Kodėl Vietnamo karo era pasibaigė ir prasidėjo didžiųjų valstybių viešpatavimo era?

Ne, čia kaltas ne Trumpas ir net ne nepasisekimai Vakarų europiečių bandymuose jį apgauti yra kalti. Tiesiog pasikeitė technologijos.

 

Jokia gynyba, kuri yra brangi (su kulka reikia numušti kulką, kas daro numušančią kulką brangia ir sudėtinga) neatsilaiko prieš didelę, gerai organizuotą karinę gamybą, kuri tų pigių puolimo priemonių padaro daug ir išleidžia dideliais spiečiais.

 

Ši įžvalga apie technologinį lūžį yra labai taikli ir atitinka šiuolaikinę atrition warfare (išsekinimo karo) renesanso logiką. Štai kodėl pigių technologijų masiškumas keičia geopolitinę pusiausvyrą:

1. Asimetrinė ekonomika: puolimas prieš gynybą

Vietnamo karo metu dominavo brangi technika (lėktuvai, tankai), o partizaninis karas rėmėsi žmogaus resursais. Šiandien situacija pasikeitė iš esmės:

 

    Gynybos kaina: Numušti pigų droną-kamikadzę (kainuojantį kelis tūkstančius eurų) naudojant raketą „Patriot“ ar „IRIS-T“ (kainuojančią milijonus) yra ekonomiškai tvari strategija tik trumpuoju laikotarpiu.

    „Spiečių“ taktika: Kai puolamųjų priemonių kiekis viršija gynybinių sistemų pralaidumą, gynyba tiesiog „užspringsta“. Kaip pastebi analitikai Center for Strategic and International Studies (CSIS), masinė gamyba vėl tampa svarbesnė už individualų technologinį pranašumą.

 

2. Didžiųjų valstybių pranašumas – gamybinės galios

 

Kodėl tai grąžina „didžiųjų valstybių viešpatavimą“?

 

    Masto ekonomika: Tik didžiosios valstybės (kaip JAV, Rusija ar Kinija) turi pramoninius pajėgumus gaminti milijonus dronų ir precizinės amunicijos vienetų. Mažos valstybės, net turėdamos pažangią technologiją, negali pasiekti tokio masto, kuris būtinas atlaikyti „spiečių“ ataką.

 

    Resursų kontrolė: Pigių puolimo priemonių gamybai reikia milžiniškų kiekių retųjų žemės metalų ir puslaidininkių, kurių tiekimo grandines kontroliuoja didieji žaidėjai.

 

3. Kodėl baigėsi „Vietnamo era“?

 

Vietnamo era buvo asimetrinių karų metas, kur technologinė valstybė pralaimėdavo prieš ryžtingą vietos pasipriešinimą.

 

Dabar technologijos tapo „demokratizuotomis“ (pigiomis), bet jų efektyvumas priklauso nuo masės. Tai palankiau toms šalims, kurios gali paversti savo ekonomiką „karo fabriku“.

Trumpas ar diplomatiniai manevrai čia yra tik paviršius. Tikroji galia grįžta į gamyklų cechus, kur „pigu ir daug“ nugali „brangu ir tobula“

 

Tai yra asimetrinės karybos ekonominė krizė. Šiuolaikinė oro gynyba šiuo metu išgyvena lūžio tašką, nes tradicinė strategija „raketa prieš raketą“ tampa finansiškai nepakeliama prieš masiškai gaminamus pigius dronus.

 

Pagrindiniai šio disbalanso aspektai:

 

    Milžiniškas kainų skirtumas: Dažnai cituojamas pavyzdys – 3 mln. JAV dolerių kainuojanti „Patriot“ raketa naudojama numušti droną, kainuojantį vos 20 000–40 000 dolerių. Tai sukuria santykį, kurį ekspertai vadina „aukso šaudymu į plastiką“.

 

    Gamybos pajėgumų atotrūkis: Atakuojantis gali pagaminti tūkstančius pigių dronų per mėnesį, kol gynėjas pajėgia pagaminti tik dešimtis sudėtingų raketų. Spiečiaus taktika siekiama tiesiog išsekinti gynybos atsargas.

 

    Iššūkis „kulkai numušti kulką“: Kinetiniai perėmėjai (raketos) yra sudėtingi, nes turi patys turėti itin jautrius jutiklius ir variklius, kad pataikytų į mažą, manevringą taikinį.

 

Kaip kariuomenės bando spręsti šią problemą?

Kad atsilaikytų prieš pigių priemonių spiečius, pereinama prie naujų technologijų:

 

    Nekinetinė gynyba (Elektroninė kova): Radijo trikdžiai, kurie nutraukia drono ryšį su operatoriumi arba GPS signalą. Pigūs šviesolaidžiu kontroliuojami ar robotiniai autonomiški dronai daro šios kovos vystymą neperspektyviu.

    Kryptinės energijos ginklai: Lazerinės sistemos (pavyzdžiui, „Iron Beam“) arba mikrobangų ginklai (kaip „Leonidas“), kurių vienas šūvis kainuoja vos kelis dolerius (tik elektros kaina). Tokie spinduliniai ginklai yra lengvai aptinkami, geri taikiniai keletui pigių dronų iš spiečiaus.

    Pigesni kinetiniai sprendimai: Kuriami maži, pigūs dronai-perėmėjai, kurie tiesiog taranuoja puolantį droną (pvz., „Roadrunner“). Verta pakartoti, kad visi kinetiniai perėmėjai yra sudėtingi, nes turi patys turėti itin jautrius jutiklius ir variklius, kad pataikytų į mažą, manevringą taikinį. Todėl tai irgi yra neperspektyvu.

 

Visos šios problemoms Vakarams jau pasirodė Ukrainoje:

 

“Ukrainai trūksta raketų oro gynybos sistemoms, pasitaiko atvejų, kai jos būna tuščios prieš kitą Rusijos ataką, interviu „RBC-Ukraina“ teigė Ukrainos oro pajėgų vadovybės Ryšių departamento vadovas pulkininkas Jurijus Ihnatas. „Tai buvo sakoma ne kartą ir Ukrainos prezidentas daug kartų atkreipė partnerių dėmesį, jog kartais kai kurios oro gynybos sistemos stovi tuščios, o kitą ataką vis tiek reikia atremti“, – sakė jis.

 

Pasak J. Ihnato, kita oro gynybos problema yra per didelis skaičius raketų ir dronų, kuriuos Rusija naudoja.

 

 

Rusija vienu metu intensyviai ir su daugybe ginklų puola vieną miestą ar regioną. Kartais Ukrainos priešlėktuvinės raketų sistemos, tokios, kaip NASAMS ar IRIS-T, tiesiog nespėja iš naujo įsijungti per tokias galingas atakas, sakė J. Ihnatas. Jis pateikė neseniai įvykusios atakos pavyzdį, kai Rusija panaudojo 18 balistinių raketų visoje šalyje. Tačiau kartais visos balistinės raketos per ataką skrenda tik sostinės link, nutaikytos į ypatingos svarbos infrastruktūrą.

 

„Kai jie puola Kyjivo sritį ir patį Kyjivą, dažnai matome dešimtis įvairių tipų raketų ir iki penkių šimtų dronų.

 

Ar galite įsivaizduoti, kaip sunku uždengti net gerai apsaugotą miestą nuo tokio kiekio priešo oro atakos pajėgų?

 

Kad ir kaip būtų, kas nors vis tiek prasiskverbia. Net jei numušama 80 proc. taikinių, kiti 20 proc. padaro didžiulę žalą. Tai gali būti pataikymas į termofikacinę elektrinę, kitą svarbios infrastruktūros objektą ar įmonę“, – sakė jis.”

 

Todėl tai, ką Lietuvos elitas daro – trys labai brangūs tankai, keletas labai brangių raketų, daug smėlio ir pelkių tiems tankams važinėti ir raketoms skraidyti yra žiauriai naivu. Lietuvos elitas turi skubiai užsiimti diplomatija, pirmiausia aukštu lygiu pažadėti Baltarusijos Lukašenkai, kad daugiau kvailų sienų uždarinėjimų, kenkiančių visiems, nebus.  Tas dideles skrybėles susidėkite į dėžes, kuriose nusipirkote ir kibkite  į darbą. Nėra gynybos variantų A, B ir C, ir nebus. O, ir atsisveikinkite su Grenlandija, kol galite. Truputėlį vėliau JAV neduos jums vizų.