Reikia, kad didesnės krizės atveju daug žmonių nepanorėtų išmesti eurą už borto, kaip trukdantį stabilizuoti smunkantį ūkį.
"Kad euro zonos skirtingos ekonomikos galėtų iškentėti vietinius ekonominius sukrėtimus, pavyzdžiui, žlugus būsto burbulams, jiems reikia kuo nors sukompensuoti dėl euro įvedimo prarastą pinigų sistemos nepriklausomybę. Jei šalys pakilimo metu vykdytų griežtą taupumo politiką, vadovaudamosi ES taisyklėmis, jos turėtų daugiau laisvės fiskalinėms paskatoms krizės metu. Tačiau šie patarimai nėra naudingi tokioms šalims, kaip Italija, kurios yra susmukusios į dešimtmečiais sukauptas skolas. Negalima tikėtis, kad įsiskolinusių valstybių gyventojai išgyvens amžiną stagnaciją.
Vietoj to, euro zona turėtų suorganizuoti tam tikrą centralizuotą anticiklinę fiskalinę politiką, kaip to reikalavo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Tai nereiškia, kad šalys neturi vykdyti taupymo reformų; tai neturėtų reikšti ir subankrutavusių kreditorių išpirkimo. Tačiau tai gali apimti tikslines investicijas, arba bendrą eurozonai nedarbo draudimo sistemą, siekiant apsaugoti nuo gilių ekonomikos nuosmukių. Tikslas turėtų būti vengti pasikartojančių labai gilių fiskalinių susitraukimų po paskutinės krizės kartojimo."
Geriausia nedarbo draudimo sistema yra bandoma Vokietijoje. Pinigai, kurie skirti būsimam bedarbiui, nueina jo darbdaviui, kad jis tą žmogų neatleistų, mokėtų nors nedidelį atlyginimą ir sudarytų galimybę kelti kvalifikaciją darbo vietoje, kol tęsiasi krizė, ir nėra paklausos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą