Kaip dirba Lietuvos mokslo mafija

Darosi aišku, kodėl didžioji Lietuvos profesūros dalis remia prieštaraujančią Konstitucijai aukštojo mokslo reformą, kuri naikina Lietuvos bendruomenės pagrindus, kepdama daugiausia niekam nereikalingus pigių socialinių mokslų tariamus žinovus. Daugelis profesorių elgiasi, kaip nusikaltėlių mafija [1].

Kadangi toks elgesys klesti pačiose viršūnėlėse, o kurti tikrą mokslą yra sunku, ypač jei uždarbiauji visais įmanomais būdais, tai aišku, kad dauguma Lietuvos profesūros užsiima valstybinių lėšų grobstymu. Kadangi lietuviški moksliniai leidiniai tapo mūsų ir kitų valstybių pinigų grobstymo priemone, tai juos reikia uždaryti. Didesnės profesūros dalies vieta yra kalėjime, kad jaunimas žinotų, jog nusikalstama veikla įstatymais paremtoje valstybėje nėra toleruojama.

Susinervavusių daktarų atsakymas: visame pasaulyje visi vagia, tai palikite mus ramybėje. Tai yra melas. Pasaulyje neleidžiama, kad vagys dėstytų studentams. Lietuvos situacija gal yra pasikartojusi kur nors Afrikoje. Bet tai nepateisina mūsų supuvimo.

Daugumai diskusijos dalyvių rūpi kiekvieno duona kasdieninė: už ką dabar mokama ar bus mokama, jei likimas juos nuvedė prie Lietuvos universitetų.

Svarbiau mums visiems yra pagrindinė autoriaus mintis, kad valdančioji dauguma verčia mus kišti mūsų pinigus (per mokesčius ar asmenines santaupas) už studijas, kurios yra gryna apgavystė, nes negali suteikti šiuolaikiniu mokslu paremtų žinių.

Ministras Steponavičius yra pakankamai naivus arba niekinantis Lietuvą apgavikas, kad reklamuoti šią supuvusią, taip vadinamą, prekę.

Sutinku su dauguma, kad A.Lašo tyrimų rezultatų pagarsinimas yra svarbus. Juk daugumoje tauta yra sveika: žmonės nori realiai dirbti, o ne sukčiauti. Bet, matydami tokią slogią mafijos savivalę, priversti emigruoti, kad gautų normalų išsilavinimą bei galėtų dirbti normalų darbą. Jei yra dar nepatenkintų didžiuliais emigracijos srautais, tai jie turėtų pirmiausia išnaikinti rytietiško sukčiavimo pktžaizdes, pradedant nuo mūsų universitetų. Tvarkos Lietuvoje įvedimas tampa nulemiančiu tautos išlikimą uždaviniu. Sekmės ir stiprybės autoriui - A.Lašui.

1._A.Lašas. Ministras pervertino Lietuvos dėstytojus. III: KTU akademinės machinacijos


www.DELFI.lt
2011 rugpjūčio mėn. 3 d. 10:28


Nesenai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, jog abiturientai nepagrįstai nuvertina Lietuvos aukštąsias mokyklas ir dažną kartą renkasi prastesnės kokybės aukštąjį išsilavinimą užsienyje.

Suabejojęs tokiais teiginiais, pirmuose dviejuose straipsniuose rašiau apie situaciją TSPMI ir VGTU. Dabar atidžiau panagrinėkime KTU ir jo partnerių „mokslo darymo“ avantiūras, apie kurias sužinojau iš vidinio naudojimo dokumentų. Tai tapo įmanoma anoniminio šaltinio dėka, kuri/s praleido ne vienerius metus KTU ir, jo/s žodžiais tariant, labai gerai žino „lietuviško tualetinio popieriaus ir jo citavimo indeksų gamybos virtuvę“.

Šios virtuvės apžvalgą pradėkime nuo to, jog profesūrai mokslinių straipsnių išspausdinimas ir tų straipsnių cituojamumas pasauliniu mastu yra kaip krepšininkui pelnyti taškai. Kuo daugiau – tuo geriau tiek prestižo, tiek ir finansine prasme. Tačiau ką daryti, jei esi nevykęs krepšininkas ar mokslininkas ir niekas tavęs nenori priimti į rimtą lygą? Viena alternatyva yra sukurti savą pseudolygą ir tenai imituoti sėkmę. O po to nuėjus pas kokį mažai apie krepšinio lygas nusimanantį rėmėją (šiuo atveju švietimo ir mokslo ministerija), išpešti iš jo pinigų rezultatyviausių nevykėlių lygos dalyvių finansavimui.

Tenka konstatuoti akivaizdų faktą, jog visuose trijuose populiariausiuose Lietuvos universitetuote tarpsta mokslinė „chaltūra“, turinti tam tikrą kriminalinį atspalvį.
Ainius Lašas
Būtent taip elgiasi kai kurie Lietuvos universitetai, kurdami savo pseudomokslinius žurnalus, kuriose lengva patiems išsispausdinti ir cituoti vienas kitą imituojant mokslinę sėkmę. Telieka universiteto valdžiai nustatyti aiškias „taškų darymo“ taisykles ir prižiūrėti, kad tai būtų nepriekaištingai vykdoma. Štai kaip tai veikia KTU ir jos partnerių-universitetų pseudolygoje.

Atidžiau panagrinėjus vidinę KTU elektroninę korespondenciją, paaiškėja, jog kai kuriu KTU katedrų vadovai spaudžia savo kolegas kuo gausiau cituoti bendradarbių mokslinius straipsnius universiteto leidžiamuose žurnaluose. Šis faktas išryškėja iš 2009 m. gegužės mėn. 12 d. prof. Vytauto Snieškos (kuris yra ir KTU leidžiamo žurnalo „Inžinerinė ekonomika“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas) elektroninės atmintinės. Dokumentas su gana nedviprasmišku pavadinimu, „Priemonės citavimui gerinti“, buvo elektroniškai išplatintas Ekonomikos ir Tarptautinės prekybos katedros kolegoms.

Jame teigiama, jog „reikėtų daugiau pagarbos ir dėmesio fakulteto žymiems mokslininkams, nepamiršti cituoti fakulteto kolegų straipsnius“. Šis reikalavimas detalizuojamas antrame dokumento punkte: „Siektina straipsnyje į „Inžinerinę ekonomiką“ ir kitus ISI [tarptautinės duomenų bazės pavadinimas; autoriaus pastaba] žurnalus pacituoti ne mažiau, kaip po 7 „Inžinerinės ekonomikos“ ir 2 VGTU partnerių žurnaluose skelbiamus paskutinių 2 metų straipsnius”.

Ši ištrauka įdomi dviem aspektais. Visų pirma, nurodomi konkretūs citavimo masteliai neatsižvelgiant nei į straipsnių tematiką, nei į jų kokybę. Tiesiog reikalaujama aklai „gerinti“ katedroje leidžiamo žurnalo citavimo indeksą. Tuo būdu visiškai sutrypiamas pats mokslas ir žinios kaip savaiminės vertybės. Belieka tik sovietinį „gosplaną“ primenanti mokslo imitacija.

Antra, pasirodo, jog egzistuoja susitarimas su VGTU cituoti vienas kito žurnalus. Tai jau įtariau rašydamas apie VGTU pseudomokslinę leidybą, bet nenumaniau šių susitarimų mastelio. Minimo dokumento apačioje nurodomi šeši taip vadinami „VGTU žurnalai – partneriai“: „Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas“, „Verslas: teorija ir praktika“, „Business Economics and Management“ ir kiti.

Tokiu būdu ne tik sumažinama autorių savicitavimo reikmė, bet ir išplečiamas straipsnius bei žurnalus cituojančių kolegų ratas. Taigi, vienu šūviu nušaunami bent keli zuikiai: straipsnių autoriai pakelia savo reitingus, o žurnalai – vienas kito skaitomumo ir populiarumo įvaizdį. Bet riebiausias zuikis slepiasi kiek giliau. Sufalsifikuoto skaitomumo dėka, vietinis pseudomokslinis žurnalas patenka į tarptautinę duomenų bazę ISI, pagal kurios duomenis (švietimo ir mokslo ministerijos nustatymu) sprendžiama tiek apie dėstytojų karjeros ateitį, tiek ir apie finansinį atlygį. Taigi ši „pseudolyga“ uždirba pinigus. Va čia jau galima kalbėti ne tik apie rimtus mokslinės etikos pažeidimus, bet ir apie mokesčių mokėtojų pinigų neteisėtą pasisavinimą.

Toliau - dar įdomiau. Iš „Priemonės citavimui gerinti“ dokumento paaiškėja, kad žurnalo „Inžinerijos ekonomikos“ redaktoriai daro spaudimą straipsnius recenzijuojantiems kolegoms ir straipsnių autoriams. Štai kaip skamba šeštu numeriu dokumente pažymėtas reikalavimas: „Būtini recenzentų patarimai autoriams, ką jie galėtų cituoti iš „Inžinerinės ekonomikos“. Pasak gerb. Snieškos, taip pat „būtina atitinkama recenzentų darbo kontrolė“. Nekyla abejonių, kad tokie reikalavimai grubiai pažeidžia pamatinius mokslinių darbų recenzijavimo principus – anonimiškumą ir objektyvumą. Kad ši praktika yra toleruojama (o gal net ir skatinama) viso universiteto mastu, netiesiogiai liudija atviras tokio pobūdžio žinučių platinimas tarp profesūros.

Na ir pabaigai panagrinėkime dar vieną dokumentą. Tai - gana ilgas mokslinių straipsnių su santraukomis sąrašas, kuris yra nuolat atnaujinamas ir kas kartą išsiuntinėjamas visiems kolegoms su priminimu cituoti būtent šituos darbus. Tokiu būdu rašantiems straipsnius nereikia daug vargti, o tiesiog galima pasirinkti iš jau valdžios patvirtinto sąrašo. Sprendžiant iš jo turinio, šioje pseudomokslinėje „lygoje“ dalyvauja dar ir Vilniaus Universiteto Kauno Humanitarinis Fakultetas (VUKHF) turintis savąją melžiamą karvę – žurnalą „Transformations in Business & Economics“ . Tai patvirtina ir gerb. Snieškos žinutė parašyta 2009 m. balandžio 16 dieną. Ją autorius pradeda taip: „Vykdant susitarimus su VHU, siunčiu galimas cituoti iš ISI Transformations... žurnalo nuorodas“. Nors sutrumpinimas VHU ne visai tradicinis, skaitant dokumentus nelieka jokių abejonių, jog kalbama apie VUKHF ir jo kuruojamą leidinuką.

Taigi tenka konstatuoti akivaizdų faktą, jog visuose trijuose populiariausiuose Lietuvos universitetuote tarpsta mokslinė „chaltūra“, turinti tam tikrą kriminalinį atspalvį. Įtariu, jog tokių pavyzdžių galima atrasti ir kitose aukštojo mokslo įstaigoje. Tik reikia žmonių, kurie išdrįstų apie tai pranešti.

Būtent taip kvailinama visuomenė, neteisėtai pasisavinami mokesčių mokėtojų pinigai ir luošinami jauni mokslininkai bei studentai. Norėtųsi labai tikėti, kad ne visų universitetų vadovai žino apie tokias schemas, nors tada juos būtų galima apkaltinti visišku aplaidumu.

Manau, jog į šią avantiūrą įsivėlę katedrų vadovai ir žurnalų redaktoriai turėtų atsistatydinti. Taip pat iškyla universitetų vadovybės bei švietimo ir mokslo ministerijos aplaidumo klausimas. Vyriausybė su prezidentės priežiūra turėtų sudaryti nepriklausomą komisiją ištirti KTU, VGTU ir VU universitetų vykdomas akademines machinacijas. Į ją turėtų būti pakviesti nepriekaištingos reputacijos mokslininkai bei visuomenės veikėjai, neturintys nieko bendro su vietine pseudomoksline spauda.

Akivaizdu ir tai, jog reikia peržiūrėti egzistuojančius aukštojo mokslo darbuotojų vertinimo kriterijus. Dabartiniai – per daug lengvai apeinami ir panaudojami visuomenės mulkinimui bei mokesčių mokėtojų pinigų grobstymui._