Tai tikras stebuklas. Iškepta iš neskaldytų ruginių grūdų, todėl nekelianti grėsmingai kraujo gliukozės pavalgius ir taip greitai nesendinanti, kaip tai daro krautuvinė duona. Na, dar naminės yra nuostabus skonis ir kvapas, Ką tik iškepta.
Mama stovi sumišusi su gražiu kepalu rankose. Norėtų tau atvežti. Mamos ir senelės mums duoda ne jų paruoštą maistą, bet jų meilės ženklus. Tačiau mama žino, kad ir vėl nepasitiksi, vėl neatvažiuosi. O vežti ir nešti tuos sunkius meilės ženklus reikia toli, o sveikatos jau liko nedaug. Mama ryžtingai sako, kad nenori vežti tau duonos. Žinau, kaip mamai tas sunku. Žinau, tas pats buvo ir tarp tavęs ir močiutės. Kompiuteris (ir triukšmingas pasaulis per jį) traukia. O gal mes su tavim praradom kažką svarbaus, kas darydavo mus žmonėmis, jaučiančiais tikrąjį skonį ir kvapą...
O meilės ženklai yra tylūs ir trapūs, kaip ta mamos duona.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą