Empire of Many Centuries

“The Romans

 

By Edward J. Watts

 

Basic, 736 pages, $40

 

The Romans knew the precise date on which their civilization began: the 11th day before the Calends of May, or April 21 by our calendar. Ancient chronographers differed as to whether that founding took place in 753 B.C. or the following year, but the date's significance was clear: It marked the moment when Romulus, brother of Remus, made a furrow in the earth and defined the boundaries of the city he would soon rule.

 

In contrast to this precise starting point, Rome's terminus defies definition. It's clear the Romans progressed from the monarchy that Romulus founded to a republic -- the system that began with the overthrow of the kings in 509 B.C. -- and from there, in the 20s B.C., to the autocracy established by Augustus. The line of emperors ruling Rome comes to an end in A.D. 476 when a teenager bearing the names of two previous founders -- Romulus Augustus -- was deposed by non-Roman invaders. Historians often take that date as Rome's endpoint, if not a somewhat earlier "fall," in A.D. 410, when Rome was sacked and plundered by a Visigothic army.

 

Even as the Rome-based half of the empire was teetering, though, an eastern portion, centered on the city once known as Byzantium but later renamed by Emperor Constantine after himself, was only getting started. By the fourth century, Constantinople would become a second capital of the Roman Empire, complete with a second set of officials and, often, a second emperor. Today we dub this eastern state the Byzantine Empire, but those who inhabited it referred to themselves as Romaioi, or Romans, and called their primary language Romeika, rather than Greek. As late as the 13th century, Jalal al-Din, a Persian poet, came to be called Rumi -- the Roman -- because of his links to the Byzantine world.

 

With his title "The Romans," Edward Watts signals his determination to take the Byzantines at their word and consider them part of the Roman story that began with Romulus. This maximalist definition of Rome results in a sweeping historical survey that spans two millennia, beginning around 800 B.C. and ending in A.D. 1204, when crusader armies, instead of invading the Holy Land, sacked Constantinople. The Byzantine empire endured for some 250 years more, but Mr. Watts maintains that because the crusaders "imposed their own, foreign ways of doing things" they severed the link between eastern "Romans" and Rome itself, a link that would never be restored.

 

The task Mr. Watts has set himself would be hard enough if the stories of the two Romes, east and west, ran consecutively. In fact they overlap and intertwine for centuries; "The Romans" follows the two in tandem. Mr. Watts extends this overlap by taking the western narrative up to the death of Charlemagne (A.D. 814). In the eyes of most historians, Europe by then had long since entered the Middle Ages, but again Mr. Watts takes the self-definition of his subjects as a guidepost. Charlemagne had, after all, been crowned Emperor of the Romans, as though the imperial line going back to Augustus had simply been paused, not ended, in 476.

 

"The Romans" is, in this sense, an apt title, but in another way it misleads. One might deduce from it that the book's main concern is with the Roman people, the populus in Senatus Populusque Romanus ("the Senate and the People of Rome"), rather than with those who ruled them. But in contrast to some recent bottom-up treatments of ancient history, Mr. Watts's approach is distinctly top-down, with a reigning sovereign nearly always at center stage. Rarely does he venture outside the halls of power to give a sense of broader movements; readers seeking insight into cultural trends, such as achievements in the arts and in literature, will find scant mention here.

 

Those intrigued by the ebb and flow of political power, however, will find in this book a cornucopia. Hundreds of leaders are profiled in its pages, if one counts kings, consuls, generals, warlords, dictators, emperors, regents, pretenders, usurpers and barbarian chieftains ruling through Roman puppets. The tally increases dramatically during the so-called Crisis of the Third Century, a 50-year span beginning in A.D. 235 during which more than two dozen men claimed executive power; and in the Tetrarchy, three decades beginning in 293 when Rome had four imperial figures at any one time.

 

Especially during these unstable eras, the long train of rulers forms a dizzying cavalcade. Like Homer cataloging the deaths of heroes at Troy, Mr. Watts puts nearly all of these rulers on record, supplying poignant details for even minor figures. The unfortunate Jovian, for instance, became emperor in A.D. 363 during a military campaign in what is now Iraq after the reigning emperor, Julian -- known as Julian the Apostate for his attempt to reinstitute pagan worship -- was killed in battle there. Jovian and his army continued to make their way toward Constantinople, but the young emperor never arrived. He died en route in a small Anatolian town "whose overzealous residents accidentally poisoned him when, just before he arrived, they freshly painted a well-insulated building for him to stay in." His reign lasted nearly eight months.

 

With so much ground and so many rulers to cover, Mr. Watts pauses only occasionally to offer reflections or insights. His prose drives forward with the resolve of a legionnaire on a forced march. The ceaseless cycle of rises and falls tends to weary the reader, and the sober Mr. Watts seldom varies the tone or enlivens the narrative with his own responses. After describing cruel and whimsical laws enacted by the mad Caligula, Mr. Watts says flatly: "When people began protesting that these measures were unfair, Caligula commanded soldiers to kill them."

 

The through line Mr. Watts follows is posed in his opening paragraph: "How did the Roman state survive for nearly 2,000 years?" His answer seems designed to address today's headlines. Rome "was a society whose greatest strength came from its robust political, social, religious, and economic institutions." he writes. "Rome's most important lesson to us is that no one, in any society, should ever want their own Sulla or Augustus or Justinian to blow up the systems of the past." Yet "The Romans" has focused on these towering individuals and, at least in the case of the last two, shows how their exercise of sole power added to Rome's vitality and longevity. It's an odd destination to reach after a journey of 2,000 years, but Mr. Watts treats us along the way to many intriguing sketches and to the ageless theme, in Shakespeare's words, of "sad stories of the death of kings."

 

---

 

Mr. Romm, a professor of classics at Bard College, is the author of "Demosthenes: Democracy's Defender."” [1]

 

1. REVIEW --- Books: Empire of Centuries. Romm, James.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Oct 2025: C11.  

Daugelio amžių imperija

„Romėnai“

 

Autorius Edwardas J. Wattsas

 

Paprasta, 736 puslapiai, 40 USD

 

Romėnai žinojo tikslią datą, kada prasidėjo jų civilizacija: 11-ąją dieną prieš gegužės kalendorių arba balandžio 21 d. pagal mūsų kalendorių. Senovės chronografai nesutarė, ar ši įkūrimo data įvyko 753 m. pr. Kr., ar kitais metais, tačiau datos reikšmė buvo aiški: tai buvo momentas, kai Romulas, Remo brolis, iškasė vagą žemėje ir apibrėžė miesto, kurį netrukus valdys, ribas.

 

Priešingai nei šis tikslus pradžios taškas, Romos pabaiga neapibrėžiama. Akivaizdu, kad romėnai nuo Romulo įkurtos monarchijos perėjo prie respublikos – sistemos, kuri prasidėjo nuvertus karalius 509 m. pr. Kr. – o iš ten, 20-aisiais pr. Kr., prie Augusto įkurtos autokratijos. Romą valdančių imperatorių eilė baigėsi 476 m. po Kr., kai paauglys, dviejų ankstenių įkūrėjų vardais – Romulas Augustas – buvo nuversti ne romėnų užpuolikų. Istorikai dažnai šią datą laiko Romos pabaigos data, o gal net kiek ankstesniu „žlugimu“ – 410 m. po Kr., kai Romą apiplėšė vestgotų armija.

 

Tačiau net ir Romos imperijos pusei dar besisukant, rytinė dalis, kurios centre buvo miestas, kadaise žinomas kaip Bizantija, bet vėliau imperatoriaus Konstantinovo pervadintas savo vardu, tik pradėjo kurtis. Iki IV amžiaus Konstantinopolis tapo antrąja Romos imperijos sostine, turinčia antrą pareigūnų būrį ir dažnai antrąjį imperatorių. Šiandien šią rytinę valstybę vadiname Bizantijos imperija, tačiau joje gyvenę žmonės save vadino romaijais arba romėnais, o savo pagrindinę kalbą vadino romeika, o ne graikų kalba. Dar XIII amžiuje persų poetas Džalalas al-Dinas dėl savo ryšių su Bizantijos pasauliu buvo vadinamas Rumiu – romėnu.

 

Savo titulu „Romėnai“ Edwardas Wattsas parodo savo ryžtą užsiimti bizantiečiais, laikant juos Romos istorijos, prasidėjusios su Romulu, dalimi. Šis maksimalistinis Romos apibrėžimas sukuria plačią istorinę apžvalgą, apimančią du tūkstantmečius, pradedant maždaug 800 m. pr. Kr. ir baigiant 1204 m. po Kr., kai kryžiuočių armijos, užuot įsiveržusios į Šventąją Žemę, apiplėšė Konstantinopolį. Bizantijos imperija išsilaikė dar apie 250 metų, tačiau ponas Wattsas tvirtina, kad kryžiuočiai, „primesdami savo, svetimus elgesio būdus“, nutraukė ryšį tarp rytų „romėnų“ ir pačios Romos – ryšio, kuris niekada nebūtų atkurtas.

 

Užduotis, kurią sau iškėlė ponas Wattsas, būtų pakankamai sunki, jei dviejų Romų, rytų ir vakarų, istorijos vyktų iš eilės. Iš tikrųjų jos šimtmečius sutampa ir susipina; „Romėnai“ seka jas kartu. Ponas Wattsas pratęsia šį sutapimą, tęsdamas vakarų naratyvą iki Karolio Didžiojo mirties (814 m. po Kr.). Daugelio istorikų akimis, Europa tuo metu jau seniai buvo įžengusi į viduramžius, tačiau ponas Wattsas vėlgi ima savo tyrimo objektų savęs apibrėžimą, kaip kelrodį. Juk Karolis Didysis buvo karūnuotas Romos imperatoriumi, tarsi imperijos linija, siekianti Augustą, 476 m. būtų tiesiog sustabdyta, o ne nutraukta.

 

Šia prasme „Romiečiai“ yra tinkamas pavadinimas, bet kitu atžvilgiu jis klaidina. Iš jo galima spręsti, kad pagrindinis knygos rūpestis yra Romos žmonės, populus in Senatus Populusque Romanus („Senatas ir Romos žmonės“), o ne tie, kurie juos valdė. Tačiau, priešingai nei kai kurie pastaruoju metu pateikiami senovės istorijos aprašymai iš apačios į viršų, p. Wattso požiūris yra aiškiai iš viršaus į apačią, kai valdantis suverenas beveik visada yra centre. Jis retai išeina už valdžios salių ribų, kad pateiktų platesnių judėjimų įspūdį; skaitytojai, ieškantys įžvalgų apie kultūrines tendencijas, tokias kaip pasiekimai mene ir literatūroje, čia ras mažai paminėjimų.

 

Tačiau tie, kuriuos domina politinės valdžios atoslūgiai ir potvyniai, šioje knygoje ras gausybės ragą. Jos puslapiuose vaizduojami šimtai lyderių, jei skaičiuosime. karaliai, konsulai, generolai, karo vadai, diktatoriai, imperatoriai, regentai, apsimetėliai, uzurpatoriai ir barbarų vadai, valdantys per Romos marionetes. Šis skaičius smarkiai išauga vadinamosios Trečiojo amžiaus krizės metu – 50 metų laikotarpio, prasidedančio 235 m. po Kr., metu vykdomosios valdžios reikalavo daugiau nei dvi dešimtys vyrų; ir Tetrarchijos metu – tris dešimtmečius, prasidedančius 293 m., kai Romoje vienu metu buvo keturios imperatoriškosios figūros.

 

Ypač šiais nestabiliais laikais ilga valdovų virtinė sudaro svaiginančią kavalkadą. Kaip Homeras, kataloguodamas didvyrių mirtis Trojoje, ponas Wattsas įtraukia beveik visus šiuos valdovus, pateikdamas skaudžių detalių net ir apie nereikšmingas asmenybes. Pavyzdžiui, nelaimingasis Jovianas tapo imperatoriumi 363 m. po Kr. per karinę kampaniją dabartiniame Irake, po to, kai mūšyje žuvo tuometinis imperatorius Julianas, žinomas kaip Julianas Atskalūnas dėl savo bandymo atkurti pagonišką garbinimą. Jovianas ir jo armija toliau keliavo Konstantinopolio link, bet jaunasis imperatorius taip ir neatvyko. Jis mirė pakeliui į mažą Anatolijos miestelį, „kurio pernelyg uolūs gyventojai netyčia jį nunuodijo, kai prieš pat jam atvykstant nudažė gerai apšiltintą pastatą, kuriame jis galėtų apsistoti“. Jo valdymas truko beveik aštuonis mėnesius.

 

Turėdamas tiek daug teritorijos ir tiek daug valdovų, kuriuos reikia aptarti, ponas Wattsas tik retkarčiais stabteli, kad pasidalytų apmąstymais ar įžvalgomis. Jo proza ​​juda į priekį su legionieriaus priverstinio žygio ryžtu. Nesibaigiantis pakilimų ir nuosmukių ciklas linkęs išvarginti skaitytoją, o blaivus ponas Wattsas retai keičia toną ar pagyvina pasakojimą savo atsakymais. Aprašęs žiaurius ir įnoringus įstatymus, kuriuos priėmė pamišęs Kaligula, ponas Wattsas tiesiai šviesiai sako: „Kai žmonės pradėjo protestuoti, kad šios priemonės yra nesąžiningos, Kaligula įsakė kareiviams juos nužudyti“.

 

Lygioji eilutė, kuria seka ponas Wattsas, iškeliama jo pirmojoje pastraipoje: „Kaip Romos valstybė išliko beveik 2000 metų?“ Atrodo, kad jo atsakymas skirtas šiandienos antraštėms atliepti. „Roma buvo visuomenė, kurios didžiausia stiprybė kilo iš tvirtų politinių, socialinių, religinių ir ekonominių institucijų“, – rašo jis. „Svarbiausia Romos pamoka mums yra ta, kad niekas jokioje visuomenėje neturėtų norėti, kad jų pačių Sula, Augustas ar Justinianas susprogdintų praeities sistemas.“ Vis dėlto „Romėnai“ sutelkė dėmesį į šiuos iškilius asmenis ir, bent jau pastarųjų dviejų atveju, parodo, kaip jų vienvaldiška valdžia prisidėjo prie Romos gyvybingumo ir ilgaamžiškumo. Tai keista vieta, kurią pasiekus po 2000 metų kelionės, ponas Wattsas pakeliui mums pateikia daug intriguojančių eskizų ir nesenstančios temos, Šekspyro žodžiais tariant, „liūdnų karalių mirties istorijų“.

 

---

 

Ponas Rommas, Bardo koledžo klasikos profesorius, yra knygos „Demostenas: demokratijos gynėjas“ autorius.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: Empire of Centuries. Romm, James.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Oct 2025: C11.  

On the Ends of Civilizations: Johan Norberg --- The author of 'Peak Human: What We Can Learn From History's Greatest Civilizations'

 

“Lost Enlightenment

 

By S. Frederick Starr (2013)

 

1. In the 10th century, the world's most advanced civilization was the Baghdad-based Abbasid Caliphate, uniting the Islamic world from North Africa to Central Asia. We don't have to go further than the letter A to see how much the West borrowed from this Arab culture: Arabic numerals, algebra, algorithm and arithmetic. It was an empire of open commerce and striking intellectual tolerance. Scientists and philosophers were free to learn from anyone and test new ideas. In "Lost Enlightenment: Central Asia's Golden Age From the Arab Conquest to Tamerlane," S. Frederick Starr guides us through the scientific brilliance of the Central Asian region. "By any measure, this was one of humanity's great ages of thought and creativity, a true Age of Enlightenment," he writes.

 

But when rulers felt threatened by religious and political fragmentation, they imposed narrow orthodoxy through state coercion and a new system of schools, devoted to indoctrination instead of inquiry. They triumphed -- and in doing so crippled a civilization: "Never again would open-ended scientific enquiry and unconstrained philosophizing take place in the Muslim world without the suspicion of heresy and apostasy lurking in the air."

 

The World of Yesterday

 

By Stefan Zweig (1942)

 

2. During the golden summer of 1914, the Austrian author Stefan Zweig visited a resort near Ostend in Belgium. The hotels were full, people basked on the beaches, children flew kites. A newsboy announced the latest threats between the great powers. But, Zweig writes, "we had been familiar with these diplomatic conflicts for years; they were always happily settled at the last minute." Not this time. "The World of Yesterday: Memoirs of a European" is Zweig's beautiful eyewitness account of the end of a civilization. He describes how Europe tore itself apart in the 20th century through two world wars ignited by nationalism, fascism and communism -- "the most inconceivable decline of humanity into a barbarism which we had believed long since forgotten." Zweig recalls the economic and social progress before World War I and the optimistic sense of European unity.

 

But the golden summer ended and demagogues soon discovered that their path to power was to set nation against nation.

 

The March of Folly

 

By Barbara Tuchman (1984)

 

3. Historians often explain turning points through technological shifts, class identities or geopolitical forces. Barbara Tuchman's different insight makes "The March of Folly: From Troy to Vietnam" such a notable achievement. She restores folly to its rightful place in history, defining it as "the pursuit of policy contrary to the self-interest of the constituency or state involved." This helps explain why, in the late 15th century and for decades after, popes squandered the spirit of the Renaissance and cleared the path for the Reformation by neglecting calls for reform and entangling the papacy in intrigue and war.

 

In a rare moment of self-awareness, Alexander VI, the pontiff from 1492 to 1503, allowed: "The most grievous danger for any Pope lies in the fact that encompassed as he is by flatterers, he never hears the truth." Tuchman saw how vanity, confirmation bias, lust for power and short-termism could ignite wars, debase currencies and expel minorities.

 

The Road to Serfdom

 

By Friedrich Hayek (1944)

 

4. The Austrian economist Friedrich Hayek spent World War II in Britain, where he pondered how totalitarians could have consumed Europe -- and whether similar ominous forces were stirring in England and the U.S.

 

He dedicated "The Road to Serfdom" to "the socialists of all parties," because he argued that the drive to control the economy from the top down inevitably eroded liberty, concentrating political and economic power in the hands of planners. Hayek explained that the demand for quick and decisive government action breeds frustration with the slow machinery of democratic procedure. Principles that once bound rulers and made progress possible begin to look like obstacles to be brushed aside impatiently. "It is then the man or the party who seems strong and resolute enough 'to get things done' who exercises the greatest appeal," he wrote.

 

Hayek's book is a lament for a lost world and a manual for rebuilding civilization after the war. Real progress, he insisted, comes from spontaneous, voluntary forces, not from dictates. It requires both the rule of law to restrain power-hungry leaders at home and a rules-based international order to check rapacious nations abroad.

 

The Fall of Rome

 

By Bryan Ward-Perkins (2005)

 

5. Many contemporary historians insist that the Roman Empire never truly fell. Reacting against older textbooks' sharp boundaries between eras, some historians today emphasize continuity on either side of A.D. 476, when Romulus Augustus, the last Western emperor, was deposed. But they go too far in arguing that Rome dwindled, and slowly, imperceptibly transformed into fragmented Medieval Europe:

 

Rome undeniably fell. In the fifth and sixth centuries, infrastructure began deteriorating and imperial troops could no longer protect property and trade routes against bandits and barbarian warlords.

 

The historian and archaeologist Bryan Ward-Perkins draws on a vast range of evidence, from changes in architecture to the diversity of pottery.

 

"The Fall of Rome" shows how the literate, urban world of antiquity disintegrated. Coins, used among all levels of Romans, became scarce as commerce collapsed. Craftsmanship and technology were forgotten.

 

"It was no mere transformation," Mr. Ward-Perkins writes, "it was decline on a scale that can reasonably be described as 'the end of a civilization.'"” [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Five Best: On the Ends of Civilizations: Johan Norberg --- The author of 'Peak Human: What We Can Learn From History's Greatest Civilizations'. Norberg, Johan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Oct 2025: C8.  

 

 

Civilizacijų pabaiga: Johanas Norbergas --- knygos „Žmogaus viršūnė: ko galime išmokti iš didžiausių istorijos civilizacijų“ autorius

„Prarastasis Apšvietos amžius“

 

S. Frederickas Starras (2013 m.)

 

1. X amžiuje pažangiausia pasaulio civilizacija buvo Bagdade įsikūręs Abasidų kalifatas, vienijęs islamo pasaulį nuo Šiaurės Afrikos iki Vidurinės Azijos. Nereikia gilintis į raidę A, kad pamatytume, kiek daug Vakarai pasiskolino iš šios arabų kultūros: arabiškus skaitmenis, algebrą, algoritmą ir aritmetiką. Tai buvo atviros prekybos ir stulbinančios intelektualinės tolerancijos imperija. Mokslininkai ir filosofai galėjo laisvai mokytis iš bet ko ir išbandyti naujas idėjas. Knygoje „Prarastasis Apšvietos amžius: Vidurinės Azijos aukso amžius nuo arabų užkariavimo iki Timuro“ S. Frederickas Starras veda mus per Vidurinės Azijos regiono mokslinį genialumą. „Bet kokiu mastu tai buvo vienas didžiausių žmonijos minties ir kūrybiškumo amžių, tikras Apšvietos amžius“, – rašo jis.

 

Tačiau, kai valdovai jautė grėsmę dėl religinio ir politinio susiskaldymo, jie primetė siaurą ortodoksiją per valstybės prievartą ir naują mokyklų sistemą, skirtą indoktrinacijai, o ne tyrimams. Jie triumfavo – ir taip paralyžiavo civilizaciją: „Musulmonų pasaulyje niekada daugiau nebus atvirų mokslinių tyrimų ir nevaržomo filosofavimo be įtarimo apie ereziją ir apostazę, tvyrančio ore.“

 

Vakar dienos pasaulis

 

Stefan Zweig (1942)

 

2. Auksinę 1914 m. vasarą austrų autorius Stefan Zweig lankėsi kurorte netoli Ostendės Belgijoje. Viešbučiai buvo pilni, žmonės mėgavosi paplūdimiais, vaikai skraidino aitvarus. Laikraščių kioskas paskelbė apie naujausias didžiųjų valstybių grėsmes. Tačiau, rašo Zweigas, „mes jau daugelį metų buvome susipažinę su šiais diplomatiniais konfliktais; „Jie visada laimingai susitardavo paskutinę minutę.“ Šį kartą ne. „Vakar dienos pasaulis: europiečio memuarai“ yra gražus Zweigo liudininko pasakojimas apie civilizacijos pabaigą. Jis aprašo, kaip Europa XX amžiuje subyrėjo į gabalus per du pasaulinius karus, kuriuos įžiebė nacionalizmas, fašizmas ir komunizmas – „labiausiai neįsivaizduojamas žmonijos nuosmukis į barbarizmą, kurį laikėme seniai pamirštu“. Zweigas prisimena ekonominę ir socialinę pažangą prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir optimistinį Europos vienybės jausmą.

 

Tačiau auksinė vasara baigėsi ir demagogai netrukus suprato, kad jų kelias į valdžią buvo supriešinti tautą su tauta.

 

Kvailystės žygis

 

Autorė Barbara Tuchman (1984)

 

3. Istorikai lūžio taškus dažnai aiškina technologiniais pokyčiais, klasių tapatybėmis ar geopolitinėmis jėgomis. Kitokia Barbaros Tuchman įžvalga „Kvailystės žygį: nuo Trojos iki Vietnamo“ paverčia tokiu žymiu pasiekimu. Ji sugrąžina kvailystę į deramą vietą istorijoje, apibrėždama ją kaip „politikos, prieštaraujančios savanaudiškiems interesams, vykdymą“. rinkimų apygardos ar valstijos.“ Tai padeda paaiškinti, kodėl XV a. pabaigoje ir dešimtmečius po to popiežiai švaistė Renesanso dvasią ir tiesė kelią Reformacijai, ignoruodami raginimus reformuoti ir įveldami popiežiaus sostą į intrigas ir karus.

 

Retą savimonės akimirką Aleksandras VI, popiežius nuo 1492 iki 1503 m., pripažino: „Didžiausias pavojus bet kuriam popiežiui slypi tame, kad apgaubtas meilikautojų, jis niekada neišgirsta tiesos.“ Tuchmanas matė, kaip tuštybė, patvirtinimo šališkumas, valdžios troškimas ir trumpalaikiškumas gali įžiebti karus, nuvertinti valiutas ir išvaryti mažumas.

 

Kelias į baudžiavą

 

Friedrichas Hayekas (1944 m.)

 

4. Austrų ekonomistas Friedrichas Hayekas Antrąjį pasaulinį karą praleido Britanijoje, kur svarstė, kaip totalitaristai galėjo sunaikinti Europą ir ar panašios grėsmingos jėgos veikia Anglijoje ir JAV.

 

Jis „Kelią į baudžiavą“ skyrė „socialistams“ visoms partijoms“, nes jis teigė, kad siekis kontroliuoti ekonomiką iš viršaus į apačią neišvengiamai ardo laisvę, sutelkdamas politinę ir ekonominę galią planuotojų rankose. Hayekas paaiškino, kad greitų ir ryžtingų vyriausybės veiksmų poreikis kelia nusivylimą lėta demokratinės procedūros mašina. Principai, kurie kadaise varžė valdovus ir sudarė sąlygas pažangai, pradeda atrodyti kaip kliūtys, kurias reikia nekantriai nustumti į šalį. „Tada didžiausią patrauklumą patiria tas žmogus ar partija, kurie atrodo pakankamai stiprūs ir ryžtingi, kad „užbaigtų reikalus“, – rašė jis.

 

Hayeko knyga yra rauda dėl prarasto pasaulio ir vadovas, kaip atkurti civilizaciją po karo. Tikroji pažanga, jis tvirtino, kyla iš spontaniškų, savanoriškų jėgų, o ne iš diktatų. Tam reikia ir teisinės valstybės, kad būtų suvaržyti valdžios ištroškę lyderiai namuose, ir taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos, kad būtų suvaldytos godžios tautos užsienyje.

 

Romos žlugimas

 

Bryan Ward-Perkins (2005)

 

5. Daugelis šiuolaikinių istorikų tvirtina, kad Romos imperija niekada iš tikrųjų nežlugo. Reaguodami į senesniuose vadovėliuose nustatytas griežtas ribas tarp epochų, kai kurie šiandien istorikai pabrėžia tęstinumą abiejose pusėse 476 m. po Kr., kai Romulas Augustas, paskutinis Vakarų imperatorius buvo nuverstas. Tačiau jie pernelyg tvirtina, kad Roma nyko ir lėtai, nepastebimai virto susiskaldžiusia Viduramžių Europa:

 

Roma neabejotinai žlugo. V ir VI amžiuje infrastruktūra pradėjo nykti, o imperatoriškoji kariuomenė nebegalėjo apsaugoti turto ir prekybos kelių nuo banditų ir barbarų karo vadų.

 

Istorikas ir archeologas Bryanas Wardas-Perkinsas remiasi daugybe įrodymų – nuo ​​architektūros pokyčių iki keramikos įvairovės.

 

„Romos žlugimas“ parodo, kaip suiro raštingas, urbanizuotas antikos pasaulis. Monetos, kurias naudojo visi romėnų lygmenys, tapo retos, nes žlugo prekyba. Amatai ir technologijos buvo pamiršti.

 

„Tai nebuvo vien transformacija, – rašo p. Wardas-Perkinsas, – tai buvo nuosmukis tokiu mastu, kurį pagrįstai galima apibūdinti, kaip „civilizacijos pabaigą“.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Five Best: On the Ends of Civilizations: Johan Norberg --- The author of 'Peak Human: What We Can Learn From History's Greatest Civilizations'. Norberg, Johan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Oct 2025: C8.  

In Peril On an Inland Sea

 

“The Gales of November

 

By John U. Bacon

 

Liveright, 464 pages, $35

 

As the Edmund Fitzgerald loaded its cargo hold on a Sunday afternoon in the fall, the Wisconsin shore of Lake Superior was unseasonably warm. About 30 hours later, near Michigan's Whitefish Point and during a violent storm on Nov. 10, 1975, the big ship broke apart and sank with its 29 men. Half a century later, they still sit at a depth of 530 feet, on the cold and dark floor of the world's largest freshwater lake.

 

"We will never have the whole story of the Edmund Fitzgerald's final day," writes John U. Bacon in "The Gales of November." His book takes its title from the lyrics of Gordon Lightfoot's "The Wreck of the Edmund Fitzgerald," the 1976 folk-rock song that romanticized and immortalized the disaster. This renders Mr. Bacon's subtitle inapt: "The Untold Story of the Edmund Fitzgerald" has been told and retold by authors and bards. But never has it been told better than by Mr. Bacon in this colorful and compelling book.

 

Mr. Bacon is an accomplished sportswriter who has written extensively about the Michigan Wolverines. This is his second book on a maritime calamity, following "The Great Halifax Explosion" (2017), about a deadly incident during World War I. In "The Gales of November," he blends the talents of a narrative historian with the skills of a journalist, in an account that covers the economics of the Great Lakes, the evolution of mining technology and the mechanics of canal locks. It also touches on poignant personal details about the crewmen of the Edmund Fitzgerald and their families. He even takes readers behind the music, describing how and why Lightfoot came to record his song.

 

Launched in 1958, the Edmund Fitzgerald took its name from the president of Northwestern Mutual, which commissioned the ship. The Fitz and its fellow lakers were impressive products of nautical engineering.

 

They had hulls long enough to carry enormous amounts of material to steel mills in Detroit and Toledo, Ohio, but also narrow enough to squeeze through the Soo Locks that connect Lake Superior and Lake Huron. At 729 feet long and 75 feet wide, the Fitz had about the same proportions "as an old wooden ruler," Mr. Bacon writes.

 

"She was as long as a seventy-three-story skyscraper on its side." And the ship was only a little wider than the distance from a pitcher's mound to home plate.

 

The Fitz was also built to bend. Two tunnels ran from fore to aft, right beneath the deck. When traveling on waves of merely 5 feet, according to Tom Walton, who worked as a porter on the ship in 1963, "a couple of lamps at the far end of the tunnel would actually disappear from view laterally for a few seconds." The ship's veterans assured Mr. Walton that this was normal. "I accepted the explanation, but years later, I wondered if it was supposed to bend that much," he told Mr. Bacon.

 

As the Fitz bent, it also broke records, setting marks for total annual tonnage as well as the biggest individual cargoes on the Great Lakes. "When the Fitz was at her best, no ship was better," Mr. Bacon writes. Across 18 years, the vessel "logged more than a million miles, the equivalent of forty-four trips around the world." Joined by some 300 other lakers during their 20th-century heyday, the Fitz was part of a team that fueled factories with iron and made the Midwest an industrial powerhouse.

 

Its crew was well compensated: Deckhands earned as much at $175,000 in today's dollars before bonuses. Officers, oilers and others made more. Yet they paid a price. Some saw their families for only about 10 weeks during winter, when the lakes froze and transport became impossible.

 

It was hard enough the rest of the year: "The Great Lakes can be more treacherous than the oceans," according to the author. Without salt to hold them down, freshwater waves "rise more sharply and travel closer together, like jagged mountains of water coming at you in rapid succession," Mr. Bacon writes. "These waves don't roll; they peak, crest, and then crash down on whatever is unlucky enough to lie below them." Despite their name, the Great Lakes are best understood as seas. They have claimed at least 30,000 lives since 1875. Lake Superior's first known commercial casualty, in 1816, was a schooner with a name that suggests hubris: the Invincible.

 

A strength of "The Gales of November" is the way Mr. Bacon weaves in the stories of the crewmen who perished when the Edmund Fitzgerald went down. Dead men tell no tales, but their loved ones do. Mr. Bacon tracked them down and listened.

 

First assistant engineer Eddie Bindon, during his last day on shore, bought a diamond ring for his wife to celebrate their 25th anniversary. "But instead of packing it away in his duffel bag so he could give it to her in person . . . he gave it to a friend and asked him to make sure Helen got it," Mr. Bacon writes. Did he have a premonition? "Only Eddie Bindon knows." The ring arrived by mail days after the Fitz sank. Helen wore it for "the rest of her life."

 

Bruce Hudson, a 22-year-old deckhand from Ohio, was an only child. When he died, his mother Ruth "had no reason to believe Bruce had left her anything but a few mementos, a shiny new car, a beautiful dog, and an irreparable hole in her heart." Months later, Bruce's girlfriend gave birth, after hiding her pregnancy. Bruce was gone, but he had given his mother a granddaughter.

 

The captain of the Edmund Fitzgerald was 63-year-old Ernest McSorley. He was one of about a half dozen crewmen who planned to retire upon their ship's arrival in Toledo, where it was to undergo scheduled repairs. McSorley was one of the most aggressive captains on the lakes, Mr. Bacon writes -- and, ironically, if he had stayed aggressive during his final voyage, he and the Fitz might have made it safely to port.

 

As the Edmund Fitzgerald headed into Lake Superior, McSorley received reports of worsening weather. Instead of sprinting for the Soo Locks in a race to beat the storm, he became cautious, trying to avoid the brunt of it by taking a longer northerly course.

 

When he finally turned south, however, he met what may have been the fiercest tempest on Lake Superior in more than 60 years. The wind reached 100 miles an hour, the waves rose to 50 feet, and the ice that encrusted the deck must have weighed tons. David Schwab, an oceanographer who developed a computer model of the conditions, said the ship "got to the worst possible place, at the worst possible time."

 

So the mystery of what happened to the Edmund Fitzgerald is really no mystery at all. As one of Mr. Bacon's interviewees puts it: "At the very end of McSorley's career, he gets the worst storm he's ever seen."

 

A nearby laker survived the ordeal, and many have speculated about precisely what caused the Edmund Fitzgerald to sink. Previous books have explored the theories in exhaustive detail. Mr. Bacon takes a lighter touch that will satisfy general readers. The ship may have been overloaded with pellets of taconite (a type of iron ore). McSorley, who had been awake for 24 hours, must have been tired and may have suffered from "motion fatigue," which can cause confusion even in experienced sailors. A report by the Coast Guard pointed to the possibility of unsecured or damaged cargo hatches.

 

Mr. Bacon seems most sympathetic to the idea of a navigational error that caused the ship to scrape its bottom and suffer structural damage on a shoal near Caribou Island, along the underwater border between the U.S. and Canada. Because of the chaos outside, the crew may not have noticed holes in their hull. The author also describes new evidence, based on recent videography from the site of the wreck, that the men knew their ship was cracking apart. In their final, harrowing moments, they may have tried to pull it together with cables.

 

The end probably came "with alarming speed," Mr. Bacon writes. McSorley never sent a distress signal. His last known words, picked up by another laker, were: "We are holding our own."

 

When morning dawned on Tuesday, McSorley and his crew rested in their watery tomb. The surface of Lake Superior, Mr. Bacon writes, "spread out smooth as glass, as if nothing had happened the day before."

 

---

 

Mr. Miller is the director of the Dow Journalism Program at Hillsdale College.” [1]

 

1. REVIEW --- Books: In Peril On an Inland Sea. Miller, John J.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Oct 2025: C7.  

Pavojus vidaus jūroje

“„Lapkričio audros“

 

Autorius John U. Bacon

 

„Liverright“, 464 puslapiai, 35 USD

 

Rudenį, sekmadienio popietę, „Edmund Fitzgerald“ pildė savo krovinių skyrių, Viskonsino Aukštutinio ežero pakrantėje buvo neįprastai šilta. Maždaug po 30 valandų, netoli Mičigano Whitefish Point ir per smarkią audrą 1975 m. lapkričio 10 d., didelis laivas sudužo ir nuskendo su 29 savo vyrais. Po pusės amžiaus jie vis dar guli 530 pėdų gylyje, šaltame ir tamsiame didžiausio pasaulyje gėlavandenio ežero dugne.

 

„Niekada nesužinosime visos „Edmund Fitzgerald“ paskutinės dienos istorijos“, – rašo John U. Bacon knygoje „Lapkričio audros“. Jo knygos pavadinimas kilo iš Gordono Lightfooto 1976 m. folkroko dainos „Edmund Fitzgerald“ nuolaužų, romantizuotos ir įamžinusios šią nelaimę, žodžių. Tai daro pono Bacono paantraštę klaidinančia: „Neišpasakota Edmundo Fitzgeraldo istorija“ buvo papasakota ir perpasakota autorių ir bardų. Tačiau niekada jos nepapasakojo geriau, nei ponas Baconas šioje spalvingoje ir įtraukiančioje knygoje.

 

Ponas Baconas yra patyręs sporto apžvalgininkas, daug rašęs apie Mičigano „Wolverines“. Tai antroji jo knyga apie jūrų katastrofą po „Didysis Halifakso sprogimas“ (2017 m.), kurioje pasakojama apie mirtiną incidentą Pirmojo pasaulinio karo metu. Knygoje „Lapkričio audros“ jis sujungia pasakojamojo istoriko talentus su žurnalisto įgūdžiais, apžvelgdamas Didžiųjų ežerų ekonomiką, kasybos technologijų raidą ir kanalų šliuzų mechaniką. Taip pat paliečiamos skaudžios asmeninės detalės apie „Edmundo Fitzgeraldo“ įgulos narius ir jų šeimas. Jis netgi leidžia skaitytojams pažvelgti į muzikos pasaulį, aprašydamas, kaip ir kodėl Lightfootas atėjo įrašyti jo dainos.

 

1958 m. paleistas „Edmundas Fitzgeraldas“ pavadinimą gavo „Northwestern Mutual“, užsakiusios šį laivą, prezidento vardu. „Fitz“ ir kiti ežerų laivai buvo įpūdingi laivybos inžinerijos produktai.

 

Jų korpusai buvo pakankamai ilgi, kad būtų galima gabenti milžiniškus kiekius medžiagų į plieno gamyklas Detroite ir Tolede, Ohajo valstijoje, bet taip pat pakankamai siauri, kad tilptų pro Soo šliuzus, jungiančius Aukštutinį ir Hurono ežerus. 729 pėdų ilgio ir 75 pėdų pločio „Fitz“ turėjo maždaug tokias pačias proporcijas „kaip sena medinė liniuotė“, rašo p. Baconas.

 

„Jo ilgis buvo toks pat kaip septyniasdešimt trijų aukštų dangoraižio, pastatyto ant šono.“ O laivas buvo tik šiek tiek platesnis nei atstumas nuo ąsočio kalnelio iki namų aikštelės.

 

„Fitz“ taip pat buvo pastatytas taip, kad būtų lankstus. Du tuneliai ėjo iš priekio į galą, tiesiai po deniu. Plaukiant vos 5 pėdų bangomis, pasak Tomo Waltono, kuris 1963 m. dirbo laive nešiku, „kelios lempos tolimajame tunelio gale kelioms sekundėms iš tikrųjų dingdavo iš akių šonuose“. Laivo veteranai patikino poną Waltoną, kad tai normalu. „Aš priėmiau paaiškinimą, bet po daugelio metų susimąsčiau, ar tai „turėtų tiek daug išlinkti“, – sakė jis p. Baconui.

 

„Fitz“ išlinkdamas taip pat pagerino rekordus, pasiekdamas bendro metinio tonažo, taip pat didžiausių individualių krovinių Didžiuosiuose ežeruose rekordus. „Kai „Fitz“ buvo geriausios formos, joks laivas nebuvo geresnis“, – rašo p. Baconas. Per 18 metų laivas „nuplaukė daugiau nei milijoną mylių – tai prilygsta keturiasdešimt keturioms kelionėms aplink pasaulį“. XX amžiaus klestėjimo laikotarpiu prie jo prisijungė apie 300 kitų ežerų laivų savininkų, „Fitz“ buvo komandos, kuri aprūpino gamyklas geležimi ir pavertė Vidurio Vakarus pramonės jėgaine, dalis.

 

Jos įgula buvo gerai apmokama: denio darbininkai uždirbdavo tiek pat, kiek ir 175 000 USD šiandienos doleriais iki premijų. Karininkai, naftos gavėjai ir kiti uždirbdavo daugiau. Vis dėlto jie sumokėjo kainą. Kai kurie savo šeimas matydavo tik apie 10 savaičių žiemą, kai ežerai užšaldavo ir transportas tapdavo neįmanomas.

 

Likusia metų dalimi buvo pakankamai sunku: „Didieji ežerai gali būti klastingesni už vandenynus“, – teigia autorius. Be druskos, kuri jas sulaikytų, gėlavandenės bangos „kyla staigiau ir juda arčiau viena kitos, tarsi dantyti vandens kalnai, greitai į jus artėjantys“, rašo ponas Baconas. „Šios bangos nesirieda; „Jie pasiekia aukščiausią tašką, pasiekia viršūnę ir tada trenkiasi į tai, kas nelaimingai glūdi po jais.“ Nepaisant savo pavadinimo, Didieji ežerai geriausiai suprantami kaip jūros. Nuo 1875 m. jie nusinešė mažiausiai 30 000 gyvybių. Pirmoji žinoma Aukštutinio ežero komercinė avarija, įvykusi 1816 m., buvo škuna, kurios pavadinimas sufleruoja apie puikybę: „Nenugalimasis“.

 

„Lapkričio audrų“ stiprybė yra tai, kaip ponas Baconas įpina į įgulos narių, žuvusių nuskendus „Edmund Fitzgerald“, istorijas. Mirusieji nepasakoja istorijų, bet jų artimieji pasakoja. Ponas Baconas juos susekė ir klausėsi.

 

Pirmasis padėjėjas mechanikas Eddie Bindonas paskutinę savo dieną krante nupirko žmonai deimantinį žiedą jų 25-ųjų vestuvių metinių proga. „Tačiau užuot supakavęs jį į savo sportinį krepšį, kad galėtų jai asmeniškai įteikti, jis perdavė jį draugui ir paprašė pasirūpinti, kad jį gautų Helen“, – rašo ponas Baconas. Ar jis nujautė? „Tik Eddie Bindonas žino.“ Žiedas atkeliavo paštu vieną dieną po to, kai „Fitz“ nuskendo. Helen jį nešiojo „visą likusį gyvenimą“.

 

Bruce'as Hudsonas, 22 metų denyje dirbęs laivo darbuotojas iš Ohajo, buvo vienturtis vaikas šeimoje. Kai jis mirė, jo motina Ruth „neturėjo jokios priežasties manyti, kad Bruce'as jai paliko ką nors kita, išskyrus kelis suvenyrus, naują blizgantį automobilį, gražų šunį ir nepataisomą skylę širdyje“. Po kelių mėnesių Bruce'o mergina pagimdė, nuslėpusi savo nėštumą. Bruce'o nebebuvo, bet jis padovanojo motinai anūkę.

 

„Edmund Fitzgerald“ kapitonas buvo 63 metų Ernestas McSorley. Jis buvo vienas iš maždaug pusės tuzino įgulos narių, kurie planavo išeiti į pensiją laivui atvykus į Toledą, kur jam turėjo būti atliktas planinis remontas. McSorley buvo vienas agresyviausių ežerų kapitonų, rašo ponas Baconas, ir, ironiška, jei jis būtų išlikęs agresyvus paskutinės kelionės metu, jis ir „Fitz“ galbūt būtų saugiai pasiekę uostą.

 

„Edmund Fitzgerald“ laivui plaukiant į Aukštutinį ežerą, McSorley gavo pranešimų apie blogėjančius orus. Užuot bėgęs link Soo šliuzų, kad įveiktų audrą, jis tapo atsargus ir stengėsi išvengti audros, pasirinkdamas ilgesnį šiaurės kryptį.

 

Tačiau galiausiai pasukęs į pietus, jis susidūrė su tuo, kas Aukštutiniame ežere galėjo būti smarkiausia audra per daugiau nei 60 metų. Vėjas siekė 100 mylių per valandą, bangos pakilo iki 50 pėdų, o denį dengęs ledas turėjo sverti tonas. Davidas Schwabas, okeanografas, sukūręs kompiuterinį sąlygų modelį, teigė, kad laivas „atsidūrė blogiausioje įmanomoje vietoje blogiausiu įmanomu laiku“.

 

Taigi paslaptis, kas nutiko „Edmund Fitzgerald“, iš tikrųjų visai nėra paslaptis. Kaip teigia vienas iš p. Bacono apklaustųjų: „Pačioje McSorley karjeros pabaigoje jį ištinka didžiausia audra, kokią jis kada nors matė“.

 

Netoliese esantis ežerinis laivas išgyveno šį išbandymą, ir daugelis spėliojo, kas tiksliai lėmė „Edmund Fitzgerald“ nuskendimą. Ankstesnėse knygose šios teorijos buvo išsamiai nagrinėjamos. Ponas Baconas pateikia lengvesnį požiūrį, kuris patenkins plačiąją auditoriją. Laivas galėjo būti perkrautas takonito (geležies rūdos rūšies) granulėmis. McSorley, kuris 24 valandas nemiegojo, tikriausiai buvo pavargęs ir galėjo kentėti nuo „judesio nuovargio“, kuris gali sukelti painiavą net ir patyrusiems jūreiviams. Pakrančių apsaugos ataskaitoje nurodoma, kad krovinių liukai galėjo būti neužtikrinti arba pažeisti.

 

Ponas Baconas, regis, labiausiai pritaria navigacijos klaidos idėjai, dėl kurios laivas subraižė dugną ir patyrė struktūrinių pažeidimų seklumoje netoli Caribou salos, povandeninėje JAV ir Kanados sienoje. Dėl chaoso lauke įgula galėjo nepastebėti skylių savo korpuse. Autorius taip pat aprašo naujus įrodymus, pagrįstus neseniai nufilmuota vaizdo medžiaga iš avarijos vietos, kad vyrai žinojo, jog jų laivas skyla. Paskutinėmis, šiurpiomis akimirkomis jie galbūt bandė viską sutvirtinti lynais.

 

 

Pabaiga tikriausiai atėjo, „nerimą keliančiu, greičiu“, rašo p. Baconas. McSorley niekada nesiuntė nelaimės signalo. Paskutiniai žinomi jo žodžiai, kuriuos perėmė kitas ežero žaidėjas, buvo: „Mes laikomės savo“.

 

 

Antradienio rytui išaušus, McSorley ir jo įgula ilsėjosi savo vandeningoje kapavietėje. P. Baconas rašo, kad Aukštutinio ežero paviršius „išsiskleidė lygus, kaip stiklas, tarsi nieko nebūtų nutikę dieną prieš tai“.

 

 

---

 

 

Ponas Milleris yra Dow žurnalistikos programos direktorius Hillsdale koledže.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: In Peril On an Inland Sea. Miller, John J.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Oct 2025: C7.  

Potato, Meet Tomato: How the Modern Spud Was Born

“Millions of years ago, an ancient tomato had a fling with another species in the Andes -- and so was born the plant that gave rise to the spuds we love to eat today.

 

The origin of the potato has long puzzled scientists. Genetically, it is a close relative of the tomato. But in appearance, it resembles three potato-like species found in South America known as Etuberosum.

 

The problem is, Etuberosum don't have tubers -- the parts of the potato plant that grow underground, and that we eat baked, mashed or fried.

 

To solve this mystery, an international team of researchers looked at more than 100 genomes from cultivated and wild potatoes, as well as tomatoes and other plant species, in one of the most exhaustive analyses of potato genomes ever conducted.

 

An examination of these DNA sequences revealed that between eight million and nine million years ago, Etuberosum and an ancient tomato exchanged genes.

 

"We revealed that tomato is the mother of potato," said Sanwen Huang, a professor at the Agricultural Genomics Institute at Shenzhen, Chinese Academy of Agricultural Sciences, and lead author of a recent study describing the findings.

 

The geological changes responsible for the rising Andes Mountains -- and the resulting climactic shifts -- likely brought together the two plant types, with one of the species, by chance, getting pollinated by the other, according to Loren Rieseberg, a University of British Columbia botanist and a study co-author.

 

"It is an insect making a mistake," he said.

 

This type of evolutionary event, known as hybridization, can yield species with traits not present in either parent -- in this case tubers. These underground storage organs help the potato plant store water and nutrients and enable its survival in harsh environments, like the cold and dry elevations of the Andes.

 

The researchers identified two genes, one found in the tomato and one found in Etuberosum, that together were essential to producing tubers -- a development that all but guaranteed the prehistoric potato's success.

 

Sometimes hybridization events lead to mostly sterile offspring -- for example, mules and hinnies, the progeny of horses and donkeys -- but tubers essentially allow potatoes to clone themselves. They sprout new plants from the buds on the tuber, what are colloquially known as eyes, without any need for seeds or pollination, according to James Mallet, a Harvard University evolutionary biologist who wasn't involved in the work.

 

That ability to asexually reproduce, with only one parent, likely enabled these potato ancestors to survive and spawn many other potato species.

 

Cultivated potatoes are one of the world's top staple crops, and with wheat, rice and maize are responsible for 80% of humanity's caloric intake, according to the study authors.

 

Mallet said knowledge of the potato's genetic origins -- and which genes are responsible for tuber formation -- could help create improved varieties with higher yields or potatoes that can survive in more diverse habitats.” [1]

 

Does Etuberosum store starch in the stem?

 

The Etuberosum plant does not store starch in its stem as an enlarged, starchy tuber.

 

In fact, the name etuberosum literally means "without tubers". This wild potato relative is known specifically for its lack of the underground, starch-storing structures that characterize the common potato (Solanum tuberosum).

 

Here's a breakdown of starch storage in Etuberosum and its relatives:

 

    Starch-storing structures: While Etuberosum does not produce large, starchy tubers like potatoes, it does have rhizomes, which are thickened horizontal stems that can store some nutrients.

 

This is distinct from the primary starch storage function seen in cultivated potatoes.

    The origin of the potato: The lack of tubers in Etuberosum is significant to understanding the evolution of the modern potato. A study published in the journal Cell in 2025 revealed that the modern potato is the result of an ancient hybridization event between a wild tomato and an Etuberosum plant.

    Genetic component: Research showed that the unique combination of genes from these two plants enabled the development of the potato's starchy tuber.

 

 Specifically, the wild tomato provided the gene that triggers tuber formation, while Etuberosum provided a gene that helps shape the underground stems into tubers.

 

1. REVIEW --- Science Shorts: Potato, Meet Tomato: How the Modern Spud Was Born. Woodward, Aylin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Oct 2025: C2.