Drone Warfare Goes Deep Underwater --- Autonomous vessels aim to counter new threats at sea and gather intelligence

 

"Drones have revolutionized modern warfare in the sky. Now defense companies and navies are betting they can do the same underwater.

The new underwater drones, with names such as Ghost Shark, Herne and Manta Ray, can typically dive thousands of feet below the surface and operate largely without human interaction for days on end. That ability makes them ideally suited to gather intelligence, protect undersea infrastructure and counter potential threats in the Pacific, advocates say.

"This is an opportune moment for these vehicles," said Cynthia Cook, a senior fellow at the Center for Strategic and International Studies, a think tank. "Submarines are fantastic, but they are expensive."

Perfecting the technology isn't an easy swim. Maintaining communications deep underwater is more difficult than in the sky, and conditions below the sea's surface can be harsh.

Underwater drones have been used by academics and offshore energy companies for decades. An underwater drone found the Titanic in 1985, for example. Navies have also long used smaller -- typically remote-controlled -- underwater vessels for mine clearance and other tasks.

Now, defense companies are developing larger, more autonomous vessels that can travel longer distances and do more.

Boeing is to deliver five of its Orca extra-large uncrewed undersea vehicles to the U.S. Navy by the end of next year. Up to 85 feet long, the Orca can travel the equivalent of almost 7,500 miles with little human intervention.

Adm. Lisa Franchetti, chief of naval operations, has said developing robotic and autonomous systems is one of the U.S. Navy's top priorities in preparing for a possible war with China.

"Unmanned systems have an enormous potential to multiply our combat power," Franchetti said at a conference earlier this year.

Elsewhere, Australia is working with defense startup Anduril on an underwater drone called Ghost Shark. The project is part of a $4.65 billion investment the country is making in subsea warfare capabilities and new autonomous and uncrewed maritime vehicles.

Other underwater drones include BAE Systems' Herne, which is being tested in the U.K., and Northrop Grumman's Manta Ray, which has a similar shape to the giant flat fish.

France, South Korea and Germany are also working on new unmanned underwater vessels. Ukraine is testing an underwater attack drone called Marichka.

One factor aiding the development of this new class of underwater drones is improving technology. Batteries can last longer, sensors are more accurate and electronics are smaller. These advancements mean the vessels can be more autonomous, travel for longer and do more.

The improvements come at an opportune time for Western navies. China has built the world's largest surface naval fleet and its own large autonomous underwater vehicles.

In Europe, cases in which fiber-optic cables were cut have raised concerns that other countries could target crucial lines that move energy and data over ocean floors. The North Atlantic Treaty Organization recently conducted a training exercise off Finland in which underwater drones were used to protect undersea infrastructure.

European navies that would counter such threats have shrunk in size, while the U.S. has struggled to build large ships on time. Britain's Royal Navy, once the world's largest, now has fewer than 20 destroyers and frigates, and around 10 submarines.

BAE's Herne is based on an underwater drone already produced for the energy industry by Cellula Robotics, a Canadian company. BAE added computer systems, cameras and sensors that allow the vessel to operate autonomously as well as gather and analyze intelligence.

Herne, which looks like a mini-submarine, guides itself at sea by using sensors that match its surroundings with preloaded maps. It analyzes vessels it sees by comparing them to a database, allowing it to distinguish between military and civilian craft.

BAE has been developing Herne for roughly 11 months and aims to have the vessel battle-ready within the next year and a half.

Herne's battery lasts up to three days. Cellula is experimenting with hydrogen cells that could allow the vessel to operate for 45 days and give it a range of around 3,000 miles -- roughly the distance between Ireland and New York." [1]

These drones are especially dangerous to humanity's survival, since they are  military AI using danger to nuclear submarines that are the most important part of response to a nuclear attack.

1. U.S. News: Drone Warfare Goes Deep Underwater --- Autonomous vessels aim to counter new threats at sea and gather intelligence. MacDonald, Alistair.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Dec 2024: A.3.

Pro sukąstus dantis vokiečiai pradeda pripažinti, kad "staigus pigių rusiškų dujų nutraukimas, be abejo, yra didelis Vokietijos nuosmukio veiksnys." Kanclerio Scholzo "Zeitenwende", einant militarizmo keliu kartu su degeneravusiu JAV prezidentu Bidenu, buvo svarbi klaida

 

  „Kai neseniai Las Vegase pasiėmiau išsinuomotą automobilį – buvau Amerikoje, kad praneščiau apie rinkimus, – agentas prie kasos primygtinai reikalavo „patobulinti“ mano užsakymą į BMW. „Taigi jausiesi, kaip namie“, – sakė jis, žiūrėdamas į mano vokišką vairuotojos pažymėjimą, šypsodamasi paėmiau raktelius ir mintyse užrašiau: Už Vokietijos ribų Vokietija vis dar nepažeista.

 

 Dažnai tai atrandu keliaudama. Už Vokietijos ribų Vokietija vis dar yra automobilių šalis, kurioje klesti ekonomika. Už Vokietijos ribų Vokietija vis dar yra klestinti šalis, kurioje visi važinėja su BMW ar pan. Už Vokietijos ribų Vokietija vis dar yra gerai sutvarkyta šalis, maloni vieta tiek politiniu, tiek socialiniu požiūriu. Aš nusišypsojau agentui. Tačiau viduje susiraukiau. Nes Vokietijoje Vokietija nebesijaučia, kaip Vokietija.

 

 Pirmadienį kancleris Olafas Scholzas pralaimėjo balsavimą dėl pasitikėjimo Vokietijos parlamente, Bundestage, oficialiai nutraukdamas jo vyriausybės veiklą. Tai buvo formalumas: trijų partijų koalicija žlugo lapkričio pradžioje, kai M. Scholzas atleido finansų ministrą Christianą Lindnerį ir paskatino jo laisvuosius demokratus pasitraukti iš administracijos. Dėl šio žingsnio socialdemokratas p. Scholzas pasiliko mažumos vyriausybėje kartu su žaliaisiais. Užuot svyravęs, jis nusprendė paskelbti pirmalaikius rinkimus, kurie vyks vasario 23 d. Balsavimas dėl nepasitikėjimo buvo paskutinė namų tvarkymo dalis.

 

 Iš pirmo žvilgsnio vyriausybės žlugimo istorija atrodo, kaip gana nuobodus politinis trileris „Kortų namelis“, kurio centre – kova dėl biudžeto. Tačiau po triukšmu slypi egzistencinė krizė. Išnyko ekonomiškai klestinti, socialiai darni ir politiškai stabili Vokietija. Ir ši, ideologiškai draskoma, ir, išorinių sukrėtimų supurtyta, vyriausybė pasirodė nepajėgi susidoroti. Kaip mes čia atsidūrėme?

 

 2021 metų rudenį viskas atrodė visiškai kitaip. Angelai Merkel po 16 darbo metų nusprendus nebekandidatuoti, p. Scholzas nugalėjo jos krikščionių demokratų įpėdinį ir suformavo pirmąją trijų partijų vyriausybę naujausioje Vokietijos istorijoje. Į ją įsitraukė jaunesni politikai, tokie, kaip Annalena Baerbock, užsienio reikalų ministrė, ir ponas Lindneris. Tai buvo pirmas kartas, kai Žalieji, ekonomiškai kairiosios pakraipos partija, įsišaknijusi devintojo dešimtmečio ekologiniame judėjime, pasidalijo valdžia nacionaliniu mastu su Laisvaisiais demokratais, pilietines laisves ir verslą palaikančia partija.

 

 Duodami interviu knygai, kurią rašau, daugelis tų jaunesnių politikų kalbėjo apie savo ideologinių barjerų įveikimą, kad modernizuoti Vokietiją po ilgo A. Merkel valdymo, kuris, jų nuomone, pernelyg prisirišęs prie status quo. Jie entuziastingai kalbėjo apie šalies skaitmeninimą ir žaliosios pramonės skatinimą. Energija jautėsi tikra. Vadovaujama pastovaus, nuosaikaus, pono Scholzo, vyriausybė atrodė gerai pasirengusi spręsti šalies iššūkius.

 

 Tačiau problemos greitai išaugo. Pirmieji buvo įvykiai Ukrainoje, privertę naująją vyriausybę į krizių valdymo režimą: įnirtingai tarptautinėse rinkose supirkinėjamos dujos, pakeisiančios Rusijos energetiką, bandoma apsaugoti vartotojus ir įmones nuo sparčiai augančių kainų ir organizuoti ginklų tiekimą Ukrainai. Scholzui paskelbus „Zeitenwende“, lūžį užsienio politikoje, vyriausybė skyrė 100 milijardų eurų Vokietijos kariuomenės atstatymui.

 

 Ekonomika pradėjo šlubuoti. Kol kitos 7 šalių grupės narės auga, Vokietija netrukus užregistruos antrus nuosmukio metus iš eilės. Jo parašų verslai susiduria su sunkumais. „Volkswagen“, kurioje Vokietijoje dirba apie 300 000 žmonių, planuoja uždaryti gamyklas ir atleisti tūkstančius darbuotojų. „Ford“, „Audi“ ir „Tesla“ taip pat paskelbė apie atleidimus, kaip ir „ThyssenKrupp“, pagrindinis plieno gamintojas. Kadaise Europos ekonomikoje buvo išskirtinė, Vokietija iš lyderės tapo atsilikusia.

 

 Nuosmukio priežastys yra sudėtingos. Staigus pigių rusiškų dujų nutraukimas, be abejo, yra didelis veiksnys, tačiau taip pat yra ir vyriausybės žaliųjų reformų darbotvarkė, kuri, palaipsniui atsisakius anglies ir labiau pasikliaujant atsinaujinančiais energijos šaltiniais, padidino energijos sąnaudas.

 

 Tai nepadėjo Vokietijos automobilių gamintojams, kurie sunkiai konkuruoja su Kinijos kolegomis. Kai kurios įmonės aiškiai priėmė netinkamus sprendimus, tačiau vyriausybė taip pat nesugebėjo jų paremti. Paprastai vyriausybė kalta dėl nepakankamo investicijų ne tik į pagrindines pramonės šakas, bet ir į mokyklas, geležinkelius ir kelius. Apskritai vaizdas yra niūrus.

 

 Visą tą laiką virė toksiškos diskusijos apie migraciją. Nuo 2015 m. į Vokietiją atvyko milijonai žmonių, iš kurių pastaruoju metu – maždaug milijonas ukrainiečių. Šalies požiūris buvo dvipolis. Viena vertus, tai, kad Vokietija yra daugiatautė, daugiareligė visuomenė, yra plačiai priimta. Tačiau, kita vertus, kyla nepasitenkinimas, kuris periodiškai virsta pykčio bangomis, dėl imigracijos. Vyriausybė pasiūlė panašiai nevienodą atsaką, iš karto palengvindama kvalifikuotų darbuotojų migraciją ir įvesdama griežtą sienų kontrolę, daug sunkesnių prieglobsčio suteikimo priemonių ir daugiau deportacijų. Toks požiūris tikrai niekam nepatiko.

 

 Šios kančios turėjo niokojantį politinį poveikį. Esant tiek daug sunkumų, valdyti tampa vis sunkiau. Visuomenė nebuvo užjaučianti: nusivylimas vyriausybe yra plačiai paplitęs, jos partijos visiškai nemėgstamos. Šioje karštligiškoje atmosferoje klestėjo naujai susikūrusi prorusiška partija Sahra Wagenknecht Alliance, o kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ įsitvirtino, kaip antra pagal populiarumą partija šalyje. Jei trišalė koalicija buvo eksperimentas, kaip susidoroti su susiskaldžiusia šalies politika, ji žlugo. Laikas, kai Donaldas Trumpas įsitvirtino, ir Europa yra netvarkinga, negali būti blogesnis.

 

 Tačiau ne viskas prarasta. Vokietijos krizė yra tikra, tačiau ji yra tokia pati pasitikėjimo krizė, kaip ir bet kas kita. Nedarbas gali augti, bet vis dar yra minimalus. Mūsų biudžeto apribojimai, kurie toli gražu nėra gamtos jėga, gali būti įveikti politine valia. Partijų sistema lūžta, tačiau, net labiausiai susiskaldžiusioms, valstybėms pavyko suformuoti vyriausybes: kitais metais galime sugrąžinti stabilią krikščionių demokratų ir socialdemokratų koaliciją. Integravę imigrantų kartas ir kartas, nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume to pakartoti.

 

 Ir vis dėlto verta atkreipti ypatingą dėmesį. Vokietija Vakarų visuomenėms galėtų būti kanarėlė anglių kasykloje.

 

 Dauguma mūsų kaimynų ir draugų susiduria su tomis pačiomis bėdomis: anglies dvideginio ekonomikos transformavimo išlaidomis, atsako į naujus geopolitinius iššūkius keliamais, pavojais, socialinės sanglaudos siekimo sunkumais.

 

 Jei Vokietija, ta pati nuosaikiausia pasaulio politikos zona, to nepajėgia, kas?

 

 Anna Sauerbrey (@annakatrein) yra vokiečių savaitraščio Die Zeit redaktorė ir rašytoja." [1]

1. Germany Doesn’t Feel Like Germany Anymore: Guest Essay. Sauerbrey, Anna.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 17, 2024.

Through gritted teeth, Germans are beginning to admit that "the sudden cessation of cheap Russian gas is undoubtedly a major factor in Germany's decline." Chancellor Scholz's "Zeitenwende" of going down the path of militarism with the degenerate US President Biden was a major mistake

"When I recently picked up a rental car in Las Vegas — I was in America to cover the elections — the agent at the counter insisted on “upgrading” me to a BMW. “So you feel at home,” he said, looking at my German driver’s license, smiling. I took the keys and made a mental note: Outside Germany, Germany is still intact.

I often find this when I travel. Outside Germany, Germany is still a car country, home to a flourishing economy. Outside Germany, Germany is still a prosperous country, where everybody drives a BMW or the like. Outside Germany, Germany is still a well-ordered country, a pleasant place both politically and socially. I smiled back at the agent. But inwardly, I winced. Because in Germany, Germany doesn’t feel like Germany anymore.

On Monday, Chancellor Olaf Scholz lost a vote of confidence at the Bundestag, Germany’s parliament, officially ending his government. It was a formality: The three-party coalition had fallen in early November, when Mr. Scholz dismissed the finance minister, Christian Lindner, prompting his Free Democrats to quit the administration. The move left Mr. Scholz, a Social Democrat, with a minority government alongside the Greens. Rather than stagger on, he decided to call snap elections that will be held on Feb. 23. The no-confidence vote was a final piece of housekeeping.

At first glance, the story of the government’s breakdown looks like a rather dull “House of Cards” political thriller, centered on a budget fight. Underneath the noise, however, there’s an existential crisis. The economically prosperous, socially cohesive and politically stable Germany has gone. And this government, ideologically torn and rocked by outside shocks, proved unable to cope. How did we get here?

In the fall of 2021, things felt very different. After Angela Merkel decided not to run again after 16 years in office, Mr. Scholz defeated her Christian Democratic successor and formed the first three-party government in recent German history. Younger politicians like Annalena Baerbock, the foreign minister, and Mr. Lindner came in. It was the first time the Greens, an economically left-leaning party rooted in the ecological movement of the ’80s, had shared power nationally with the Free Democrats, a pro-civil liberties and pro-business party.

In interviews for a book I was writing, many of those younger politicians talked about overcoming their ideological barriers to modernize Germany after Ms. Merkel’s long reign, which they saw as overly attached to the status quo. They talked enthusiastically about digitizing the country and promoting green industries. The energy felt genuine. Led by the steady, moderate Mr. Scholz, the government looked well set to tackle the country’s challenges.

But problems soon stacked up. The first were events in Ukraine, which threw the new government into crisis management mode: frantically buying gas on the international markets to replace Russian energy, trying to protect consumers and companies from soaring prices and organizing weapons deliveries to Ukraine. After Mr. Scholz announced a “Zeitenwende,” a turning point in foreign policy, the government allocated 100 billion euros to rebuilding Germany’s military.

The economy started faltering. While other Group of 7 countries are growing, Germany is about to register its second consecutive year of recession. Its signature businesses are struggling. Volkswagen, which employs about 300,000 people in Germany, plans to shut down manufacturing sites and lay off thousands of workers. Ford, Audi and Tesla have also announced layoffs, as has ThyssenKrupp, a major steel manufacturer. Once Europe’s standout economy, Germany has gone from leader to laggard.

The reasons for the downturn are complex. The abrupt end of cheap Russian gas is a big factor, of course, but so is the government’s agenda of green reforms, which — by phasing out coal and relying more on renewables — have exacerbated the cost of energy. 

That hasn’t helped German car manufacturers, who are struggling to compete with their Chinese counterparts. Some companies have clearly made poor decisions, but the government has failed to support them, too. Generally, the government is guilty of underinvesting not only in key industries but also in schools, railways and roads. Overall, the picture is grim.

All the while, a toxic debate on migration has been brewing. Since 2015, millions of people have come to Germany, including, most recently, roughly a million Ukrainians. The country’s attitude has been bipolar. On the one hand, the fact that Germany is a multiethnic, multireligious society is widely accepted. But on the other, there’s simmering discontent — periodically cresting into waves of anger — about immigration. The government has offered a similarly mixed response, at once making it easier for skilled workers to migrate and imposing strict border controls, with tougher asylum measures and more deportations. The approach hasn’t really pleased any one.

These travails have combined to devastating political effect. In the face of so many difficulties, it has become increasingly hard to govern. The public hasn’t been sympathetic: Frustration with the government is widespread, its parties roundly disliked. In this febrile atmosphere, a newly formed pro-Russia party, the Sahra Wagenknecht Alliance, has prospered and the far-right Alternative for Germany has cemented itself as the second-most-popular party in the country. If the three-way coalition was an experiment in coping with the country’s fragmented politics, it failed. The timing, with Donald Trump ascendant and Europe in disarray, could not be worse.

Not all is lost, though. Germany’s crisis is real, but it is as much a crisis of confidence as anything else. Unemployment may grow but is still minimal. Our budgetary restrictions, far from a force of nature, can be overcome with political will. The party system is fracturing, but even the most divided states have been able to form governments: Next year we may well see the return of a stable coalition between the Christian Democrats and the Social Democrats. Having integrated generations and generations of immigrants, there’s no reason we can’t do it again.

And yet it is worth paying close attention. Germany could be the canary in the coal mine for Western societies. 

Most of our neighbors and friends face the same troubles: the costs of transforming carbon-based economies, the perils of responding to new geopolitical challenges, the difficulties of achieving social cohesion. 

If Germany, that most temperate zone of world politics, is not able to do it, who is?

Anna Sauerbrey (@annakatrein) is an editor and writer at the German weekly Die Zeit." [1]

1. Germany Doesn’t Feel Like Germany Anymore: Guest Essay. Sauerbrey, Anna.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 17, 2024.