Reformatoriai ieško durnių, norinčių studijuoti krizės alinamoje Lietuvoje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis.
1. "V.Būdienė. Mokslo ir studijų reformos atidėliojimas demoralizuoja sistemą
| Teksto dydis: |   |
Kiekviena diena, prarandama vis dar nepriėmus „reforminio“ įstatymo yra demoralizuojanti sistemą, vis labiau verčia visuomenę abejoti valstybės biudžeto ir asmeninių investicijų į ją prasme, ir net ją niekinti, o abiturientus išvažiuoti svetur. Taip yra todėl, kad, tiek reformatoriai, tiek ir jų oponentai argumentuodami reformos poreikį, stengiasi piešti dabartinę sistemos būklę žiniasklaidoje ir viešuose susitikimuose sutirštintai tamsiomis spalvomis, sukarikatūrinti.
Retai išgirsi, kad turime bent mažą pretekstą didžiuotis, tarsi nėra nė vieno puikaus mokslininko, nė vienos kokybiškos studijų programos. Argi blogis yra noras studijuoti?
Lietuvos universitetų ir kolegijų diplomai kuo puikiausiai pripažįstami kitose šalyse, pagal mokslui skiriamas lėšas iš biudžeto, kaip BVP dalį, esame devinti Europos Sąjungoje, Lietuvos mokslininkų publikacijų reikšminguose žurnaluose augimas vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Va, tik citavimo indeksas nekoks, tai dar teks mokslo biurokratams kokią metodikėlę sukurti, kad bent jau vienas kitą cituotume, kaip daro patriotiški estai.
Reformos oponentai kol kas nepateikia rimto alternatyvaus pasiūlymo, išskyrus reikalavimą autoritariškai nuspręsti, kuriuos universitetus uždaryti, kuriuos palikti. Nors tai ilgai eskaluotas pasiūlymas, bet visi, kurie bent kiek buvo susidūrę su dabar klestinčia biurokratine, klanine sprendimų priėmimo „kultūra“, supranta, kad tai yra utopija. Reformatoriai pasirinko kitokią taktiką tam pačiam tikslui pasiekti - pirma dar labiau susilpnink tai, kas jau ir taip silpna, po to reorganizuok. Kur kas diplomatiškesnė taktika.
Įstatymas nustatys tik principus, o detalės bus Vyriausybės rankose
Įstatymu nustatytų principų reikia kuo greičiau, nes abiturientai nerimauja, aukštosios mokyklos pasimetusios, nes vis dar veikia dabar galiojančių įstatymo nuostatos, o garantija, kad bus priimtas naujas įstatymas nors didelė, bet ne absoliuti.
Prognozuočiau, kad krepšelio metodika kurį laiką bus nuolat modifikuojama, priklausomai nuo jo įgyvendinimo pasekmių ir keisis priklausomai nuo valstybės ekonominės ir finansinėsbūklės. Taip pat ir paskolų sistema bus detalizuojama ne pačiame įstatyme, o Vyriausybės dokumentuose - juk nerealu nustatyti įstatyme bankų palūkanų normą ir kitas detales. Taigi, dauguma nežinomųjų yra ne įstatymo projekte.
Įstatymo „vilkduobės“
Pati nemaloniausia numanoma reformos pasekmė - menkesnės galimybės studijuoti nepasiturinčių, žemesnio išsilavinimo tėvų vaikams. Tokią prielaidą galime daryti remdamiesi tarptautiniais ir nacionaliniais mokinių pasiekimų tyrimais. Jie rodo, kad Lietuvos moksleivių mokymosi rezultatai tiesiogiai susiję būtent su socio-ekonominiu tėvų statusu - išsilavinimu, pajamomis, namuose esančiomis mokymuisi reikalingomis priemonėmis, pvz., knygomis.
Vadinasi, tokių šeimų vaikams galimybės gauti nemokamą studijų vietą yra menkesnės. Gal korepetitoriai galėtų padėti išlyginti starto pozicijas? Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro korepetitoriavimo tyrimai parodė, kad korepetitorių paslaugomis irgi dažniau naudojasi didžiųjų miestų, turtingesnių, aukštesnio išsilavinimo tėvų vaikai. Visų valstybės subsidijų atidavimas „gabiausiems“ yra gan žiauri socialinės reprodukcijos priemonė, kadangi nebebus ribojamas ir mokesčio dydis krepšelio negavusiems.
Reformatoriai tikisi, kad naujasis įstatymas labai sustiprins sistemos savireguliaciją. Priėmus įstatymą atsiras „leisgyvių“ aukštųjų mokyklų, kurios negaus nei pakankamai krepšelių, nei studentų mokesčio už mokslą, todėl teks įgyvendinti universitetų, kolegijų tinklo optimizavimo (sujungimo) planą. Pirmasis universitetų stambinimo planas jau buvo pasiūlytas prieš metus Nacionalinės plėtros instituto. Gal pagal jį, o gal kitaip, teks universitetus sustambinti, paliekant po stiprų universitetą ir po stiprią technikos aukštąją mokyklą Vilniuje ir Kaune.
Jei norime tolygesnio valstybės geografinio vystymosi (kad tauta nesueitų į sostinę), regioninius universitetus teks stiprinti, galbūt prijungiant prie jų vietos kolegijas, į dalininkus kviečiant savivaldybes ir verslininkus. Gaila, kad laikas tam dabar nepalankus. Alternatyva - regioniniai universitetai, kaip kadaise, grįš į didžiųjų globą ir bus jų subsidijuojami.
Vilniuje turėtų išlikti Menų akademija. Pedagoginis universitetas, galėtų tapti Švietimo akademija, dirbančia švietimo sistemos teorinio aprūpinimo darbą, suteikianti mokytojams profesinę pedagoginę kvalifikaciją, o dalykinės studijų dalies (matematikos, chemijos, ...) atsisakyti.
Apskritai, sprendimas būtų efektyviausias, jei mokytojus rengti susivienytų kelios aukštosios mokyklos - taip sustiprindamos tiek dalykinių, tiek ir pedagoginių studijų kokybę. Yra tik vienas „bet“ - tokius supergigantus bus labai sunku suvaldyti, gali susitiprėti ir taip stipri jų fakultetinė dezintegracija. Jau ir dabar kai kurių universitetų fakultetai yra tapę mini universitetais, nes finansiškai labiau apsimoka turėti savus visų dalykų dėstytojus, nei kviestis iš kito fakulteto.Vienas kitas universitetas ar kolegija gal būs net privatizuoti.
Vyriausybė po įstatymo priėmimo turės dar vieną sunkų „namų darbą“- mokslo institutų tinklo optimizavimą. Jį atlikti nesunku, jei Mokslo taryba ir Saulėlydžio komisija padės Vyriausybei atsakyti į labai paprastus klausimus - kam vieną ar kitą institutą Vyriausybė yra įsteigusi, ar tie tikslai dar vis adekvatūs (jei tie tikslai kam nors žinomi) ir kokius mokslo uždavinius sprendžia konkretus institutas, kurių negali išspręsti universitetų mokslininkai. Galbūt, dalis mokslo institutų puikiai išgyventų juos privatizavus.
Abiturientai - pragmatikai ar idealistai?
Gerai atmename pernykštes kovas po Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kas yra gerai besimokantis studentas. Naujame įstatymo projekte siūloma po dvejų studijų metų iš prasčiau besimokančių studentų krepšelius atimti. Mano galva, šis sumanymas prieštarauja tuometiniam prezidento veto ir dar didina valstybės išlaidas, nes teks laiduoti paskolas dar didesniam studentų skaičiui.
Kokiam principui tada pasipriešino prezidentas? Jis nesutiko, kad kiekviena aukštoji mokykla nustatytų, kas yra joje gerai besimokantis studentas. Dabar siūloma po dvejų studijų metų iš kiekvienos studijų programos atimti tiek krepšelių (grąžinti į biudžetą), kiek yra studentų, kurių studijų rezultatų vidurkis 20 proc. (2 balais) žemesnis už kitų toje programoje studijuojančių vidurkį.
Taigi, čia tarytum aukštosios mokyklos vertinimo sistema nulemia, kas yra gerai besimokantis studentas. Tai prieštaraus minėtos Prezidento pataisos dvasiai ir vers univeritetus keisti vertinimo sistemą. Arba vers gudrauti. Pvz., galima vertinti visus kuo žemesniais pažymiais arba įvesti 4 balų vertinimą ir taip siekti sumažinti krepšelių netekimą. Studentai ir universitetai čia turėtų bendrą interesą - išlaikyti krepšelius.
Noras įvesti centralizuotą, unifikuotą vertinimo sistemą prieštarauja akademinei autonomijai, nes vertinimas yra akademinio proceso dalis. Netekusieji krepšelio taptų situacijos įkaitais: jie negalėtų nebetęsti studijų, nes tokiu atveju jiems tektų į valstybės biudžrtą grąžinti panaudotą krepšelio dalį, ir privalėtų imti paskolą, jei norėtų tęsti mokslus.
Toks dvejų metų perskirstymo mechanizmas psichologiškai žiauresnis nei iki šiol galiojusi rotacija. Galbūt vertėtų dar kartą apsvarstyti galimybę palikti dalinę įmoką, o ne visišką krepšelio atėmimą. Valstybei tokia socialiai amortizuojanti sistema socialinės sanglaudos požiūriu būtų naudingesnė. Juolab, kad po dviejų studijų metų rotacija nenumatoma, tik krepšelio atėmimas.
Studijų kokybė – akademinių standartų ir etikos dalykas
Joks įstatymas nepadės pagerinti aukštojo mokslo kokybės, jei ir toliau bus vaikomasi kuo didesnio studentų skaičiaus. Kažin, ar „krepšelis“ tai sustabdys? Nemanau. Gali taip nutikti, kad studentų skaičių vis tiek Vyriausybė reguliuos, bet jau šį kartą - ne nustatant maksimalius studentų skaičius, bet centralizuotai nustatant „minimalius“ reikalavimus stojančiam, nes įstatymas tai leis.
Taigi mokyklos baigimo rezultatai įgys auksinio kiaušinio svarbą. Kad tik neatsitiktų kaip Azerbaidžane, kuriame 92 procentai abiturientų nebelanko mokykos, vaikšto tik pas korepetitorius.
Liks mažytė dilema – kada ateis toks laikas, kai akademinių kriterijų neatitinkantys studentai negaus diplomo? Galima priimti studijuoti visus, bet jei neperšokai akademinės kartelės - kartok, arba mokykis ten, kur pajėgsi. Ar pirks abiturientai už krepšelius, paskolas ir grynuosius pinigus aukštais akademiniais standartais laiduojamą kokybę, ar tik paviršutiniškai sieks diplomų, jau greitai sužinosime."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą