Kaip tapti tokiais laimingais, kaip skandinavai

"Beveik visi žavisi šių Skandinavijos (Šiaurės) šalių modeliu. Tokiose šalyse kaip Švedija, Danija, Norvegija ir Suomija yra didelis ekonominis produktyvumas, didelė socialinė lygybė, didelis socialinis pasitikėjimas ir aukštas asmeninės laimės lygis.

Progresyvūs veikėjai (kaip mūsų G. Nausėda) sako, kad taip yra todėl, kad šios Šiaurės šalys turi dosnias gerovės valstybes. Kai kurie liberalai pabrėžia, kad šios šalys vertina beveik visus laisvosios rinkos atvirumo rodiklius. Imigracijos restrikcionistai pažymi, kad dar visai neseniai jos buvo etniškai homogeniškos visuomenės.

Tačiau Šiaurės šalys etniniu požiūriu buvo vienalytės ir 1800 m., kai jos buvo baisiai skurdžios. Pasakykit G. Nausėdai, kad jų greitas ekonominis augimas prasidėjo iškart po 1870 m., t.y. dar prieš jų gerovės valstybių sukūrimą. Tai, kas iš tikrųjų padėjo Šiaurės šalims, buvo fenomenalios švietimo politikos rezultatas.

XIX amžiaus šių Šiaurės šalių elitas padarė tai, ko  nesugebėjome padaryti per tiek dešimtmečių nepriklausomoje Lietuvoje. Šis elitas suprato, kad norint, jog jų šalys klestėtų, reikės sukurti tikrai sėkmingas „liaudies mokyklas“ mažiausiai išsilavinusiems. Šis elitas suprato, kad visą gyvenimą trunkantį mokymąsi teks paversti natūraliu visuomenės gyvenimo pagrindu.

Šiaurės šalių elitas į mokymąsi žiūri kitaip, nei mes. Vokiškas žodis, kuriuo jie apibūdino savo mokymosi metoda, „Bildung“ net neturi atitikmens lietuviškai. Tai reiškia visišką asmens moralinį, emocinį, intelektualinį ir pilietinį virsmą. Tai yra grindžiama mintimi, kad žmonės sugebės susitvarkyti su kylančia industrine visuomene ir prisidėti prie jos tik tuo atveju, jeigu jiems bus prieinamas sudėtingesnis vidinis gyvenimas.

Šiandien lietuviai dažnai mano, kad toks mokymasis yra specializuotų įgūdžių rinkinių perdavimas - ar mokinys gali skaityti, užsiimti matematiką, prisiminti biologijos faktus. „Bildung“ sukurtas taip, kad pakeistų visą mokinių požiūrį į pasaulį. Jis skirtas padėti suprasti sudėtingas sistemas ir pamatyti ryšius tarp dalykų - tarp savęs ir visuomenės, tarp santykių bendruomenėje, šeimoje ir mieste.

Kaip Lene Rachel Andersenas ir Tomas Bjorkmanas išsakė savo knygoje '' Šiaurės paslaptis '', '' Bildung yra būdas, kuriuo individas bręsta ir prisiima vis didesnę asmeninę atsakomybę prieš šeimą, draugus, bendrapiliečius, visuomenę, žmonija, Žemės rutulį ir globalų mūsų rūšies paveldą, kartu mėgaudamasis vis didesnėmis asmeninėmis, moralinėmis ir egzistencinėmis laisvėmis. ''

Tam Šiaurės šalių pedagogai daug dirba, kad ugdytų kiekvieno studento ryšį su tauta. Iki XIX amžiaus dauguma europiečių save apibūdino kaip vietinius, o ne nacionalinius individus. Tačiau Šiaurės šalių programa paskatino studentus didžiuotis, tarkime, jų Danijos istorija, folkloru ir paveldu.

''Tai, kuo žmogus nedegė savo jaunomis dienomis, su tuo jam nebus lengva dirbti kaip vyrui '', - rašė Christopheris Arndtas Bruunas. Štai kodėl idėja yra sukurti studento galvoje platesnio priklausymo ratą - nuo šeimos iki miesto iki tautos - tokį jausmą ir norą prisiimti bendrą atsakomybę už visa tai.

Šiaurės šalių pedagogai taip pat sunkiai dirba, kad ugdytų ne tik studentų paramą tautos gyvenimui, bet ir vidinį sąmoningumą. t. y., jie padeda studentams pamatyti jėgas, kurios visada rutuliojasi juose pačiuose - emocijas, potraukius, žaizdas ir norus. Jei galime pamatyti tas pajėgas ir jų sąveiką tarsi iš šalies, galime būti jų šeimininkais, o ne jų vergais.

Todėl Šiaurės šalių elito intuicija yra tokia, kad, augant žmonėms, jie turi išsaugoti galimybę pereiti vystymosi fazes, pamatyti save ir pasaulį per vis sudėtingesnius lęšius. Mažas vaikas gali aklai paklusti autoritetui - mama, tėtis, mokytoja. Tuomet jis internalizuojasi ir atitinka grupės normas. Po to jis išmoksta kurti savo normas, remdamasis savo vertybėmis. Tada jis išmoksta pamatyti save, kaip mazgą tinkle, ir taip išmoksta abipusiškumo bei holistinio mąstymo. 

Taigi, „Bildung“ tikslas yra padėti žmonėms judėti per nepatogius  perėjimus iš vieno regėjimo į kitą.

Atrodo, kad tas švietimo postūmis tikrai turi ilgalaikę įtaką kultūrai. Nesvarbu, ar tai Stokholme, ar Amerikos Mineapolyje, skandinavai linkę juokauti apie tai, kaip juos visada slegia atsakomybės jausmas. Jie turi žemiausius korupcijos procentus pasaulyje. Jie turi savitą santykį tarp asmeninės laisvės ir bendruomenės atsakomybės.

Toks aukštas socialinis pasitikėjimas yra ne tai, kas savaime atsiranda. Pasitikėjimas atsiranda tada, kai žmonės yra spontaniškai atsakingi už vienas kitą kasdienėje gyvenimo sąveikoje, kai visuomenės institucijos veikia gerai visiems, o ne tik kūmų ir giminių tinklui, kaip dabar Lietuvoje. 

O Lietuvoje šis socialinis pasitikėjimas mažėja dešimtmečiais. Jei vien tik privilegijuoti vaikai pateks į geriausias Landsbergienes mokyklas, socialinio abipusiškumo nebus. Jei tos mokyklos neišugdys tautos meilės, atsakomybė nebus kiekvieno turtingojo pasirinkimas. 

Jei turite prastą švietimo sistemą, kuri nepadeda mokiniams pamatyti, kiek reikšmingi yra tinklai tarp žmonių, nepadeda mokiniams pamatyti, net taip, kaip mokytojai mato, jūs baigsite visuomenėje, kurioje žmonės nemato vienas kito akimis.

Pažvelgę į Šiaurės šalių „Bildung“ modelį, suprantate, kad mūsų problema yra ne tik tai, kad mes netreniruojame tinkamų darbo įgūdžių turinčių žmonių. Tai, kad neturime tinkamo, visą gyvenimą trunkančio, vystymosi modelio, kad įgalintume sąmonę, kurios žmonėms reikia klestėti sudėtingoje visuomenėje."