Pasireiškia nemaža grupė žmonių, vadovaujama Kubiliaus, kuri nesidrovi pasakyti didžiausiai gyvenančiai lietuvių kartai, gimusiai iškart po karo ir priartėjusiai prie pensijinio amžiaus bei daugeliui jų pensininkų tėvų, kad pensija neva tai nėra uždirbtas dalykas. Jų nuomone, geriau ligoniais ir pagyvenusiais žmonėmis pasirūpintų jų vaikai. Todėl Sodros egzistavimas tampa laikinas. Sodros finansai grobstomi. Privatūs pensijiniai fondai naikinami taip pat.
Kartu kubiliniai nerealiai didina mokesčius. Mūsų pajamos mažos, lyginant su Vakarais. Kainos Lietuvoje aukštesnės negu Vakaruose. Todėl tie mokesčiai pasiekia nepakeliamą lygį. Visi, kas ką nors sugeba, stumiami į emigraciją.
Abu šie veiksmai žymiai padidina pajamų gavimą vokeliuose. Jei Sodra išardoma ir greitai likviduojama, tai tik kvailiai moka visus mokesčius. Mokesčių surinkimas krenta. Neribotas skolinimasis valstybės vardu priverčia mokėti dideles palūkanas, dar labiau susiaurindamas Lietuvos biudžeto galimybes. Kariūno, policininko, mediko, mokytojo ar dėstytojo, pensininko, būsimo pensininko ar bedarbio požiūriu tai yra grėsmingi pokyčiai, ardantys Lietuvos valstybę.
Ardymas vyksta labai plačiu frontu. Universitetų bei kolegijų privatizavimas jau žymiai pasistūmėjo. Pavyko sunaikinti valstybės paramą lietuviškų knygų leidybai. Ligoninės dalinai virsta į nesugebančius kovoti su epidemijomis prievartautojų ir abejingų vaikų gyvybei medikų dvokiančius lizdus. Teismai ir prokuratūra iš dalies tampa biauriais gašlių pedofilų klubais. Kai kurie saugumiečiai akiplėšiškai prekiauja slaptai ir naudojantis valstybės resursais surinkta informacija.
Kubilinių nedeklaruojami norai aiškėja iš jų veiksmų. Jų neskelbiamu požiūriu valstybės ardymas yra sveikintinas. Visos jos funkcijos turi būti privatizuotos. Privačios kontoros būtų neva tai žymiai efektyvesnės. Tuo labiau, kad Rusijos valdymo laikais valstybės vaidmuo buvo pernelyg didelis, o kubiliniai laikosi prie valdžios antirusiškos retorikos pagalba. Jų viltyse Lietuva turėtų tapti mažyčiu rojumi kubiliniams, kur viskas privatizuota ir viskas yra jų kontroliuojamų monopolijų rankose.
Kartu viso turto, išsilavinimo bei medicininio aptarnavimo prieinamumo sutelkimas nedidelio skaičiaus žmonių rankose priverstų palikti Lietuvą visus būsimus konkurentus tai saujelei, kuri užgrobė turtus ir valdžią. Tikroji rinkos konkurencija ir demokratija Lietuvoje taip ir nepasirodytų. Kraštas pavirstų į korumpuotų monopolijų ir joms parsidavusių biurokratų votį Europos kūne.
Ką daryti? Organizuotis, dirbti visiems. Kartu panaudoti Europos Sąjungos resursus kovai su monopolijomis bei kitais organizuotais nusikaltėliais. Labai praverstų Tėvynei neabejingi lietuviai, turintys darbo su tokiais resursais patyrimo.
Mums reikalinga rinka, bet su tikra, sąžininga, konkurencija. Kartu mums reikalinga ir stipri valstybė. Padėkime jai visi, kas galime. Be jos - nėra ir Lietuvos.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą