tai padaryti neva sunku, nes Lietuvoje silpna pilietinė visuomenė. Tik pats nieko nedaro, kad ta visuomenė stiprėtų, nekuria nei teisinių, nei materialinių sąlygų jai veikti. Jei ką ir daro, vaizduodamas rūpestį demokratijos plėtra ES partnerių akyse, tai dažniausiai imituoja piliečių ir interesų grupių įtraukimą į politikos formavimo ir įgyvendinimo procesą, t.y. valdžia pati pasiskiria socialinius partnerius politikoje, neva atstovaujančius pilietinę visuomenę ir atskiras interesų grupes. Geras pavyzdys mokslo ir studijų sfera, kurią dabar norima reformuoti. Reforma iš tikrųjų reikalinga, bet ją mėginama pradėti įprastu Lietuvoje būdu, panašiai, kaip kuriant „Leo LT“ bendrovę. Seimui pateiktas „Mokslo ir studijų įstatymo“ projektas rodo, kad valdžia vis dar nesuprato, jog bemaž visos pagrindinės dabar veikiančios mokslo ir studijų sistemos ydos yra sisteminio, struktūrinio pobūdžio, t.y. nulemtos netikusios valdžios politikos šioje sferoje, tinkamo politikos formavimo mechanizmo nebuvimo. Viešosios politikos specialistai ligšiolinį šios sferos valdymą yra pavadinę „hierarchine anarchija“, bet įstatymo projekte kaip tik ir nenumatyta jos atsisakyti, tenkinamasi modifikacija. Dar blogiau, kad numatoma modifikacija stiprina komandinio administravimo pradus ir konstitucinės teisės žinovų požiūriu neatitinka Konstitucijos normų. Tad, jei toks įstatymo projektas bus priimtas, blogybių ir jovalo bus dar daugiau, nei dabar. " ( Kiek valdžiai reikia demokratijos? )