Did a Single Generation Ruin Modern Music for Everyone Else?

“If you speak with casual fans of classical music, whether at a concert or a party, you tend to hear something similar: They love this art form, but they don’t really like “the new stuff.”

 

Ask them to explain what they mean, and the answers will vary. But it’s common to hear that contemporary music lacks melody or sounds atonal. Listeners can feel that there isn’t an easy way in, or anything to hold onto.

 

That description may fit some pieces composed today, but it more accurately describes much older music, like Pierre Boulez’s “Le Marteau Sans Maître,” a masterpiece of musical modernism that premiered 70 years ago. It’s not to everyone’s taste, and it doesn’t have to be. But if there’s any point to agree on, it’s that works from the time of “Le Marteau” aren’t contemporary enough to qualify as “the new stuff.”

 

So why, in the popular imagination, does this style of iconoclastic avant-gardism endure as contemporary music writ large? Especially when the music of today has no definitive sound?

 

We live in an age with no musical orthodoxy or hegemony. There may be trends, such as explorations of identity through sound, but there is no governing style, or any all-powerful gatekeepers. Missy Mazzoli’s “Dark With Excessive Bright,” an acoustic score influenced by centuries of music history, is just as broadly “contemporary” as Annea Lockwood’s “A Sound Map of the Danube,” a collage made of field recordings.

 

“There are so many simultaneously existing musical languages,” said Matías Tarnopolsky, president and chief executive of the New York Philharmonic, which is presenting two weeks of Boulez programming this month to celebrate his centennial. “Some composers are writing in a way that’s super familiar to Classical and Romantic music. Others are very modernist, and others bring in jazz, narrative and elements from their own musical traditions.”

 

Contemporary music is far from a monolith. But if its reputation is sometimes that of a vegetable to be endured before a 19th-century dessert, that might have something to do with Boulez’s peers, who reigned for decades with a sound that, depending on whom you ask, was either an acquired taste or the stuff to spoil your appetite.

 

“There is still a lingering knee-jerk reaction to modernism,” said Ara Guzelemian, the former leader of the Juilliard School, who now runs the Ojai Music Festival in California. “But it was self-inflicted by that generation.”

 

He was describing the generation that, beyond Boulez, also includes Luigi Nono and Karlheinz Stockhausen, who wrote with a style that emerged from the ruins of World War II. Already in thrall to Arnold Schoenberg’s tradition-shattering system of composing in the early 20th century, they now also rejected the Romantic spirit appropriated by the Third Reich. It’s telling that Darmstadt, the city in Germany that would become a hotbed of musical modernism, was mostly destroyed in the war. It needed to be rebuilt, and in these composers’ eyes, so did music.

 

Each major artist from that generation had a personal style, but there were common traits: serialism, a focus on structure over emotional appeal, an electronic incursion. New extended techniques were introduced. Composition began to thrive in academic spaces.

 

Boulez was perhaps the most prominent avant-gardist during those years. At the very least, he was one of the most outspoken. He was severe and often damning, which is one thing for an ordinary musician and another for someone who also built institutions like IRCAM and Cité de la Musique in Paris. His opinions, while full of contradictions over time, mattered.

 

That’s part of what makes his legacy so complicated. As a conductor, Boulez could bring remarkable clarity to the challenging works like those of the Second Viennese School composer Anton Webern. But he was uninterested in vast swaths of the repertoire, like Brahms symphonies, at a time when younger musicians were looking up to him and paying close attention.

 

The composer and conductor Esa-Pekka Salonen, who is leading the Boulez performances at the Philharmonic, said in an interview that early in his career, Boulez offered an “attractive” vision of right and wrong, “an ethics of contemporary music.”

 

“Boulez was like a moral beacon,” he said. “So, in a way, you felt that if you followed him, you would be safe.”

 

Salonen once conducted a performance of Igor Stravinsky’s “The Rake’s Progress” that led Boulez to comment wryly, “You almost convinced me about this music.” But Salonen also witnessed Boulez “effectively end” the career of a young composer whose work he didn’t like.

 

There were, of course, other styles that gained ground in the second half of the 20th century. In the United States especially, Philip Glass was elevating Minimalism to the realm of pop culture. By the 1980s, John Adams was emerging as a torchbearer of the orchestral tradition. But with that diversity came a sense that musicians had to pick a side, with Boulez’s cohort or against it, and they were encouraged by avant-gardists who were in the habit of making aesthetics seem like a moral choice.

 

Few of Boulez’s disciples actually emulated his sound. But they might have carried on his pick-a-side approach to education. Mazzoli said that when she was finishing school two decades ago, academies were still “under the hold” of that mentality, even though the reality was freer, and rich with variety.

 

The composers who write in the shadow of Boulez’s generation are mostly in Europe. They include Olga Neuwirth and Matthias Pinscher, two artists capable of brilliance; a work like Neuwirth’s decade-old “Masaot/Clocks Without Hands” is a lot to take in casually but rewards repeated listening, even study.

 

I felt that way about Boulez’s “Rituel in Memoriam Bruno Maderna,” while hearing it four times over two days earlier this year. (The Philharmonic is presenting it with an accompanying dance by Benjamin Millepied.) Each time, there were new structures, sounds and even emotions to uncover. But that was also my reaction; some people may love “Riteul” from the start, and others may just hate it.

 

And what if you don’t like it? Mazzoli said that she hasn’t eaten shrimp in 15 years because of one bad experience, and that classical music audiences may have similar reactions to contemporary works. “Something that put you off, or made you feel alienated,” she added, “could really become ingrained in your mind.”

 

When Mazzoli was composer in residence at the Chicago Symphony Orchestra, from 2018-21, several longtime patrons told her, “I hope you don’t write like Ralph Shapey.” She was taken aback; Shapey was generations older than her and had been dead since 2002. Yet the controversial premiere of his “Concerto Fantastique” in 1991 “left a really bad taste in their mouth,” Mazzoli said. “So even though there had been probably a dozen composers in residence since him, that was what stood out.”

 

Remarkably, the clichés of the postwar avant-garde’s sound have endured while that sound itself hasn’t. The works of Boulez and his peers are still programmed, but they are hardly repertory staples, and each performance has the air of a special occasion like the Philharmonic’s concerts.

 

In schools, idioms of that time have been assimilated into education, such that students are as capable of playing “Le Marteau” as Boulez’s contemporaries. And when they perform it, they probably don’t feel like they are making a major statement. “For them,” Salonen said, “Boulez is just like any historical figure.”

 

If there is a guiding principle now, it’s that music is music. Tarnopolsky, influenced by his college-age children, doesn’t think about genre; Mazzoli, who now teaches, encourages her students to listen to pop hits alongside Elliott Carter and Messiaen.

 

Perhaps it’s just a matter, then, of that ethos making its way into the minds of concert audiences. Institutions can help. The evolution of taste is partially organic, but, Guzelemian said, “organizations create their own audience expectations.” When he was young, for example, programming Stravinsky’s “The Rite of Spring” was adventurous; now, it’s a good way to sell out a concert. But while growing up in Los Angeles, long a haven for contemporary music, he heard the “Rite” as a matter of course.

 

This approach to programming, in which something like the “Rite” is given the space and repeated opportunity to be heard, is easier said than done. But it’s also necessary. So is a change of language. I once asked a conductor what contemporary music he was interested in. He mentioned a piece by Alban Berg, who died in 1935. Let’s try to at least reserve the word “contemporary” for music of this century.

 

Boulez, who died in 2016, composed into the new millennium, but the heart of his catalog is a thing of the past. And it’s good for his generation to be treated as history. Now, their works can be presented like any other movement, enriched by context yet standing on their own: Nono’s “Il Canto Sospeso” made better by understanding the politics of resistance, just as Beethoven’s Ninth Symphony is entwined with the writings of Friedrich Schiller, while both can be appreciated on purely musical terms.

 

With that, maybe there could be more room in audience’s minds for music that really is of today, which is almost always more welcoming than its reputation. Mazzoli said she thinks constantly when writing music about “how to bring someone in” with a balance of familiarity and surprise. She, gloriously, is just one example of many composers whose works are proof that contemporary music is something to be enjoyed, not endured.

 

Audio credits: Pierre Boulez, “Le Marteau Sans Maître,” Ensemble Intercontemporain (Deutsche Grammophon); Missy Mazzoli, “Dark With Excessive Bright,” Peter Herresthal and the Bergen Philharmonic Orchestra, conducted by James Gaffigan (Bis); Annea Lockwood, “A Sound Map of the Danube” (Lovely Music); “Boulez Conducts Webern,” Ensemble Intercontemporain (Deutsche Grammophon); Stravinsky, “The Rake’s Progress,” various soloists and the London Symphony Orchestra, conducted by John Eliot Gardiner (Deutsche Grammophon); “Olga Neuwirth: Orchestral Works,” Vienna Philharmonic, conducted by Daniel Harding (Kairos); “Pierre Boulez: Oeuvres Complètes” (Deutsche Grammophon); Luigi Nono, “Il Canto Sospeso,” various soloists and the Berlin Philharmonic, conducted by Claudio Abbado (Sony Classical).” [1]

 

1. Did a Single Generation Ruin Modern Music for Everyone Else?: Critic’s Notebook. Barone, Joshua.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 7, 2025.

Ar viena karta sugriovė šiuolaikinę muziką visiems kitiems?

„Jei kalbatės su atsitiktiniais klasikinės muzikos gerbėjais, nesvarbu, ar koncerte, ar vakarėlyje, dažniausiai išgirsite kažką panašaus: jie mėgsta šią meno formą, bet jiems nelabai patinka „nauji kūriniai“.

 

Paprašykite jų paaiškinti, ką jie turi omenyje, ir atsakymai skirsis. Tačiau dažnai girdima, kad šiuolaikinei muzikai trūksta melodijos arba ji skamba atonaliai. Klausytojai gali jausti, kad nėra lengvo kelio ar ko laikytis.

 

Šis apibūdinimas gali tikti kai kuriems šiandien sukurtiems kūriniams, tačiau jis tiksliau apibūdina daug senesnę muziką, pavyzdžiui, Pierre'o Boulezo „Le Marteau Sans Maître“ – muzikinio modernizmo šedevrą, kurio premjera įvyko prieš 70 metų. Tai ne visiems patinka ir nebūtinai turi patikti. Tačiau jei yra koks nors sutarimas, tai tas, kad „Le Marteau“ laikų kūriniai nėra pakankamai šiuolaikiški, kad būtų laikomi „naujais kūriniais“.

 

Tad kodėl populiariojoje vaizduotėje šis ikonoklastinio avangardo stilius išlieka plačiai paplitus šiuolaikinei muzikai? Ypač kai šiandienos muzika neturi apibrėžto skambesio?

 

Gyvename amžiuje be muzikinės ortodoksijos ar hegemonijos. Gali būti tendencijų, tokių kaip tapatybės tyrinėjimai per garsą, tačiau nėra jokio valdančio stiliaus ar visagalių sargybinių. Missy Mazzoli „Dark With Excessive Bright“ – akustinė partitūra, paveikta šimtmečių muzikos istorijos, yra tokia pat „šiuolaikiška“, kaip Annea Lockwood „A Sound Map of the Dunouse“ – koliažas, sudarytas iš lauko įrašų.

 

„Yra tiek daug vienu metu egzistuojančių muzikinių kalbų“, – sakė Matías Tarnopolsky, Niujorko filharmonijos prezidentas ir generalinis direktorius, kuris šį mėnesį pristato dviejų savaičių Boulezo programą, skirtą jo šimtmečiui paminėti. „Kai kurie kompozitoriai rašo taip, kad tai labai gerai pažįstama klasikinei ir romantinei muzikai. Kiti yra labai modernistiniai, o kiti įtraukia džiazo, naratyvo ir elementų iš savo muzikinių tradicijų.“

 

Šiuolaikinė muzika toli gražu nėra monolitas. Tačiau jei kartais jos reputacija primena daržovę, kurią reikia pakentėti prieš XIX amžiaus desertą, tai gali būti susiję su Boulezo bendraamžiais, kurie dešimtmečius karaliavo su skambesiu, kuris, priklausomai nuo to, ko paklausite, buvo arba įgytas skonis, arba dalykas, sugadinantis apetitą.

 

 

„Vis dar gaji impulsyvi reakcija į modernizmą“, – sakė Ara Guzelemianas, buvęs Juilliardo mokyklos vadovas, dabar vadovaujantis Ojai muzikos festivaliui Kalifornijoje. „Tačiau tai buvo pačios tos kartos kaltė.“

 

 

Jis apibūdino kartą, kuriai, be Boulezo, taip pat priklauso Luigi Nono ir Karlheinzas Stockhausenas, rašę stiliumi, atsiradusiu po Antrojo pasaulinio karo griuvėsių. Jau XX a. pradžioje, pakerėti Arnoldo Schoenbergo tradicijas griaunančios kūrybos sistemos, jie dabar atmetė ir Trečiojo Reicho perimtą romantinę dvasią. Tai daug pasako apie tai, kad Darmštatas, Vokietijos miestas, tapęs muzikinio modernizmo židiniu, karo metu buvo beveik sunaikintas. Jį reikėjo atstatyti, ir šių kompozitorių akimis, tą patį darė ir muzika.

 

Kiekvienas svarbus tos kartos menininkas turėjo asmeninį stilių, tačiau buvo ir bendrų bruožų: serializmas, dėmesys struktūrai, o ne emociniam patrauklumui, elektroninis įsiveržimas. Buvo pristatytos naujos išplėstinės technikos. Akademinėse erdvėse pradėjo klestėti kompozicija.

 

Boulezas buvo bene žymiausias avangardistas tais metais. Bent jau jis buvo vienas atviriausių. Jis buvo griežtas ir dažnai smerkiantis, o tai viena paprastam muzikantui, o visai kas kita – tam, kuris taip pat kūrė tokias institucijas kaip IRCAM ir Cité. de la Musique Paryžiuje. Jo nuomonės, nors ir kupinos prieštaravimų laikui bėgant, buvo svarbios.

 

Tai viena iš priežasčių, kodėl jo palikimas toks sudėtingas. Kaip dirigentas, Boulezas galėjo suteikti nepaprasto aiškumo sudėtingiems kūriniams, tokiems kaip Antrosios Vienos mokyklos kompozitoriaus Antono Weberno kūriniai. Tačiau jis nesidomėjo plačia repertuaro dalimis, tokiomis kaip Brahmso simfonijos, tuo metu, kai jaunesni muzikantai į jį žiūrėjo ir atidžiai klausėsi.

 

Kompozitorius ir dirigentas Esa-Pekka Salonenas, kuris vadovauja Boulezo pasirodymams Filharmonijoje, interviu sakė, kad savo karjeros pradžioje Boulezas pasiūlė „patrauklią“ gėrio ir blogio viziją, „šiuolaikinės muzikos etiką“.

 

„Boulezas buvo tarsi moralinis švyturys“, – sakė jis. „Taigi, tam tikra prasme jautei, kad jei juo seksi, būsi saugus“.

 

Kartą Salonenas dirigavo Igorio Stravinskio „Grėblio žygio“ atlikimui, kuris paskatino Boulezą ironiškai pakomentuoti: „Jūs beveik įtikinote mane dėl šios muzikos“. Tačiau Salonenas taip pat matė, kaip Boulezas „faktiškai užbaigė“ jauno kompozitoriaus, kurio darbai jam nepatiko, karjerą.

 

Žinoma, XX amžiaus antroje pusėje išpopuliarėjo ir kiti stiliai. Ypač Jungtinėse Valstijose Philipas Glassas minimalizmą iškėlė į popkultūros sferą. Iki devintojo dešimtmečio Johnas Adamsas tapo orkestrinės tradicijos fakelo nešėju. Tačiau kartu su šia įvairove atsirado jausmas, kad muzikos gerbėjams  teko pasirinkti pusę – palaikyti Boulezo bendražygius arba prieš juos, ir juos skatino avangardistai, kurie turėjo įprotį estetiką pateikti kaip moralinį pasirinkimą.

 

Nedaugelis Boulezo pasekėjų iš tikrųjų mėgdžiojo jo skambesį. Tačiau jie galėjo tęsti jo „pusės pasirinkimo“ požiūrį į švietimą. Mazzoli sakė, kad kai ji baigė mokyklą prieš du dešimtmečius, akademijos vis dar buvo „tokios mentaliteto gniaužtuose“, nors realybė buvo laisvesnė ir turtingesnė įvairove.

 

Kompozitoriai, rašantys Boulezo kartos šešėlyje, daugiausia yra iš Europos. Tarp jų yra Olga Neuwirth ir Matthias Pinscher – du menininkai, gebantys būti genialūs; toks kūrinys kaip dešimtmečio senumo Neuwirtho „Masaot/Clocks Without Hands“ yra daug, kad būtų galima jį priimti atsitiktinai, bet jis atlygina už pakartotinį klausymąsi, netgi studijavimą.

 

Aš taip jaučiau apie Boulezo „Rituel in Memoriam Bruno Maderna“, kai anksčiau šiais metais per dvi dienas jį klausiausi keturis kartus. (Filharmonija pristato kartu su Benjamino Millepiedo šokiu.) Kiekvieną kartą buvo galima atskleisti naujas struktūras, garsus ir net emocijas. Tačiau tokia buvo ir mano reakcija; vieni žmonės gali pamėgti „Riteul“ nuo pat pradžių, o kiti gali jo tiesiog nekęsti.

 

O kas, jei jums jis nepatiks? Mazzoli sakė, kad dėl vienos blogos patirties ji nevalgė krevečių jau 15 metų ir kad klasikinės muzikos klausytojai gali panašiai reaguoti į šiuolaikinius kūrinius. „Kažkas, kas jus atstumė ar privertė jaustis atstumtiems“, – pridūrė ji, – „galėjo tikrai įsirėžti į jūsų atmintį“.

 

Kai Mazzoli buvo reziduojanti kompozitorė Čikagos simfoniniame orkestre nuo 2018 iki 2021 m., keli ilgamečiai orkestro mecenatai jai pasakė: „Tikiuosi, nerašote kaip Ralphas Shapey“. Ji buvo nustebinta; Shapey buvo vyresnė už ją keliomis kartomis ir mirė nuo 2002 m. Tačiau prieštaringai vertinama jo „Fantastinio koncerto“ premjera 1991 m. „paliko jiems labai blogą skonį burnoje“, – sakė Mazzoli. „Taigi, nors nuo jo turbūt rezidavo keliolika kompozitorių, būtent tai ir išsiskyrė.“

 

Keista, bet pokario avangardo skambesio klišės išliko, o pats skambesys – ne. Boulezo ir jo bendraamžių kūriniai vis dar skamba programoje, tačiau jie vargu ar yra repertuaro pagrindas, ir kiekvienas pasirodymas, kaip ir Filharmonijos koncertai, atrodo kaip ypatinga proga.

 

Mokyklose to meto idiomos buvo integruotos į švietimą, todėl mokiniai gali groti „Le Marteau“ taip pat, kaip ir Boulezo amžininkai. Ir kai jie jį atlieka, jie tikriausiai nejaučia, kad daro kažką svarbaus. „Jiems“, – sakė Salonenas, – „Boulezas yra kaip ir bet kuri istorinė asmenybė.“

 

Jei dabar yra vadovaujantis principas, tai yra tas, kad muzika yra muzika. Tarnopolskis, paveiktas savo koledžo amžiaus vaikų, negalvoja apie žanrą; Mazzoli, kuri dabar dėsto, skatina savo mokinius klausytis popmuzikos hitų kartu su Elliott Carter ir Messiaen.

 

Galbūt tai tiesiog tas etosas, kuris skinasi kelią į koncertų publikos sąmonę. Institucijos gali padėti. Skonio evoliucija iš dalies yra organiška, tačiau, pasak Guzelemiano, „organizacijos pačios sukuria savo auditorijos lūkesčius“. Pavyzdžiui, kai jis buvo jaunas, sudaryti programą Stravinskio „Pavasario šventasis“ buvo avantiūristas; dabar tai geras būdas parduoti bilietus į koncertą. Tačiau augdamas Los Andžele, kuris jau seniai yra šiuolaikinės muzikos prieglobstis, jis „Septintąjį apeigą“ išgirdo kaip savaime suprantamą dalyką.

 

 

Toks programų sudarymo būdas, kai tokiam kūriniui kaip „Septintasis apeigas“ suteikiama erdvė ir galimybė būti išgirstam pakartotinai, yra lengviau pasakyti nei padaryti. Tačiau tai taip pat būtina. Taip pat ir kalbos keitimas. Kartą paklausiau dirigento, kokia šiuolaikine muzika jis domisi. Jis paminėjo Albano Bergo, mirusio 1935 m., kūrinį. Pabandykime bent žodį „šiuolaikinė“ skirti šio amžiaus muzikai.

 

 

2016 m. miręs Boulezas kūrė naujajame tūkstantmetyje, tačiau jo kūrybos šerdis jau praeityje. Ir gera, kad jo karta būtų laikoma istorija. Dabar jų kūrinius galima pristatyti kaip ir bet kurį kitą judėjimą, praturtintą konteksto, tačiau išliekantį savarankišku: Nono „Il Canto Sospeso“ patobulinta suprantant pasipriešinimo politiką, lygiai taip pat, kaip Bethoveno Devintoji simfonija yra susipynusi su Friedricho Schillerio kūryba, nors abu galima vertinti grynai muzikiniu požiūriu.

 

 

Taigi, galbūt klausytojų sąmonėje atsirastų daugiau vietos muzikai, kuri iš tikrųjų yra šių dienų, kuri beveik visada yra svetingesnė nei jos reputacija. Mazzoli sakė, kad kurdama muziką ji nuolat galvoja apie tai, „kaip įtraukti žmogų“, suderinant pažįstamumą ir netikėtumą. Ji, šlovingai, yra tik vienas iš daugelio kompozitorių, kurių kūriniai įrodo, kad šiuolaikinė muzika yra tai, kuo reikia mėgautis, o ne kęsti.

 

 

Garso įrašų kreditai: Pierre Boulez, „Le Marteau Sans Maître“, Ensemble Intercontemporain (Deutsche Grammophon); Missy Mazzoli, „Dark With Excessive Bright“, Peter Herresthal ir Bergeno filharmonijos orkestras, diriguojamas James Gaffigan (Bis); Annea Lockwood, „A Sound Map of the Dunojaus“ (Lovely Music); “Boulezas diriguoja Weberno kūrybą”, „Ensemble Intercontemporain“ („Deutsche Grammophon“); Stravinskis, „The Rake’s Progress“, įvairūs solistai ir Londono simfoninis orkestras, diriguojamas Johno Elioto Gardinerio („Deutsche Grammophon“); „Olga Neuwirth: Orkestriniai kūriniai“, Vienos filharmonijos orkestras, diriguojamas Danielio Hardingo („Kairos“); „Pierre'o Boulezo: Užbaigti kūriniai“ („Deutsche Grammophon“); Luigi Nono, „Il Canto Sospeso“, įvairūs solistai ir Berlyno filharmonijos orkestras, diriguojamas Claudio Abbado („Sony Classical“).“ [1]

 

1. Did a Single Generation Ruin Modern Music for Everyone Else?: Critic’s Notebook. Barone, Joshua.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 7, 2025.

Trio Wins Nobel Prize in Medicine for Immune-System Discoveries

“Immunologists Mary E. Brunkow, Fred Ramsdell and Shimon Sakaguchi were awarded the Nobel Prize in Physiology or Medicine for uncovering a process that prevents the immune system from attacking our own tissues, called peripheral immune tolerance. The work unlocked a new field of research and potential therapies.

 

The three identified a core feature of how the immune system functions and keeps itself in check: regulatory T-cells. They prevent other immune cells from harming our own bodies and developing autoimmune conditions including Type 1 diabetes and rheumatoid arthritis. Based on this fundamental knowledge, clinical trials are testing therapies for autoimmune diseases, cancer and post-organ transplantation.

 

"Their discoveries have been decisive for our understanding of how the immune system functions and why we do not all develop serious autoimmune diseases," said Olle Kampe, chair of the Nobel Committee, on Monday.

 

Brunkow is now based at the Institute for Systems Biology in Seattle and Ramsdell at the San Francisco- and Seattle-based Sonoma Biotherapeutics, while Sakaguchi is a distinguished professor at Japan's Osaka University. The group will share the prize of 11 million Swedish kronor, equivalent to roughly $1.2 million.

 

Ramsdell, as far as anyone is aware, doesn't know he has won the prize yet; he is backpacking somewhere in Idaho, says Jeff Bluestone, chief executive of Sonoma Biotherapeutics. They last talked when Ramsdell was heading out on the trip in September. Bluestone said he has tried text, email and phone calls that have gone to voicemail.

 

"He is literally off the grid," Bluestone said.

 

Humans are constantly exposed to microbes that could make us sick, and the immune system developed to protect us. As part of this complex system, T-cells have receptors that help the body detect viruses, bacteria or other threats, but some can also attach to and alert against our own tissues, causing damage.

 

Researchers understood in the 1980s that T-cells mature in the thymus and undergo a test to eliminate cells that would latch on to our own tissues. Yet some can still escape into the bloodstream and become dangerous. Regulatory T-cells can keep these stray, potentially harmful cells in check.

 

"I first became interested in this field because I wanted to know more about how the immune system works, how your own body attacks itself," Sakaguchi said on Monday.

 

Sakaguchi made the first key finding while working at the Aichi Cancer Center Research Institute in Nagoya, Japan. His colleagues had discovered that removing the thymus in mice shortly after birth resulted in their immune systems' going haywire and the development of autoimmune diseases.

 

Sakaguchi then isolated mature T-cells from genetically identical mice and injected them into the mice without a thymus, and that appeared to protect them. The results of this trial and others convinced him that the immune system must include some cells that calm it down, and after a decade of work presented the new class of previously unknown immune cells in 1995, called regulatory T-cells.

 

American duo Brunkow and Ramsdell made a further key discovery in 2001, while working at a biotech company called Celltech Chiroscience in Bothell, Wash., that developed drugs for autoimmune conditions. They were looking at "scurfy" mice; males are unexpectedly born with flaky skin and enlarged spleens and live for only a few weeks, because their organs are attacked by their own immune cells.

 

Researchers suspected that the mutation causing the condition was somewhere on the X chromosome. The duo mapped a piece of chromosome from a scurfy mouse. They found the mutation on the final gene they checked, which they named the Foxp3 gene.

 

Later, they also discovered that mutations in the equivalent human gene caused a rare autoimmune disease, IPEX. Two years after that, Sakaguchi and later other researchers were able to prove that the Foxp3 gene controls the development of regulatory T-cells.

 

The laureates' discoveries have paved the way for research looking at forming more or modifying regulatory T-cells to fight autoimmune disease, as well as dismantling the co-opted T-cells that tumors use to hide from the immune system.” [1]

 

1. U.S. News: Trio Wins Nobel Prize in Medicine for Immune-System Discoveries. Abbott, Brianna; Fukutome, Junko; Vipers, Gareth.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 Oct 2025: A3.  

Trijulė laimėjo Nobelio medicinos premiją už imuninės sistemos atradimus

„Imunologai Mary E. Brunkow, Fredas Ramsdellas ir Shimonas Sakaguchi buvo apdovanoti Nobelio fiziologijos ar medicinos premija už proceso, vadinamo periferine imunine tolerancija, kuris neleidžia imuninei sistemai atakuoti mūsų pačių audinių, atskleidimą. Šis darbas atvėrė naują tyrimų sritį ir galimus gydymo būdus.

 

Trys mokslininkai nustatė pagrindinį imuninės sistemos veikimo ir jos kontrolės bruožą: reguliacines T ląsteles. Jos neleidžia kitoms imuninėms ląstelėms pakenkti mūsų organizmui ir išsivystyti autoimuninėms ligoms, įskaitant 1 tipo diabetą ir reumatoidinį artritą. Remiantis šiomis fundamentaliomis žiniomis, klinikiniuose tyrimuose tiriamos autoimuninių ligų, vėžio ir po organų transplantacijos gydymo priemonės.

 

„Jų atradimai buvo lemiami mūsų supratimui apie tai, kaip veikia imuninė sistema ir kodėl ne visi mes sergame sunkiomis autoimuninėmis ligomis“, – pirmadienį sakė Nobelio komiteto pirmininkas Olle Kampe.

 

Brunkow dabar dirba Sistemų biologijos institute Sietle, o Ramsdellas – San Franciske ir Sietle įsikūrusioje „Sonoma Biotherapeutics“, o Sakaguchi yra pasižymėjęs Japonijos Osakos universiteto profesorius. Grupė pasidalins 11 milijonų Švedijos kronų prizą, atitinkantį maždaug 1,2 mln. JAV dolerių.

 

Kiek žinoma, Ramsdellas dar nežino, kad laimėjo prizą; jis keliauja su kuprine kažkur Aidahe, sako Jeffas Bluestone'as, „Sonoma Biotherapeutics“ generalinis direktorius. Paskutinį kartą jie kalbėjosi, kai Ramsdellas rugsėjį išvyko į kelionę. Bluestone'as teigė, kad bandė siųsti žinutes, el. laiškus ir telefono skambučius, kurie buvo nukreipti į balso paštą.

 

„Jis tiesiogine prasme yra atitrūkęs nuo tinklo“, – sakė Bluestone'as.

 

Žmonės nuolat susiduria su mikrobais, kurie gali mus susargdinti, o imuninė sistema išsivystė tam, kad mus apsaugotų. Kaip šios sudėtingos sistemos dalis, T ląstelės turi receptorius, kurie padeda organizmui aptikti virusus, bakterijas ar kitas grėsmes, tačiau kai kurios taip pat gali prisijungti prie mūsų pačių audinių ir įspėti apie juos, padarydamos žalą.

 

Tyrėjai devintajame dešimtmetyje suprato, kad T ląstelės bręsta užkrūčio liaukoje ir yra tiriamos, kad pašalintų ląsteles, kurios galėtų prisijungti prie mūsų pačių audinių. Vis dėlto kai kurios vis dar gali patekti į kraują ir taptų pavojingos. Reguliacinės T ląstelės gali kontroliuoti šias paklydusias, potencialiai kenksmingas ląsteles.

 

„Pirmą kartą susidomėjau šia sritimi, nes norėjau daugiau sužinoti apie tai, kaip veikia imuninė sistema, kaip jūsų paties kūnas puola save“, – pirmadienį sakė Sakaguchi.

 

Pirmąjį svarbų atradimą Sakaguchi padarė dirbdamas Aičio vėžio centro tyrimų institute Nagojoje, Japonijoje. Jo kolegos atrado, kad užkrūčio liaukos pašalinimas pelėms netrukus po gimimo lėmė jų imuninės sistemos sutrikimą ir autoimuninių ligų vystymąsi.

 

Tada Sakaguchi išskyrė subrendusias T ląsteles iš genetiškai identiškų pelių ir suleido jas pelėms be užkrūčio liaukos, ir tai, regis, jas apsaugojo. Šio ir kitų tyrimų rezultatai įtikino jį, kad imuninėje sistemoje turi būti ląstelių, kurios ją nuramina, ir po dešimtmečio darbo 1995 m. pristatė naują anksčiau nežinomų imuninių ląstelių klasę, vadinamą reguliacinėmis T ląstelėmis.

 

Amerikiečių duetas Brunkow ir Ramsdell padarė dar vieną svarbų atradimą 2001 m., dirbdami biotechnologijų įmonėje „Celltech Chiroscience“ Bothele, Vašingtone, kuri kūrė vaistus nuo autoimuninių ligų. Jie tyrinėjo „apšiurusias“ peles; patinai netikėtai gimsta su pleiskanojančia oda ir padidėjusia blužnimi ir gyvena tik kelias savaites, nes jų organus puola jų pačių imuninės ląstelės.

 

Tyrėjai įtarė, kad šią ligą sukelianti mutacija yra kažkur X chromosomoje. Duetas nubraižė apšiurusios pelės chromosomos fragmentą. Jie rado mutaciją paskutiniame patikrintame gene, kurį pavadino Foxp3 genu.

 

Vėliau jie taip pat atrado, kad mutacijos atitinkamame žmogaus gene sukėlė retą autoimuninę ligą – IPEX. Po dvejų metų Sakaguchi ir vėliau kiti tyrėjai sugebėjo įrodyti, kad Foxp3 genas kontroliuoja reguliacinių T ląstelių vystymąsi.

 

Laureatų atradimai atvėrė kelią tyrimams, kuriais siekiama sukurti daugiau arba modifikuoti reguliacines T ląsteles kovai su autoimuninėmis ligomis, taip pat išardyti prisijungusias T ląsteles, kurias navikai naudoja, slėpdamiesi nuo imuninės sistemos.“ [1]

 

 

1. U.S. News: Trio Wins Nobel Prize in Medicine for Immune-System Discoveries. Abbott, Brianna; Fukutome, Junko; Vipers, Gareth.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 Oct 2025: A3.  

OpenAI Reaches Huge Pact With AMD For Chips --- Multibillion-dollar partnership on AI data centers will challenge Nvidia

 

“OpenAI and chip-designer Advanced Micro Devices announced a multibillion-dollar partnership to collaborate on AI data centers that will run on AMD processors, one of the most direct challenges yet to industry leader Nvidia.

 

Under terms of the deal, OpenAI committed to purchasing 6 gigawatts worth of AMD's chips, starting with the MI450 chip next year. The ChatGPT maker will buy the chips either directly or through its cloud computing partners.

 

AMD chief Lisa Su said in an interview Sunday that the deal would result in tens of billions of dollars in new revenue for the chip company over the next half-decade.

 

The companies didn't disclose the plan's expected overall cost, but AMD said it costs tens of billions of dollars per gigawatt of computing capacity.

 

As part of the deal, OpenAI also will receive warrants for up to 160 million AMD shares, about 10% of the chip company, at 1 cent per share, awarded in phases, if OpenAI hits certain milestones for deployment. AMD's stock price also has to increase for the warrants to be exercised.

 

Shares of AMD soared Monday, rising 24% to close at $203.71 a share.

 

The deal is AMD's biggest win in its quest to disrupt Nvidia's dominance among artificial-intelligence semiconductor companies. AMD's processors are widely used for gaming, in personal computers and traditional data-center servers, but it hasn't made as much of a dent in the fast-growing market for the pricier supercomputing chips needed by advanced AI systems.

 

OpenAI plans to use the AMD chips for inference functions, or the computations that allow AI applications such as chatbots to respond to user queries. As the profusion of large language models and other tools has picked up, demand for inference computing has leapt, OpenAI Chief Executive Officer Sam Altman said in a joint interview with Su.

 

"It's hard to overstate how difficult it's become" to get enough computing power, Altman said. "We want it superfast, but it takes some time."

 

The two CEOs said the deal would tie their companies together and give them incentives to commit to the AI infrastructure boom. "It's a win for both of our companies, and I'm glad that OpenAI's incentives are tied to AMD's success and vice versa," Su said.

 

Nvidia remains the preferred chip supplier among AI companies, but it is also facing competition from almost every corner of the market. Cloud giants such as Google and Amazon design and sell their own AI chips, and Open-AI recently signed a $10 billion deal with Broadcom to build its own in-house chip. Nvidia is releasing its highly-anticipated Vera Rubin chip next year, promising it will be more than twice as powerful as its current generation, known as Grace Blackwell.

 

OpenAI will begin using 1 gigawatt worth of the MI450 chip starting in the second half of next year to run its AI models.

 

Altman said the fate of many companies would increasingly be linked as demand for AI services, along with the computing and infrastructure needs that accompany them, is set to far outstrip supply.

 

"We are in a phase of the build-out where the entire industry's got to come together and everybody's going to do super well," Altman said. "You'll see this on chips. You'll see this on data centers. You'll see this lower down the supply chain."

 

Altman has been on a dealmaking spree in the past month, at times using creative financing structures to secure hundreds of billions of dollars worth of computing power. His aim is to lock up enough data-center capacity to win the race to develop superintelligence, or AI systems that rival humans for reasoning and intuition.

 

In late September, Nvidia announced that it would invest $100 billion in OpenAI during the next decade. Under the terms of the circular arrangement, OpenAI plans to use the cash from Nvidia to buy Nvidia's chips and deploy up to 10 gigawatts of computing power in AI data centers. The deal highlighted how the market's seemingly endless enthusiasm for Nvidia's stock is providing a financial backstop for the entire AI market.

 

The Nvidia deal isn't completed yet. The two companies have signed a letter of intent and have yet to disclose specific terms in a regulatory filing.

 

OpenAI and AMD described the announcement as "definitive," and AMD filed details of the partnership with securities regulators on Monday.

 

Su told investors in a call Monday that the deal was "a clear validation of our technology road map" that would give AMD tens of billions of dollars in revenue by 2027.

 

When asked about the unique warrant structure to the deal, Su called it "pretty innovative" and added, "I wouldn't say it came lightly."

 

Altman also recently signed a $300 billion megadeal with Oracle, the software company founded by Larry Ellison, to purchase another 4.5 gigawatts of cloud-computing power over five years.

 

"The thing you have to believe if you are us, or our whole industry, is that given everything we're seeing in our research and in our product metrics, is that the demand for AI at a reasonable revenue rate is going to continue to steeply increase," Altman said.

 

The dealmaking frenzy, which has drawn much of the technology industry into the maelstrom, has contributed to growing fears that a bubble is building in AI infrastructure. Companies such as OpenAI, Meta, Alphabet and Microsoft are spending money on chips, data centers and electrical power at levels that dwarf the largest build-outs in history, including the 19th century railroad boom and the construction of the modern electrical and fiber-optic grids.

 

"I'm far more worried about us failing because of too little compute than too much," said Greg Brockman, OpenAI's president and co-founder.

 

In late September, OpenAI and Oracle executives gathered in Abilene, Texas, to lay out their vision to spend trillions of dollars on AI data centers that they said would help satisfy the explosive demand for ChatGPT, which has 700 million weekly users.

 

It is unclear how OpenAI will pay for the hundreds of billions of dollars of infrastructure investments to which it has committed. The startup recently told investors that it was likely to spend around $16 billion to rent computing servers alone this year, and that the number could rise to $400 billion in 2029, The Wall Street Journal reported. OpenAI is on pace to generate $13 billion in revenue this year, and Altman said the company is focusing more on profitable tasks that can be accomplished using its tools.” [1]

 

1. OpenAI Reaches Huge Pact With AMD For Chips --- Multibillion-dollar partnership on AI data centers will challenge Nvidia. Whelan, Robbie; Berber, Jin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 Oct 2025: A1.

„OpenAI“ sudarė didžiulį susitarimą su AMD dėl lustų – daugelio milijardų dolerių vertės partnerystė dirbtinio intelekto duomenų centrų srityje mes iššūkį „Nvidia“

 

"„OpenAI“ ir lustų kūrėja „Advanced Micro Devices“ paskelbė apie daugelio milijardų dolerių vertės partnerystę, skirtą bendradarbiauti kuriant dirbtinio intelekto duomenų centrus, kurie veiks su AMD procesoriais, – tai vienas didžiausių iššūkių pramonės lyderei „Nvidia“.

 

Pagal susitarimo sąlygas „OpenAI“ įsipareigojo įsigyti 6 gigavatų vertės AMD lustų, pradedant nuo MI450 lusto kitais metais. „ChatGPT“ gamintoja lustus pirks tiesiogiai arba per savo debesų kompiuterijos partnerius.

 

AMD vadovė Lisa Su sekmadienį duotame interviu teigė, kad dėl šio susitarimo lustų bendrovė per ateinančius penkerius metus gaus dešimtis milijardų dolerių naujų pajamų.

 

Bendrovės neatskleidė numatomų bendrų plano išlaidų, tačiau AMD teigė, kad vienas gigavatas skaičiavimo pajėgumų kainuoja dešimtis milijardų dolerių.

 

Pagal susitarimą „OpenAI“ taip pat gaus orderius iki 160 milijonų AMD akcijų, tai yra apie 10 % lustų bendrovės akcijų, po 1 centą už akciją. etapais, jei „OpenAI“ pasieks tam tikrus diegimo etapus. AMD akcijų kaina taip pat turi padidėti, kad būtų galima pasinaudoti orderiais.

 

AMD akcijų kaina pirmadienį šoktelėjo 24 % ir užsidarė ties 203,71 USD už akciją.

 

Šis sandoris yra didžiausia AMD pergalė siekiant sutrikdyti „Nvidia“ dominavimą tarp dirbtinio intelekto puslaidininkių bendrovių. AMD procesoriai plačiai naudojami žaidimams, asmeniniuose kompiuteriuose ir tradiciniuose duomenų centrų serveriuose, tačiau sparčiai augančioje brangesnių superkompiuterių lustų, reikalingų pažangioms dirbtinio intelekto sistemoms, rinkoje ji nepasiekė tokios didelės įtakos.

 

„OpenAI“ planuoja naudoti AMD lustus išvadų funkcijoms arba skaičiavimams, kurie leidžia dirbtinio intelekto programoms, tokioms kaip pokalbių robotai, atsakyti į vartotojų užklausas. Padidėjus didelių kalbos modelių ir kitų įrankių gausai, išvadų skaičiavimo paklausa smarkiai išaugo, bendrame interviu su Su sakė „OpenAI“ generalinis direktorius Samas Altmanas.

 

„Sunku pervertinti, kaip sunku tapo“ gauti pakankamai skaičiavimo galios, sakė Altmanas. „Mes norime, kad tai būtų supergreitai, bet tai užtrunka.“

 

Abu generaliniai direktoriai teigė, kad susitarimas sujungs jų įmones ir suteiks joms paskatų įsipareigoti dirbtinio intelekto infrastruktūros bumui. „Tai pergalė abiem mūsų įmonėms ir džiaugiuosi, kad „OpenAI“ paskatos yra susietos su AMD sėkme ir atvirkščiai“, – sakė Su.

 

„Nvidia“ išlieka pageidaujama lustų tiekėja tarp dirbtinio intelekto įmonių, tačiau ji taip pat susiduria su konkurencija iš beveik visų rinkos kampelių. Debesų kompiuterijos milžinai, tokie kaip „Google“ ir „Amazon“, kuria ir parduoda savo dirbtinio intelekto lustus, o „Open-AI“ neseniai pasirašė 10 milijardų dolerių vertės sutartį su „Broadcom“ dėl savo lusto kūrimo. „Nvidia“ kitais metais išleis labai laukiamą „Vera Rubin“ lustą, žadėdama, kad jis bus daugiau nei dvigubai galingesnis už dabartinę kartą, žinomą kaip „Grace Blackwell“.

 

„OpenAI“ pradės naudoti 1 gigavato galios MI450 lustą nuo kitų metų antrosios pusės savo dirbtinio intelekto modeliams paleisti.

 

Altmanas teigė, kad daugelio įmonių likimas bus vis labiau susijęs, nes dirbtinio intelekto paslaugų paklausa kartu su jas lydinčiais skaičiavimo ir infrastruktūros poreikiais yra gerokai didesnė. viršyti pasiūlą.

 

„Esame tokiame plėtros etape, kai visa pramonė turi susivienyti ir visiems seksis labai gerai“, – sakė Altmanas. „Tai pamatysite lustuose. Tai pamatysite duomenų centruose.“ „Tai pamatysite žemesnėse tiekimo grandinės dalyse.“

 

Pastarąjį mėnesį Altmanas intensyviai sudarė sandorius, kartais naudodamas kūrybingas finansavimo struktūras, kad užsitikrintų šimtų milijardų dolerių vertės skaičiavimo galią. Jo tikslas – sukaupti pakankamai duomenų centrų pajėgumų, kad laimėtų lenktynes ​​kuriant superintelektą, arba dirbtinio intelekto sistemas, kurios varžytųsi su žmonėmis samprotavimo ir intuicijos srityse.

 

Rugsėjo pabaigoje „Nvidia“ paskelbė, kad per ateinantį dešimtmetį investuos 100 milijardų dolerių į „OpenAI“. Pagal žiedinio susitarimo sąlygas „OpenAI“ planuoja panaudoti „Nvidia“ gautas lėšas „Nvidia“ lustams įsigyti ir iki 10 gigavatų skaičiavimo galios diegti dirbtinio intelekto duomenų centruose. Sandoris pabrėžė, kaip, regis, begalinis rinkos entuziazmas dėl „Nvidia“ akcijų suteikia finansinę apsaugą visai dirbtinio intelekto rinkai.

 

„Nvidia“ sandoris dar nėra baigtas. Abi bendrovės pasirašė ketinimų protokolą ir dar neatskleidė konkrečių sąlygų reguliavimo institucijoms pateiktoje paraiškoje.

 

„OpenAI“ ir AMD šį pranešimą pavadino „galutiniu“, o AMD pirmadienį pateikė informaciją apie partnerystę vertybinių popierių reguliavimo institucijoms.

 

Su investuotojams pirmadienį paskambino ir sakė, kad sandoris yra „aiškus mūsų technologijų plano patvirtinimas“, kuris iki 2027 m. AMD atneš dešimtis milijardų dolerių pajamų.

 

Paklaustas apie unikalią sandorio orderio struktūrą, Su pavadino jį „gana novatorišku“ ir pridūrė: „Nesakyčiau, kad tai įvyko lengvai“.

 

Altmanas taip pat neseniai pasirašė 300 milijardų dolerių vertės megasandorių su „Oracle“, programinės įrangos bendrove, kurią įkūrė Larry Ellisonas, dėl dar 4,5 gigavatų debesų kompiuterijos galios įsigijimo per penkerius metus.

 

„Dalykas, kuriuo turite tikėti, jei esate mes arba mūsų visa pramonė, prognozė yra tokia, kad, atsižvelgiant į viską, ką matome savo tyrimuose ir produktų metrikoje, dirbtinio intelekto paklausa esant priimtinam pajamų lygiui ir toliau staigiai didės“, – sakė Altmanas.

 

Sandorių sudarymo manija, įtraukusi didelę dalį technologijų pramonės į audrą, prisidėjo prie didėjančių baimių, kad dirbtinio intelekto infrastruktūroje kaupiasi burbulas. Tokios įmonės kaip „OpenAI“, „Meta“, „Alphabet“ ir „Microsoft“ išleidžia pinigus lustams, duomenų centrams ir elektros energijai tokiu mastu, kuris pranoksta didžiausias istorijoje statybas, įskaitant XIX amžiaus geležinkelių bumą ir šiuolaikinių elektros bei šviesolaidinių tinklų statybą.

 

„Mane daug labiau neramina tai, kad žlugsime dėl per mažo skaičiavimo, o ne dėl per didelio“, – sakė Gregas Brockmanas, „OpenAI“ prezidentas ir vienas iš įkūrėjų.

 

Rugsėjo pabaigoje „OpenAI“ ir „Oracle“ vadovai susirinko Abilene, Teksase, kad išdėstytų savo viziją išleisti trilijonus dolerių dirbtinio intelekto duomenų centrams, kurie, jų teigimu, padėtų patenkinti sprogstamą „ChatGPT“, turinčio 700 milijonų vartotojų per savaitę, paklausą.

 

Neaišku, kaip „OpenAI“ mokės. už šimtus milijardų dolerių infrastruktūros investicijų, kurioms ji įsipareigojo. Startuolis neseniai investuotojams pranešė, kad šiais metais vien skaičiavimo serverių nuomai greičiausiai išleis apie 16 milijardų dolerių, o 2029 m. ši suma gali išaugti iki 400 milijardų dolerių, pranešė „The Wall Street Journal“. „OpenAI“ šiais metais turėtų gauti 13 milijardų dolerių pajamų, o Altmanas teigė, kad bendrovė daugiau dėmesio skiria pelningoms užduotims, kurias galima atlikti naudojant jos įrankius.“ [1]

 

1. OpenAI Reaches Huge Pact With AMD For Chips --- Multibillion-dollar partnership on AI data centers will challenge Nvidia. Whelan, Robbie; Berber, Jin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 Oct 2025: A1.

Poland Killed German Industry, So Poland Is Rubbing It In: Poland will not extradite Nord Stream suspect

Angela Merkel mentioned Poland’s role in igniting Ukraine’s events that led to militaristic “Zeitenwende” of Mr. Scholz, refusing to buy inexpensive Russian energy, as a result - with increased energy price – caused deindustrialization of Germany. Now Poland can try to make a joke from Germany.

 

"Poland will not extradite a Ukrainian wanted by Germany in connection with the bomb attacks on the Nord Stream pipelines. It is not in Poland's interest to extradite the suspect to another country," Prime Minister Donald Tusk said on Tuesday. "The problem for Europe, Ukraine, Lithuania, and Poland is not that Nord Stream 2 was blown up, but that it was built," Tusk said at a press conference. "It is certainly not in Poland's interest to hand this citizen over to another country."

 

A Polish court on Monday only determined the next steps in the proceedings. It ordered that the man remain in custody in Poland for another 40 days. During this time, a decision will be made as to whether the suspect will be extradited to Germany on the basis of a European arrest warrant. Ukrainian diver Volodymyr Z. was arrested near Warsaw last Tuesday. A court had initially ordered seven days' detention."