Krabai ir riešutai

Ar galima sukaupti riešutų gamybos verslui Lietuvoje, dirbant po pusę metų tik sezono metu veikiančiame krabų perdirbimo fabrike Norvegijoje [1]? Be abejonės, galima. Kokie privalumai? Geras uždarbis ir galimybė iškart investuoti Lietuvoje. Vietoje to, kad skursti ir svajoti gimtinėje, atsiranda šansas sukaupti pradinį kapitalą ir susipažinti su funkcionuojančia kapitalistine sistema Norvegijoje, o ne tik vargti su supuvusia pusiau feodaline sistema tėviškėje. Statant ir sodinant riešutmedžius Lietuvoje, pinigai iškart investuojami ir apsaugomi nuo infliacijos, kuri greit gali tapti daug didesnė, negu yra dabar.

Kokie pagrindiniai trūkumai? Klajokliškas gyvenimas, skirtingose vietose po pusę metų, sunkiai pritaikomas vaikų auginimui. Svarbu, kad norint būti sėkmingu versle, reikia turėti ne tik pinigų, bet ryšių ir žinių. Tam reikia arba mokytis, arba dirbti būsimame versle, šiuo atveju, riešutų gamyboje. Geriausia mokytis iš jūsų darbdavio klaidų, nes tai yra žymiai pigiau. Kadangi krabų patiekalų gamyba nėra tikėtinas verslas Lietuvoje, ryšiai, patyrimas bei žinios, įgytos Norvegijoje verdant krabus, vargu ar pravers.

Bet svarbiausias verslo dalykas yra suprastas šiame pavyzdyje teisingai: reikia paties užsidirbto ir todėl akylai saugomo startinio kapitalo. Šitas vyrukas tokį startinį kapitalą turės. Todėl turės ilgalaikį savo verslą. Amerikiečiai sako, kad toks žmogus yra vertas jo pinigų, nes jis labai norės ir galės juos apginti, kaip sunkiai paties užsidirbtus. 


Verslininkas pirmiausia yra kapitalistas arba žmogus, gyvenantis iš įdarbinto jo kapitalo. Kol to kapitalo nėra, galvoti apie verslą ankstoka. Juk kol tą kapitalą sukaupsi, aplinka pasikeis. O tik idėjų paieška, neturint kapitalo, užima daug laiko, trukdo dirbti. Todėl galvodamas per ilgai apie savo verslą, niekada to savo verslo neturėsi.  Gal pasiskolinti? Bet reikia, kad žmogus, kuris skolina, pasitikėtų tavimi ir tavo sugebėjimu atiduoti skolą. Vienu žodžiu, dažniausiai be šansų.

Todėl dabar reikia svajojantiems apie verslą sutelkti visas jėgas kapitalo kaupimui, dirbant, jei reikia, keliuose darbuose, triūsiant, jei reikia, nemėgstamuose ir neįdomiuose užsiėmimuose, maitinantis, jei reikia, tik tuo, ką šeima užsiaugina, rengiantis, jei reikia, tik panešiotais drabužėliais.

Jei pasakysi, kad tau tas neįdomu, kad, neva tai, kenkia sveikatai, kad užima pernelyg daug laiko, tada turi pripažinti, kad niekada neturėsi rimto darbinio kapitalo ir niekada nebūsi verslininku. Tada reikia ieškoti kito būdo užsidirbti pragyvenimui. Reiškia, dirbsi kam nors kitam. Būtina pagalvoti, kaip tokį darbą padaryti lengvesniu ir naudingesniu tau. Tai yra daug įdomesnė ir daugeliui vienintelė šiuo momentu aktuali tema.


1. Namui ir verslui lietuvis užsidirba kasmet pusmetį praleisdamas Norvegijos fabrike 

Saulės energijos panaudojimas pinga greičiau, negu mūsų vadovybė tikisi

Gerai, kad nespėjame pastatyti milžinišką branduolinį reaktorių. Atsinaujinančių šaltinių energija taip greitai pinga, kad negalėtume su ja konkuruoti. Paveikslėlyje parodyta sistema saulės energijos pagrindu generuojanti žymiai pigesnę elektrą, negu tradicinės: 8 JAV centai už kilovatvalandę, vietoje 28. Tai vadinama besisukančios ląstelės technologija [1]. Ji naudoja specializuotą optiką bei besisukančią konišką formą.

1.Newly developed  “spin cell” technology.

Gėda mums

Jei kas balsavote už D.Grybauskaitę, ar ruošiatės už ją balsuoti, patartina paskaityti straipsnį, aprašantį jos kolaboravimą su okupantais po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo [1]. Ta pati D.Grybauskaitė noriai paskelbė tautiečius, emigravusius po to džiaugsmingo momento Tėvynės išdavikais, nevertais Lietuvos pilietybės. Mes tokiems žmonėms, kaip D.Grybauskaitė, leidžiame toliau naikinti lietuvius, mūsų tautos vienintelį tikrą turtą... Gėda mums.

Ne, pilietybę neatima. Jokiu būdu. Tik šnipinėja užsienio lietuvių bendruomenėse, išsiaiškindami, kas gavo kitos valstybės pasą. Toliau atima tik lietuvišką pasą ir užrakina spintoje. O toms pačioms lietuvių bendruomenėms kitu mūsų mokytojų rusų komunistų metodu paskelbia, kad atsirado dar viena išdavikė, kuri atsisakė lietuviško paso. Kad rusų komunistai daug metų taip šnipinėjo ir niekino mūsų žmones, tai čia visai ne prie ko. Juk mes kas antrame sakinyje kalbame apie demokratiją. (Oi, bet rusų komunistai irgi kas antrame sakinyje minėjo socialistinę demokratiją...) Tada demokratija čia irgi visai ne prie ko.

Kodėl svarbus D.Grybauskaitės ištikimo tarnavimo okupantams net po Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos momento pavyzdys? Nes jis parodo esmę to, ką D.Grybauskaitė daro dabar. Ji ir vėl laiko mūsų nuomonę niekine. Tauta referendume pareiškia, kad nereikalingas mums didžiulis branduolinis katilas. D.Grybauskaitė vadina mus apgautais ir kiša mums tai, kas naudinga tik japonams. Didelė tautos dalis pasirinko sunkmetį išgyventi užsieny. D.Grybauskaitė asmeniškai vetuoja įstatymą, kuris leistų mūsų teisėsaugai nustoti iš tos didelės tautos dalies atiminėti pilietybę. Tauta išrinko į valdžią konservatorių priešininkus. D.Grybauskaitė šaiposi iš naujai išrinktos valdžios, kelia jai didesnius reikalavimus, negu tiems patiems konservatoriams ir gana ilgai (kol gali) trukdo naujos Vyriausybės susidarymui.

Turime saujelę parsidavusių pareigūnų valdžioje. Jie mus baido Rytais, o patys parsiduoda tiems, kurie daugiau sumoka Rytuose, Vakaruose, Šiaurėje ar Pietuose. Privalome žinoti, kokie yra mus valdantys, žiūrėti tiesai į akis. Tai vienintelis būdas padidinti tų parsidavimų kainą, padaryti juos retesniais. Kuo mažiau parsidavimo atvejų,tuo daugiau tvarkos gimtinėje.

1.Dalius Stancikas. Kuo Z.Vaišvila išgąsdino konservatorius 

Kas blogai su Sodra?

Keista skaityti R.Valatkos paklykavimus, kad dabar, krizės metu, Sodra turi įsiskolinimų valstybei[1]. Dangus griūva,Sodros piramidė grius taip pat...

Nejaugi toks patyręs žurnalistas pamiršo, kad mūsų mokesčių dalis tame, ką mes sukuriam, yra mažiausia Europos Sąjungoje? Sutvarkysime mokesčius, daugiau paskirsime Sodrai ir to dešimt procentų metinio deficito nebebus.

O gal skandalingai pateiktą informaciją lengviau parduoti? Ar tikrai mes visi esame tokie žiopli?

1. Rimvydas Valatka. Kai „daugiau“ reiškia 1,9 mlrd. per mažai

Kaip lengvai atrinkti tai, kas yra svarbiausia darbe

2500 metų senumo išmintis, priskiriama Lao Tzu iš Kinijos:

_Jeigu nori žinių, tai kasdien pridėk ką nors prie to, ką dabar turi. Jei nori išminties, tai kasdien atimk ką nors iš to, ką dabar turi. Pelnas atsiranda iš dalykų, kurie egzistuoja, nauda atsiranda iš to, ko nėra._ 

Geras praktiškas patarimas [1]:

Kasdien blogiausią penktadalį iš punktų tavo sąraše, ką reikia daryti, vertėtų perkelti į sąrašą, kuriame sudėta tai, ko niekada nereikia daryti.


1. Preoccupations: The Art of Adding by Taking Away

Ne viskas auksas, kas auksu blizga...

Paul Krugman [1] pastebėjo vieną iš didžiausių paradoksų šių dienų politikų elgesy: politikai mažina šiandienines pensijų išmokas (Lietuvoje daugiausia didindami išėjimo į pensiją amžių), kad išvengti pensijų išmokų mažinimo už kelių dešimtmečių. Mažina, kad išvengtų mažinimo? Na ir proto bokštai.

Blogiausia, kad niekas nežino, kokia ekonomika bus po tiek laiko. Gal visai to mažinimo nereikės.

Reali problema Lietuvoje dabar: vis dar prismaugtas vidaus vartojimas [2], didžiulė bedarbystė (ypač tarp jaunimo) ir su tuo susieti žemas gimstamumas ir per aukštas  emigracijos lygis.

Žiūrėkime, ką renkame. Protingai skambančių kvailių yra daug.

1.Krugman: The Dwindling Deficit
2. Ekonomikos atsigavimo gyventojai nepajuto

Kur mūsų priešiškumo lenkams šaknys?

Prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija Smetoniene (pagal mergautinę pavardę Chodakauskaite), kilusia iš lenkų bajorų šeimos. Panelė Chodakauskaitė anksti suprato, kad nei turtais, nei išsilavinimu jai nedaug pasiekti Lenkijoje, todėl ištekėjo už neturtingo, išsilavinusio, jauno lietuvių tautos išsivadavimo veikėjo Antano Smetonos ir parėmė jo politinę veiklą, išlaikydama šeimą iš jos dvaro pajamų [1]. Jos, jos vyro ir saujelės kitų garbės siekiančių jėgomis Lietuva atsispyrė nuo bendros valstybės su Lenkija sudarymo. Sofija pasiekė, ko norėjo: tapo Prezidento žmona.

Bet, kur lietuviai su lenkais pešasi, rusai laimi. Sofija numirė emigracijoje.

1. S.Smetonienė: neįmintos pirmosios ponios mįslės (91)