Kodėl demokratijos nuslysta atgal prie autoritarizmo? Daugelis mokslininkų nurodo susirūpinimą keliančią demokratinių normų,
pagrįstų socialiniu sutarimu dėl žaidimo taisyklių ir pagarbos
piliečiams, eroziją.
Tačiau šį demokratinių normų išnykimą lemia gilesni veiksniai. Daugelyje demokratinių valstybių suskaidymo šaknys yra pačiose demokratinėse konstitucijose.Daugiau
kaip du trečdaliai šalių, perėjusių į demokratiją nuo Antrojo
pasaulinio karo, padarė tai pagal konstitucijas, kurias rašė išeinantis
autoritarinis režimas. Tarp svarbių pavyzdžių yra Argentina, Čilė, Kenija, Meksika, Nigerija, Pietų Afrika ir Pietų Korėja. Netgi kai kurios ankstyvosios demokratijos pasaulyje, tokios kaip Nyderlandai ir Švedija, turėjo gilų autoritarinį palikimą. Demokratines institucijas dažnai kuria išeinantis autoritarinis
režimas, kuris siekia apsaugoti elitą nuo teisinės valstybės
ir suteikti jam postūmį politinėje ir ekonominėje konkurencijoje po
demokratizacijos.Konstitucijos
priemonės, kurias autoritarinis elitas naudoja šiems tikslams
pasiekti, yra tokie veiksniai kaip rinkimų sistemos dizainas, teisėkūros
paskyrimai, federalizmas, teisinis imunitetas, kariuomenės vaidmuo
politikoje ir konstitucinis tribunolas. Trumpai tariant, dėl valdžios ir privilegijų paskirstymo bei piliečių
gyvenimo patirties demokratija dažnai neperleidžia elito turimų politinio žaidimo galių,
net ir pakeitusi autoritarizmą.
Be to, kyla kliūčių pakeisti socialinę sutartį šalyse, kurios paveldėjo ankstesnio autoritarinio režimo konstitucijas. Šiose konstitucijose dažniausiai yra nuostatų, pagal kurias reikalaujama, kad pakeitimai būtų daromi didžiule dauguma. Ir
autoritarinės praeities elitas naudojasi šiomis konstitucijomis,
pasinaudoja savo galiomis, kad prastumtų politiką, kuri dar labiau
sustiprintų elito privilegijas (plačiau apie tai - čia).
Taigi, KGB veikėjai - Landsbergiai, Darius Mockus ir kiti panašūs į juos tvarkosi Lietuvoje, kaip nuosavame tvartelyje.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą