Trumpas - tai apie ideologiją, o ne apie oligarchiją

 „Demokratai, ieškodami anti-Trumpo pasakojimo, rado žodį „oligarchija“. Tai buvo Joe Bideno atsisveikinimo dalis, tai atsispindi buvusių Obamos bendradarbių patarimuose.

 

 Nenoriu per anksti vertinti jo retorinio efektyvumo. Tačiau, kaip pasakojimas, kaip iš tikrųjų suprasti antrąją Trumpo administraciją, „oligarchijos“ kalba labiau užtemdo, nei atskleidžia. Tai rodo Trumpizmo viziją, kurioje milijardieriai ir didelės korporacijos užsako šūvius. Ir tikrai, pažadas dėl kai kurių žinomų respublikonų darbotvarkės punktų, tokių, kaip reguliavimo panaikinimas ir verslo mokesčių mažinimas, atitinka šį scenarijų.

 

 Tačiau kai kalbama apie labiausiai griaunančią ir prieštaringiausią Trumpo politiką, daugelis to, ką galima pavadinti Amerikos oligarchija, yra abejingi, skeptiški arba aršiai priešinasi.

 

 Pradėkite nuo kryžiaus žygio prieš pabudimą ir D.E.I. – kovą, plintančią už federalinės biurokratijos ribų ir į viską (valstybės politikos formavimą, įdarbinimą universitetuose), kuriam įtakos turi federalinis finansavimas. Ar tai pagrindinis oligarchinis darbotvarkės punktas? Ne visai. Žinoma, kai kurie įmonių atstovai buvo pavargę nuo aktyvistų reikalavimų ir palankiai įvertino poslinkį į dešinę. Tačiau prieš sukilimus, prasidėjusius su politikais, tokiais, kaip Ronas DeSantis, ir aktyvistais, tokiais, kaip Christopheris Rufo, įmonių oligarchija buvo Didžiojo pabudimo sąjungininkė arba agentė, arba priimdama naujus progresyvizmo apribojimus, kaip už verslo kainą, arba aktyviai skatindama D.E.I., kaip vadybinę ir komercinę strategiją.

 

 Kitaip tariant, kapitalas yra lankstus. Priklausomai nuo vyraujančių vėjų, jis gali būti pažadintas arba nežadinamas ir vėl prisitaikys, jei anti-D.E.I. sentimentas išnyksta.

 

 Tada apsvarstykite vadinamąjį Musko vyriausybės efektyvumo departamentą, kurio pašėlęs siekis yra sumažinti vyriausybinių agentūrų sutartis, dotacijas ir darbuotojų skaičių. Ar tai oligarchija? Be abejo, kai kurios korporacijos yra pasirengusios užpildyti erdves, kurias paliko viešasis sektorius. Tačiau visas Amerikos įmonių sektorius yra labai apimtas vyriausybinių sutarčių, daug investuodamas į viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, yra pripratęs prie jaukių lobistinių santykių ir trokšta pasinaudoti, vyriausybės teikiamomis, galimybėmis.

 

 Taigi įmonės neinvestuoja didelių investicijų į atsitiktinių federalinių agentūrų darbuotojų skaičiaus mažinimą, be to, įmonės nerimauja dėl to, ką DOGE gali reikšti tam tikroms privataus sektoriaus galioms, kurios metastazavo visame Vašingtone.

 

 Ir net su pačiu Musku, pirmuoju oligarchu: nepaisant visų būdų, kaip jis galėjo panaudoti savo prieigą prie sistemos, jo kryžiaus žygis tiesioginis poveikis buvo pažeista Tesla, svarbiausia jo įmonė, ir gerokai sumažinta jo (taip, vis dar pasaulinio masto) grynoji vertė. (Rizika jo pozicijai, jei ir kai respublikonai praras valdžią, yra dar didesnė.) Taigi turėtume žiūrėti į jį bent šiek tiek rimtai, kai jis kalba, kaip tikras tikintysis libertaras ar apie skolų krizę; jis skiria savo grynąją vertę šioms idėjoms, o ne tik naudoja jėgą, kad padidintų savo turtą.

 

 Galiausiai, populistinės idėjos, o ne oligarchinis savanaudiškumas, akivaizdžiai yra labiausiai rizikingo D. Trumpo žingsnio – didžiojo tarifų eksperimento – motyvuojantis veiksnys. Žinoma, kai kur yra magnatas, kuris turi naudos iš protekcionizmo, tačiau apibendrinimas vis tiek galioja: kalbant apie Amerikos ekonomikos valdovus, niekas to nenori.

 

 Žmonės, kurie to nori, yra dešinioji neoliberalizmo kritikų, paveikusių Bideno administraciją, versija: pašaliniai intelektualai ir nesutinkantys oficialūs atstovai, kurie laiko save žemesnio masto rinkėjų, kuriems blogai tarnauja globalizuota sistema, skirta investuotojams, korporacijoms ir milijardieriams, šalininkais. Yra įvairių būdų, kaip Trumpui nepavyko įvykdyti populistinių pažadų, tačiau naujos prekybos tvarkos vizija yra populizmas savo tikriausia forma; jis atmeta akademinių ekspertų ir aukštesnės klasės sutarimą ir žada ilgalaikę naudą dirbančiam žmogui mainais į trumpalaikį skausmą turtingiems investuotojams.

 

 Iš tikrųjų jo negalima nuosekliai atakuoti pagal Sanderso ar bet kurio kairiojo sparno demokrato palankumą. Tai nėra dovana didžiausiems Trumpo aukotojams. (Jie to nekenčia.) Volstryto žaidėjams tai nėra lengvas dalykas. (Jie tam prieštarauja.) Tai ne neoliberalaus kapitalizmo sustiprėjimas, o jo prielaidų atmetimas.

 

 Vietoj to, galimybė, kurią ji siūlo demokratams, kaip ir galimybė, kurią Bideno postneoliberalizmo bandymas pasiūlė respublikonams, priklauso nuo to faktinio ekonominio poveikio. Ateitis, kurioje ekonomika stringa, net ir Muskui sumažinus lėšas, kyla konfliktų su populiariomis valstybės programomis, - tas siūlo demokratams aiškiausią kelią atgal į valdžią. Bet jie nevadovauja revoliucijai prieš oligarchiją; jie žada atkurti oligarchijos valdžią.“ [1]

1.  It’s About Ideology, Not Oligarchy: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 22, 2025.

Trump - It’s About Ideology, Not Oligarchy

 

"The Democrats, casting about for an anti-Trump narrative, have found a word: “oligarchy.” It was part of Joe Biden’s farewell address; it’s central to Senator Bernie Sanders’s barnstorming; it shows up in the advice given by ex-Obama hands. It aspires to fold together President Trump’s self-enrichment, Elon Musk’s outsize influence, the image of Silicon Valley big shots at the inauguration with a familiar Democratic criticism of the G.O.P. as the party of the superrich.

I don’t want to pass premature judgment on its rhetorical effectiveness. But as a narrative for actually understanding the second Trump administration, the language of “oligarchy” obscures more than it reveals. It suggests a vision of Trumpism in which billionaires and big corporations are calling the shots. And certainly, the promise of some familiar Republican agenda items — like deregulation and business tax cuts — fits that script.

But where Trump’s most disruptive and controversial policies are concerned, much of what one might call the American oligarchy is indifferent, skeptical or fiercely opposed.

Start with the crusade against wokeness and D.E.I., a fight spreading beyond the federal bureaucracy to everything (state policymaking, university hiring) influenced by federal funding. Is this a central oligarchic agenda item? Not exactly. Sure, some corporate honchos were weary of activist demands and welcomed the rightward shift. But before the revolts that began with politicians like Ron DeSantis and activists like Christopher Rufo, the corporate oligarchy was an ally or agent of the Great Awokening, either accepting new progressivism’s strictures as the price of doing business or actively encouraging D.E.I. as both a managerial and a commercial strategy.

Capital, in other words, is flexible. It can be woke or unwoke, depending on the prevailing winds, and it will adapt again if anti-D.E.I. sentiment goes away.

Next, consider Musk’s so-called Department of Government Efficiency, with its frantic quest to slash contracts, grants and head counts at government agencies. Is this oligarchy? No doubt some corporations stand ready to fill spaces left open by the public-sector retreat. But the American corporate sector as a whole is deeply enmeshed with governmental contracting, heavily invested in public-private partnerships, accustomed to cozy lobbying relationships and eager to take advantage of government largess.

So there is no deep corporate investment in reducing head count at random federal agencies, and there is plenty of corporate angst about what DOGE might mean for the specific kinds of private-sector power that have metastasized all around Washington.

And even with Musk himself, the first oligarch: For all the ways he might use his access to game the system, the immediate effect of his crusade has been to undermine Tesla, his most important company, and substantially diminish his (yes, still world-beating) net worth. (The risks to his position if and when Republicans lose power are even more considerable.) So we should take him at least somewhat seriously when he talks like a libertarian or debt-crisis true believer; he’s putting his net worth in the service of those ideas rather than just leveraging power to increase his wealth.

Finally, populist ideas rather than oligarchic self-interest are clearly the motivating factor behind Trump’s highest-risk move, the great tariff experiment. Of course, there is a tycoon who stands to benefit from protectionism out there somewhere, but the generalization still holds: When it comes to the lords of the American economy, nobody wants this.

The people who do want it are the right’s version of the critics of neoliberalism who influenced Biden’s administration: outsider intellectuals and dissenting members of officialdom who see themselves as champions of downscale constituencies ill served by a globalized system designed to benefit investors, corporations and billionaires. There are all kinds of ways in which Trump has failed to follow through on populist promises, but the vision of a new trade order is populism in its truest form; it rejects a consensus shared by academic experts and the upper class, and it promises long-term benefits for the working man in exchange for short-term pain for rich investors.

As such, it can’t really be attacked coherently along the lines favored by Sanders or any left-wing Democrat. It’s not a giveaway to Trump’s biggest donors. (They hate it.) It’s not a sop to the Wall Street players. (They’re against it.) It’s not an intensification of neoliberal capitalism but a rejection of its premises.

Instead, the opportunity it offers Democrats, like the opportunity that Biden’s attempt at postneoliberalism offered Republicans, is contingent on its actual economic effects. A future where the economy sputters even as Muskian cuts lead to foul-ups with popular government programs offers Democrats the clearest path back to power. But they won’t be leading a revolution against the oligarchy; they’ll be promising a restoration." [1]

1.  It’s About Ideology, Not Oligarchy: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 22, 2025.

 

Karo laivas parodo, kodėl Kinija meta iššūkį JAV kariniam jūrų laivynui --- Dėl kariškių vykdomų dizaino pakeitimų gausumo „Constellation“ gamyba vėluoja daug metų ir milijonais viršijo biudžetą

 

 „Kai Viskonsino laivų statykla laimėjo sutartį dėl naujos klasės karinio jūrų laivyno fregatos 2020 m., šis projektas turėjo išspręsti gėdingą tikrovę: JAV dabar nėra pasaulinio lygio karo laivų statybos.

 

 Tikimasi, kad „USS Constellation“, aprūpintas aukštųjų technologijų ginkluote, padedančia apsaugoti nuo priešo povandeninių laivų, raketų ir bepiločių orlaivių, atvirame vandenyne bus paruoštas 2026 m. Taip buvo todėl, kad JAV pasirinko patikrintą italų laivų statytojo „Fincantieri“ dizainą, siekdamos pagreitinti procesą.

 

 Tada karinis jūrų laivynas pradėjo dirbti.

 

 Korpusas buvo pailgintas 24 pėdomis, kad tilptų didesni generatoriai, ir iš dalies perkonfigūruotas, nes konstrukcija buvo pagrįsta palyginti palankiomis Viduržemio jūros sąlygomis, o sraigtas buvo pakeistas, siekiant geresnių akustinių savybių, be kitų daug laiko reikalaujančių koregavimų.

 

 Poveikis: kaip ir beveik visi kiti JAV karinio jūrų laivyno laivai, „Constellation“ jau daug metų atsilieka nuo grafiko ir milijonais viršija biudžetą.

 

 Fizinės statybos prasidėjo 2022 m. viduryje, o po daugiau, nei 2 1/2 metų, projektas baigtas tik 10 %, pasak žmogaus, susipažinusio su laiko juosta.

 

 Esant tokiam tempui, įskaitant dvejų metų projektavimo laiką iki statybos pradžios, laivas bus baigtas iš viso per devynerius metus – maždaug dvigubai ilgiau, nei prireikė Italijos laivų statyklai pastatyti laivus, kurių pagrindu jis yra. Numatoma, kad „Constellation“, pirmasis iš maždaug 20, bus pastatytas, kainuos mažiausiai 600 mln. dolerių daugiau, nei pradinis 1,3 mlrd.

 

 Lėta „Constellation“ gamyba ir papildomos išlaidos padeda paaiškinti, kodėl beveik niekas nenori pirkti naujų amerikiečių karo laivų, net jei sąjungininkai reikalauja JAV naikintuvų ir kitų ginklų.

 

 Besivystanti JAV problema virto opi, nes pasaulio tvarka keičiasi, o Pentagonas ruošiasi galimam konfliktui Azijoje, kurio, ekspertų nuomone, didžioji dalis bus kovojama jūrose.

 

 Šis klausimas ypač aktualus prezidentui Trumpui, kuris stengiasi išspręsti šią problemą, net jei jo taikomi plieno ir aliuminio importo tarifai, greičiausiai, padidintų vietinės gamybos metalų, kuriuos naudoja laivų statytojai, sąnaudas.

 

 Trumpas šį mėnesį savo kalboje Kongresui sakė, kad jo administracija nori sukurti naują Laivų statybos biurą, kurio tikslas būtų pagaminti daugiau tiek komercinių, tiek karinių laivų. Administracija taip pat rengia vykdomąjį įsakymą, kuriuo siekiama atgaivinti JAV laivų statybą ir sumažinti Kinijos dominavimą pramonėje.

 

 Kinija prieš daugelį metų šuoliu aplenkė Ameriką, gamindama laivynus greičiau ir už mažiau pinigų. Pasak nepriklausomo gynybos analitiko Tomo Shugarto, 2014–2023 m. Kinijos laivynas paleido 157 laivus, o JAV – 67. Kinijos laivynas dabar yra didžiausias pasaulyje, nors JAV karinis jūrų laivynas teigia, kad jos laivų kokybė vis dar geresnė.

 

 Daugelis šalių greičiau stato. Remiantis „Wall Street Journal“ analize, iš 20 skirtingų fregatų, kurios neseniai buvo pagamintos arba netrukus bus baigtos 10 skirtingų šalių, visos, išskyrus vieną, buvo arba bus pagamintos per trumpesnį laiką, nei JAV.

 

 Fregatos yra vidutinio dydžio karo laivai, naudojami povandeniniam karui ir didesnių laivų lydėjimui, be kitų užduočių.

 

 JAV naikintojų, didesnių, sunkiai ginkluotų, karo laivų, statyba taip pat vyksta lėčiau, nei kitose šalyse.

 

 „Kiekvienas laivų statybos delsimas, kiekvienas neatliktas techninės priežiūros darbas ir kiekvienas neefektyvumas mūsų priešams atveria kelią iššūkiui mūsų [karinio jūrų laivyno] dominavimui“, – praėjusį mėnesį Senato Ginkluotųjų tarnybų komitete sakė Johnas Phelanas, Trumpo kandidatas į karinio jūrų laivyno sekretorių.

 

 „Fincantieri“ dukterinė įmonė Amerikoje, kuriai priklauso Viskonsino laivų statykla, neseniai pertvarkė keletą aukštų pareigų JAV, įskaitant jos generalinį direktorių. Laimėjusi „Constellation“ sutartį, bendrovė pareiškė, kad investuos daugiau nei 350 mln. dolerių įrangos Viskonsino laivų modernizavimui.

 

 Laivų statybos departamento Naval Sea Systems Command atstovė sakė, kad beveik visi Constellation pakeitimai įvyko projektuojant, o ne statant. „Bet kokie pakeitimai, atlikti projektavimo etape, buvo skirti padidinti JAV karinio jūrų laivyno operacijoms skirtos fregatos mirtingumą, išgyvenamumą ir laivyno bendrumą“, – sakė ji. Departamentas teigė, kad „Constellation“ statybos tempas buvo sąmoningai valdomas, siekiant užtikrinti sklandžią gamybą ir ilgalaikę kokybę.

 

 Pramonė susiduria su daugybe iššūkių, įskaitant dideles plieno sąnaudas, kurios gali dar padidėti, vykstant prekybos karui. JAV taip pat trūksta komercinės laivų statybos pramonės, o tai reiškia, kad kariniai laivai negali dalytis komponentų, žaliavų ar darbuotojų tiekimo grandinėmis.

 

 Laivų statyklos taip pat kovoja su senstančia įranga, kartais iki Antrojo pasaulinio karo, ir darbo jėgos  trūkumas, ypač kvalifikuotų amatų srityje, kurį apsunkina beveik visiškas užsienio darbuotojų draudimas karinių laivų statybai, kurio nėra daugelyje kitų šalių.

 

 Dar blogiau yra tai, kad Pentagonas yra linkęs kištis į projektus.

 

 Pasak Erico Labso, Kongreso biudžeto biuro karinių jūrų pajėgų ir ginklų vyresniojo analitiko, karinis jūrų laivynas padarė tiek daug pakeitimų Constellation, kad laivas, turėjęs dalytis 85 % savo pirminės italų laivo konstrukcijos, dabar turi tik 15 % bendro.

 

 „Kartais turime nepasotinamą pajėgumų poreikį... mums sunku pasakyti „stop“, – šį mėnesį vykusiame Kongreso posėdyje sakė Karinio jūrų laivyno tyrimų, plėtros ir įsigijimų sekretoriaus padėjėjo civilinis pavaduotojas Brettas Seidle'as.

 

 Pats Trumpas pasvėrė, ko nori laivuose, ypač dėl jų išvaizdos. Pirmosios administracijos metu jis į Ovalųjį kabinetą pasikvietė tuometį karinio jūrų laivyno sekretorių Richardą Spencerį. Spenceris parodė Trumpui keletą įvairių karinio jūrų laivyno laivų, įskaitant lėktuvnešius, fregatas ir naikintojus, nuotraukas.

 

 Pasak žmonių, susipažinusių su epizodu, Trumpas peržiūrėjo nuotraukas, kurios atsidūrė ant grindų ir apgailestavo dėl laivų bjaurumo. Tada Spenceris jam parodė kelių kitų fregatų nuotraukas, o D. Trumpas žavėjosi kai kuriomis Rusijai priklausančiomis. Tačiau jo žvilgsnį patraukė ilgas margutis USS New Jersey, kurio dideli ginklai, nors ir įspūdingi, dabar jau pasenę. — Ten! Trumpas sakė ir nurodė laivo, kuris buvo pastatytas Antrojo pasaulinio karo metu ir tarnavo Vietnamo karo metu, nuotrauką. „Kodėl mes negalime pastatyti, taip atrodančių, laivų?

 

 Baltųjų rūmų pareigūnas sakė, kad epizodo aprašymas nebuvo tikslus.

 

 Karinio jūrų laivyno tikslas yra padidinti kovinių laivų skaičių nuo 295 šiandien iki 390 iki 2054 m. Atsižvelgiant į laivus, kurie per tą laiką bus išjungti, JAV laivų statyklos turėtų pagaminti daug daugiau, nei per pastaruosius 10 metų, teigiama sausio mėnesio CBO pranešime. Kai kurie skaičiavimai rodo, kad JAV reikia apytikriai padvigubinti gamybos tempą. CBO prognozuoja, kad per ateinančius 30 metų laivų statyba kainuos apie 40 mlrd. dolerių.

 

 JAV naikintuvai ir kai kurios raketų sistemos, kurios taip pat kenčia nuo didelių sąnaudų ir vėlavimų, nesusiduria su tokia pačia tarptautine konkurencija, kokia susiduria JAV laivų statytojai. Dėl to „Lockheed Martin“ F-35 tapo paklausiausiu pasaulyje naikintuvu, o priešraketinės gynybos sistema „Patriot“, be kitos JAV ginkluotės, turi daugiametę užsienio užsakymų knygą.

 

 Tačiau naujai pastatyti amerikiečių laivai, parduodami užsienyje, labai retai įveikia konkurentus iš Europos ir Pietų Korėjos.

 

 „Amerikos laivai yra baisūs karo ginklai... bet juos brangu statyti, taip pat brangu eksploatuoti“, – sakė buvęs Didžiosios Britanijos karališkojo laivyno viceadmirolas Jeremy Kydas, kuris vadovauja JAV laivams bendrose pratybose.

 

 Trumpas nepaskelbė išsamios informacijos apie tai, ką darys Laivų statybos biuras, išskyrus mokesčių lengvatų taikymą JAV gamintojams. Planuojamo vykdomojo įsakymo projekte, kuris nebuvo išleistas, buvo įtraukta 18 siūlomų priemonių, pradedant nuo mokesčių už Kinijos pastatytus laivus, įplaukiančius į JAV, didinimo ir investicijų į vietinę laivų statybą, baigiant atlyginimų kėlimu branduolinių laivų statyklų darbuotojams.

 

 Nepaisant vėlavimo, Seidle gynė karinį jūrų laivyną ir JAV laivų statytojus. „JAV laivų statytojai ir toliau gamina aukščiausios kokybės, saugiausius ir pažangiausius karo laivus pasaulyje“, – sakė jis.

 

 Iš kelių šalių, galinčių pagaminti lėktuvnešius, JAV yra daug didesni ir varomi branduoline energija. Didžioji dalis ginklų ir technologijų vis dar pirmauja pasaulyje.

 

 Tačiau JAV karinio jūrų laivyno laivų statyba atsiliko pagal kai kuriuos pagrindinius rodiklius. Pasak CBO, 2000-aisiais atakos povandeniniams laivams, kurių statyba užtrukdavo šešerius metus, dabar reikia devynių, o lėktuvnešiams, kuriems anksčiau užtrukdavo aštuoneris metus, dabar reikia 11.

 

 Pentagonas išleido apie 2,6 milijardo JAV dolerių, kad sukurtų kiekvieną branduolinį povandeninį laivą, paleistą 2010–2021 m.. Tuo pat metu Didžioji Britanija kūrė panašią versiją už mažiau, nei 2 milijardus dolerių. Tarp priežasčių: JAV povandeniniai laivai buvo gaminami atskiromis sekcijomis skirtingų kompanijų laivų statyklose, o paskui baržomis velkami maždaug 500 mylių atstumu, o britų povandeniniai laivai buvo gaminami vienoje vietoje.

 

 JAV karinio jūrų laivyno standartai skiriasi nuo užsienio karinių jūrų pajėgų, dažnai griežtesnių, nes jie siekia, kad laivai būtų „išgyvenamesni“, kai juos nukentėjo ginklai ar pakenkė blogas oras. Viename pavyzdyje daugumoje karinių jūrų pajėgų laivų yra keli generatoriai, išdėstyti skirtingose laivo vietose, todėl jei vienas sugenda, įranga vis tiek gali veikti. Tačiau JAV karinis jūrų laivynas paprastai nori, kad generatorius ir jo skirstomasis skydas būtų kartu, pasak su šiuo klausimu susipažinusio asmens. Manoma, kad, kadangi vienas be kito yra nenaudingas, juos atskyrus gaunami du taikiniai, didinant tikimybę, kad į vieną dalį pataikys ir abi taps nenaudingomis. Taigi, generatoriai ir skirstomieji skydai yra atskiri Italijos fregatose, tačiau buvo išdėstyti kartu Constellation, todėl mašinų skyriai buvo pertvarkyti, kad tilptų įranga, sakė asmuo.

 

 Naval Sea Systems Command teigė, kad generatorių ir skirstomųjų skydų išdėstymas kartu nėra bendras reikalavimas visiems laivams, bet yra pagrįstas eksploataciniais reikalavimais, be kitų veiksnių.

 

 Remiantis Vyriausybės atskaitomybės biuro ataskaita, Fincantieri ir karinis jūrų laivynas pradėjo statyti laivą 2022 m. rugpjūčio mėn., kol dar nebuvo baigtas jo projektas. Tobulėjant statybai, atsirado daugiau pakeitimų.

 

Pareigūnai tvirtino, kad kompiuterines sistemas, kontroliuojančias ryšius, ginklus ir kitas funkcijas, reikia labiau aušinti. Tai reiškė geresnę ventiliaciją ir didesnius šaldymo siurblius.

 

 Dėl bendrų pokyčių laivas priaugo svorio iki 10% daugiau, nei buvo planuota. Tai reiškia, kad „Constellation“ bus lėtesnis, nei originalus laivo dizainas, jau naudojamas Prancūzijos ir Italijos laivynuose.

 

 Pasak žmonių, susipažinusių su šiuo klausimu, karinis jūrų laivynas ir „Fincantieri“ vis dar baigia svarbius projektavimo dokumentus, kuriuose pateikiama informacija apie 3D modeliavimą, reikalingą laivui pastatyti. Tačiau karinio jūrų laivyno sekretorius 2022 m. Kongresui patvirtino, kad pagrindinis ir funkcinis dizainas buvo baigtas, remiantis Kongreso įrašu.

 

 Kai kurios laivų statyklos teigė, kad karinis jūrų laivynas gali būti pernelyg biurokratiškas ir kad komitetas priima per daug sprendimų. Jos skundžiasi, kad JAV pareigūnai vangiai tvirtina naują įrangą.

 

 Constellation srityje dėl kelių karinio jūrų laivyno peržiūrų, skirtų techniniams reikalavimams patvirtinti, statybos labai sulėtėjo, sakė GAO direktorė Shelby Oakley. Viename pavyzdyje Fincantieri turėjo atsakyti į daugiau, nei 170, kritinių karinio jūrų laivyno komentarų dėl vieno – iš šimtų – kariuomenės patikrintų patvirtinamųjų dokumentų.

 

 „Karinis jūrų laivynas nulupo svogūną ir suprato, kaip toli konstrukcija neatitiko karinio jūrų laivyno standartų, ir turėjo padaryti strateginę pauzę, kad pabandytų sutaisyti laivą“, – sakė Oakley.

 

 Karinis jūrų laivynas skundžiasi, kad JAV laivų statyklos nepakankamai investuoja į personalą ir įrangą.

 

 „McKinsey“ analitikai neseniai paskelbtoje JAV laivų statyklų ataskaitoje aptiko dešimtmečių senumo įrangą, įskaitant metalo liejimo mašinas, kranus ir transportavimo sistemas, kai kurios iš jų primena laikus prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ataskaitoje teigiama, kad sugedo įranga, todėl sutartys vėlavo. Kai kuriais atvejais atsarginės dalys turėjo būti gaminamos nuo nulio, nes jų nebebuvo galima įsigyti.

 

 Kai kurie laivų statybos vadovai teigė, kad Europos laivyno statyklos paprastai turi modernesnę įrangą, nei Amerikos.

 

 Kai kurios investicijos pagerino padėtį. Vadinamojoje „Fincantieri“ Viskonsino statyklos skydų linijoje, kur pagrindinės laivų dalys yra sujungtos kartu, suvirintojai-robotai reiškia, kad dabar dirba šeši darbuotojai, o anksčiau reikėjo 24.

 

 Tai svarbu, nes JAV pramonėje trūksta patyrusių vyresnio amžiaus laivų statyklų darbuotojų, turinčių sudėtingiems gaminiams reikalingų įgūdžių. Trečdalis darbuotojų Fincantieri JAV laivų statykloje yra vyresni, nei 50 metų, palyginti su beveik 40 % Italijoje. Praėjusiais metais karinis jūrų laivynas apkaltino nepatyrusius naujus suvirintojus Huntington Ingalls Industries laivų statykloje Virdžinijoje dėl netinkamosuvirinimo. " [1]

 

1. A Warship Shows Why China Is Challenging the U.S. Navy --- Blizzard of design changes by military have put production of Constellation years behind schedule and millions over budget. MacDonald, Alistair; Lubold, Gordon.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 Mar 2025: A1.