Kas rodo mums kelią?

Vokietija toliau investuoja į aukšto išsilavinimo darbo jėgą. Ten darbuotojų įgūdžiai kruopščiai suderinami su atliekamu darbu. Vokiečiai vysto bedradarbiavimą tarp profsąjungų ir darbdavių. Vokietijoje krizės metu kvalifikuoti darbuotojai neatleidžiami, nes dėl atleidimo greitai prarastų kvalifikaciją bei motyvaciją. Bendromis darbdavių ir valstybės pastangomis jie išlaikomi darbe ir labai praverčia, krizei pasibaigus. Tai užtikrina pavydėtinai gerą vokiečių ekonomikos funkcionavimą. Jaunimo bedarbystė Vokietijoje yra žemesnė, negu 10 procentų. Tai įgalina vokiečių sugebėjimą gaminti aukšto tikslumo techniką, kurios negali pagaminti niekas kitas pasaulyje.

Ko Vokietija dabar nedaro? Nesiginčija, bet prekiauja su rusais. Nesilaiko įsikibusi iškastinio kuro, įskaitant branduolinį, kartodama, kad nėra geros alternatyvos. Ji supranta, kad jei dirbsim, kaip dirbom, tai geros alternatyvos niekada ir nebus. Vokiečiai nelenktyniauja, naikindami profsąjungas ir mažindami atlyginimus naiviame konkuravime su Kinija. Vokietija negaili pinigų darbo jėgos paruošimui. Vokiečiai nesitiki, kad vienos tik finansinės paslaugos, ar viena tik rinka aplamai, išgelbės visuomenę.Todėl Vokietija neleidžia šėlsti egoizmui, ardančiam bendrą gėrį, kuris būtinas stabilumui visuomenėje.

Kol nesugebėsime dar kartą iš vokiečių pasimokyti, tol niekam nebus saugaus gyvenimo Lietuvoje.