Kaip verslas šiais laikais valdomas turtingose bendruomenėse?

"Nėra vieno atsakymo į klausimą, kokia kapitalo paskirstymo ir įmonių valdymo forma yra geriausia. Paprastai Jungtinės Valstijos rėmėsi vertybinių popierių ir obligacijų rinkomis, kad nustatytų, kurios bendrovės gauna pinigų investuoti, ir nepriklausomomis direktorių valdybomis, kurios valdo įmones. 

Vakarų Europa labiau priklausė nuo bankų. 

Japonija ir Pietų Korėja rėmėsi konglomeratais, kuriuose bendrovių šeimos padeda finansuoti ir valdyti viena kitą.

Paskutinėje kartoje JAV patyrė revoliuciją, kaip veikia ši įmonių kontrolė. Devintajame dešimtmetyje atsiradusi pirmoji svertinio išpirkimo (svertinio, nes daromo ne tik nuosavais pinigais, bet ir net iki 90 proc. - kitų investuotojų lėšomis) karalių karta - sritis, dabar žinoma, kaip privatus kapitalas, - nustatė problemas su Amerikos korporacijomis. Daugelis šių korporacijų buvo prastai valdomos, joms vadovavo savimi patenkintos direktorių valdybos ir vykdomosios komandos, nenorinčios sukrėsti dalykų. Išpirkimo firmos siekė šias įmones įsigyti, sutvarkyti tai, kas jas sulaikė nuo gerų rezultatų, ir gauti pelno, padarydamos jas vertingesnėmis ir vėl jas išparduodamos. Dešimtajame dešimtmetyje ir 2000-ųjų pradžioje ši permaina pavertė milijardieriaiss privataus kapitalo firmų įkūrėjus ir iš investuotojų pritraukė trilijonus dolerių. Privataus kapitalo poveikis ekonomikai yra milžiniškas: privataus kapitalo įmonėms priklausančios įmonės 2018 metais JAV sukūrė 8,8 milijono darbo vietų, ir pagamino 5 procentus nuo G.D.P.

 Tarkime, kad naujas savininkas ėmėsi agresyvių veiksmų, siekdamas nedelsiant gauti finansinę grąžą. Kaip jis tai daro? Jis gali išmokėti grynuosius pinigus balanse, kaip dividendus, o ne leisti pinigams sėdėti lietingai dienai. Jis gali labiau pasikliauti pasiskolintais pinigais. Jis gali staiga padidinti kainas, sumažinti darbo užmokestį arba pabandyti iš naujo derėtis dėl sandorių su pastatų savininkais ir tiekėjais. Taip veikia svertinio išpirkimo firmos."