Apsaugokime mūsų universitetus, apsaugokime mūsų kultūrą

Malonu skaityti gilią universitetų reikšmės analizę iš Bažnyčios mokymo pozicijų. (1) Juk jėzuitai atnešė universitetinę kultūrą Lietuvai. Jei sunaikinsime universitetus, teks patenkinti aukštesnį išsilavinimą turinčių specialistų poreikį, priimant tik užsieniečius. Mūsų kultūra nunyks. Nejaugi vestuvės Lietuvoje bus švenčiamos tik valgant kiniečių prietarais paremtą valgių sąrašą?

1. Arimantas Raškinis. Bažnyčios socialinis mokymas ir universitetai

"2009-04-09
Pratarmė
Dabar vykstanti diskusija apie universitetus pademonstravo, kad mūsų visuomenėje, netgi katalikiškoje ir ateitininkiškoje, labai trūksta to integralaus Bažnyčios mokymo jutimo. Neretai susiduriame su tokia minčių eiga: „Aš esu geras katalikas, sąžiningai laikausi Įsakymų ir uoliai praktikuoju, todėl tai, kaip aš suprantu vieną ar kitą visuomenės problemą, ir yra tikras katalikiškas jos supratimas.“ Deja, pasirodo, jog yra ne visai taip. Kad susidarytume tikrai krikščionišką supratimą, reikia daug skaityti (kaip 2009 m. 1-ajame „Ateities“ numeryje rašė V.Malinauskas), susipažinti su Bažnyčios socialinės doktrinos dokumentais. Tiesa, juose sunku rasti paruoštą rekomendaciją rūpimais viešojo gyvenimo klausimais, nes tai yra teologiniai, o ne aktualiosios politikos tekstai. Tenka po akmenėlį surankioti mintis iš įvairių Bažnyčios dokumentų, kad galėtum sudėsčioti daugmaž vientisą rūpimo vaizdo mozaiką.
Universiteto sampratos vieta Bažnyčios socialiniame mokyme
Bažnyčia visais laikais daug dėmesio skyrė universitetams. Vatikano tinklalapyje galima rasti gana daug jiems skirtų tekstų, iš kurių nesunku matyti, kaip šv. Sostas žiūri į universitetus. Tas požiūris, kaip ir dauguma Bažnyčios socialinės doktrinos klausimų, pirmiausia grindžiamas krikščioniškąja antropologija – supratimu, kas tai yra žmogaus asmuo, kokia žmonių tarpusavio santykių prigimtis.
1. Žmogaus asmuo
Bažnyčios mokymo apie visuomenę centras yra žmogaus asmuo, sukurtas Dievo pagal savo paveikslą, su iš to kylančiu orumu, apdovanotas laisva valia ir esmingai reikalingas visuomeninio gyvenimo (Gaudium et spes, 12). „Žmogiškoji būtybė visada yra vertybė savaime ir sau, – niekada kaip vartojimui skirtas subjektas, įrankis ar daiktas.“ – „Jis ne „daiktas“ arba „objektas“, kuriuo galima naudotis, bet visada tik „subjektas“, turintis sąžinę ir laisvę, pašauktas atsakingam gyvenimui visuomenėje ir istorijoje, palenktas dvasinėms ir religinėms vertybėms“ (Christifideles laici, 37, 5); – „Žmogus pirmiausia yra asmuo, kuris ieško tiesos...“ (Centesimus annus, 49). – „Pačia savo prigimtimi žmogus yra visuomeninė būtybė: todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gabumų“ (Gaudium et spes, 12).
2. Bendrasis gėris
Visuomenės būklę žmogaus asmens atžvilgiu apibūdina bendrojo gėrio sąvoka. Bendrasis gėris drauge yra ir kriterijus, į kurį pirmiausia reikia atsižvelgti, vertinant vienų ar kitų pokyčių tikslingumą, taip pat tarsi apibendrintas tikslas, kurį reikia maksimizuoti, siekiant geresnės visuomenės. Už jo visuomet slypi kiekvieno ir visų tobulumo siekis. „Bendroji gerovė – tai visuomeninių gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek paskiriems nariams lengviau pasiekti savo tobulybę...“ (Gaudium et spes, 26).
Dėka savo visuomeninės prigimties žmonės gyvena susibūrę į įvairias bendruomenes. „Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas ir dėl to ji laikosi savų taisyklių, tačiau visų institucijų atrama, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1881).
Ši nuostata taikytina ir universitetui, kaip bendruomenei.
Bendruomenės svarbos visuotinumą iliustruoja ir Bažnyčios požiūris į verslo įmones. “Bažnyčia pripažįsta teisėtą pelno, kaip geros verslo būklės ir funkcionavimo rodiklį… Tačiau ne vien pelnas rodo verslo būklę. Visai įmanoma, kad įmonės ekonominiai rodikliai yra geri, tačiau žmonės, kurie yra vertingiausias įmonės turtas, yra pažeminti ir pažeistas jų orumas. Tai yra ne tik morališkai neleistina, bet tai neigiamai veikia ir ūkinę įmonės veiklą. Juk verslo tikslas yra ne tik gauti pelną, bet ir sukurti žmonių bendriją” (Centesimus annus, 35).
3. Kultūra
Kultūra yra labai svarbi bendrojo gėrio sudedamoji dalis. Kaip matėme, “bendrasis gėris yra sąlygų visuma, leidžianti asmenims ar jų grupėms pasiekti tobulumo”, todėl Vatikano II susirinkimas nurodo, jog kultūra yra būtina to sąlyga: „Žmogaus asmeniui būdinga, kad tik kultūra, tai yra savo prigimties turtų ir vertybių vystymu, jis pasiekia tikrą ir visavertį žmoniškumą” (Gaudium et spes, 53).
4. Universitetas
Universitetą savo ruožtu Bažnyčia traktuoja kaip labai svarbų kultūros bendradarbį, dar daugiau, laiko, kad „universiteto pašaukimas yra vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje“, ir mato universitetą pasižymintį tokiomis „skiriamosiomis vertybėmis: žinių vienybe, asmens pirmumu, tarnystės ir pilietiškumo verte profesiškai ugdant bei vystant tyrinėjimus, ir tiesos horizontų nuolatiniu siekimu” (Universitetinė sielovada Europoje, 8).
Taigi matome, kad universitetai per kultūrinį (plačiąja prasme) veikimą dalyvauja bendrojo gėrio kūrime, vykdydami misiją: sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui kuo labiau išplėsti savo prigimties turtus.
Universiteto tarnavimas
Kardinolas Francis Arinze, Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacijos prefektas, pateikia tokį universiteto aptarimą (http://www.zenit.org/article-22442?l=english):
„Universitetas yra vieningas tyrimų ir studijų centras, akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė, susivienijusi žinių ir pažinimo siekimo pagrindu; aukštoji mokykla tarnauja platesnei visuomenei“, o ši ją išlaiko materialiai.
Kokios yra svarbiausios šio aptarimo prasminės dalys? Pirma: universitetas yra akademinė dėstytojų ir studentų bendruomenė; antra: bendruomenės vienijimosi pagrindas – pažinimas, žinių ir tiesos siekis; trečia: pažinimas vyksta kaip tyrimų ir studijų vienovė; ketvirta: universitetai tarnauja platesnei visuomenei. Panagrinėkime šias prasmines dalis detaliau.
Universitetas yra bendruomenė. Čia paminėtini keli dalykai.
1. Matėme, kad, kalbėdama apie verslo struktūras, o tai tinka ir administracinėms institucijoms, Bažnyčia vertina ne tik funkcinę jų paskirtį, bet ir tai, kad jos sukuria „žmonių bendriją“. Universitetų bendruomenės yra dar „tikresnės bendruomenės“, nes į jas susiburia asmenys ne dėl to, kad juos kažkas „iš išorės“ nusamdo kažkokiam darbui, o kad jie buriasi į bendruomenę, skatinami „iš asmens vidaus“ kylančios žinių ar tiesos siekimo paskatos.
2. Universitetų bendruomeniškumas yra susijęs ir su žmonijos žinių formavimosi autonomiškumu. Gamtos dėsniai, technikos naujovės yra atrandamos tik tada, kai jau būna sukurtos ar nustatytos joms atrasti būtinos žinių ar technologijų prielaidos. Nė už jokius pinigus, jokio diktatoriaus įsakymu nebus atrastas joks dėsnis, jeigu tam dar nepribrendo sąlygos.
3. Mokslo bendruomenės nuo verslo įmonių skiriasi dar ir tuo, kad jų sėkmės laidas yra ne konkurencija, o kooperacija. Kiekvienas tikras mokslininkas stengsis patekti dirbti į tokį mokslininkų kolektyvą, kuriame yra tarpusavio bendradarbiavimo dvasia, kuris turi užmezgęs gerus bendradarbiavimo ryšius su kitomis mokslininkų grupėmis, net jeigu ten bus jam mokamas ir mažesnis atlyginimas.
Universitetinių bendruomenių pagrindas – pažinimas. Mokslo bendruomenės skiriasi nuo verslo bendruomenių savo motyvacijos objektu. Apsigimusiam verslininkui svarbu ir įdomu įgyvendinti savo sumanymus, sukurti strategijas, kad jo idėjos klestėtų, kad veikla plėstųsi, kad pirmautų tarp kitų savo kolegų, o jo verslumo matas yra gaunamas pelnas ir kapitalas. Jie rodo verslo pažangą ir lemia tolesnių galimybių laisvę. O apsigimusiam mokslininkui labiausiai rūpi suprasti ir pažinti, kokie dėsniai valdo vieną ar kitą mūsų pasaulio žinių sritį, iš kokių struktūrinių elementų sudaryta viena ar kita realybė, kaip sugalvoti įtaisus ar metodus, kurie vis naujai ir vis veiksmingiau vykdytų tam tikras funkcijas. Jis gali, kęsdamas materialinį nepriteklių, ištisas dienas ir metus praleisti spręsdamas tas problemas, bet nekeis savo užsiėmimo į geriau apmokamą, nes jam tai paprasčiausiai neįdomu. Tokie tad žmonės lemia mokslo pažangą ir studijų kokybę, ir tik visiškai nieko neišmanantys asmenys gali siūlyti verslo pasaulio dėsnius, pelno kriterijus taikyti mokslo pasauliui, kaip naują pažangią žinių ekonomikos šuolio priemonę.
Tyrimų ir studijų vienovė yra universitetų skiriamoji žymė. Gerą studijų kokybę lemia tai, kad žinias perduoda tie asmenys, kurie dirba priešakinėse mokslo linijose. Tai mažiau taikytina į specialistų rengimą ir aukštąjį profesinį mokymą orientuotoms kolegijoms. Kadangi „studijų krepšelio“ finansavimo principas skirtas finansuoti tik studijas, nekreipiant dėmesio į mokslo krypčių pasiskirstymą, tai jis griauna tyrimų ir studijų vienovę ir negali būti taikomas universitetams.
4. Universitetas tarnauja visuomenei, o tai reiškia, kad labai svarbu gerai suprasti santykį tarp visuomenės ir universitetinės bendruomenės. Bažnyčios socialinis mokymas aiškina, kad šis santykis turi būti nustatomas remiantis subsidiarumo principu, kuris skelbia: „Aukštesnė organizacija neturi kištis į žemesnės vidaus gyvenimą, siaurindama jos kompetenciją; veikiau turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti, derindamat jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla bei siekdama bendros gerovės“ (Centesimus annus, 48).
Iš subsidiarumo išplaukia ir pasaulyje priimtas universitetų akademinės laisvės principas, įteisintas ir Lietuvos Konstitucijoje. Konstitucinis Teismas šio principo veikimą paaiškino plačiau: „Aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (LR Konstitucinio Teismo nutarimas 2008 03 20 d., 13 konstatavimo punktas). Ten pat nurodoma, jog „autonomija nereiškia, kad universitetų veikla negali būti ... valstybės reguliuojama ir prižiūrima“. Taigi Konstitucija labai aiškiai atskiria savarankišką universitetinės bendruomenės savivaldą ir savo struktūrų formavimą nuo valstybinės priežiūros ir reguliavimo. Demokratinėse valstybėse valstybės priežiūros ir reguliavimo įgaliojimai nustatomi remiantis įstatymo viršenybės principu – įstatymas nustato valstybės ir bendruomenės kompetenciją ir atsakomybę, įstatymų vykdymo priežiūros mechanizmus ir atsakomybę už nevykdymą; garantuoja viešumą. Šiuo požiūriu Švietimo ir mokslo ministerijos reformos siūlymai prieštarauja Konstitucijai, nes panaikina universiteto Senato, atstovaujančio bendruomenei, teisę savarankiškai formuoti statutą, o tą teisę perduoda ministerijos formuojamai tarybai.
Iš subsidiarumo principo išplaukia ir universitetų atsakomybė ir įsipareigojimai tarnauti visuomenei. Ši tarnyba reiškiasi tokiose plotmėse.
a) Kuriant, kaupiant, platinant naujas žinias ir užtikrinant „gyvų žinių“ infrastruktūrą. Tai reiškia, kad tauta ir valstybė privalo turėti savų ekspertų ir specialistų iš visų tų sričių, kurios dominuoja pasaulio techninėje-kultūrinėje pažangoje ir lemia tautos gyvybingumą; tik turėdama pakankamai gerai suformuotą aukštos kvalifikacijos ekspertų rezervą, valstybė gali jaustis užtikrinta dėl savo vystymosi ateities; nusikalstama yra tokio rezervo formavimo politiką patikėti dvyliktokų pasirinkimams.
b) Ugdant tautai strateginį intelekto potencialą, užtikrinantį kultūrinio ir tautinio tapatumo išsaugojimą. Tai reiškia, kad tautos tapatumo išsaugojimui labai svarbu turėti pakankamai didelę kritinę masę intelektualiai pajėgių, suprantančių, tautiškai apsisprendusių ir sugebančių vadovauti asmenų. Kaip tik tokie žmonės organizuodavo sukilimus prieš carizmą, jie sudarė 1941-ųjų metų Birželio sukilimo branduolį, pagaliau jie dominavo Sąjūdyje. Juodžiausi Lietuvos priešai – carai, hitlerininkai ir komunistų okupantai pirmiausia tremdavo inteligentus ir uždarinėdavo universitetus. Dabar universitetų likvidavimui kelius tiesia G. Steponavičiaus vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija.
c) Ugdant harmoningas asmenybes, gebančias profesines žinias ir įgūdžius suderinti su dvasine inteligencija ir pilietinės visuomenės poreikiais. Ši funkcija tiesiogiai skirta įgyvendinti Bažnyčios socialinio mokymo mintį, „universitetams vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje“, ir padėti kiekvienam asmeniui išskleisti savo prigimties dovanas.
d) Dalyvaujant regionų tolygios socialinės ir kultūrinės plėtros procese ir mažinant socialinę atskirtį. Tai svarbus ankstesnės dalies papildymas, nurodantis, jog bendrasis gėris turi pasiekti visus asmenis. Universiteto buvimas regione yra niekuo nepakeičiamas jo kultūrinės gerovės kūrimui: čia studijuoja, gyvena ir pasilieka dirbti jaunimas, čia gyvena dėstytojų šeimos su savo kultūros „vartojimo“ reikmėmis, pagaliau per universitetų finansavimą regionas gauna kultūriniam gyvenimui biudžeto lėšų. Jei valdžiai rūpi viso krašto klestėjimas, tai universitetai neturi būti sukoncentruoti vien sostinėje, bet turi būti optimaliai išdėstyti visoje šalyje, o ministerija privalo rūpintis, kaip juos išdėstyti ir sustiprinti, o ne kaip sunaikinti.
Ministerijos siūlomos reformos aptarimas
Be krikščioniškosios (tradicinės, europinės) universiteto sampratos paminėtinos kitos dvi.
Komunistinė universiteto samprata. Universitetas – tai valstybinė įstaiga, valdoma pagal socialistinių valstybinių įmonių teisines normas, su ministerijų skiriamais rektoriais; dėstytojai – valstybės tarnautojai, samdomi nustatytoms funkcijoms vykdyti; universitetų paskirtis – ugdyti aktyvų „komunizmo statytoją“. Universitetų politinį-ideologinį veidą prižiūri asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriami partorgai.
Kraštutinio liberalizmo universiteto samprata (ja grindžiama ir ministerijos siūloma reforma). Valstybinis universitetas – tai aukštųjų studijų paslaugas teikianti viešoji (arba valstybinė) įstaiga (privatus universitetas – mokymo paslaugas teikianti, pelno siekianti privati įmonė). Universitetas veikia remdamasis komercijos ir laisvosios rinkos principais (ekonomiškumas, reklama, konkurencija, silpnesniųjų bankrotas); universitetą valdo savininkai arba asmeninio pasitikėjimo pagrindu sukurtos Tarybos. Universiteto paskirtis – parengti specialistus, geriausiai prisitaikiusius dirbti vartotojiškos visuomenės konkurencijos sąlygomis.
Abiem šioms sampratoms bendra:
a) Akademinė bendruomenė ignoruojama, jos savivalda ir įstatymo viršenybė pakeista centralizuotu asmeninio pasitikėjimo valdymu. Ministerijos reforma iš universiteto bendruomenės atima svarbiausius jos bendruomeniškumo elementus – pačiai nustatyti savo struktūras, rinktis savo valdžią, formuoti savo įstatus ar statutą. Jai paliekama teisė pačiai rūpintis, kaip geriau atlikti savo kaip dėstytojų pareigas, o šis „socialistinis lenktyniavimas“ vadinamas akademine laisve.
b) Vietoj studijų ir tyrimų vienovės dominuoja mokymo paslaugos. Ministerijos reformoje numatytas finansavimas per „krepšelius“, skirtus studijoms, skatins universitetus dėl jų konkuruoti ir rūpintis vien dėstymu. Universitetai bus stumiami į pedagoginių paslaugų teikimą (tai būdinga privatiems universitetams), o tyrimai ir tos jų sritys, kurios nėra dėstomos, sunyks, nes joks studentas neneš „krepšelio“ į tą sritį, kur jis neketina studijuoti, nors tai ir būtų svarbus mokslas. Nykstant tyrimui, automatiškai menkės ir studijų kokybė.
c) Universitetų paskirtis – vietoj laisvo asmenybės tobulėjimo ir žinių plėtotės formuoti ideologizuotai orientuotus (komunizmo kūrimui, laisvajai rinkai) darbuotojus. Ir komunizmas, ir liberalizmas, būdami materialistinės ideologijos, universiteto paskirtimi laiko ne tarnauti žmogaus asmens išsiskleidimui, o gaminti žmogų-įrankį materialinės gerovės visuomenės kūrimui. Krikščionišku požiūriu žmogus, išvystęs įgimtus savo talentus, automatiškai tampa savo srities specialistu. Ministerija siūlo ugdyti vartotojiškos visuomenės tikslams pajungtą, konkuruoti (o ne bendradarbiauti ir solidarizuotis) įgudusį specialistą, bet ne ugdyti asmenybę.
Ministerijos siūlymai nesuderinami ir su subsidiarumo principu. Valstybė atsisako vykdyti savo, kaip strateginio intelektinio potencialo planuotojo ir universitetų kuriamos kultūros, visuomenės bendrojo gėrio reguliuotojo vaidmens, o šią funkciją paveda nieko apie tai neišmanančiai ir už nieką neatsakingai moksleivių miniai. Sveiku protu nesuvokiamas absurdas.
Ministerijos siūlymai nesuderinami su bendrojo gėrio reikalavimais. Pažeidžiamas tolygios regionų kultūrinės plėtros principas. Dėl jaunimo natūralaus potraukio į sostinę sunyks ar visai išnyks universitetinė kultūra regionuose.
Universiteto, kaip specialios biudžetinės įstaigos, statusą pakeičiant viešosios įstaigos statusu, Lietuvoje bus atvertas kelias valstybinių studijų sistemą pakeisti studijų paslaugų verslo sistema, o universitetų turtą „prichvatizuoti“.
Bendrojo gėrio reikalavimas bus pažeistas ir dėl to, kad studijų prieinamumas bus labiau priklausomas nuo turtinės padėties, studentai įsiskolins bankams, padaugės privačių, pelno siekiančių universitetų, padidės socialinė atskirtis pagal turtą ir pagal regionus.
Išvada. Švietimo ir mokslo ministerijos siūloma „reforma“ yra ne tik nesuderinama su Bažnyčios socialiniu mokymu, bet yra ir niekaip nepamatuotas ir nepagrįstas, neatsakingas socialinis eksperimentas su grėsmingais padariniais. Šis eksperimentas paliečia ne tik akademinę bendruomenę, bet per būsimus studentus ir kiekvieną Lietuvos šeimą. Lietuvos jaunimui sumažės aukštojo mokslo prieinamumas, jis bus stumiamas emigruoti į užsienį, o sunaikintam intelektiniam potencialui atkurti prireiks ne vieno dešimtmečio.
„Ateitis“ 2009 m. Nr.3"