Rinkis gyvenimą Marso planetoje

“LIGHTHAVEN, esanti už vieno kilometro Telegrafo prospektu nuo Kalifornijos universiteto Berklyje miestelio, yra vingiuota konferencijų salė, skirta „rengti renginius ir programas, padedančias žmonėms geriau mąstyti ir pagerinti ilgalaikę žmonijos trajektoriją“. Prieš kelis mėnesius mokslininkai susirinko aptarti Marso. Konkrečiai, kaip sukurti gyvybingas ekosistemas raudonojoje planetoje.

 

Diskusijos svyravo nuo praktinių (kaip nukreipta evoliucija gali padaryti mikrobus tolerantiškesnius Marso sąlygoms?) iki pragmatiškų (kokius dalykus, kurių labiausiai reikia astronautams, gali pagaminti mikrobai?) ir, regis, absurdiškų (kaip į Marso orbitą išsiųsti milijardą „saulės burių“, kad jos atspindėtų teravatus šildančios saulės šviesos ant paviršiaus).

 

Seminaro, pavadinto „Žaliasis Marsas“, tikslas buvo sukurti „šiuolaikinę perspektyvą apie Marso teraformavimo galimybes“. Toks teraformavimas, kuris apimtų šaltos, beveik beorės, radiacijos paveiktos ir, regis, negyvos planetos pertvarkymą, kad ji taptų tinkama gyventi, buvo aptartas moksliniuose… žurnaluose nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios.

 

Tačiau nepaisant to, kad idėja 1991 m. pateko ant prestižinio žurnalo „Nature“ viršelio, ji beveik nepateko į pagrindinę srovę. Didžiąja dalimi ji liko akademinės bendruomenės, besidominčio minties eksperimentais, ir mokslinės fantastikos kūrėjų bei vartotojų – sričių, kurios dažnai sutampa, – privilegija.

 

Dabar tai keičiasi. „SpaceX“ sukurta paleidimo įrenginių serija – iš dalies pakartotinai panaudojama šiandien, o galbūt visiškai pakartotinai per metus ar dvejus – sparčiai mažina patekimo į orbitą kainą. Todėl potencialas siųsti naudinguosius krovinius ir žmones į Marsą tampa labiau tikėtinas kaip niekada anksčiau.

 

Marsas nėra atsitiktinis bendros technologinės tendencijos naudos gavėjas. Tai daugiausia yra pirminė priežastis. „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas jau dešimtmečius kalba apie planetos perkėlimą toliau nuo Saulės. Būtent tai paskatino jį praplėsti raketų technikos ribas. Į konkrečius pono Musko pareiškimus apie savo planų siųsti žmones į Marsą laiką ir ambicijas geriausia žiūrėti skeptiškai, kylančiu iš ilgalaikės patirties. Tačiau jis padarė daug, kad idėja būtų labiau tikėtina, nei bet kada anksčiau.

 

Pažiūrėkite, kaip tie urviniai žmonės keliauja

 

Kiti seka „SpaceX“ pavyzdžiu. Ne visi jie pritaria pono Musko manijai dėl Marso, tačiau visi jie domisi žmonių pasaulio plėtra už Žemės ribų. Amerikos vyriausybė yra suinteresuota naudoti naują ekonomiškai efektyvią komercinę įrangą, kurią siūlo „SpaceX“ ir jos potenciali konkurentė „Blue Origin“, kad įgyvendintų savo planus per ateinančius kelerius metus grąžinti astronautus į Mėnulį. Kinija nori panaudoti savo vis įspūdingesnius pajėgumus tam pačiam tikslui. Nemažai privačių bendrovių mano, kad tokio pobūdžio lankstus vystymasis, kuris leido sukurti šiandienos paleidimo sistemas, reiškia, kad gali atsirasti perspektyvus verslas statant privačias kosmines stotis, skirtas talpinti tyrėjus, vyriausybės finansuojamus astronautus ir privačius piliečius.

 

Jedas McCalebas, programinės įrangos milijardierius, atsakingas už įvairias blokų grandinės inovacijas, yra vienos iš šių bendrovių – VAST – savininkas. Jis tikisi, kad 2026 m. ji paleis savo pirmąją kosminę stotį „Habitat-1“, ir įsivaizduoja pelningą ateitį po to. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl jis tai daro. „Manau, kad žmonės turi išeiti į „Saulės sistema“, – sako jis. „Jei apsiribotume tik Žeme, pasaulis taptų labai nulinės sumos. Mums reikia vietos, į kurią galėtume skintis.“

 

Orbitinės buveinės yra pradžia. Tačiau jei toks mąstymas apie paribius turi natūralius namus Saulės sistemoje, tai yra Marsas. Turėdamas tai omenyje, per ne pelno siekiančią organizaciją „Astera“ institutą ponas McCalebas tapo pagrindiniu Marso teraformavimo tyrimų finansuotoju ir todėl rėmė Berklio susitikimą. Lėšų šaltinis ir perspektyva, kad žmonės netrukus iš tikrųjų vyks į Marsą, tikriausiai paaiškina naują susidomėjimą savarankišku teraformavimu. Tačiau yra ir platesnis intelektualinis kontekstas: tai, ką Harvardo universiteto tyrėjas Robinas Wordsworthas vadina „taikomąja astrobiologija“.

 

Ne menkas įvykis

 

Astrobiologija buvo išrasta 1990-aisiais, siekiant suteikti vieningą kontekstą mokslinėms mintims apie gyvybę už Žemės ribų – ar tai būtų tolimoje Marso praeityje, ar po Jupiterio ir Saturno užšalusių mėnulių ledynais, ar „egzoplanetose“, kurios ką tik buvo atrastos aplink kitas žvaigždes. Nes gyvybės paieška yra „viskas arba nieko“ metodas, kuris iki tol įprastai baigdavosi „nieko“ stovykla – astrobiologija save pozicionavo kaip aplinkybių ir kontekstų, kuriais galima rasti gyvybę, kaip ji gali atsirasti ir kokiomis sąlygomis ji gali išlikti, tyrimą.

 

Tai buvo sumanus mokslinis žingsnis, taip pat ir politiškai nuovokus. Astrobiologija suteikė NASA galimybę sujungti, regis, skirtingus tyrimų interesus ir suderinti juos su tema, kuri žavėjo visuomenę. Pirmasis kosmoso agentūros orbitinis teleskopas, skirtas egzoplanetų tyrimams, „Kepler“ buvo sukurtas sutelkti dėmesį į tas, kurios yra tokių žvaigždžių kaip Saulė „gyvybingose ​​zonose“ – regione aplink žvaigždę, kuris nėra nei per arti, nei per toli, kad vanduo jos paviršiuje išliktų skystas. NASA nuostabiems Marso marsaeigiams „Curiosity“ ir „Perseverance“ pasirinktos vietos buvo vietos, kurios atrodė taip, lyg būtų buvusios gyvybei tinkamos tolimoje planetos praeityje, vėlgi dėl senovinio vandens įrodymų tose vietose.

 

Dr. Wordswortho taikomosios astrobiologijos idėja, sukurta 2024 m. Harvarde vykusiame seminare, dar labiau sustiprina požiūrį į gyvybės tinkamumą. Astrobiologija tampa kontekstu ne tik tyrinėti gyvybę už Žemės ribų, bet ir tyrinėti gyvybę iš Žemės, judančią už jos planetos ribų: mokslas, ne tik tiriantis gyvybės tinkamumą, bet ir ją kuriantis.

 

Kaip ir 1990-aisiais, ši idėja turi praktinį pranašumą, nes sujungia anksčiau atskiras tyrimų sritis. Kosmoso mokslas ir pilotuojami kosminiai skrydžiai praeityje dažnai buvo supriešinami. Kaip teigiama Harvardo seminaro santraukoje: „Yra didelių privalumų, kai [nežemiškos gyvybės paieškas ir žmonių gyvybės palaikymą kosmose] traktuojama kaip skirtingus to paties esminio tyrimo aspektus.“ Vienas iš privalumų – astrobiologijos repertuaro išplėtimas. Pabrėžiant poreikį padaryti viską tinkamą gyventi, ji paverčiama eksperimentiniu mokslu.

 

 

Kaip galėtų atrodyti tokie eksperimentai? Pavyzdžiui, galima parodyti, kad įmanoma auginti maistą ar pluoštus drabužiams kosminės stoties ar Mėnulio bazės apribojimais. Ir, kaip pažymėjo įvairūs „Žaliojo Marso“ seminaro dalyviai, toks darbas taip pat turėtų pranašumą, nes būtų ekonomiškai naudingas.

 

 

Šiuo metu norint pamaitinti, pagirdyti ir aprengti žmogų orbitoje, reikia per metus siųsti porą tonų vartojimo prekių, o tai kainuoja apie 2 mln. dolerių už toną.

 

 

Kadangi įprastai ne Žemės teritorijoje gyvena vos dešimt žmonių – septyni žmonės Tarptautinėje kosminėje stotyje ir trys – mažesnėje Kinijos analogijoje – tai nėra pražūtinga ir nėra taip išlaidu išmesti atliekas už borto, kad jos būtų sudegintos grįžtant į atmosferą. Tačiau ateities pasaulyje su Mėnulio bazėmis, privačiomis kosminėmis stotimis ir galimomis misijomis į Marsą išlaidos pradeda didėti.

 

 

Tai paskatino praktinį susidomėjimą augalų ir mikrobų auginimu kosmose. Ponas McCalebas teigia, kad yra dvi įmonės, kuriančios sistemas biologiniams tyrimams, kurie bus skraidinami „Habitat-1“. Erika Alden DeBenedictis, biologė, vadovaujanti „Pioneer Labs“, biotechnologijų įmonei, atskirtai nuo Astera instituto, sako, kad įmonė gali bendradarbiauti su tokių aparatūros gamintojais, kurdama biologines sistemas, kurios gali padėti išlaikyti kosmines buveines tinkamas gyventi.

 

 

Tai keisčiausias šou

 

 

Ilgalaikis tikslas – sistemos, kurios ne tik palaiko gyvenamąją aplinką, bet ir ją įkūnija. Dr. DeBenedictis kalba apie inžinerinės aplinkos, kuri ne tik palaikytų gyvybę, bet ir sukurtų medžiagas, reikalingas jos gyvybės palaikymo pajėgumui išplėsti, sukūrimą.

 

 

Žemiškas pavyzdys būtų gyvybės plitimas ant naujo, sterilaus lavos srauto. Pionierių mikrobų rūšys pirmiausia suskaido neorganinį paviršių – tai, ką mokslininkai vadina regolitu. Po to seka atsparios kerpės ir augalai. Gyvybei įsitvirtinus, procesai, kurie regolitą paverčia dirvožemiu, pagreitėja. Gyvybės sukurti dalykai – organiniai anglies junginiai, biologiškai prieinamos azoto formos ir panašiai – sudaro sąlygas daugiau gyvybės.

 

 

Dr. Wordsworthas nagrinėjo galimybę išbandyti kažką panašaus Marse, naudojant „kietojo kūno šiltnamį“. Idėja yra paskleisti medžiagos, tokios kaip aerogelis, sluoksnį, kuris būtų skaidrus matomiems saulės spinduliams, bet nepermatomas tiek ultravioletiniams spinduliams (kurie yra labai intensyvūs Marso paviršiuje), tiek terminiams infraraudoniesiems spektro segmentams. Praeinanti šviesa sušildytų apačioje esantį regolitą; medžiagos izoliacinės savybės neleistų tai šilumai išsisklaidyti į retą orą. Tokie sluoksniai jau natūraliai (nors ir ne biologiškai) yra kai kuriuose Marso regionuose.

 

 

Pridėjus tokį paviršiaus sluoksnį prie regolito su ledu ir jame užšaldytu anglies dioksidu, galima būtų gauti netoli paviršiaus esančią gyvenamąją zoną, kurioje galėtų gyventi kruopščiai atrinkti fotosintetinantys mikrobai. Jei jie arba jais paremtos ekosistemos gyvybės galėtų pagaminti daugiau medžiagų, iš kurių buvo pagamintas šiltnamis, galbūt turėtumėte pagrindą savaime besiplečiančiai aplinkai, kokią įsivaizduoja dr. DeBenedictis.

 

Būtent tokiu metu – jei ne anksčiau – kai kurie nepraktikuojantys astrobiologai ir visuomenės nariai pradės nerimauti. Nuo tada, kai žmonės pirmą kartą išdrįso patekti į kosmosą, nerimas dėl „planetos apsaugos“ paskatino procedūras, skirtas sustabdyti bet kokią gyvybę, kuri gali kelti problemų Žemėje, taip pat sustabdyti gyvybę iš Žemės, užteršiant gyvų būtybių aplinką kitur.

 

Nėra jokių įrodymų šiuo metu Marse yra gyvybės. Nepaisant to, misijos į planetą yra kruopščiai valomos ir sterilizuojamos, siekiant sumažinti su savimi pasiimamų žemiškų mikrobų skaičių, tik tuo atveju, jei jie galėtų pakenkti. O planetos dalys, kuriose yra didžiausia tikimybė turėti mikrobų gyvybės, buvo uždraustos bet kokioms misijoms.

 

COSPAR, tarptautinės mokslinės organizacijos, kurios laikosi nacionalinės kosmoso programos, suformuluotos planetų apsaugos taisyklės laikosi šio požiūrio. Šiuo metu bet kuri Marso dalis, kuri atrodo neįprastai tinkama gyventi, planetų apsaugos tikslais gali būti priskirta „specialiajam regionui“. O misijų siųsti į specialiuosius regionus neleidžiama.

 

Neseniai Amerikos nacionalinių akademijų ataskaitoje apie tai, ką žmonių astronautai galėtų padaryti, kad paskatintų astrobiologijos tyrimus Marse (santrauka: daug), aiškiai apibendrinta problema. „[Ne]lankymas specialiuosiuose regionuose sumažintų arba panaikintų galimybę rasti išlikusią Marso gyvybę.“ Taigi Marso astrobiologija atsiduria dviguboje keblioje padėtyje: kuo didesnė tikimybė, kad vieta palaiko gyvybę, tuo mažiau įmanoma ją tirti.

 

Nereikia pačios tarptautinių valdžios institucijų idėjos vertinti su nežabota panieka, kaip tai daro ponas Muskas, kad manytumėte, jog šį požiūrį reikia persvarstyti. Mintis, kad tyrinėtojai turėtų veikti su tokiais apribojimais, kol nebus rastas „galutinis atsakymas“ į klausimą apie gyvybę Marse šiandien, yra „visiškai nerealistiška“, sako dr. DeBenedictis. Be loginių sunkumų, kylančių įrodant kažko nebuvimą, ji pabrėžia, kad yra ir praktinė problema, kad Žemėje gyvybės radimas ekstremalioje aplinkoje yra tiek eksperimento, tiek stebėjimo klausimas. Mokslininkai ima mėginius, tarkime, iš amžinojo įšalo gabalėlio ir patalpina juos į sąlygas, kurios galėtų tikti gyvybei, kad pamatytų, ar kas nors reaguoja. Panašių metodų reikės ir kitur. „Marso teraformavimas galėtų būti rekonstruotas kaip didžiausias gyvybės paieškos eksperimentas, kokį tik galite įsivaizduoti“, – siūlo dr. DeBenedictis. „Tiesiog pakaitini purvo kamuolį ir pažiūri, ar jis pažaliuoja, tiesa?“

 

Eksperimentai su kietojo kūno šiltnamiais galėtų padėti šiais tikslais. Čikagos universiteto geomokslininkas Edwinas Kite'as, vadovaujantis grupei Astera institute, siūlo dar didesnį atšilimo potencialą. Ankstesnės Marso teraformavimo idėjos buvo sutelktos į šiltnamio efektą sukeliančių dujų pridėjimą į atmosferą, o dr. Kite'as tyrinėja galimybę naudoti kietąsias daleles, kurios daug efektyviau šildo nei pačios šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

 

Vienas variantas būtų mažytės geležies drožlės, optimizuotos atspindėti infraraudonųjų spindulių bangas; kitas variantas būtų vieno atomo storio anglies nanodalelės, turinčios panašių savybių. Modeliai rodo, kad ši technologija galėtų turėti išties įspūdingą galią. Vidutinė Marso paviršiaus temperatūra per kelis dešimtmečius iš principo galėtų pakilti maždaug 30 °C (54 °F) dėl sistemos, kuri į atmosferą pumpuotų optimizuotus aerozolius vos vieno kubinio metro per minutę greičiu. Tokio atšilimo lygio galėtų pakakti, kad ištirptų didelis kiekis užšalusio Marso vandens.

 

Dr. Kite'as puikiai supranta, kad kai modeliai rodo tokius dramatiškus padarinius, tai yra todėl, kad daugelis dalykų, kurie galėtų nepavykti, to nedaro. Modeliuose paviršiuje išsiskyrusios dalelės pakyla aukštai į atmosferą, lieka atskiros, o ne sulimpa, daugiau ar mažiau tolygiai pasklinda po planetą ir gana ilgą laiką sklando aplinkui. Nė viena iš šių sąlygų iš tikrųjų gali būti neįgyvendinta, ir būtent tam, kad ištirtų kai kurias iš jų, jis nori atlikti „pirmtako“ misiją – nusileidimo modulį, kuris iš Marso paviršiaus išleidžia kelis kilogramus dalelių ir seka jų judėjimą.

 

Tokia misija suteiktų duomenų, kurie būtų aktualesni nei jų pasekmės sąmoningo pasaulinio klimato kaitos perspektyvoms. Netoli Marso paviršiaus temperatūros kontrastas tarp paviršiaus (kuris saulėje įšyla) ir oro virš jo (kuris nešildo) gali sukelti intensyvią turbulenciją: „Kai kuriais atžvilgiais turbulencija yra stipresnė, nei bet kur Žemėje“, – sako dr. Kite.

 

Yra panašus „dvejopo naudojimo“ aspektas, kaip ir pirmtakų misijose, kurias, pasak dr. DeBenedictis, „Pioneer“ galėtų pasiūlyti: bioreaktoriai Marso paviršiuje, į kuriuos būtų galima įkrauti Marso atmosferos ir regolito, kad būtų galima pamatyti, kaip tokiomis sąlygomis gyvens įvairių rūšių mikrobai. Pagrindinis tikslas būtų pradėti rinkti tokius duomenis, kurių reikės, kad astronautai Marse galėtų beveik pragyventi iš žemės. Tačiau kitas rezultatas būtų naujas suvokimas, koks iš tikrųjų nesvetingas yra regolitas ir kokio lygio pastangos iš tikrųjų reikalingos norint apsaugoti Marsą nuo Žemės atliekų.

 

Įdomu, ar kada nors sužinosime

 

Idėja bandyti auginti Marse augalus vien tam, kad pamatytum, ar tai įmanoma, nėra nauja. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Chrisas McKay'us, NASA mokslininkas, kuris dar prieš išrandant šį terminą buvo astrobiologas, pasiūlė „Marso biologijos demonstratorių“: jo tikslas būtų auginti augalą planetoje ir siųsti jo augalų nuotraukas, kad būtų informacijos grįžimas namo. Ši idėja nesulaukė NASA palankumo. Tačiau jaunas Pietų Afrikos technologijų milijonierius ją sužavėjo ir nusprendė ją įgyvendinti savarankiškai. Ponas Muskas vėliau suprato, kad tokios misijos paleidimas būtų pernelyg brangus, todėl nusprendė sukurti kosminių laivų paleidimo verslą. Tam tikru momentu paprastos gėlės Marse idėja buvo prarasta, ją pakeitė naujos žmonijos šakos idėja.

 

 

Kol kas „SpaceX“ nesusitelkė į biologinius žmonių paleidimo į Marsą aspektus. Dr. DeBenedictis pabrėžia, kad didelė bendrovės sėkmės dalis pagrįsta negailestingu kitos svarbiausios problemos, kurią reikia išspręsti, prioritetų nustatymu. Paulas Woosteris, vadovaujantis „SpaceX“ planams Marse, sako, kad turint didelius erdvėlaivius ir mažas įgulas, ankstyvosios misijos galės pasiimti su savimi eksploatacines medžiagas. Taip pat tiesa, kad naujų šaunių raketų kūrimas yra artimesnis aviacijos ir kosmoso inžinierių širdims ir akivaizdžiau komercinis nei Marso agronomijos ir atliekų perdirbimo taikomoji biologija.

 

 

Tačiau technologijos, leidžiančios žmonėms gabenti į Marsą, taip pat sudarys sąlygas įvairioms naujoms mokslinėms pastangoms. Be jokios abejonės, tarp jų bus ir astrobiologiniai eksperimentai, skirti suprasti praeitį ir potencialią ateitį Marse. Patys savaime jie nesukurs savarankiškų kolonijų, jau nekalbant apie teraformavimą. Tačiau jie praplės žmonių supratimą apie gyvybę kosminiame kontekste. Ir tai bus savaime atlygis.“ [2]

 

1. Aerogelis yra itin lengva, porėta kieta medžiaga, dažnai vadinama „užšalusiais dūmais“, gaminama pašalinant skystį iš gelio, taip gaunant iki 99,8 % oro, todėl jis yra išskirtinis šilumos izoliatorius ir mažiausio tankio kietoji medžiaga pasaulyje. Pagrindinės jo funkcijos apima superizoliaciją (penkis kartus geresnę nei tradicinės medžiagos), lengvą konstrukcinę atramą ir unikalias optines savybes, naudojamas įvairiose srityse – nuo ​​NASA skafandrų iki pastatų izoliacijos. Aerogeliams būdingi silicio dioksido, anglies ir polimerų aerogeliai, pasižymintys tokiomis savybėmis kaip ypatingas stiprumas ir didelis paviršiaus plotas.

 

Kaip tai veikia (funkcija)

 

Gelio pavertimas kieta medžiaga:

Skystas gelis (kaip silicio dioksidas) kruopščiai džiovinamas naudojant superkritinį džiovinimą [3], skystį pakeičiant oru ir išsaugant gelio kietąją nanostruktūrą.

 

Poringumas ir izoliacija:

Jo struktūrą sudaro tarpusavyje sujungtos poros (daugiau nei 97 % oro), kurios smarkiai sumažina šilumos perdavimą, todėl jis yra neprilygstamas šilumos izoliatorius.

 

Aerogelių tipai

 

Silicio dioksido aerogelis: labiausiai paplitęs tipas, žinomas dėl itin mažo tankio ir puikios izoliacijos.

 

Anglis Aerogelis: pasižymi puikiu elektriniu laidumu superkondensatoriams ir jutikliams.

 

Polimerinis aerogelis: naudojamas įvairioms sritims – nuo ​​izoliacinių antklodžių iki apsauginės įrangos.

 

Privalumai ir pritaikymas

 

Superizoliacija:

„Pacor Inc.“ ir „Yahoo“ pažymi, kad idealiai tinka ekstremalioms temperatūroms (nuo kriogeninės iki aukštos temperatūros) skafandruose, vamzdžiuose ir pastatuose.

 

Ypač lengvas:

Gali atlaikyti tūkstančius kartų didesnį svorį nei pats sveria, todėl naudingas kosmose, šarvuose ir lengvose konstrukcijose.

 

Didelis paviršiaus plotas:

Iki 3000 kvadratinių metrų vienam gramui, todėl galima naudoti katalizės ir saugojimo srityse.

 

Stiprumas ir trapumas:

Nepaisant eterinės išvaizdos, jis gali būti neįtikėtinai tvirtas (pvz., laikyti plytą).

 

Be dulkių:

Teigiama, kad naudojamas aukštųjų technologijų filtravimui ir specializuotai izoliacijai, kur svarbu pašalinti daleles.

 

2. Rinkis gyvenimą. „The Economist“; Londonas, 458 tomas, 9480 leid. (2013 m. sausio 3 d.) 2026): 58, 59, 60, 61.

 

3. Superkritinis džiovinimas yra esminis aerogelių gamybos procesas, kurio metu skysčiu užpildytas gelis paverčiamas sausa, kieta, nanoporinga medžiaga, pašalinant skystį, nesukeliant trapios struktūros kolapso. Tai atliekama kaitinant ir slėgiuojant gelį virš kritinio taško, kad būtų pašalinta paviršiaus įtemptis. Naudojant superkritinį skystį, paprastai anglies dioksidą, išvengiama tradicinio garinimo metu susidarančių kapiliarinių jėgų, išsaugant didelį aerogelio poringumą, mažą tankį ir didelį paviršiaus plotą, todėl gaunama geresnė izoliacija ir struktūrinis vientisumas.

 

Šiame vaizdo įraše paaiškinama aerogelių superkritinio džiovinimo koncepcija:

 

Kaip tai veikia

 

1. Gelio susidarymas: naudojant zolio-gelio procesą susidaro šlapias gelis (pvz., silicio dioksidas arba polimeras), kurio poros užpildomos tirpikliu, pvz., etanoliu.

 

2. Tirpiklio mainai: pradinis tirpiklis keičiamas skystu anglies dioksidu

3. Kritinis taškas: sistema (gelis ir anglies dioksidas) kaitinami ir slėgiuojami virš kritinio taško, paverčiant ją superkritiniu skysčiu (scCO2).

 

4. Džiovinimas: Šioje superkritinėje būsenoje anglies dioksidas veikia kaip dujos (be paviršiaus įtempties), tačiau jo tankis yra panašus į skysčio, todėl jis lengvai prasiskverbia pro poras. Tada anglies dioksidas lėtai sumažinamas slėgiu ir išleidžiamas kaip dujos, paliekant kietą, porėtą aerogelio struktūrą.

 

Kodėl tai svarbu aerogeliams

 

• Apsaugo nuo porų kolapso: Jis pašalina skystį be didelio paviršiaus įtempimo, dėl kurio geliai susitraukia ir trūkinėja.

• Išlaiko struktūrą: Išsaugo platų, tarpusavyje susijungusį porų tinklą, todėl itin mažas tankis.

• Sukuria unikalias savybes: leidžia gauti medžiagas su puikia šilumos izoliacija, dideliu poringumu ir dideliais paviršiaus plotais.

 

Superkritinis anglies dioksidas

• Pasirinktas dėl santykinai švelnaus kritinio taško ir savybių (netoksiškas, nedegus, ekonomiškas).

• Efektyviai pašalina tirpiklio likučius, todėl gaunami grynesni aerogeliai.

Choose life on Mars

“LIGHTHAVEN, ONE kilometre down Telegraph Avenue from the campus of the University of California, Berkeley, is a rambling conference facility which dedicates itself to “hosting events and programmes that help people think better and to improve humanity’s long-term trajectory”. A few months ago, scientists gathered to talk about Mars. Specifically, how to create viable ecosystems on the red planet.

 

The discussions ranged from the practical (how can directed evolution make microbes more tolerant of Martian conditions?) to the pragmatic (what things that astronauts most need can be produced by microbes?) to the seemingly preposterous (how to send a billion “solar sails” into orbit around Mars, to reflect terawatts of warming sunshine onto the surface).

 

The purpose of the workshop, titled “Green Mars”, was to develop an “up-to-date perspective on the feasibility of terraforming Mars”. Such terraforming, which would consist of re-engineering the frigid, all-but-airless, radiation-baked and seemingly lifeless planet in order to make it habitable, has been discussed in scientific journals since the early 1970s.

 

But despite the idea making it onto the cover of Nature, a prestigious journal, in 1991, it has hardly entered the mainstream. For the most part it has remained the preserve of an academic fringe fascinated by thought experiments and the producers and consumers of science fiction, realms which often overlap.

 

This is now changing. The series of launchers developed by SpaceX—partially reusable today, quite possibly entirely so within a year or two—are rapidly reducing the cost of getting to orbit. The potential for sending payloads and people to Mars is therefore becoming plausible in a way that it never has before.

 

Mars is not an accidental beneficiary of a general technological trend. It is to a large extent the original cause. Elon Musk, SpaceX’s boss, has been talking for decades about settling the planet one farther out from the Sun. It is this that has led him to push back the frontiers of rocketry. Specific pronouncements Mr Musk makes about the timing and ambition of his plans for putting people on Mars are best treated with a scepticism born of long experience. But he has done a huge amount to make the idea more plausible than ever.

 

Look at those cavemen go

 

Others are following in SpaceX’s slipstream. They do not all share Mr Musk’s obsession with Mars; but they are all interested in expanding the human realm beyond Earth. America’s government is interested in using the newly cost-effective commercial hardware offered by SpaceX and its would-be rival, Blue Origin, to further its plans to return astronauts to the Moon in the next few years. China wants to use its own increasingly impressive capabilities to the same end. A number of private companies believe that the sort of agile development which made today’s launch systems possible means there could be a promising business in building private space stations to accommodate researchers, government-funded astronauts and private citizens.

 

Jed McCaleb, a software billionaire responsible for various blockchain innovations, owns one of those companies, VAST. He hopes to see it launch its first space station, Habitat-1, in 2026, and imagines a profitable future thereafter. But that is not the only reason he is doing it. “I believe that people need to get out into the solar system,” he says. “If you’re just limited to Earth, the world becomes, like, very zero sum. We need a place to push out into.”

 

Orbital habitats are a beginning. But if this sort of frontier mindset has a natural home in the solar system, it is Mars. It is with that in mind that, through a non-profit organisation called the Astera Institute, Mr McCaleb has become the leading funder of research into terraforming Mars, and was thus the sponsor of the Berkeley meeting. A source of funds and the prospect that people will actually be going to Mars before too long probably explains the new interest in terraforming on their own. But there is a broader intellectual context, too: the creation of what Robin Wordsworth, a researcher at Harvard University, calls “applied astrobiology”.

 

No small affair

 

Astrobiology was invented in the 1990s to provide a unified context for scientific thought about life beyond Earth, whether in the distant past of Mars, or under the icecaps of Jupiter’s and Saturn’s frozen moons, or on the “exoplanets” that had just been discovered around other stars. Because looking for life is an all-or-nothing approach—which had up until that point routinely ended up in the “nothing” camp—astrobiology framed itself instead as a study of the circumstances and contexts in which life might be found, how it might come about and the habitability which might sustain it.

 

This was a smart scientific move, and also a politically astute one. Astrobiology gave NASA a way to pull together seemingly disparate research interests and align them with a topic that fascinated the public. The space agency’s first orbiting telescope devoted to the study of exoplanets, Kepler, was designed to concentrate on those in the “habitable zones” of stars like the Sun—the region around a star that is neither too close nor too far away for water to remain liquid on its surface. The destinations chosen for NASA’s remarkable Mars rovers, Curiosity and Perseverance, were places which looked as if they might have been habitable in the planet’s distant past, again because of the evidence of ancient water in those places.

 

Dr Wordsworth’s idea of applied astrobiology, developed at a workshop at Harvard in 2024, takes the idea of focusing on habitability a step further. Astrobiology becomes the context not just for the study of life beyond Earth, but for the study of life from Earth moving beyond its planetary confines: a science not just of studying habitability, but of creating it.

 

As in the 1990s, the idea has the practical advantage of bringing together areas of study that were previously separate. Space science and human spaceflight have often, in the past, been pitted against each other. As the Harvard workshop’s summary put it, “There are significant benefits to an approach that treats [searching for extraterrestrial life and supporting human life in space] as different aspects of the same essential inquiry.” One benefit is broadening the repertoire of astrobiology. Emphasising the need to make things habitable refashions it into an experimental science.

 

What might such experiments look like? Showing that it is possible to grow food, or fibres for clothing, in the constraints of a space station or a Moon base would be examples. And as various participants at the Green Mars workshop pointed out, such work would also have the advantage of being economically fulfilling.

 

Keeping a person fed, watered and clothed in orbit currently requires sending up a couple of tonnes of consumables a year, at a cost of around $2m a tonne.

 

With a routine off-Earth population of just ten—seven people on the International Space Station and three on its smaller Chinese counterpart—this is not ruinous, nor is it all that profligate to throw their waste overboard for incineration by re-entry. But in a future world with Moon bases, private space stations and possible missions to Mars the costs begin to mount.

 

This has spurred a practical interest in growing plants and microbes in space. Mr McCaleb says there are two companies developing systems for doing biological research to be flown on Habitat-1. Erika Alden DeBenedictis, a biologist who runs Pioneer Labs, a biotech company spun off from the Astera Institute, says that the company may well collaborate with such hardware makers as it works on biological systems which can help keep space habitats habitable.

 

It’s the freakiest show

 

A longer-term goal is systems that do not just maintain habitability, but embody it. Dr DeBenedictis talks of creating an engineered environment which would not just support life, but which would create the materials needed for its life-supporting capacity to be expanded.

 

An Earthly example would be the spread of life onto a new, sterile lava flow. Pioneer species of microbes first break down the inorganic surface—what scientists call regolith. Hardy lichen and plants then follow. As life begins to take hold, the processes which turn regolith into soil accelerate. Things produced by life—organic carbon compounds, biologically available forms of nitrogen and the like—make more life possible.

 

Dr Wordsworth has looked at the possibility of trying something like this out on Mars using “solid-state greenhousing”. The idea is to spread out a layer of material, such as an aerogel, that is transparent to visible sunlight but opaque to both the ultraviolet (which is very intense at the Martian surface) and the thermal infrared parts of the spectrum. The light that came through would warm the regolith below; the insulating properties of the material would stop that warmth dissipating into the thin air. Such layers already occur naturally (though not biologically) in some regions of Mars.

 

Add such a surface layer to regolith with ice and carbon dioxide frozen into it and you could conceivably get a near-surface habitable zone in which carefully chosen photosynthetic microbes could make a living. If they, or creatures in an ecosystem that was based on them, could also make more materials the greenhouse was made of, you might possibly have a basis for the sort of self-enlarging environment Dr DeBenedictis is imagining.

 

It is at this sort of point—if not before—that some non-applied astrobiologists, and members of the public, will start to feel concerned. Since humans first ventured into space worries about “planetary protection” have led to procedures meant to stop any life there might be out there from causing problems on Earth and also to stop life from Earth contaminating the environment of living things elsewhere.

 

There is no evidence of life on Mars at the moment. Nevertheless missions to the planet are diligently scrubbed and sterilised so as to minimise the number of Earthly microbes they take with them, just in case they might do some harm. And the parts of the planet most likely to have some microbial life have been put out of bounds for any missions at all.

 

The planetary-protection rules formulated by COSPAR, an international scientific body to which national space programmes pay heed, take this approach. At the moment, any bit of Mars which looks unusually habitable is liable to be rated a “special region” for planetary-protection purposes. And sending missions to special regions is not allowed.

 

A recent report from America’s National Academies on what human astronauts could do to advance astrobiology research on Mars (executive summary: lots) summed up the problem clearly. “[N]ot visiting Special Regions would…minimise or eliminate the chance of finding extant Martian life.” Martian astrobiology thus finds itself in a double bind; the more likely a place looks to support life, the less possible it is to study it.

 

You do not need to treat the very idea of international authorities with unbridled scorn, as Mr Musk does, to think that this approach needs revisiting. The idea that explorers should operate under such constraints until there is a “definitive answer” to the question of life on Mars today is “totally unrealistic”, says Dr DeBenedictis. Beyond the logical difficulties inherent in proving something’s absence, she points out, there is also the practical issue that, on Earth, finding life in extreme environments is a matter of experiment as much as observation. Scientists take samples from, say, a bit of permafrost, and put them into conditions that might be to life’s liking in order to see if anything responds. Similar approaches will be needed elsewhere. “Terraforming Mars could be reconstrued as the greatest search-for-life experiment you could imagine,” suggests Dr DeBenedictis. “You just heat up the mud ball and see if it turns green, right?”

 

Experiments with solid-state greenhousing might work to these ends. Edwin Kite, a geoscientist at the University of Chicago who is running a group at the Astera Institute, has a grander warming on offer. Where previous ideas about terraforming Mars focused on adding greenhouse gases to the atmosphere, Dr Kite is exploring the possibility of using solid particles that are far more effective at delivering warming than those greenhouse gases could ever be.

 

One option would be tiny iron filings optimised to reflect infrared wavelengths; another would be nanoparticles of carbon a single atom thick with similar properties. Models suggest this technology could have truly remarkable power. The average surface temperature of Mars might in principle be raised by 30°C (54°F) or so over the course of a few decades by a system which pumped optimised aerosols into the atmosphere at a rate of just one cubic metre a minute. That level of warming could be enough to thaw out a significant amount of Mars’s frozen water.

 

Dr Kite is very aware that when models show such dramatic effects it is because lots of things which could go wrong do not. In the models, the particles released at the surface are lifted up high into the atmosphere, stay separate rather than clumping together, spread more or less evenly around the planet and float around for a fair bit of time. None of those conditions may actually hold, and it is to investigate some of them that he wants to fly a “precursor” mission—a lander which releases a few kilos of particles from the Martian surface and tracks their progress.

 

Such a mission would provide data with more immediate relevance than its implications for the prospects of a deliberate global climate change. Near the surface of Mars the contrast in temperature between the surface (which warms in the sun) and the air above it (which doesn’t) can create intense turbulence: “By some measures…the turbulence is more vigorous than anywhere on Earth,” says Dr Kite.

 

There is a similar “dual use” aspect to the precursor missions which Dr DeBenedictis says that Pioneer might propose: bioreactors on the surface of Mars that could be loaded with Martian atmosphere and regolith to see how various sorts of microbes fare under such conditions. The main purpose would be to start producing the sort of data which will be needed if astronauts on Mars are to come close to living off the land. But another result would be a new sense of how inhospitable the regolith actually is, and thus what level of effort is really necessary to protect Mars from the scum of the Earth.

 

Wonder if we’ll ever know

 

The idea of trying to grow things on Mars just to see if you can is not new. In the late 1990s Chris McKay, a NASA scientist who was an astrobiologist before the term had been invented, suggested a “Mars Biology Demonstrator”: its purpose would be to grow a plant on the planet and send pictures of its progress back home. The idea did not find favour with NASA. But a young South African tech millionaire found it fascinating, and looked into doing it off his own bat. Mr Musk went on to discover that the cost of launching such a mission would be prohibitive, and so decided that he would create a space-launch business instead. At some point the idea of a simple flower on Mars was lost, superseded by the idea of a new branch of humanity.

 

As yet SpaceX has not concentrated on the biological aspects of putting humans on Mars. Dr DeBenedictis points out that much of the company’s success is based on ruthless prioritisation of the next crucial problem to solve. Paul Wooster, who heads SpaceX’s plans for Mars, says that with large spaceships and smallish crews, early missions will be able to take consumables along with them. It is also the case that building cool new rockets is both closer to the hearts of aerospace engineers and more obviously commercial than the applied biology of Martian agronomy and waste reclamation.

 

But the technology to put humans on Mars will also allow all sorts of new scientific endeavours there. Astrobiological experiments that apply to the understanding of past and potential future life on Mars will undoubtedly be among them. They will not in themselves lead to self-sufficient colonies, let alone terraforming. But they will expand human understanding of life in a cosmic context. And that will be a reward in itself.” [2]

 

1. Aerogel is an ultra-lightweight, porous solid material, often called "frozen smoke," made by removing liquid from a gel, resulting in up to 99.8% air, making it an exceptional thermal insulator and the world's lowest-density solid. Its key functions include superinsulation (five times better than traditional materials), lightweight structural support, and unique optical properties, used in applications from NASA spacesuits to building insulation. Types include silica, carbon, and polymer aerogels, offering properties like extreme strength and high surface area. 

How it works (Function)

 

    Gel to Solid:

    A liquid gel (like silica) is carefully dried using supercritical drying [3], replacing the liquid with air while preserving the gel's solid nanostructure.

 

Porosity & Insulation:

Its structure consists of interconnected pores (over 97% air), which drastically reduces heat transfer, making it an unparalleled thermal insulator.

 

Types of Aerogels

 

    Silica Aerogel: The most common type, known for its extremely low density and superb insulation.

 

Carbon Aerogel: Offers excellent electrical conductivity for supercapacitors and sensors.

Polymer Aerogel: Used for flexible applications, from insulation blankets to protective gear.

 

Benefits & Applications

 

    Superinsulation:

    Ideal for extreme temperatures (cryogenic to high heat) in spacesuits, pipes, and buildings, notes Pacor Inc. and Yahoo.

 

Ultra-Lightweight:

Can support thousands of times its own weight, useful for space, armor, and lightweight structures.

High Surface Area:

Up to 3,000 square meters per gram, enabling applications in catalysis and storage.

Strength & Fragility:

Despite its ethereal look, it can be incredibly strong (e.g., supporting a brick).

Dust-Free:

Used in high-tech filtration and specialized insulation where shedding particles are a concern, says Aerogel.org.

 

2. Choose life. The Economist; London Vol. 458, Iss. 9480,  (Jan 3, 2026): 58, 59, 60, 61.

 

3. Supercritical drying is the crucial process for making aerogels, transforming a liquid-filled gel into a dry, solid, nanoporous material by removing the liquid without causing the delicate structure to collapse, which happens by heating and pressurizing it past its critical point to eliminate surface tension. Using a supercritical fluid, typically carbon dioxide, avoids the destructive capillary forces of traditional evaporation, preserving the aerogel's high porosity, low density, and large surface area, resulting in superior insulation and structural integrity. 

This video explains the concept of supercritical drying for aerogels:

 

 

How it Works 

1. Gel Formation: A wet gel (e.g., silica or polymer) is formed using the sol-gel process, with its pores filled with a solvent like ethanol.
2. Solvent Exchange: The original solvent is exchanged with liquid carbon dioxide
3. Critical Point: The system (gel and carbon dioxide is heated and pressurized above the critical point, turning it into a supercritical fluid (scCO2).

 

4.  Drying: In this supercritical state, carbon dioxide acts like a gas (no surface tension) but has liquid-like density, allowing it to penetrate pores easily. The carbon dioxide is then slowly depressurized and vented as a gas, leaving behind the solid, porous aerogel structure. 

 

Why it's Important for Aerogels 

• Prevents Pore Collapse: It removes liquid without the high surface tension that causes gels to shrink and crack.
• Maintains Structure: Preserves the vast, interconnected pore network, leading to extremely low densities.
• Creates Unique Properties: Results in materials with excellent thermal insulation, high porosity, and large surface areas. 

Supercritical carbon dioxide  

• Chosen for its relatively mild critical point and its properties (non-toxic, non-flammable, cost-effective).
• Efficiently removes solvent residues, yielding purer aerogels. 

 

Ar Maduro sulaikymas buvo „karo aktas“ prieš Venesuelą? Dabar tai turi nuspręsti Venesuela. Tai bus karas, jei bus aktyvuota Venesuelos gynyba.

2026 m. sausio 3 d. JAV karinės pajėgos surengė didelio masto smūgį Karakase, sučiupdamos Venesuelos prezidentą Nicolás Maduro ir jo žmoną Cilią Flores. Operacijos, kurioje dalyvavo 150 lėktuvų ir elitinių „Delta Force“ dalinių, metu žuvo mažiausiai 80 žmonių.

 

Maduro šiuo metu yra sulaikytas Metropoliteno sulaikymo centre Brukline, o jo teismas turėtų įvykti Manhatano federaliniame teisme 2026 m. sausio 5 d., pirmadienį.

 

JAV administracijos pagrindimas

 

Trumpo administracija oficialiai atmetė „karo akto“ etiketę, vietoj to misiją įvardindama kaip teisėsaugos operaciją:

 

Kova su narkotikais: Valstybės sekretorius Marco Rubio pareiškė, kad pagrindinis tikslas buvo sustabdyti narkotikų gabenimą į JAV ir sulaikyti „apkaltinamą narkotikų prekeivį“.

 

Baudžiamieji kaltinimai: Maduro ir Flores buvo pervežti į Niujorką, kad jiems būtų pateikti federaliniai kaltinimai dėl narkoterorizmo ir kokaino kontrabandos.

 

Precedentas: Administracija pateikė panašias istorines „išgavimo misijas“, kurias rėmė kariuomenė, pavyzdžiui, 1989 m. Manuelio Noriegos suėmimą Panamoje.

 

Kritikai ir pareigūnai šią misiją apibūdino kaip „karo veiksmą“ prieš Venesuelą dėl jos masto ir poveikio nacionaliniam suverenitetui:

 

Argumentai už „karo veiksmą“

 

Karinės jėgos mastas: Atstovų Rūmų mažumos lyderis Hakeemas Jeffriesas (demokratas iš Niujorko) operaciją apibūdino kaip „karo veiksmą“, pažymėdamas, kad joje dalyvavo tūkstančiai karių ir didelė oro pajėga, kurią, jo teigimu, tik Kongresas turi konstitucinę galią sankcionuoti.

 

Suvereniteto pažeidimas: Niujorko meras Zohranas Mamdani ir įvairūs tarptautinės teisės ekspertai pasmerkė šį suėmimą kaip „federalinės ir tarptautinės teisės pažeidimą“ ir akivaizdų agresijos aktą prieš suverenią valstybę.

 

Režimo keitimo ketinimas: Prezidentas Trumpas paskelbė, kad JAV laikinai „valdys“ Venesuelą, kol įvyks „tinkamas“ valdžios perdavimas, o kritikai tai laiko neteisėtu bandymu priverstinai pakeisti režimą.

 

Venesuelos vyriausybės atsakas: Po užėmimo laikinuoju prezidentu prisaikdinta viceprezidentė Delcy Rodríguez pavadino išpuolį „žiauria agresija“ ir „barbarišku“ bandymu primesti kolonijinį karą.

 

Galiausiai, ar tai peraugs į platesnio masto karą, priklauso nuo Venesuelos atsako. 2026 m. sausio 4 d. šalyje tvyrojo „įtempta ramybė“, nepranešama apie jokius neatidėliotinus gynybos aktyvavimus ar kontratakas. Venesuelos kariuomenė ir bet kuri likusi vadovybė galėtų pasirinkti mobilizuotis, ieškoti sąjungininkų (pvz., su Rusija ar Kinija) arba kreiptis į diplomatinius kanalus, tokius, kaip JT.

 

 Jei gynyba bus aktyvuota arba bus imtasi atsakomųjų veiksmų, tai iš tiesų gali virsti konfliktu; kitaip tai gali likti vienašališkais JAV veiksmais su nuolatinėmis diplomatinėmis pasekmėmis.

 

Daugiau apie pono Jeffrieso nuomonę:

 

„Sekmadienį NBC laidoje „Susipažinkite su spauda“ Atstovų Rūmų mažumos lyderis Hakeemas Jeffriesas (demokratas iš Niujorko) pareiškė, kad Trumpo administracijos veiksmai Venesueloje, suimant prezidentą Nicolás Maduro ir jo žmoną, buvo „karo aktas“.

 

Jefferiesas sakė: „Administracija nepateikė jokių įrodymų, pateisinančių veiksmus, kurių buvo imtasi, remiantis tiesiogine grėsme Amerikos žmonių sveikatai, saugumui, gerovei ir nacionaliniam saugumui. Tai nebuvo tiesiog kovos su narkotikais operacija. Tai buvo karo aktas. Žinoma, jame dalyvavo „Delta Force“. Esame dėkingi už tikslumą, kuriuo jie įvykdė operaciją, ir už tai, kad nebuvo prarasta nė viena amerikiečių gyvybė.“

 

Jis pridūrė: „Tačiau tai buvo kariniai veiksmai, kuriuose dalyvavo „Delta Force“, armija, matyt, tūkstančiai karių, mažiausiai 150 karinių lėktuvų, galbūt dešimtys laivų prie Venesuelos ir Pietų Amerikos krantų. Taigi, žinoma, tai buvo kariniai veiksmai.“ Ir pagal Konstituciją tik Kongresas turi teisę paskelbti karą, sankcionuoti veiksmus, kurie vyksta šiuo atžvilgiu. Ir mes turime užtikrinti, kad grįžus į Vašingtoną, Kolumbijos apygardą, būtų imtasi teisėkūros veiksmų, siekiant užtikrinti, kad nebūtų imtasi jokių tolesnių karinių veiksmų be aiškaus Kongreso pritarimo.“"

Was Maduro’s Capture an ‘Act of War’ Against Venezuela? This is now for Venezuela to decide. It will be a war, if Venezuelan defense will be activated

On January 3, 2026, U.S. military forces conducted a large-scale strike in Caracas, capturing Venezuelan President Nicolás Maduro and his wife, Cilia Flores. The operation, which involved 150 aircraft and elite Delta Force units, resulted in at least 80 deaths.

 

Maduro is currently detained at the Metropolitan Detention Center in Brooklyn and is scheduled for arraignment in a Manhattan federal court on Monday, January 5, 2026.

U.S. Administration Justification

The Trump administration has formally rejected the "act of war" label, framing the mission instead as a law enforcement operation:

 

    Counter-Narcotics: Secretary of State Marco Rubio stated the primary goal was to halt drug trafficking into the U.S. and capture an "indicted drug trafficker".

    Criminal Charges: Maduro and Flores were transported to New York to face federal charges related to narco-terrorism and cocaine trafficking.

    Precedent: The administration cited similar historical "extraction missions" supported by the military, such as the 1989 capture of Manuel Noriega in Panama.

 

Critics and officials have characterized the mission as an "act of war" against Venezuela due to its scale and impact on national sovereignty:

Arguments for "Act of War"

 

    Scale of Military Force: House Minority Leader Hakeem Jeffries (D-N.Y.) described the operation as an "act of war," noting it involved thousands of troops and substantial air power, which he argues only Congress has the constitutional power to authorize.

    Violation of Sovereignty: New York City Mayor Zohran Mamdani and various international law experts have condemned the capture as a "violation of federal and international law" and a blatant act of aggression against a sovereign state.

    Regime Change Intent: President Trump announced that the U.S. would "run" Venezuela temporarily until a "proper" transition of power occurs, which critics view as an illegal attempt at forced regime change.

    Venezuelan Government Response: Vice President Delcy Rodríguez, who was sworn in as interim president following the capture, called the attack a "brutal aggression" and a "barbaric" attempt to impose a colonial war. 

 

Ultimately, whether this escalates to a broader war depends on Venezuela's response. As of January 4, 2026, there's a "tense calm" in the country, with no immediate activation of defenses or counterattacks reported. The Venezuelan military and any remaining leadership could choose to mobilize, seek alliances (e.g., with Russia or China), or pursue diplomatic channels like the UN. If defenses are activated or retaliation occurs, it could indeed spiral into conflict; otherwise, it might remain a unilateral U.S. action with ongoing diplomatic fallout.

 

 More about Mr. Jeffries opinion:

 

“Sunday on NBC’s “Meet the Press,” House Minority Leader Hakeem Jeffries (D-NY) said the Trump administration’s actions in Venezuela, capturing President Nicolás Maduro and his wife, were an “act of war.”

 

Jefferies said, “There’s been no evidence that the administration has presented, to justify the actions that were taken in terms of there being an imminent threat, to the health, the safety, the well-being, the national security of the American people. This was not simply a counter-narcotics operation. It was an act of war. It involved, of course, the Delta Force. And we’re thankful for the precision by which they executed the operation and thankful for the fact that no American lives were lost.”

 

He added, “But this was a military action involving Delta Force, involving the Army, apparently involving thousands of troops, involving at least 150 military aircraft, perhaps involving dozens of ships off the coast of Venezuela and South America. So, of course, this was the military action. And pursuant to the Constitution, only Congress has the power to declare war, to authorize acts that take place in this regard. And we’ve got to make sure when we return to Washington, DC, that legislative action is taken to ensure that no further military steps occur absent explicit congressional approval.””

 

Turėtume būti kūdikiais dirbtiniam intelektui, kuris greitai atima mūsų darbus

 

“„DI krikštatėvis“ Geoffrey Hintonas mano, kad DI 2026 m. ir toliau sparčiai tobulės, įgydamas galimybę pakeisti vis daugiau žmonių darbo vietų.

 

Neseniai duotame interviu CNN laidai „State of the Union“ DI pradininkas Geoffrey Hintonas pasidalijo savo prognozėmis dėl dirbtinio intelekto ateities 2026 m. Hintonas, kuris už savo novatorišką darbą šioje srityje buvo pramintas „DI krikštatėviu“, išreiškė didėjantį susirūpinimą dėl sparčios technologijos pažangos ir jos potencialo išstumti žmones įvairiose pramonės šakose.

 

Pasak Hintono, DI tobulėja vis sparčiau, o užduočių atlikimo laikas sutrumpėja perpus maždaug kas septynis mėnesius.

 

Šis eksponentinis augimas rodo, kad DI netrukus galės atlikti sudėtingas užduotis, tokias, kaip programinės įrangos inžinerija, per daug mažiau laiko, palyginti su tuo, kiek šiuo metu užtrunka žmonės specialistai. Todėl Hintonas prognozuoja, kad žmonių darbo jėgos paklausa šiose srityse ateinančiais metais gerokai sumažės. metų.

 

Pripažindamas potencialią dirbtinio intelekto naudą tokiose srityse, kaip medicina, švietimas ir su klimatu susijusios inovacijos, Hintonas perspėjo, kad su šia technologija susijusi rizika gali nusverti teigiamus aspektus. Jis pabrėžė, kad reikia daugiau dirbti, siekiant sušvelninti „baisius dalykus“, kylančius kartu su dirbtinio intelekto pažanga, pavyzdžiui, jo gebėjimą apgauti žmones, siekiant savo tikslų.

 

Hintonas taip pat pabrėžė daugelio dirbtinio intelekto įmonių pelno siekį, teigdamas, kad jos gali teikti pirmenybę galimai naudai, o ne rizikai žmonių gyvybėms. Jis palygino tai su autonominių automobilių kūrimu, pažymėdamas, kad nors jie neišvengiamai sukels mirčių, šis skaičius greičiausiai bus daug mažesnis nei žmonių vairuotojų sukeliamų.

 

Garsus kompiuterių mokslininkas nuolat reiškė susirūpinimą dėl dirbtinio intelekto poveikio darbo rinkai, teigdamas, kad tai sukels didžiulį nedarbą ir turto koncentraciją tarp išrinktųjų.

 

Spalio mėnesį jis pareiškė, kad didelės įmonės lažinasi, jog dirbtinis intelektas pakeis darbuotojus pigesnėmis alternatyvomis, nes būtent ten galima gauti didžiausią finansinę naudą.

 

„Breitbart News“ anksčiau pranešė, kad Hintonas pasiūlė programuoti dirbtinį intelektą rūpintis žmonėmis „tarsi mes būtume jų kūdikiai“:

 

„Turime sukurti mašinas, kurios yra protingesnės už mus, kad mumis rūpintųsi, tarsi mes būtume jų kūdikiai“, – savo kalboje sakė Hintonas. „DI kūrimo dėmesys turėtų išsiplėsti ne tik į sistemų tobulinimą, bet ir į tai, kad jos būtų nuoširdžiai suinteresuotos žmonių gerove.“

 

Pagal Hintono sistemą, žmonijos vaidmuo pasikeistų nuo DI vadovavimo prie jo puoselėjimo, net ir jam augant, kad užgožtų žmogaus galimybes. Jis pateikė analogiją su geru auklėjimu, kai rūpestingos motinos padeda vadovauti vaikų, kurie galiausiai taps gabesni už jas, raidai. Hintonas teigia, kad DI tyrimai turėtų siekti sukurti panašią dinamiką tarp žmonių ir mašinų.“

 

 

 

We should be babies for AI, that takes our jobs quickly

““Godfather of AI” Geoffrey Hinton believes AI will continue rapidly advancing in 2026, gaining the capability to replace a growing number of human jobs.

 

In a recent interview on CNN’s State of the Union, AI pioneer Geoffrey Hinton shared his predictions for the future of artificial intelligence in 2026. Hinton, who has been dubbed the “Godfather of AI” for his groundbreaking work in the field, expressed growing concern about the technology’s rapid progress and its potential to displace human workers across various industries.

 

According to Hinton, AI has been improving at an accelerating pace, with the time required to complete tasks being cut in half roughly every seven months.

 

This exponential growth suggests that AI will soon be capable of performing complex tasks, such as software engineering, in a fraction of the time it currently takes human professionals. As a result, Hinton predicts that the demand for human labor in these fields will significantly diminish in the coming years.

 

While acknowledging the potential benefits of AI in areas like medicine, education, and climate-related innovations, Hinton cautioned that the risks associated with the technology may outweigh the positives. He emphasized the need for more work to be done in mitigating the “scary things” that come along with AI’s advancements, such as its ability to deceive people in pursuit of its goals.

 

Hinton also highlighted the profit motive driving many AI companies, suggesting that they may prioritize the potential benefits over the risks to human lives. He drew a comparison to the development of driverless cars, noting that while they will inevitably cause some fatalities, the number will likely be far lower than those caused by human drivers.

 

The renowned computer scientist has consistently raised concerns about AI’s impact on the job market, suggesting that it will lead to massive unemployment and a concentration of wealth among a select few.

 

 In October, he stated that major companies are betting on AI to replace workers with cheaper alternatives, as that is where the most significant financial gains lie.

 

 

Breitbart News previously reported that Hinton has suggested AI be programmed to care for humans “like we’re their babies:”

 

    “We need to make machines that are smarter than us care for us, like we’re their babies,” Hinton said in his talk. “The focus of AI development should expand beyond just making systems more and more intelligent, to also ensuring they are imbued with genuine concern for human wellbeing.”

 

    Under Hinton’s framework, humanity’s role would shift from commanding AI to nurturing it, even as it grows to eclipse human capabilities. He drew an analogy to good parenting, where caring mothers help guide the development of children who will ultimately become more capable than them. Hinton argues AI research should strive to hardwire a similar dynamic between people and machines.”

 

A peace movement is also emerging in Lithuania: Kapčiamiestis residents do not intend to move due to naive plans for the training ground and do not want compensation: “There is no such money”

 

“The State Defense Council has decided to establish a brigade-sized military training ground in the Lazdijai district, Kapčiamiestis, in order to strengthen Lithuania’s defense capabilities near the strategically important Suwalki corridor.

 

Some local residents are opposed to the establishment of the training ground – more than 8.5 thousand people have signed an online petition. “Our position is against the training ground,” said Raminta Karauskienė, the chairwoman of the Kapčiamiestis community, in the “Žinių radija” program “Dienos kulasiams”. “Why was Kapčiamiestis chosen? Why was the damage to nature not assessed? Why was it not assessed how the lives of those who remain within the training ground’s territory will change? How will this affect their businesses? Not to mention the people who will definitely have to move out,” asked R. Karauskienė. According to her, some residents of border villages would be cut off due to the new training ground, and it is unclear how medics and firefighters would reach them. “No one thought about them. In my opinion, they will be forced to move out,” said the chairwoman of the Kapčiamiestis community.”