Puikus straipsnis. Belieka pridėti, kad bankus mirtinai sužeidė spekuliacijos finansinėje bei nekilnojamo turto rinkose. Todėl bankai nustojo dalinti paskolas. Visa ši schema tampa nereali.
"Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti
Kablelis, paprastai būdamas mažai reikšmingas, šiame ir kituose analogiško pobūdžio sakiniuose įgauna neregėtą galią – jis tampa padėties šeimininku, galinčiu nulemti sakinio prasmės likimą: „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, arba „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“.
Kai kurie teigia, jog nebūtina dirbti pagal įgytą išsilavinimą, tačiau tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas – o kam tada įgyjamas išsilavinimas? A.Barzdžius
Skirtumas tarp šių dviejų sakinių yra milžiniškas ir jį sugeba padaryti mažytis kablelis, tačiau, kad ir koks įtakingas jis būtų, jam pavaldi tik sakinio reikšmė, o ne realybė, kuri turi savus padėties šeimininkus, galinčius padaryti milžinišką ir reikšmingą skirtumą realiame gyvenime, bei pakeisti teiginį „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“.
Rinkos revoliucionierius – studijų krepšelis
Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius pabrėžia studijų krepšelio įvedimą, kuris turėsiąs paskatinti aukštųjų mokyklų konkurenciją. Jam pritaria ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. R.Ginevičiaus, „studijų krepšelio“ įvedimą pavadinęs tikra revoliucija.
Tačiau, kalbant apie universitetų konkurenciją nereikia turėti iliuzijų, kad pastaroji vyks dėl gabiausių studentų – kur kas realistiškiau skamba tai, jog universitetų tarpusavio konkurencija vyks dėl studentų atnešamų lėšų, universitetams visiškai nekreipiant dėmesio į tai, iš kur jos atkeliaus: ar iš Valstybės, studijų krepšelių pavidalu, ar iš bankų, studijų paskolų pavidalu.
Šiam teiginiui patvirtinimą randame ir Tėvynės sąjungos projekte „Aukštojo mokslo reformos principai“, kuriame atvirai rašoma apie tai, kad universitetai galės konkuruoti dėl mokesčių už studijas, kuriuos į universitetą su savimi atsineš studentai – taigi, ne dėl gabiausių studentų, kaip kartais bandoma sofistiškai nušviesti padėtį.
Žinoma, siekdami prisivilioti studentų pinigus, universitetai turės išlaikyti šiokį tokį lygį, tačiau savo biudžetus formuodami iš studentų pinigų, jie tebus verti pseudouniversitetų vardo, nes tikrieji universitetai didžiąją savo biudžetų dalį formuoja iš atliekamų mokslinių tyrimų ir teikiamų mokslinių paslaugų.
Konstituciją pamynč, finansuosime sukčius?
Planuojama, jog po pertvarkos nemokamai studijuoti galės tik tie, kurie gaus visišką valstybės finansavimą – vadinamąjį studijų krepšelį, o visi likusieji visą studijų kainą turės apmokėti savo lėšomis. Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius teigia, kad studijų krepšeliai bus skiriami pagal valstybinių baigiamųjų egzaminų rezultatus visam studijų laikotarpiui tik geriausiai juos išlaikiusiems, gabiausiems abiturientams.
Tačiau tai visiškai nesiderina su Konstitucija, kuri laiduoja nemokamą mokslą gerai besimokantiems – t.y. ne geriausiai, o gerai besimokantiems. Antra, ne gerai besimokiusiems, o gerai besimokantiems ir, galiausiai, ši Konstitucijos nuostata remiasi prielaida, jog gerai besimokantys yra tie studentai, kurie mokosi be akademinių skolų. Taip pat lieka neaišku, kaip išankstinis studijų krepšelių kiekio nustatymas pagal abiturientų laikytų valstybinių egzaminų rezultatus suderinamas su Konstitucinio Teismo nutarimu, pasak kurio, gerai besimokančių asmenų nustatymo kriterijai negali būti formalūs, neleistina iš anksto nustatyti kokį nors „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne. Tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą.
Įsigaliojus tokiai tvarkai, moksleiviai žūt būt siektų gauti aukščiausius baigiamųjų egzaminų įvertinimus, nes jie nulemtų jų studijų finansavimą. Įdomu, ar ministrui ir kitiems šio sumanymo remėjams yra žinomos šiuolaikinės nusirašinėjimo technologijos, kai mikroskopinės kameros, įtaisytos pavyzdžiui sagose, filmuoja ir perduoda egzaminų užduotis tiems, kurie jas sprendžia ir diktuoja atsakymus egzaminuojamiems? Žinant tai, kyla pagrįstas klausimas ar studijų krepšeliai atiteks gabiausiems, ar viso labo sukčiausiems?
Pačioms aukštosioms mokykloms mažai rūpės, ar įstos sukčiausieji, ar gabiausieji. Darvinistinės kovos už būvį įkarštyje joms bus svarbiausia surinkti pakankamai lėšų į savo biudžetus dviem keliais: prisivilioti pakankamą Valstybės finansuojamų studentų skaičių, bei gerai sulošti studijų kainų šachmatų partiją, siekiant visais įmanomais būdais pritraukti savo lėšomis pasiruošusius studijuoti studentus – Lietuvos mastu prestižiniai universitetai kainas galės kilstelėti, o kitiems universitetams beliks jas mažinti, siekiant pritraukti studentų, neišgalinčių įpirkti brangių studijų.
Toks studijų kainų skirtumas, be abejonės, pažeis Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pasak kurios, studijos turi būti visiems vienodai prieinamos pagal gabumus.
Buratino nuotykiai ir universitetų „konkurencinis“ mechanizmas
Kuriamas aukštųjų mokyklų „konkurencinis“ mechanizmas primena vaikystėje matytą kino filmą „Buratino nuotykiai“, kuriame apsukrieji katinas Bazilijus ir lapė Alisa kaip įmanydami iš patiklaus Buratino viliojo pinigus – labai panašiai ir aukštosios mokyklos vilios patiklių studentų pinigus: „Nuneški pinigus į Durnių šalį ir pasėki juos Stebuklų lauke, ryte užaugs didelis pinigų medis“, – įtikinėjo Buratiną gudragalviai katinas ir lapė.
Taip ir kiekvienas studentas stodamas į aukštąją mokyklą patikės jai savo lėšas ir vilsis, jog ją pabaigęs galės dirbti pagal specialybę bei uždirbti daugiau pinigų.
Tačiau labai gali būti, kad darbo vietos pagal įgytą specialybę rasti nepavyks ir pinigų medis ne tik kad neužaugs, bet ir visi „pasėti“ pasiskolinti pinigėliai bus išgaravę, o skolą grąžinti teks. Kaip teisingai pastebėjo mokslo ir studijų ekspertas prof. V. Daujotis, jeigu valstybė tam tikrų studijų nefinansuoja, vadinasi, neturi tam tikrų specialistų poreikio, taigi, už savo pinigus studijuos tik potencialūs bedarbiai arba emigrantai.STOP valstybės lėšų švaistymui
Šiuo metu poviduriniam švietimui skiriamos valstybės lėšos naudojamos labai neracionaliai ir ypatingai ekonominių sunkumų laikotarpiu tai yra neatleistina klaida. Kiekvieną kartą, kai valstybė apmoka studijas, kurias studentas imituoja pirkdamas rašto darbus, nusirašinėdamas per egzaminus, jas pabaigęs nedirba pagal įgytą specialybę, emigruoja ar pan., kiekvieną tokį atvejį galima pavadinti valstybės lėšų, tiksliau sakant, mokesčių mokėtojų lėšų švaistymu.
Kai kurie teigia, jog nebūtina dirbti pagal įgytą išsilavinimą, tačiau tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas – o kam tada įgyjamas išsilavinimas? Tiesiog akiračiui praplėsti? Tačiau praplėsti akiratį galima kur kas pigiau – skaitant protingų ir išmintingų žmonių parašytas knygas, straipsnius, diskutuojant ir mąstant. Tam tikrai nebūtina stoti į aukštąją mokyklą.
Racionalus valstybės lėšų panaudojimas tiesiogiai proporcingas studento motyvacijai siekti žinių tam tikroje srityje siejant su ja savo darbo ateitį ir įsidarbinimo galimybėmis baigus studijas. Kai bus sureguliuoti studentų srautai povidurinio švietimo sistemoje remiantis šiais kriterijais, tik tada turėsime racionalų valstybės lėšų panaudojimą.
Kol kas lėšos tik švaistomos ir planuojama pertvarka tenumato lėšų švaistymą permesti nuo Valstybės pečių ant studentų pečių keičiant Valstybės mokesčių politiką.
Valdantieji teisinasi, jog jie buvo išrinkti tautos atstovais ir turi teisę įgyvendinti savo rinkimų programą, tačiau nutyli tai, jog didžiulė gyventojų dalis rinkimuose nedalyvauja, priežastis tam – prarastas pasitikėjimas politikais.
Nepaisant to, atsakingi šalies politikai nesigėdydami drįsta skelbtis tautos atstovais. Palyginimui norisi prisiminti Vengrijos pavyzdį. Kažkodėl Vengrijos valdžia prieš vykdydama mokesčių reformą organizavo referendumą, kurio metu atsiklausė savo šalies gyventojų – ar jie norėtų, kad jų pajamų mokestis mažėtų ir tokiu atveju jie patys turėtų apmokėti savo švietimo, sveikatos apsaugos sąskaitas, ar norėtų palikti pajamų mokestį tokį, koks jis yra ir gauti nemokamas švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas.
Vengrai pasirinko antrąjį variantą ir dabar vengrų valdžia gali drąsiai teigti, jog vykdo savo tautos valią. O Lietuvos valdžia?
Kas galėtų kablelio misiją sakinyje „Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti“ atlikti realiame gyvenime taip, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, virstų teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“?
Be abejo, pirmiausia povidurinio švietimo sistemai įtakos turi politikai, o taip pat Vyriausybė, prezidentas, Švietimo ir mokslo ministerija, bei akademinė bendruomenė, iš kurios milžinišką įtaką turi saujelė rektorių, o menką įtaką - didžiulė armija studentų, kad ir kaip paradoksalu tai būtų.
Kablelis minėtame sakinyje kažkuo primena studentus, juk jis, šiaip jau būdamas mažai reikšmingas ir įtakingas, tam tikroje žodžių dėlionėje gali tapti padėties šeimininku. Taip ir studentai, būdami šiaip jau mažai reikšmingais, esant tam tikroms aplinkybėms galėtų nulemti povidurinio švietimo sistemos likimą.
Vilties teikia ir š.m. sausio 23 d. Lietuvos mokslų taryboje įvyksiantis Lietuvos Sąjūdžio klubo narių susitikimas su švietimo ir mokslo ministru G.Steponavičiumi.
Tikėkimės, jog šis susitikimas įtikins švietimo ministrą aukštojo mokslo reformą pakreipti teisinga linkme – pagal akademinės bendruomenės pareiškime išdėstytą esminės aukštojo mokslo reformos koncepciją, taip, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“ įgytų šansą virsti kūnu ir studentai, užuot mitingavę, galėtų visą dėmesį skirti studijoms ir įvairiems geriems darbams tėvynėje.
***
Olga Suprun yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto edukologijos magistrantė." (1)
1. Olga Suprun. Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti (14)
Kablelis, paprastai būdamas mažai reikšmingas, šiame ir kituose analogiško pobūdžio sakiniuose įgauna neregėtą galią – jis tampa padėties šeimininku, galinčiu nulemti sakinio prasmės likimą: „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, arba „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“.
Kai kurie teigia, jog nebūtina dirbti pagal įgytą išsilavinimą, tačiau tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas – o kam tada įgyjamas išsilavinimas? A.Barzdžius
Skirtumas tarp šių dviejų sakinių yra milžiniškas ir jį sugeba padaryti mažytis kablelis, tačiau, kad ir koks įtakingas jis būtų, jam pavaldi tik sakinio reikšmė, o ne realybė, kuri turi savus padėties šeimininkus, galinčius padaryti milžinišką ir reikšmingą skirtumą realiame gyvenime, bei pakeisti teiginį „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“.
Rinkos revoliucionierius – studijų krepšelis
Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius pabrėžia studijų krepšelio įvedimą, kuris turėsiąs paskatinti aukštųjų mokyklų konkurenciją. Jam pritaria ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. R.Ginevičiaus, „studijų krepšelio“ įvedimą pavadinęs tikra revoliucija.
Tačiau, kalbant apie universitetų konkurenciją nereikia turėti iliuzijų, kad pastaroji vyks dėl gabiausių studentų – kur kas realistiškiau skamba tai, jog universitetų tarpusavio konkurencija vyks dėl studentų atnešamų lėšų, universitetams visiškai nekreipiant dėmesio į tai, iš kur jos atkeliaus: ar iš Valstybės, studijų krepšelių pavidalu, ar iš bankų, studijų paskolų pavidalu.
Šiam teiginiui patvirtinimą randame ir Tėvynės sąjungos projekte „Aukštojo mokslo reformos principai“, kuriame atvirai rašoma apie tai, kad universitetai galės konkuruoti dėl mokesčių už studijas, kuriuos į universitetą su savimi atsineš studentai – taigi, ne dėl gabiausių studentų, kaip kartais bandoma sofistiškai nušviesti padėtį.
Žinoma, siekdami prisivilioti studentų pinigus, universitetai turės išlaikyti šiokį tokį lygį, tačiau savo biudžetus formuodami iš studentų pinigų, jie tebus verti pseudouniversitetų vardo, nes tikrieji universitetai didžiąją savo biudžetų dalį formuoja iš atliekamų mokslinių tyrimų ir teikiamų mokslinių paslaugų.
Konstituciją pamynč, finansuosime sukčius?
Planuojama, jog po pertvarkos nemokamai studijuoti galės tik tie, kurie gaus visišką valstybės finansavimą – vadinamąjį studijų krepšelį, o visi likusieji visą studijų kainą turės apmokėti savo lėšomis. Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius teigia, kad studijų krepšeliai bus skiriami pagal valstybinių baigiamųjų egzaminų rezultatus visam studijų laikotarpiui tik geriausiai juos išlaikiusiems, gabiausiems abiturientams.
Tačiau tai visiškai nesiderina su Konstitucija, kuri laiduoja nemokamą mokslą gerai besimokantiems – t.y. ne geriausiai, o gerai besimokantiems. Antra, ne gerai besimokiusiems, o gerai besimokantiems ir, galiausiai, ši Konstitucijos nuostata remiasi prielaida, jog gerai besimokantys yra tie studentai, kurie mokosi be akademinių skolų. Taip pat lieka neaišku, kaip išankstinis studijų krepšelių kiekio nustatymas pagal abiturientų laikytų valstybinių egzaminų rezultatus suderinamas su Konstitucinio Teismo nutarimu, pasak kurio, gerai besimokančių asmenų nustatymo kriterijai negali būti formalūs, neleistina iš anksto nustatyti kokį nors „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne. Tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą.
Įsigaliojus tokiai tvarkai, moksleiviai žūt būt siektų gauti aukščiausius baigiamųjų egzaminų įvertinimus, nes jie nulemtų jų studijų finansavimą. Įdomu, ar ministrui ir kitiems šio sumanymo remėjams yra žinomos šiuolaikinės nusirašinėjimo technologijos, kai mikroskopinės kameros, įtaisytos pavyzdžiui sagose, filmuoja ir perduoda egzaminų užduotis tiems, kurie jas sprendžia ir diktuoja atsakymus egzaminuojamiems? Žinant tai, kyla pagrįstas klausimas ar studijų krepšeliai atiteks gabiausiems, ar viso labo sukčiausiems?
Pačioms aukštosioms mokykloms mažai rūpės, ar įstos sukčiausieji, ar gabiausieji. Darvinistinės kovos už būvį įkarštyje joms bus svarbiausia surinkti pakankamai lėšų į savo biudžetus dviem keliais: prisivilioti pakankamą Valstybės finansuojamų studentų skaičių, bei gerai sulošti studijų kainų šachmatų partiją, siekiant visais įmanomais būdais pritraukti savo lėšomis pasiruošusius studijuoti studentus – Lietuvos mastu prestižiniai universitetai kainas galės kilstelėti, o kitiems universitetams beliks jas mažinti, siekiant pritraukti studentų, neišgalinčių įpirkti brangių studijų.
Toks studijų kainų skirtumas, be abejonės, pažeis Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pasak kurios, studijos turi būti visiems vienodai prieinamos pagal gabumus.
Buratino nuotykiai ir universitetų „konkurencinis“ mechanizmas
Kuriamas aukštųjų mokyklų „konkurencinis“ mechanizmas primena vaikystėje matytą kino filmą „Buratino nuotykiai“, kuriame apsukrieji katinas Bazilijus ir lapė Alisa kaip įmanydami iš patiklaus Buratino viliojo pinigus – labai panašiai ir aukštosios mokyklos vilios patiklių studentų pinigus: „Nuneški pinigus į Durnių šalį ir pasėki juos Stebuklų lauke, ryte užaugs didelis pinigų medis“, – įtikinėjo Buratiną gudragalviai katinas ir lapė.
Taip ir kiekvienas studentas stodamas į aukštąją mokyklą patikės jai savo lėšas ir vilsis, jog ją pabaigęs galės dirbti pagal specialybę bei uždirbti daugiau pinigų.
Tačiau labai gali būti, kad darbo vietos pagal įgytą specialybę rasti nepavyks ir pinigų medis ne tik kad neužaugs, bet ir visi „pasėti“ pasiskolinti pinigėliai bus išgaravę, o skolą grąžinti teks. Kaip teisingai pastebėjo mokslo ir studijų ekspertas prof. V. Daujotis, jeigu valstybė tam tikrų studijų nefinansuoja, vadinasi, neturi tam tikrų specialistų poreikio, taigi, už savo pinigus studijuos tik potencialūs bedarbiai arba emigrantai.STOP valstybės lėšų švaistymui
Šiuo metu poviduriniam švietimui skiriamos valstybės lėšos naudojamos labai neracionaliai ir ypatingai ekonominių sunkumų laikotarpiu tai yra neatleistina klaida. Kiekvieną kartą, kai valstybė apmoka studijas, kurias studentas imituoja pirkdamas rašto darbus, nusirašinėdamas per egzaminus, jas pabaigęs nedirba pagal įgytą specialybę, emigruoja ar pan., kiekvieną tokį atvejį galima pavadinti valstybės lėšų, tiksliau sakant, mokesčių mokėtojų lėšų švaistymu.
Kai kurie teigia, jog nebūtina dirbti pagal įgytą išsilavinimą, tačiau tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas – o kam tada įgyjamas išsilavinimas? Tiesiog akiračiui praplėsti? Tačiau praplėsti akiratį galima kur kas pigiau – skaitant protingų ir išmintingų žmonių parašytas knygas, straipsnius, diskutuojant ir mąstant. Tam tikrai nebūtina stoti į aukštąją mokyklą.
Racionalus valstybės lėšų panaudojimas tiesiogiai proporcingas studento motyvacijai siekti žinių tam tikroje srityje siejant su ja savo darbo ateitį ir įsidarbinimo galimybėmis baigus studijas. Kai bus sureguliuoti studentų srautai povidurinio švietimo sistemoje remiantis šiais kriterijais, tik tada turėsime racionalų valstybės lėšų panaudojimą.
Kol kas lėšos tik švaistomos ir planuojama pertvarka tenumato lėšų švaistymą permesti nuo Valstybės pečių ant studentų pečių keičiant Valstybės mokesčių politiką.
Valdantieji teisinasi, jog jie buvo išrinkti tautos atstovais ir turi teisę įgyvendinti savo rinkimų programą, tačiau nutyli tai, jog didžiulė gyventojų dalis rinkimuose nedalyvauja, priežastis tam – prarastas pasitikėjimas politikais.
Nepaisant to, atsakingi šalies politikai nesigėdydami drįsta skelbtis tautos atstovais. Palyginimui norisi prisiminti Vengrijos pavyzdį. Kažkodėl Vengrijos valdžia prieš vykdydama mokesčių reformą organizavo referendumą, kurio metu atsiklausė savo šalies gyventojų – ar jie norėtų, kad jų pajamų mokestis mažėtų ir tokiu atveju jie patys turėtų apmokėti savo švietimo, sveikatos apsaugos sąskaitas, ar norėtų palikti pajamų mokestį tokį, koks jis yra ir gauti nemokamas švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas.
Vengrai pasirinko antrąjį variantą ir dabar vengrų valdžia gali drąsiai teigti, jog vykdo savo tautos valią. O Lietuvos valdžia?
Kas galėtų kablelio misiją sakinyje „Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti“ atlikti realiame gyvenime taip, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, virstų teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“?
Be abejo, pirmiausia povidurinio švietimo sistemai įtakos turi politikai, o taip pat Vyriausybė, prezidentas, Švietimo ir mokslo ministerija, bei akademinė bendruomenė, iš kurios milžinišką įtaką turi saujelė rektorių, o menką įtaką - didžiulė armija studentų, kad ir kaip paradoksalu tai būtų.
Kablelis minėtame sakinyje kažkuo primena studentus, juk jis, šiaip jau būdamas mažai reikšmingas ir įtakingas, tam tikroje žodžių dėlionėje gali tapti padėties šeimininku. Taip ir studentai, būdami šiaip jau mažai reikšmingais, esant tam tikroms aplinkybėms galėtų nulemti povidurinio švietimo sistemos likimą.
Vilties teikia ir š.m. sausio 23 d. Lietuvos mokslų taryboje įvyksiantis Lietuvos Sąjūdžio klubo narių susitikimas su švietimo ir mokslo ministru G.Steponavičiumi.
Tikėkimės, jog šis susitikimas įtikins švietimo ministrą aukštojo mokslo reformą pakreipti teisinga linkme – pagal akademinės bendruomenės pareiškime išdėstytą esminės aukštojo mokslo reformos koncepciją, taip, kad teiginys „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti“ įgytų šansą virsti kūnu ir studentai, užuot mitingavę, galėtų visą dėmesį skirti studijoms ir įvairiems geriems darbams tėvynėje.
***
Olga Suprun yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto edukologijos magistrantė." (1)
1. Olga Suprun. Lietuvoje studijuoti negalima emigruoti (14)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą