Reforma remiasi tik emocijomis

Gamta nemėgsta tuštumos. Atsimenate, kaip mes piktinomės ir kovojom su rusais, bandančiais padėti studijuoti mūsų policininkams. Tada dar galėjome atsilaikyti, nes turėjome savo universitetus. O jeigu juos privatizuosime ir sunaikinsime? Regione bus didelis nepatenkintas studijų vietoje poreikis. Rusai ir vėl jį patenkins. Mes neturėsime nieko atsakymui. Basanavičius gal net apsivertė kape, sužinojęs Steponavičiaus planus. Kur jūs, lietuvių kalbos, kultūros ir tautos saugotojai? Kur mūsų dvasios milžinai?

Tikrai naudingas žemiau cituojamas straipsnis (1). Juk sunku suprasti, kodėl reformatoriai ruošiasi didžiulių skolų grėsme išvyti iš Lietuvos vienintelį mūsų turtą: sugebančius ir norinčius dirbti žmones. Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia.

Atsakymas vienas: postsovietinės emocijos. Neapykanta provincijai. Neapykanta europietiškam socializmui. Neapykanta tiems, kurie kalba, ar nors nusikeikia, rusiškai. Neapykanta universitetams, kurie nenori mirti. Neapykanta bendrai tiems, kurie yra kitokie, negu mes, ir pageidauja turėti nors ir mažesnį, bet jiems skirtą, universitetą.

Nedera vadovautis vien emocijomis valstybės valdyme. Įrodykime, kad mes sugebame būti tikrai nepriklausomi. Mokykimės iš klaidų, kurias daro kai kurios Afrikos šalys. Netapkime Europos pajuokos centru.

1. "Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai
2009 04 03 / 13:12 /

Išsiųsti nuorodą

Versija spausdinimui
(3) Skaityti komentarus


J. Špakauskas.

Paskutiniosiomis kovo dienomis laimingieji turėjo galimybę stebėti demokratijos stiprėjimo rodiklius pačiame Europos centre (na, beveik centre) – Europos aikštėje. Studentų savivaldų atstovai, aukščiausi šalies vadovai, intelektualai ir moksleivių organizacijos susirinko išreikšti savo pilietinės pozicijos aukštojo mokslo reformos klausimu.
Nuomonių įvairovę ir požiūrių toleranciją garantavo antireformistų atstovai, susirinkusiuosius išmokę vienos nepamirštamos pamokos. Bet apie tai vėliau. Kantrybės.
Daugelyje metų šalyje vyko diskusijos apie tai, kokio aukštojo mokslo Lietuvai reikia. Daug diskutuota ir, rodės, jau visų įtikėta, jog aukštojo mokslo situacija šalyje yra kritinėje padėtyje ir jai reikia, jei ne Vakarietiškos transplantacijos, tai bent lietuviškos defibriliacijos.
Pasak neseniai pateiktos Pasaulio banko ataskaitos, Lietuvos mokslo ir studijų būklė yra visiškai nepatenkinama, o pagal pasiekimus bei lėšų naudojimo efektyvumą mūsų šalis užima paskutiniąsias vietas tarptautinių rezultatų lentelėse.
Taigi vertinant tiek objektyviais, tiek subjektyviais kriterijais, situacijoje, kurioje atsidūrėme, negalime likti. Džiugina bent jau tai, kad su tuo, rodos, sutinka tiek reformistai, tiek antireformistai.
Nesutarimai prasideda tuoj po to, kai imama tartis, kaip pakelti Lietuvos aukštojo mokslo lygį, optimaliai naudojant esamą finansavimą, nešvaistant jo administravimo kaštams, bet tuo pačiu nepaminant esminių aukštojo mokslo prieinamumo tikslų.
Pastarasis teiginys ir (visiškai nepagrįsti!) nuogąstavimai dėl Konstitucijos garantijų atėmimo Lietuvoje cituojamas dažniau, nei Koranas islamo šalyse. Analogija tiksli tuo, kad nė vienu atveju nesiremiama objektyviomis žiniomis ir paprasčiausiu išmanymu. Ar kada skaitėte Konstituciją?
Nemokamo aukštojo mokslo absurdas
Sako, kapitalistinėje santvarkoje nieko nėra nemokama – viskas yra įkainojama, taigi viskas parduodama, kone nebelieka nieko tikra.
Su tuo niekuomet nesutikau ir tikiuosi niekuomet nesutikti, nes žmogaus gyvenimą privalo grįsti dalykai, ant kurių neuždedama etiketė su juodu skaičiumi viduryje. Tačiau mūsų gyvenime apstu dalykų, kurie turi (ir privalo turėti) konkrečią piniginę išraišką, nes tik tokiu būdu galime suvokti, ne tik tų dalykų kainą, bet ir konkrečią jų vertę.
Niekuomet nemokėjęs už aukštąjį mokslą, paradoksalu, visuomet pasisakiau už mokamas studijas bent jau daliai besimokančiųjų.
Puikiai prisimenu, kaip reikėjo pasiraitojus rankoves sunkiai bei sąžiningai mokytis tam, kad už mokslą, kurio kokybe aš, žinoma, nesu patenkintas, man neteko mokėti nė cento.
Nesunku nuspėti, kodėl kaip pilietis piktinuosi tuo, kad mokesčių pavidalu turiu mokėti už studijas tų, kuriems aukštasis mokslas tėra tapantinamas su diplomu, kuris, savo ruožtu, yra tik primityvių norų tenkinimas, siekis smagiai prastumti laiką ar tramplinas ilgam, o gal ir visam laikui pasprukti į užsienį.
Piktinuosi ir faktu, kad aukštasis mokslas šalyje yra perkamas ir parduodamas. Pirkimo – pardavimo sandoris Lietuvoje, kitaip nei garsiose Rusijos (ir kitų šalių) akademijose, trunka ne penkiolika minučių, o ketverius, rečiau šešerius ir daugiau metų.
Šis amoralus sandoris atliekamas universitetų bei kolegijų auditorijose, katedrų vedėjų, dekanų, darbų gynimo kabinetuose. Ir kaina čia suskaidyta dalimis it kokia išperkamoji nuoma – aukštasis mokslas juk ne koks brangus automobilis, minkštomis odos sėdynėmis, už jį nemokėsi brangiai ir iškart. Gaila.
Piktinuosi ir faktu, kad kai kuriose valstybinėse aukštosiose mokyklose, katedrų vedėjų lygmenyje, studentų srauto rašto darbų padalijimas perpus į dvi krūvas – išlaikiusieji ir neišlaikiusieji (už mokestį turėsiantys perlaikyti) – yra visiška norma. Kaip ir piktinuosi faktu, kad vis dar šaltu veidu drįstama publikuoti skelbimą, siūlant kursinio, bakalauro, magistro darbų rašymo paslaugas ar ieškoma tokių paslaugų tiekėjų. Mažų mažiausiai skandalinga, kad cinamono lazdelių prekybos centre randama sunkiau.
Piktinuosi ir faktu, kad studentas, užuot reikalavęs kokybiško dėstymo, džiūgauja paskaitas „užmiršusiu“ dėstytoju, sistemingai trumpinama paskaitos trukme, visiškai ignoruoja atmestiną, dažnai ir įžūliai arogantišką požiūrį ne tik į dėstomą dalyką, bet, visų pirma, kolegą studentą. Bet juk gavai už dyką, tai ir džiaukis. Dar ir tą atims.
Pretenzijos priimamos tik iš tų „klientų“, kurie už prekę susimokėjo.
Gana iškalbinga tampa ta banali patarlė „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. O dovanojama ne tik gabiausiems, neretai dovanojama visiškiems vidutiniokams.
Galbūt būtent dėlto atsidūrėmė padėtyje, kai aukštąjį mokslą gavusieji be jokių emocijų užjūriuose plauna grindis bei kepa picas, nes su aukštuoju mokslu (ypač universitetiniu) Lietuvoje nėra siejama jokia sakrali pagarba, nors ir dažnai kalbose pabrėžiamas studijų „šventumas“.
Studijų prieinamumas
Siūlomo Mokslo ir studijų įstatymo kritikai teigia, kad įstatymo priėmimas apribotų aukštojo mokslo prieinamumą šalyje, mokslas taptų grynai elitistinis, o periferijos gyventojams liktų tik svajingu nepasiekiamu miražu.
Nekalbama nei apie tūkstančius studijų krepšelių (jau šį rugsėjį sudarysiančių galimybę visiškai nemokamai studijuoti dusyk daugiau jaunuolių, nei pernai), nei apie valstybės remiamų paskolų sistemą (paremtą lanksčiais paskolų grąžinimo terminais bei 4,5% mažesnėmis, nei komercinių bankų palūkanomis) tiems, kuriems nepavyks pasiekti mokslo aukštumų.
Drauge su kuriama paskolų sistema galbūt keisis ir žmonių suvokimas, kad pasirinkimas „studijos ar darbas“ yra esminis, pasirenkant veikiau vieną iš, nei abu dalykus. Studijos dirbant praranda didžiulę dalį savo kokybės, nors sunku būtų prieštarauti, kad išgyventi iš studento stipendijos negalėtų nė žvirblis (neveltui žargoniškai stipendija vadinama „stipke“ – tik pastipti iš jos ir galima).
Dar daugiau, modernus šiandienos studentas jau seniai pamiršo keptų bulvių su kefyru skonį, daugelis dabartinių studentų net ir jo nežino. Visuomet sakiau, jog norint įsitikinti, kokie „skurdūs“ mūsų studentai reikia pažiūrėti į cigaretes, kurios rūkomos, batus, kurie avimi, skeptiškiausieji turėtų nuvykti į bet kurio universiteto automobilių aikštelę (radę vietą automobiliui pasistatyti informuokite mane el. paštu).
Netikiu, kad po reformos studijos taps nei daugiau, nei mažiau prieinamos: gabieji už mokslą nemokės, prasčiau paruošti (galbūt periferijos gyventojai, turintys prastesnes sąlygas), turės galimybę savo studijas apmokėti skolintais pinigais, visą save dedikuojant studijoms, tokiu būdu po dvejų metų perimant kito besimokančiojo krepšelį, o gal ir patenkant tarp 10% tų laimingųjų absolventų, kurių išlaidas padengs valstybė.
Konkurencija ir studijų krepšelis
Vienas esminių reformos tikslų – realios konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų įvedimas. Konkurenciją skatinti turėtų prieštaringai vertinamas studijų krepšelis, veikiantis panašiai, kaip ir moksleivio krepšelis, prieš keletą metų įvestas šalies bendrojo lavinimo mokyklose.
Studijų krepšelio esmė gan paprasta – pagal brandos egzaminų rezultatus, kiek mažiau pagal metinius dalykų įvertinimus (visiškai taip pat, kaip ir anksčiau), abiturientai stos į vieną iš kone nesuskaičiuojamos galybės aukštųjų valstybinių (ir privačių) aukštųjų mokyklų Lietuvoje.
Sėkmingai mokyklą baigęs ir studijų krepšelį gavęs abiturientas galės studijuoti visiškai nemokamai vienoje iš valstybinių aukštųjų mokyklų. Didžioji inovacija yra ta, kad studijų krepšelį galima bus atsinešti ir į privačią aukštąją mokyklą, kur neretai esama geresnės infrastruktūros, profesionalesnių dėstytojų, mažesnių studentų grupių, lankstesnės studijų sistemos. Gana tiksli analogija būtų Lietuvos gyventojams suteikta galimybė už Valstybinės ligonių kasos skiriamas lėšas gydytis tiek valstybinėje, tiek privačioje gydymo įstaigoje.
Studijų krepšelį, kuris sudarys nuo 4031 litų iki 18854 litų per metus universitetuose (atitinkamai nuo 3361 litų iki 15504 litų kolegijose), įstojęs studentas atsineš į aukštąją mokyklą. Čia ir slypi visas aukštojo mokslo reformos dieglys – krepšelį potencialiai galintis gauti abiturientas rinksis geriausią, jo manymu, aukštąją mokyklą, o nepopuliariosios, ypač silpnieji universitetai (jie labai puikiai matomi), atsidurs ties bankroto riba.
Tiesa, esama ir kito kelio – aukštųjų mokyklų tinklo optimizacijos, Švietimo ir mokslo ministerijos žargonu, arba universitetų jungimosi, žmonių kalba. Išpūstą aukštųjų mokyklų tinklą gerai iliustruoja Norvegijos Karalystės pavyzdys – daugiau, kaip milijonu gyventojų už Lietuvą turinčioje valstybėje yra 5 valstybiniai universitetai, Lietuvoje jų yra 15.
Tačiau vos prabilus apie aukštųjų mokyklų jungimąsi pasirodo, kokia velniškai įtakinga yra akademinė nomenklatūra arba, kaip aš ją „malonybiškai“ vadinu – „akademinė mafija“.
„Akademinei mafijai“ aukštųjų mokyklų stambėjimas, kuris yra neišvengiamas, nors ir skausmingas procesas, reikš vadovaujamų postų, taigi ne tik pajamų (galų gale, į gatvę niekas nebus išmestas), bet, svarbiausia, statuso praradimą. Neišvengiamas bus ir kai kurių studijų programų uždarymas, kuomet nebebus toleruojamos, pavyzdžiui, buhalterijos studijos universitetinėje aukštojoje mokykloje, nesuskaičiuojamos pedagoginės studijos, doktorantūros programos, katedroje nedėstant nė vienam profesoriui ir taip be galo.
Studijų krepšelis karštai kritikuojamas pasitelkiant argumentą, jog specialybių poreikį rinkoje nustatys studentas „krepšelininkas“ ir nuoširdžiai nuogąstaujama, jog norima keisti ydingą iki šiol galiojusią praktiką, kai specialybių poreikį nustatydavo geriausi lobistai ministerijos, vyriausybės koridoriuose bei priėmimo į aukštąsias mokyklas skyriuose, priimant visus iš eilės. Laisvosios rinkos baubų neretai bijoma, nes rinkos mechanizmai verčia sunkiai ir nuosekliai dirbti.
Studijų krepšelis ir gan skeptiškai vertinamas jo konkurencinis potencialas jau parodė savo efektyvumą – kone visuose valstybiniuose universitetuose jaučiamas didelis sujudimas bei nerimas, nes puikiai suprantama, kad prasidėjus priėmimui į 2009/2010 mokslo metus kai kurie universitetai susidurs su milžiniškomis problemomis.
Tačiau studijų krepšelis turėtų padidinti konkurenciją ne tik tarp aukštųjų mokyklų (kas jau įvyko), tačiau ir pačių būsimųjų studentų, kai bus kovojama dėl tų specialybių, į kurias tikrai norima įstoti, o ne tik į tas, į kurias įstoti paprasta. Galbūt tokiu atveju pamiršime tokius anekdotus, kaip kad „pagal atliktą apklausą galima tvirtai teigti, jog 65% psichologijos kurso studenčių tikisi ištekėti iš meilės, 33% – pagal išskaičiavimą ir tik 2% ruošiasi dirbti psichologėmis“. 

Universitetų valdymo pokyčiai
Aukštojo mokslo pertvarka bus keičiamas ir universiteto valdymo modelis. Juo siekiama taisyti neretai korupcinę, o dažnai ir visiškai supuvusią klaninę aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, valdymo tradiciją.
Reforma numato, kad universitetų rektorius rinks nebe Senatai, o universitetų tarybos, kurių funkcijos bus išplėstos, o dalį narių skirs Švietimo ir mokslo ministerija, dalis bus skiriama bendru aukštosios mokyklos ir ministerijos sutarimu, tarybos veikloje dalyvaus studentų atstovai.
Akivaizdu, kad nusistovėjusi senatų dauguma yra labai palanki kai kurių universitetų vadovams, leidžianti valdiškose įstaigose tvarkytis taip, kaip širdis (ar godulys?) diktuoja.
Gana iškalbingas Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus Alvydo Pumpučio pavyzdys: 1990 m. įsteigus Lietuvos policijos akademiją, A. Pumputis buvo paskirtas jos viršininku, o 1991 m. išrinktas rektoriumi.
Vėliau, 1998 m. prof. A. Pumputis buvo išrinktas Lietuvos teisės akademijos rektoriumi, o 2003 m. – Lietuvos teisės universiteto rektoriumi.
2004 m. prof. A. Pumputis paskirtas laikinai eiti MRU rektoriaus pareigas ir tais pačiais metais buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi.
Jei ne ši tiksli, viešai prieinama istorinė chronologija, būtų išties sudėtinga susigaudyti, kiek metų ir kam A. Pumputis vadovavo, nors nereikia būti nei ministerijos klerku, nei profesoriumi, jog suvoktum, kad apie jokią rotaciją ar valdymo dinamiką čia nė postringauti negalima.
MRU rektoriaus pavyzdys yra ne tik išimtinis akademinis akibrokštas, bet ir gana tiksli Lietuvos aukštojo mokslo gangrenos indikacija.
Reformos pasekmės
Visuomenei neseniai pristatyta Švietimo ir mokslo ministerijos atlikta mokslo ir studijų reformos padarinių analizė , kurioje teigiama, jog įgyvendinus reformą beveik dukart padaugėtų studentų (2008 m. – 12 tūkst. pirmakursių, o 2009 m. – 21 tūkst. pirmakursių), visiškai nemokančių už mokslą.
Analizėje pateikiama regioninė prognozė nerodo esminio vietų persiskirstymo tarp dviejų stambiausių studijų traukos centrų Vilniaus bei Kauno. Regioniniai Šiaulių ir Klaipėdos universitetai, anot ministerijos, turi potencialą išlaikyti pozicijas, jei tik modernizuos veiklą, kooperuosis su kitais universitetais, viešojo ir privataus sektorių atstovais.
Reikia pripažinti, kad išties gana sunku tiksliai prognozuoti, kur mus nuves vykdoma aukštojo mokslo pertvarka. Nepaisant to, privalome išlikti principingi ir sąmoningi suprasdami padėtį, kurioje atsidūrėme. Gangrenuojanti aukštojo mokslo sistema grasina supūdyti visą ateinančią kartą, kuomet jaunuomenė nekurs sistemos, o bus jos sukuriama.
Taip pat turime išlaikyti šaltą ir kritišką mąstymą, kadangi jau minėta „akademinė mafija“ bei jos lobistinis, finansinis, politinis potencialas, sugebėjo gana sėkmingai suskaldyti ne tik akademinę visuomenę, žiniasklaidą, studentus vienijančias organizacijas, bet ir labiausiai jautrią grupę – tuos, kurie jau šios vasaros pradžioje eis rinktis savo likimo.
Epilogas
Savo pasakojimą pradėjau nuo Europos centre (na, beveik centre) vykusio aukštojo mokslo reformos paramos koncerto. Tačiau dar nepapasakojau apie tuos, kurie mane įkvepė prabilti apie liūdną situaciją aukštąjame moksle.
Tikrieji Mokslo ir studijų įstatymo įkvėpėjai, tikrieji sunkios aukštojo mokslo būklės indikatoriai, tikrieji gal ir visos jau vykstančios revoliucijos ideologai, tądien su plakatais prie pat scenos stovėję aikštėje, buvo ne aukščiausi šalies vadovai, ne ryškiausi intelektualai, net ne sąmoningi, sistemos dar nesutraumuoti studentai.
Tikrieji revoliucijos aukštąjame moksle ideologai yra tamsuoliai, sužvėrėję puskvailiai, rėkiantys, besikeikiantys, ne tik kito, bet ir savęs negerbiantys, kitaip mąstančius niekinantys, šviesos bemaldaujantys.
Tikrieji reformos ideologai yra tie, kurie ne tik visuomenės autoritetus, bet, visų pirma, kažkieno tėvus, motinas, sūnus ir dukras keiksnojantys nepraustaburniai, norintys ne mokslo, o visko už dyką.
Rusiškai besikeikiantieji, bekalbantyjį atvirai kvailinantieji ir yra tikrieji vykstančios revoliucijos įkvėpėjai. Patys nė nenutuokiantys, kiek daug šios revoliucijos labui jie nuveikė.
Tik jau sutemus, sužvarbusioms kažkieno rankoms ardant sceną, manosioms lankstant didžiulį melsvą „dabar arba niekada“ plakatą galvon šmėsteli J.Baltrušaičio žodžiai: „pakelės smilgai, ne tik žmogui, reikia nusilenkti...“.
O kad ir jie tai suprastų... " ( Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai)