Kiek Lietuva yra pasiruošusi, mūsų rinkėjų ir jų išrinkto elito išminties dėka, naujai, didelių muitų, erai, kuri vakar prasidėjo pasaulinėje ekonomikoje?

 

 

“Končitas

Lietuvoj nugriovėm visas gamyklas ir kartonkių pristatėm. Atominę sugriovėm, iškasenų, energetikos neturim. Mokslo bazę išnaikinom ir pakeitėm vadybybininkėmis. Ką gaminsimės patys?

Vokietijoj iki sankcijų nebuvo gaminti per brangu, Norvegijoj, Švedijoj, o čia staiga Lietuvoj pasidarė per brangu. Nu jau. Esmė tame, kad bet kurią sritį, kur gaminama reali produkcija reikia kelti nuo nulio, o žąliavas importuoti blogiausiomis pasaulyje sąlygomis. Net ir tą pačią medieną iš Baltarusijos ir Suomijos vežtis reikia, jei ką nors iš jos gamint. Net ir biokurui iš Bielarusijos vežė visada. Negana to nuplaukęs ir visas specialistų ruošimo potencialas. Bet užtat Vilniaus grąžtų gamykloje, Šlifavimo staklių gamykloje pristatyta kartonkių. Butukas net 50m2 viso labo už 2500-3000 € pro m2. Ten gali įkurti "naujų technologijų fintex startuolį" ir plauti pinigus arba stumdyti šitkoinus...

Problema yra rasti kvalifikuotų darbuotojų, kurie galėtų nuo nulio įkurti tas gamyklas. Tokiose šalyse, kaip Vokietija ar Švedija, nuo pat industrinės revoliucijos pradžios vyko natūralus žinių perdavimas – vyresni darbuotojai mokydavo naujus. Tačiau jei gamyklos uždaromos, o patyrę darbuotojai išeina į pensiją ar pereina į kitas sritis, neperdavę jų žinių, prarandamas milžiniškas kiekis sukauptos patirties. Vien tik investicijomis gamybinio pajėgumo nesugrąžinsime, reiktų didelių subsidijų ir laiko.”

Dėkojame tau, Landsbergi, kad tu mus nuvairavai į šį liūną.