Kas išrado žiaurųjį kapitalizmo variantą, naikinantį lietuvių tautą?

"Beveik 50 metų - po to, kai 1932 m. buvo paskelbtas sėkmingas akademinis traktatas, pavadintas „Šiuolaikinė korporacija ir privati ​​nuosavybė“, kurį sukūrė Adolfas A. Berle jaunesnysis ir Gardiner C. Means, korporacijos dažniausiai buvo valdomos visoms suinteresuotosioms šalims. Tai buvo laikas, kurį apibrėžė profsąjungos, įmonių pensijų programos, išėjimas į „aukso laikrodžio pensijas“ ir labdaros dovanos iš įmonių, kurios daug investavo į savo bendruomenes, ir tokie tyrimai, kurie žadėjo augimą ateityje.

Tai laikotarpis, dažnai vadinamas - kartais žvaliai - kaip „vadybiškumas“.

Tačiau aštuntajame dešimtmetyje vadybiškumas tapo sinonimu investiciniuose sluoksniuose su nepajudinamais vadovais, kurie verslą plėtojo labiau savo, o ne savo akcininkų naudai.

Taip prasidėjo taip vadinamos akcininkų demokratijos kilimas, kai viskas daroma tik akcininkų pelnui didinti - idėja, kurią palaikė visuomenė ir naujienų žiniasklaida. Akcininkai ir, savo ruožtu, nauja investuotojų klasė, vadinama įmonių reideriais, įtikino vadovus atsisakyti visų savo biudžetų riebalų arba rizikuoti, kad jie bus perimti arba išstumti balsavimu. Padidėjo atleidimai, sumažėjo tyrimų ir plėtros biudžetai, o pensijų programomis buvo ppakečiamos taip vadinamomis 401 (k) s, ku visa investicijų rizika tenka dirbantiesiems (kaip Lietuvos antroji pensijų pakopa). Susijungimai kilo dėl „sutaupytų išlaidų“, kurios pritraukė antraštes, o pelnas didėjo ir dividendai augo."

Dabar visuomenės kantrybė su tokiais žaidimais baigiasi.