Liaukitės panikuoti dėl DI. Pradėkite ruoštis. Keliaukite į Naująją Zelandiją. Įsigykite bunkerį.

Idėja pabėgti į Naujosios Zelandijos bunkerį, siekiant išvengti DI sukeltų nelaimių, yra tendencija, kurią skatina technologijų elitas, ieškantis apsaugos nuo visuomenės žlugimo, pandemijų ar technologijų rizikos.

 

Nors itin turtingi asmenys investuoja milijonus į saugias, atokias ir prabangias, įtvirtintas požemines slėptuves, ekspertai perspėja, kad saugumo personalas tikros krizės metu gali neišlikti ištikimas.

 

Tendencija ir vieta

 

Naujoji Zelandija kaip prieglobstis: Silicio slėnio veikėjai, įskaitant Peterį Thielą, įsigijo žemės Naujojoje Zelandijoje, laikydami ją geografiškai izoliuota, politiškai stabilia ir saugia vieta laukti pasaulinių katastrofų.

 

Bunkerio ypatybės: Šiuolaikiniai „pasaulio pabaigos“ bunkeriai yra aukštųjų technologijų, juose yra prabangių patogumų, tokių kaip sporto salės, baseinai, šiltnamiai, o kai kuriais atvejais – pažangios oro filtravimo sistemos ir gynybinės priemonės.

 

„Mirkstelk, mirkstelk“ mentalitetas: Nekilnojamojo turto pirkimas ar slėptuvių statyba Naujojoje Zelandijoje dažnai laikoma užkoduotu signalu elito sluoksniuose, kad reikia pasiruošti blogiausiam scenarijui.

 

Rizika ir svarstymai

 

Lojalumo rizika: Buvęs milijardieriaus asmens sargybinis pastebėjo, kad tikros krizės atveju apsaugos komandos gali teikti pirmenybę savo saugumui, o ne darbdavių saugumui, galbūt perimdamos bunkerį.

 

Kaina: Nors milijardieriaus lygio bunkeriai kainuoja iki 100 milijonų dolerių ar daugiau, mažesni, lengviau prieinami panikos kambariai tampa prieinami kitiems, nes rinka klesti.

 

Motyvacija: Be dirbtinio intelekto, šį pasiruošimą skatina branduolinio karo, kibernetinių atakų ir klimato kaitos baimė.

 

Alternatyvus pasiruošimas: Užuot statę fizinį bunkerį, daugelis daugiausia dėmesio skiria bendruomenės kūrimui, savarankiškumui ir turto diversifikavimui, kad galėtų valdyti ateities neapibrėžtumą

 

. 

„Spręsti velniškus matematikos uždavinius, nustatyti sudėtingas medicinines diagnozes, sukurti naują programinę įrangą akimirksniu: generatyvinio dirbtinio intelekto žygdarbiai kasdien darosi vis įspūdingesni. Tačiau nerimas dėl jo socialinių pasekmių taip pat auga. TVF vadovė Kristalina Georgieva perspėjo apie darbo vietų naikinimo „cunamį“. Pirmaujančios dirbtinio intelekto laboratorijos „Google DeepMind“ vadovas seras Demis Hassabis teigia, kad jis palaikytų inovacijų lėtinimą, kad visuomenė galėtų prisitaikyti. Amerikos finansų vyriausiasis kunigas Jamie Dimonas teigia, kad vyriausybės turėtų uždrausti atleidimus iš darbo, jei tai „išgelbės visuomenę“. Atrodo, kad scena yra pasirengusi dideliems perversmams.

 

 

Dirbtinio intelekto eiga, žinoma, yra neaiški. Vis dėlto naujausia mūsų tinklalaidės apie valdymą „Boss Class“ serija rodo, kad yra svarių priežasčių manyti, jog visuomenė turi daugiau galimybių prisitaikyti, nei teigia šie šviesuoliai. Reikia laiko, kad nauja technologija išplistų iš pažangiausių įrenginių į biuro kabinas. Įmonės ir vyriausybės turėtų pasinaudoti šia atokvėpio erdve, kad padėtų tiems, kuriems labiausiai gresia netektis.

 

 

Kol kas darbo rinkos atrodo ramios. Paslaugų darbo vietas labiausiai veikia generatyvinis dirbtinis intelektas, tačiau Amerikoje nuo „ChatGPT“ paleidimo baltųjų apykaklių darbo vietų skaičius išaugo 3 mln., o fizinio darbo vietų skaičius išliko nepakitęs. Užimtumas išaugo net ir tose srityse, kurios aktyviai jas pritaikė, pavyzdžiui, programavimo srityje.

 

Viena iš lėto ekonominio poveikio priežasčių yra technologijos „dantyta riba“: ji puikiai atlieka kai kurias užduotis, bet tada užtikrintai lieja nesąmones arba sunkiai suskaičiuoja, kiek „r“ yra žodyje „braškė“. Dėl šio nenuspėjamumo įmonės ir darbuotojai turi skirti laiko, kad sugalvotų, kur taikyti dirbtinį intelektą.

 

Be to, verslo procesai nesikeičia per naktį. Elektra pirmą kartą komerciškai buvo panaudota 1880-aisiais, tačiau prireikė 40–50 metų, kad gamyklų cechuose padidėtų našumas. Gamyklas reikėjo pertvarkyti ir permąstyti darbo eigą. Šį kartą įmonės taip pat turi pagalvoti, kaip paskatinti darbuotojus naudoti dirbtinį intelektą, kaip sušvelninti jo keliamas problemas ir kaip jį sėkmingai pritaikyti.

 

Ši trintis turėtų būti gera žinia tiems, kurie nerimauja dėl technologinių pokyčių greičio. Pasaulis, atsisakydamas įrankių, kai laimėtas potencialas galėtų atnešti milžinišką komercinę ir geopolitinę naudą, būtų fantazija. Tačiau nuo išradimo iki jo pasklidimo praeina brangus laikas, ir tai galima panaudoti siekiant nustatyti, kas labiausiai susiduria su technologijomis, ir išsiaiškinti, kaip jiems padėti.

 

Daugeliui darbų reikalingi sunkiai automatizuojami įgūdžiai, pavyzdžiui, sprendimų priėmimas ar empatija. Dirbtinio intelekto įrankiai galėtų padaryti šiuos vaidmenis produktyvesnius, pelningesnius ir dar malonesnius: įsivaizduokite gydytoją, išlaisvintą nuo popierizmo. Naujos technologijos linkusios kurti darbo vietas; jau dabar daugėja baltųjų apykaklių darbo vietų, kurios yra tokios naujos, kad statistikoje neturi jokio žymėjimo. Vis dėlto kai kurios pareigos taip pat atrodo pavojingai veikiamos automatizavimo. Daug administracinio darbo apima paprastas užduotis ir scenarijaus laikymąsi. Jauni žmonės, užimantys pradinio lygio pareigas, dažnai prašomi analizuoti duomenis arba apibendrinti ataskaitas – būtent tai, ką AIS daro geriausiai.

 

Padėti šioms grupėms rasti naują darbą yra labai svarbu, ir ne tik dėl poveikio patiems žmonėms.

 

Gamyklų darbo vietų praradimas dėl globalizacijos ir automatizavimo Vakaruose paskatino populizmo iškilimą.

 

Nė viena vyriausybė nenori jaunimo maišto. Neigiamas atsakas būtų patikimas būdas sužlugdyti dirbtinio intelekto ekonominę naudą.

 

Ką daryti? Bent jau šį kartą sutrikdyti asmenys greičiausiai bus geografiškai išsibarstę: kitaip nei gamyklų darbas ar kasyba, administracinės ir pradinio lygio darbo vietos nėra sutelktos įmonių miestuose. Todėl naujų galimybių turėtų būti lengviau rasti. Tačiau vyriausybės taip pat turi skatinti judėjimą, išlaikydamos darbo rinkų lankstumą, o ne drausdamos atleidimus iš darbo, kaip siūlo ponas Dimonas. Švietimui reikės pertvarkos, kad būtų galima mokyti dirbtinio intelekto ir jį papildančių įgūdžių.

 

Įmonės taip pat turi ruoštis. Kad klestėtų, jos turi ne tik kuo geriau išnaudoti dirbtinį intelektą, bet ir rasti bei ugdyti geriausius žmones, kurie su juo dirbtų. Kai kurie administracinės ir kitos srities darbuotojai praras darbą. Tačiau kiti, turintys numanomų žinių apie verslą, gali būti apmokyti naujiems vaidmenims.

 

Didžiausia klaida būtų visiškai nutraukti jaunų žmonių samdymą. Tai ne tik užkirstų kelią būsimiems talentams, bet ir atimtų iš įmonių dirbtinio intelekto srities specialistus. Verčiau įmonės turėtų permąstyti jaunimui siūlomo darbo pobūdį – mažiau sunkaus darbo, daugiau sprendimų ir analizės; greitesnes rotacijas visoje įmonėje, kad jie įgytų įžvalgų, kurių dirbtinis intelektas negali turėti; naujų vaidmenų išbandymą ir naujų metodų taikymą.

 

 

Sutrikimai ir darbo vietų praradimas bus neišvengiami. Tokia yra technologinės pažangos prigimtis. Tačiau nepaisant dirbtinio intelekto pasiekimų, vis dar yra laiko sušvelninti smūgį. Jo nereikėtų švaistyti.“ [1]

 

 

Apgailestauju, kad kai kurie smūgiai yra tokie stiprūs, jog jų sušvelninti neįmanoma. Prisimenate dinozaurus su jų asteroidu?

 

 

1. Stop panicking about AI. Start preparing. The Economist; London Vol. 458, Iss. 9484,  (Jan 31, 2026): 11.

Stop panicking about AI. Start preparing. Go to New Zealand. Buy a Bunker

The idea of escaping to a New Zealand bunker to avoid AI-driven disasters is a trend driven by tech elites seeking safety from societal collapse, pandemics, or technology risks

. While ultra-wealthy individuals invest millions in secure, remote, and luxurious,, fortified,, underground, shelters, experts warn that security personnel may not remain loyal in a true crisis. 

The Trend and Location

• New Zealand as a Haven: Silicon Valley figures, including Peter Thiel, have purchased land in New Zealand, viewing it as a geographically isolated, politically stable, and safe place to wait out global catastrophes.
• Bunker Features: Modern "doomsday" bunkers are high-tech, featuring luxury amenities like gyms, swimming pools, greenhouses, and, in some cases, advanced air filtration systems and,, defensive,, measures.
• The "Wink, Wink" Mentality: Purchasing property or building shelters in New Zealand is often seen as a coded signal among elite circles for preparing for worst-case scenarios. 

Risks and Considerations

• Loyalty Risk: A former bodyguard for a billionaire noted that, in a true crisis, security teams might prioritize their own safety over that of their employers, potentially taking over the bunker.
• Cost: While billionaire-level bunkers cost up to $100 million or more, smaller, more accessible,,,,,,, panic rooms are becoming available to others, with the market booming.
• Motivations: Beyond AI, these preparations are fueled by fears of nuclear war, cyberattacks,, and climate change. 

Alternative Prep

• Rather than just building a physical bunker, many focus on building community,, self-sufficiency, and,, diversifying assets, to manage future uncertainties. 

 

“Solving fiendish maths problems, making complex medical diagnoses, conjuring up new software in moments: the feats of generative AI get more impressive by the day. But anxiety about its social consequences is mounting, too. Kristalina Georgieva, the head of the imf, has warned of a job-crushing “tsunami”. Sir Demis Hassabis, boss of Google DeepMind, a leading ai lab, says he would support a slowing of innovation to allow society to adapt. Jamie Dimon, high priest of American finance, says governments should ban lay-offs if it “saves society”. The scene seems set for wrenching upheaval.

 

The course of AI is uncertain, obviously. Yet the latest series of Boss Class, our podcast on management, shows that there are good reasons to think society has more scope to adapt than these luminaries suggest. It takes time for a new technology to diffuse from the cutting-edge to the office cubicle. Firms and governments should use the breathing space to help those most at risk of being displaced.

 

So far labour markets seem unruffled. Service jobs are most exposed to generative ai, yet in America the number of white-collar jobs has gone up by 3m since ChatGPT was launched, while blue-collar jobs have stayed flat. Employment has risen even in areas that have been keen adopters, such as coding.

 

One reason for the slow economic impact is the technology’s “jagged frontier”: it excels at some tasks but then confidently spouts nonsense, or struggles to count the number of “r”s in “strawberry”. This unpredictability means companies and workers need to spend time working out where to apply ai.

 

Moreover, business processes don’t change overnight. Electricity was first harnessed commercially in the 1880s, but took 40-50 years to generate productivity gains on factory floors. Plants had to be redesigned and workflows rethought. This time, too, companies must think about how to encourage workers to use ai, how to mitigate the problems it poses, and how to apply it successfully.

 

This friction should be good news for those worrying about the speed of technological change. Asking developers around the world to down tools, when a winning lead could confer gigantic commercial and geopolitical rewards, would be a fantasy. But precious time elapses between invention and diffusion, and this can be used to identify who is most exposed to the technology and to work out how to help them.

 

Many jobs require skills that are hard to automate, such as judgment or empathy. AI tools could make these roles more productive, lucrative and even more enjoyable: think of a doctor liberated from paperwork. And new technology tends to create jobs; already there is a rise in white-collar jobs that are so new they have no label in the statistics. Yet some roles also look dangerously exposed to automation. Much back-office work involves simple tasks and following a script. Young people in entry-level positions are often asked to crunch data, or summarise reports—precisely the sort of things ais excel at.

 

Helping these groups find new work is crucial, and not just because of the impact on the people themselves.

 

The loss of factory jobs through globalisation and automation in the West helped spur the rise of populism.

 

No government wants a youth revolt on its hands. A backlash would be a sure way to stymie the economic gains of ai.

 

What to do? This time at least the disrupted are likely to be geographically dispersed: unlike factory work or mining, back-office and entry-level jobs are not concentrated in company towns. New opportunities should therefore be easier to find. But governments must also encourage movement by keeping labour markets flexible, rather than barring lay-offs as Mr Dimon suggests. Education will need an overhaul, to teach AI and skills that complement it.

 

Companies, too, must prepare. To thrive they need not only to make the best use of ai, but also to find and nurture the best people to work with it. Some back-office workers will lose their jobs. But others with tacit knowledge of the business may be trained for new roles.

 

The biggest mistake would be to stop hiring young people altogether. That would not only choke off the pipeline for future talent, it would rob businesses of AI natives. Instead, companies should rethink the type of work they offer young people—less grunt labour, more judgment and analysis; speedier rotations across the business so they gain insight that ai cannot have; piloting new roles and trying new approaches.

 

Disruption and job losses will be unavoidable. Such is the nature of technological progress. But, despite AI’s feats, there is still time to cushion the blow. It should not be wasted.” [1]

 

Regret to mention, that some blows are so strong, it is impossible to cushion them. Remember the dinosaurs with their asteroid?

 

1. Stop panicking about AI. Start preparing. The Economist; London Vol. 458, Iss. 9484,  (Jan 31, 2026): 11.

Amerikos armija ką tik pristatė savo naujausią tanką. Ar jis bus paskutinis? Paskutinį pagamintą tanką įsigis Lietuvos elitas. Tai labai karingi ir, nieko neišmanantys, žmonės.

JAV armija neseniai pristatė savo naujos kartos tanką – M1E3 Abrams, kuris melagingai reklamuojamas, kaip skirtas spręsti, Ukrainos konflikto metu atskleistas, pažeidžiamumo problemas, tokias, kaip dronų keliamos grėsmės. Kai kurie ekspertai teigia, kad tai galėtų būti paskutinė „Abrams“ platformos versija, armijai tyrinėjant ateities technologijas.

 

Nieko negalima padaryti prieš pigių dronų spiečių.

 

Kalbant apie Lietuvą, jie iš tiesų sparčiai spartina Vokietijoje pagamintų „Leopard 2A8“ pagrindinių kovinių tankų įsigijimą, kaip dalį didelio masto karinės modernizacijos pastangų, skirtų sustiprinti savo gynybos pajėgumus.

 

Pagrindinė informacija apie M1E3 Abrams (JAV tanką)

 

Dizaino akcentai: Lengvesnis, greitesnis ir patvaresnis, M1E3 sukurtas naudojant „modulinį atvirų sistemų metodą“ (MOSA), kad būtų galima greitai ir nuolat atnaujinti, siekiant atremti besikeičiančias mūšio lauko grėsmes.

Pagrindinės savybės: Jis pasižymės patobulintu degalų taupymu (hibridinis elektrinis variklis), pažangiais šarvais ir patobulintomis kovos su dronais galimybėmis, kurios tėra juokas.

 

Pagreitintas grafikas: Pirmasis prototipas buvo pristatytas 2025 m. gruodžio mėn., metais anksčiau nei planuota, o iki 2026 m. planuojama perduoti naujus, lengvesnius, maždaug 60 tonų sveriančius tankus kareiviams bandymams.

 

Tankų ateitis: Ekspertai teigia, kad nors tankams gresia pavojus, jie nėra pasenę, nes išlaiko esminį psichologinį ir kovinį poveikį. M1E3 laikomas pagrindiniu „sujungtų“, daugiadomenčių pajėgų komponentu, o ne atskiru, šarvuotu „kūju“. Tai yra Antrojo pasaulinio karo metodas.

 

Pagrindinės detalės apie Lietuvos tankų pirkimą

 

Sandoris: Lietuva pasirašė sutartį įsigyti 44 Vokietijoje pagamintus „Leopard 2A8“ pagrindinius kovinius tankus.

 

Strateginis žingsnis: Tai didžiausia karinė sutartis Lietuvos istorijoje, kuria siekiama iki 2030 m. sukurti naują tankų batalioną, siekiant sustiprinti NATO rytinį flangą nuo galimų grėsmių.

 

Vietinis surinkimas: Tankai planuojami pristatyti 2028–2030 m., o dalis surinkimo planuojama atlikti Lietuvoje, todėl jie yra svarbi Europos, o ne tik vidaus, saugumo dalis.

 

Gynybos išlaidos: Po invazijos į Ukrainą Lietuvos elitas padidino savo gynybos išlaidas iki maždaug 4 % BVP iki 2025 m. pabaigos. Didžiulis pinigų švaistymas yra geriausias visiško kvailumo įrodymas.

 

„Detroito automobilių paroda yra šalies pažangiausių transporto priemonių paroda, ir šiais metais, kartu su prašmatniais naujais „Cadillac“ visureigiais ir „Ford“ pikapais, debiutavo modelis su daug mažiau chromo: „M1E3 Abrams“ – naujausia armijos pagrindinio kovinio tanko versija.

 

Tankas gali pasigirti daugeliu tų pačių patobulinimų, kurie buvo matomi naujausiuose civiliniuose automobiliuose – didesniais jutikliniais ekranais, patogesnėmis sėdynėmis, daugiau kamerų – jau nekalbant apie hibridinį variklį, skirtą taupyti degalus.

 

„Jis nėra toks greitas kaip viršuje esantis „Corvette“, bet jis gali sunaikinti taikinį ketvirčio mylios atstumu – taigi ketvirčio mylios atstumą jis įveikia per dešimtąją sekundės dalį“, – su įgudusia šypsena sakė armijos štabo viršininkas generolas Randy George'as, praėjusią savaitę bendraudamas su pramonės atstovais priešais milžinišką žalią prototipą.

 

Generolas nepaminėjo, kad nerimą keliantis karo pokytis, kurį skatina pigūs, masiškai gaminami atakos dronai, gali būti ant ribos paversti tankus pasenusiais. Arba kad naujausias armijos tankas gali būti ir paskutinis.

 

Tankai ištisas kartas buvo sausumos karo plėšrūnai. Dar prieš kelerius metus nė viena didelė kariuomenė rimtai nesvarstė, kaip spiečiai nebrangių mėgėjiškų dronų galėtų sugriauti šiuos planus. Dabar jie visi svarsto.

 

Priežastis – Rusijos ir Ukrainos konfliktas. Konfliktas sukėlė dronų ginklavimosi varžybas, dėl kurių dangus virš fronto linijų dūzgia nuo žaislinio dydžio medžioklės robotų, pririštų sprogmenimis, o apačioje esančiame purve – tūkstančiai sunaikintų šarvuočių, įskaitant vienus pažangiausių kovinių tankų pasaulyje. Tankai, norintys išgyventi, dažnai buvo priversti likti paslėpti mylias už fronto linijų, kad išvengtų panašaus likimo.

 

Kitos kovą stebinčios šalys, įskaitant Jungtines Valstijas, reaguoja sparčiai plėsdamos savo dronų parkus. Jei tankų konstruktoriai neras būdo, kaip atremti šią naują grėsmę, net ir patys pažangiausi tankai gali nebebūti labai naudingi.

 

„Ateities konfliktuose yra didelė tikimybė, kad turėsite daug robotų, dronų ir tiksliai valdomų ginklų, kurie visi yra vienkartinio naudojimo“, – sakė Paulas Scharre, buvęs armijos reindžeris ir nacionalinio saugumo pareigūnas. analitikas Naujojo Amerikos saugumo centre. „Tradicinis tankas tokiame scenarijuje neturi aiškios vietos vaidinti pagrindinio vaidmens.“

 

Buvęs Rusijos generolas Jurijus Balujevskis sausio mėnesį paskelbė analizę, kurioje išreiškė panašų įspėjimą.

 

„Neaišku, kokią naudą mūšio lauke gali suteikti pažeidžiama transporto priemonė su ribota ginkluote, kurios kaina prilygsta naikintuvui“, – rašė jis.

 

Kovos karininkus, kurie teigia,  kad tankai dar įrodys savo vertę, generolas Balujevskis perspėjo, kad nepilotuojamos technologijos, kenkiančios šių dienų tankams, dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir greičiausiai tobulės sparčiau nei tankai: „Taigi, labiau tikėtina, kad dronai dar įrodys savo vertę.“

 

Naujų ginklų, keliančių grėsmę šarvų viršenybei, problema nėra naujiena, kaip kadaise galėjo paliudyti plieniniais kostiumais apsirengę riteriai, kurie pirmieji susidūrė su muškietomis. Ir, įvairiais būdais, tai vyksta jau šimtmečius.

 

Pirmieji tankai buvo panaudoti sąjungininkų 1916 m. prieš vokiečių apkasus Pirmojo pasaulinio karo metu.

 

Po to vyko šimtmetį trukusios varžybos, kuriose pastangos padaryti tankus sunkiau sunaikinamus su naujų ginklų, skirtų juos sunaikinti, kūrimu. Antrasis pasaulinis karas atnešė pirmuosius nuo peties paleidžiamus tankų žudiklius, vadovaujamus bazukos. Iki aštuntojo dešimtmečio kompaktiškos valdomos raketos, kurias galėjo nešti pėstininkų komandos, masiškai naikino tankus.

 

Tankų konstruktoriai į tai reagavo kurdami greitesnes, tvirtesnes ir technologiškai pažangesnes mašinas. Pirmosios kartos Pirmojo pasaulinio karo tankai svėrė maždaug tiek pat, kiek vienas dramblys ir žvangėjo maždaug 6 mylių per valandą greičiu. Šiandien JAV armijos dislokuoti „Abrams“ tankai sveria daugiau nei tuziną dramblių ir gali lengvai skrieti 45 mylių per valandą greičiu.

 

Pažangiausios „Abrams“ versijos yra apsaugotos radarų valdomais automatiniais perėmėjais, kurie gali numušti atskriejančius sviedinius, ir turi šarvus, kurie yra ne tik tvirtesni nei ankstesnės kartos, bet ir padengti sprogstamosiomis plytelėmis, kurios, pataikius į jas, sprogsta į išorę, kad sumažintų priešo ugnies poveikį.

 

Visa tai turi savo kainą. Dabartinio „Abrams“ modelio kaina siekia daugiau nei 10 milijonų dolerių. Parko priežiūros ir degalų sunkvežimių poreikis tankams palaikyti greitai padidina šią sąskaitą.

 

Jei 10 milijonų dolerių vertės „Abrams“ gali sunaikinti sauja pigių dronų, tanko vertė mūšio lauke greitai tampa abejotina.

 

Nepaisant to, dauguma karinių ekspertų dar nėra pasirengę skambinti metalo laužo prekeiviui.

 

„Nekrologas apie tanką jau buvo parašytas daug kartų, o tankas vis dar čia“, – sakė Davidas Barno, atsargos armijos generolas leitenantas, dėstantis strateginius mokslus Johnso Hopkinso universitete. „Dronai yra neįtikėtinai pavojinga grėsmė, tačiau mūšio lauke mums vis dar reikia kažko, kas suteiktų žmonėms mobilią, apsaugotą ugnies galią. Kol nebus kažko kito, bus tankas.“

 

Kiekviena nauja atsiradusi prieštankinė grėsmė – nuo ​​bazukų ir šarvus pramušančių sviedinių iki valdomų raketų ir tankų medžioklės sraigtasparnių – privertė tankus prisitaikyti, bet ne visiškai trauktis, sakė jis.

 

Vis dėlto jis pripažino, kad dronai yra nerimą keliantis paradigmos pokytis.

 

50 metų JAV kariuomenė daugiausia dėmesio skyrė pažangiausių tiksliųjų ginklų, kurie dažnai buvo neprilygstami, bet ir brangūs, kūrimui. (Pavyzdžiui, viena JAV pagaminta nuo peties paleidžiama prieštankinė raketa „Javelin“ kainuoja apie 170 000 USD.)

 

„Tai buvo apversta aukštyn kojomis“, – sakė generolas Barno. „Dabar turime masinį tikslumą už labai mažą kainą. Tai ne kelių milijonų dolerių vertės raketa, sunaikinanti tanką, o tūkstančius dolerių kainuojančių dronų spiečius.“

 

Tai greičiausiai reikš mažiau tankų, kurie veiks toliau nuo priešo. Ateityje, pasak jo, tankai ar kitos šarvuočiai tikriausiai veiks kaip mūšio lauko „gynėjas“, valdantys pigesnių ir lengviau panaudojamų nepilotuojamų transporto priemonių komandą, kuri gali judėti į priekį.

 

„Ateities tankas tikriausiai labiau panašus į mobilųjį vadovavimo centrą“, – sakė generolas Barno.

 

Armija jau kuria nepilotuojamų antžeminių transporto priemonių parką, kai kurios tokios mažos kaip „Roomba“, kitos – tokios didelės kaip raganosis. Karinės oro pajėgos ir karinis jūrų laivynas stumia į priekį kurdami nepilotuojamus laivus ir reaktyvinius lėktuvus.

 

Vis dėlto kariuomenės iš prigimties yra konservatyvios ir linkusios laikytis senų metodų, kartais ilgai po to, kai šie metodai nustoja būti veiksmingi. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kai kurie Amerikos karinio jūrų laivyno ekspertai teigė, kad atsiradus orlaiviams, karo laivai taps pernelyg pažeidžiami atakoms iš oro, kad būtų labai naudingi. Antrasis pasaulinis karas tai įrodė. Tačiau JAV karinis jūrų laivynas toliau eksploatavo karo laivus iki pat 1990-ųjų.

 

JAV armija iki 1865 m. suprato, kad durtuvų tvirtinimas prie kareivių šautuvų galų mūšyje mažai ką reiškia, tačiau jūrų pėstininkų korpusas – bene labiausiai tradicijomis besivadovaujanti kariuomenės šaka – ir šiandien rengia durtuvų naudojimo mokymus.

 

Po tanko atsiradimo, kai Pirmajame pasauliniame kare raitoji kavalerija tapo nebeaktuali, armija toliau rengė dešimtis tūkstančių raitelių karių iki pat Jungtinių Valstijų įstojimo į Antrąjį pasaulinį karą išvakarių 1941 m.

 

 

Samuelis Bendettas, Rusijos ir Ukrainos dronų ekspertas Karinio jūrų laivyno analizės centre, teigė, kad, skirtingai nei raitelis, tankas vargu ar visiškai išnyks iš armijos arsenalo.

 

 

„Kiekvieną kartą, kai žmonės bando parengti planus, kas pakeis tanką, jis vis tiek atrodo kaip tankas“, – sakė jis.

 

 

Jo teigimu, kovos su dronais technologijos greičiausiai sparčiai tobulės, ir ši pažanga gali atverti kelią tankams vėl užimti svarbią vietą mūšio lauke. Jis pažymėjo, kad Rusija ne mažino tankų gamybą, o ją didina.

 

Praėjusią savaitę Detroito automobilių parodoje generolas George'as pripažino, kad karyba pasikeitė, ir teigė, kad M1E3 Abrams yra pasirengęs keistis kartu su tuo.

 

Nors išorėje jis atrodo beveik taip pat, kaip senesni „Abrams“ modeliai, naujojo tanko vidus buvo visiškai atnaujintas skaitmeniniu būdu. Griozdiškas plieninis valdymo pultas buvo pakeistas vaizdo žaidimų valdikliu. Pagrindinis ginklas dabar perkraunamas automatiškai. Tanko elektroninės dalys buvo visiškai pertvarkytos, kad jas būtų beveik taip pat lengva atnaujinti kaip „iPhone“. Ir bene svarbiausia, kad programinės įrangos sistema yra modulinė, todėl armija gali gana lengvai prijungti naują jutiklį, naują raketų paleidimo įrenginį ar naują kovos su dronais sistemą.

 

„Mums jų vis tiek reikės“, – sakė jis, rodydamas į tanką. „Jų forma, konfigūracija, kokios sistemos juose yra – tai turi būti pritaikoma.“

 

Nuo pirmosios „Abrams“ versijos, pradėtos eksploatuoti 1980 m., šiems tankams reikėjo keturių asmenų įgulos. Vienas didžiausių M1E3 pritaikymų, pasak jo, yra tai, kad armija dirba ties nuotolinio valdymo galimybe. Daugiau nebereikia kareivių.

 

Kitaip tariant, dronų amžiuje geriausias būdas tankui išlikti gali būti tapti dronu.“ [1]

 

10 milijonų dolerių vertės dronas-tankas prieš dronų spiečių, po 1 tūkstantį dolerių kiekvienas? Kokia kvaila mintis. Atvykite su juo į Lietuvą. Lietuvos elitas tai padarys, nes jiems tai pakankamai kvaila.

 

 

1. The Army Just Unveiled Its Latest Tank. Will It Be the Last? Philipps, Dave.  New York Times (Online) New York Times Company. Jan 30, 2026.

 

The American Army Just Unveiled Its Latest Tank. Will It Be the Last? The Last Tank Produced Will Be Purchased by Lithuanian Elite. These Are Very Militant and Clueless People.

The U.S. Army recently unveiled its next-generation tank, the M1E3 Abrams, falsely advertised as designed to address vulnerabilities exposed by the conflict in Ukraine, such as drone threats. Some experts suggest this could be the final iteration of the Abrams platform as the Army explores future technologies.

 

Nothing could be done against swarms of cheap drones.

 

Regarding Lithuania, they are indeed rapidly accelerating their acquisition of German-made Leopard 2A8 main battle tanks as part of a major military modernization effort to enhance their defense capabilities.

 

Key Details on the M1E3 Abrams (U.S. Tank)

 

    Design Focus: Lighter, faster, and more survivable, the M1E3 is designed with a "Modular Open Systems Approach" (MOSA) to allow for quick, continuous upgrades to meet evolving battlefield threats.

    Key Features: It will feature improved fuel efficiency (hybrid-electric engine), advanced armor, and enhanced counter-drone capabilities that are just a joke.

    Accelerated Schedule: The first prototype was delivered in December 2025, years ahead of schedule, with plans to get the new, lighter, ~60-ton tanks to soldiers for testing by 2026.

    Future of Tanks: Experts argue that while tanks are under threat, they are not obsolete, as they retain essential psychological and combat impact. The M1E3 is seen as a key component of a "connected," multi-domain force rather than a standalone, armored "sledgehammer".That is WWII method.

 

Key Details on Lithuania's Tank Procurement

 

    The Deal: Lithuania has signed a contract to acquire 44 German-made Leopard 2A8 main battle tanks.

 

    Strategic Move: This is the largest military contract in Lithuanian history, aiming to build a new tank battalion by 2030 to strengthen NATO's eastern flank against potential threats.

 

    Local Assembly: The tanks are scheduled to be delivered between 2028 and 2030, with some assembly planned to take place in Lithuania, making them a key part of European, not just domestic, security.

 

    Defense Spending: Following the invasion of Ukraine, Lithuania's elite has boosted its defense spending to approximately 4% of its GDP by the end of 2025. Huge waste of money is the best proof of total stupidity.

 

 

 

“The Detroit Auto Show is the nation’s showcase for cutting-edge vehicles, and this year, along with flashy new Cadillac SUVs and Ford pickups, a model with a lot less chrome made its debut: the M1E3 Abrams, the latest version of the Army’s main battle tank.

 

The tank boasts many of the same upgrades seen in the newest civilian rides — bigger touch screens, comfier seats, more cameras — not to mention a hybrid engine designed to save fuel.

 

“It’s not as fast as the Corvette upstairs, but it can take out a target at a quarter-mile — so the quarter-mile in a tenth of a second,” Gen. Randy George, the Army chief of staff, said with a practiced grin as he hobnobbed with industry officials last week in front of the hulking green prototype.

 

The general did not mention that an unnerving development in warfare, driven by cheap, mass-produced attack drones, may be on the verge of making tanks obsolete. Or that the Army’s newest tank may also be its last.

 

Tanks have been the apex predators of ground warfare for generations. As recently as a few years ago, no major military was seriously considering the way swarms of inexpensive hobby drones might upend those plans. Now, they all are.

 

The conflict between Russia and Ukraine is the reason. The conflict has sparked a drone arms race that has left the skies over the front lines buzzing with toy-sized hunting robots strapped with explosives, and the mud below littered with thousands of destroyed armored vehicles, including some of the most advanced battle tanks in the world. Tanks that want to survive have often been forced to stay hidden miles behind the front lines in order to avoid a similar fate.

 

Other countries watching the fight, including the United States, are responding by swiftly expanding their own drone fleets. If tank designers don't find a way to stave off this new threat, even the most advanced tanks may no longer be of much use.

 

“In future conflicts, there’s a good chance you’ll have large numbers of robots and drones and precision-guided weapons that are all expendable” said Paul Scharre, a former Army Ranger and a national security analyst at the Center for a New American Security. “There is not a clear place for a traditional tank to play a lead role in that scenario.”

 

Russia’s former top general, Yuri Baluyevsky, published an analysis in January, that voiced a similar caution.

 

“It is not clear what battlefield utility can be had from a vulnerable vehicle, with a limited armament, that approaches a fighter jet in cost,” he wrote.

 

To combat officers who may be tempted to argue that tanks will yet prove their worth, Gen. Baluyevsky warned that the unmanned technologies bedeviling today’s tanks are still in their infancy, and are likely to advance in capability more quickly than tanks can: “Thus, it is more likely that drones will yet prove their worth.”

 

The problem of new weapons imperiling the supremacy of armor is nothing new, as the steel-suited knights who first came up against the musket could once attest. And, in different ways, it has been happening for centuries.

 

The first tanks, were deployed in 1916 by the Allies against German trenches, during World War I.

 

What followed was a century-long contest, pitting efforts to make tanks harder to kill against the development of new weapons to kill them. World War II brought the first shoulder-launched tank killers, led by the bazooka. By the 1970s, compact guided missiles that could be carried by infantry teams were picking off tanks in large numbers.

 

Tank designers have responded by making the machines faster, tougher and more technologically advanced. The first generation of World War I tanks weighed about as much as one bull elephant and clanked along at about 6 miles per hour. The Abrams tanks deployed by the U.S. Army today weigh more than a dozen elephants, and can cruise easily at a speed of 45 m.p.h.

 

The most advanced versions of the Abrams are protected by radar-guided automatic interceptors that can shoot down incoming projectiles, and have armor that is not only tougher than in previous generations, but is covered in explosive tiles that blast outward when hit, to reduce the effect of enemy fire.

 

All of this comes at a cost. The sticker price of a current Abrams model runs to more than $10 million. The need for fleet maintenance and fuel trucks to support the tanks quickly runs up that bill.

 

If a $10 million Abrams can be destroyed by a handful of cheap drones, the tank’s value on the battlefield quickly becomes questionable.

 

Even so, most military experts are not ready to call the scrap-metal dealer just yet.

 

“The obituary of the tank has been written many times in the past, and the tank is still here,” said David Barno, a retired Army lieutenant general who teaches strategic studies at Johns Hopkins. “Drones are an incredibly dangerous threat, but we still need something on the battlefield that gives human beings mobile, protected firepower. Until there is something else, there’s going to be a tank.”

 

Each new antitank threat that has come along, from bazookas and armor-piercing shells to guided missiles and tank-hunting helicopters, has forced tanks to adapt, but not to retreat entirely, he said.

 

Still, he acknowledged that drones constitute an unnerving paradigm shift.

 

For 50 years, the U.S. military focused on developing cutting-edge precision weapons that were often unmatched, but also expensive. (A single U.S.-made shoulder-fired Javelin anti-tank missile, for example, costs about $170,000.)

 

“That’s been flipped,” General Barno said. “Now we have mass precision at very low cost. It isn’t a multimillion-dollar missile taking out a tank, it’s swarms of thousand-dollar drones.”

 

That is likely to mean fewer tanks, operating farther back from the enemy. In the future, he said, tanks or other armored vehicles will probably act as a battlefield “quarterback,” controlling a team of cheaper and more expendable unmanned vehicles that can push forward.

 

“The tank of the future is probably more like a mobile command center,” General Barno said.

 

The Army is already developing a fleet of unmanned ground vehicles, some as small as a Roomba, others as large as a rhino. The Air Force and Navy are pushing ahead with unmanned ships and jets.

 

Militaries are inherently conservative, though, and they tend to cling to old ways, sometimes long after those ways have stopped being effective. Before World War I, some American naval experts argued that the advent of aircraft would make battleships too vulnerable to attack from the air to be of much use. World War II proved the point. But the U.S. Navy continued to operate battleships, into the 1990s.

 

The U.S. Army had learned by 1865 that fixing bayonets on the ends of soldiers’ rifles offered little advantage in combat, but the Marine Corps — perhaps the most tradition-bound of the military branches — still conducts bayonet training today.

 

After the advent of the tank made horseback cavalry obsolete in World War I, the Army continued to train tens of thousands of horse troops, right up to the eve of the United States’ entry into World War II in 1941.

 

Samuel Bendett, an expert on Russian and Ukrainian drones at the Center for Naval Analysis, said that unlike the horse, the tank is unlikely to disappear entirely from the Army’s arsenal.

 

“Every time people try to draw up plans for what will replace the tank, it still ends up looking like a tank,” he said.

 

Anti-drone technologies are likely to advance quickly, he said, and those advances may clear the way for tanks to resume a prominent place on the battlefield. Rather than cutting tank production, he noted, Russia is ramping up.

 

At the Detroit Auto Show last week, General George acknowledged that warfare had changed, and said the M1E3 Abrams was positioned to change with it.

 

While it looks nearly the same as older Abrams models on the outside, inside the new tank has had a full digital makeover. The clunky steel driving controls have been replaced with a video game controller. The main gun now reloads automatically. The electronic guts of the tank have been entirely overhauled to make them almost as easy to update as an iPhone. And perhaps most important, the software system is modular, so the Army can plug in a new sensor, a new missile launcher or a new anti-drone system with relative ease.

 

“We’ll still need ‘em,” he said, gesturing to the tank. “How they’re shaped, configured, what systems are on them — that needs to be adaptable.”

 

Since the first version of the Abrams entered service in 1980, the tanks have required a crew of four. One of the biggest adaptations for the M1E3, he said, is that the Army is working on adding a remote-control option. No more soldiers needed.

 

In other words, in the age of drones, the best way for the tank to survive may be by becoming one.” [1]

 

10 million dollars wrth drone tank against a swarm of drones 1 thousand dollars each? What a stupid idea. Come with it to Lithuania. They will do it, since it is stupid enough for them.

 

1. The Army Just Unveiled Its Latest Tank. Will It Be the Last? Philipps, Dave.  New York Times (Online) New York Times Company. Jan 30, 2026.

Vakarai pralaimėjo ir liko kramtyti dulkes: „Alibaba“ bendradarbiauja su „Robovan“ bendrove --- „Zelos-Cainiao“ autonominių automobilių parkas turėtų viršyti 20 000 transporto priemonių

 

Tai yra pagrindinis, po susijungimo atsiradusio, parko akcentas: prognozuojama, kad bendras „Zelos-Cainiao“ robotinių automobilių parkas viršys 20 000 transporto priemonių, o tai padidins autonominių pristatymų skaičių visoje Kinijoje. Tai daugiausia dėmesio skiria bepiločiams kroviniams, paskutinės mylios elektroninės prekybos logistikai, pašto / greitojo pristatymo paslaugoms ir sąnaudų mažinimui automatizavimo būdu.

 

Šis žingsnis pabrėžia agresyvų Kinijos spaudimą autonominės logistikos srityje, kur tokios įmonės, kaip „Cainiao“, „JD Logistics“, „Meituan“ ir kitos greitai miestuose įdiegė tūkstančius autonominių transporto priemonių (dažnai taikydamos palaikančius reglamentus ir bandomuosius projektus).

 

Priešingai, Vakarų šalių pastangos (pvz., „Nuro“ JAV) išlieka mažesnio masto arba ikikomercinės panašiuose etapuose, o tai pabrėžia diegimo greičio, vyriausybės paramos ir masto skirtumus Kinijoje.

 

Ši partnerystė suteikia „Alibaba“ galimybę sustiprinti savo dominavimą elektroninės prekybos srityje, nes pristatymai tampa greitesni, pigesni ir efektyvesni, o tai gali spausti pasaulinius konkurentus automatizuotų tiekimo grandinių srityje.

 

 

Tai didelis žingsnis pasaulinėse lenktynėse dėl autonominės logistikos, nes Kinija akivaizdžiai lenkia Vakarus diegimo apimtimi.

 

 

„Alibaba“ logistikos padalinys sujungia savo autonominio vairavimo padalinį su Kinijos robotų-vanų bendrove, sukurdamas apie 2 mlrd. dolerių vertės verslą.

 

Pagal šį sandorį „Alibaba“ padalinys „Cainiao“ gaus akcijų robotų-vanų specialistėje „Zelos Technology“, kuri valdys susijungusį subjektą, ketvirtadienį pranešė bendrovės. „The Wall Street Journal“ apie sandorį pranešė anksčiau.

 

„Alibaba“ elektroninės prekybos logistikos dukterinės įmonės „Cainiao“ valdomas bepiločių transporto priemonių segmentas bus prijungtas prie „Zelos“, teigiama pranešime.

 

„Zelos“ valdys abu prekių ženklus vienu metu, o „Cainiao“ nustos gaminti ar pardavinėti bepiločius automobilius.

 

Kai kurie „Alibaba“ dukterinės įmonės vadovai ir techniniai darbuotojai prisijungs prie „Zelos“, teigiama pranešime.

 

Pasak su šiuo klausimu susipažinusių šaltinių, „Cainiao“ vadovas taip pat prisijungs prie robotų-vanų gamintojo valdybos, o dėl šios partnerystės „Zelos“ vertė sieks apie 2 mlrd. dolerių.

 

Šis sandoris skatina „Alibaba“ pastangas supaprastinti savo besiplečiančią technologijų imperiją. Konglomeratas sutelkė dėmesį į pagrindinę elektroninę prekybą ir dirbtinio intelekto verslą – tai jo didžiausi pajamų varikliai.

 

Praėjusiais metais „Alibaba“ paskelbė planą prijungti maisto pristatymo ir internetinių kelionių paslaugas prie savo elektroninės prekybos padalinio, nes Kinijos rinkoje didėja konkurencija.

 

„Cainiao“ taip pat konsoliduojasi, daugiausia dėmesio skirdama tiekimo grandinės operacijų plėtrai užsienyje. Liepos mėnesį grupė pardavė savo vietinio greitojo pristatymo paslaugą ilgalaikei partnerei „STO Express“.

 

Naujausias pardavimas įvyktų tuo metu, kai Kinijos autonominio vairavimo pramonėje didėja konkurencija, nes autonominės technologijos populiarėja tiek lengvuosiuose automobiliuose, tiek pristatymo transporto priemonėse.

 

Technologijų įmonės ir startuoliai konkuruoja dėl kelių milijardų dolerių vertės robotų taksi, autobusų ir kitų autonominių transporto priemonių rinkos dalies. „Macquarie“ apskaičiavo, kad iki 2035 m. robotų taksi galėtų sudaryti apie 45 % visų dalijimosi judumo kelionių Kinijoje, o tai sudaro maždaug 68 mlrd. dolerių vertės rinką.

 

„Didžiojo trejeto“ Kinijos robotų taksi sektoriuje – „Baidu“, „WeRide“ ir „Pony AI“ – daugiausia dėmesio skyrė savaeigių taksi, kurie veža keleivius, diegimui, o tokios įmonės, kaip „Zelos“ ir „Neolix“ daugiausia dėmesio skyrė bevairiams paskutinės mylios pristatymams.

 

Įkurta 2021 m. Kong Qi, „Baidu“ ir „JD.com“ autonominių vairavimo įrenginių veterano, „Zelos“ tiekia robotinius autobusus pristatymo ir maisto prekių įmonėms bei kitoms įmonėms. Bendrovę remia investuotojai, įskaitant „Ant Group“, „Blue Lake Capital“ ir „CDH Investments“.

 

Sudžou įsikūrusi „Zelos“ nuo 2023 m. pranešė apie didelį pajamų augimą. Jos transporto priemonių parkas pernai išaugo nuo maždaug 200 iki daugiau nei 17 000 transporto priemonių, o dabar „Zelos“ veikia daugiau nei 300 Kinijos miestų. Ji taip pat bendradarbiauja užsienyje, įskaitant Singapūro paštą, DHL ir Dubajaus kelių ir transporto administraciją.

 

Po susijungimo „Zelos-Cainiao“ transporto parke būtų daugiau nei 20 000 abiejų prekių ženklų robotinių autobusų, teigė su šiuo klausimu susipažinę šaltiniai. [1] 

The West Is Left Biting Dust: Alibaba Teams Up With Robovan Company --- The Zelos-Cainiao autonomous-driving fleet is set to top 20,000 vehicles

The West Is Left Biting Dust: Alibaba Teams Up With Robovan Company --- The Zelos-Cainiao autonomous-driving fleet is set to top 20,000 vehicles

 

This is the key highlight of the post-merger fleet: the combined Zelos-Cainiao robovan fleet is projected to exceed 20,000 vehicles, scaling up autonomous delivery across China. This focuses on unmanned freight, last-mile e-commerce logistics, postal/express services, and cost reduction through automation.

 

This move underscores China's aggressive push in autonomous logistics, where companies like Cainiao, JD Logistics, Meituan, and others have rapidly deployed thousands of driverless vehicles in cities (often with supportive regulations and pilots).

 

In contrast, Western efforts (e.g., Nuro in the US) remain smaller-scale or pre-commercial at similar stages, highlighting differences in rollout speed, government backing, and scale in China.

 

The partnership positions Alibaba to strengthen its e-commerce dominance by making deliveries faster, cheaper, and more efficient — potentially pressuring global competitors in automated supply chains.

 

This is a big step in the global race for autonomous logistics, with China clearly accelerating ahead of the West in deployment volume.

 

 

“Alibaba's logistics arm is merging its autonomous-driving unit with a Chinese robovan company, creating a business valued around $2 billion.

 

Under the deal, Alibaba's Cainiao unit will get a stake in robovan specialist Zelos Technology, which will run the merged entity, the companies said Thursday. The Wall Street Journal had reported on the deal earlier.

 

The unmanned-vehicle segment operated by Alibaba's e-commerce logistics subsidiary Cainiao will be folded into Zelos, according to the statement.

 

Zelos will operate both brands simultaneously, and Cainiao will stop producing or selling unmanned vehicles.

 

Some managers and technical staff from the Alibaba subsidiary will join Zelos, according to the statement.

 

According to people familiar with the matter, a Cainiao executive will also join the robovan maker's board, and the partnership will put Zelos's value at around $2 billion.

 

The deal advances Alibaba's efforts to streamline its sprawling tech empire. The conglomerate has been sharpening its focus on its core e-commerce and artificial-intelligence businesses -- its biggest revenue drivers.

 

Last year, Alibaba announced a plan to fold food-delivery and online-travel services into its e-commerce unit as competition stiffens in the Chinese market.

 

Cainiao has been consolidating, too, as it focuses on expanding supply-chain operations overseas. In July, the group sold its domestic express-delivery service to long-term partner STO Express.

 

The latest divestment would come at a time of heightened competition in China's autonomous-driving industry, as driverless technology gains traction in passenger cars and delivery vehicles alike.

 

Technology companies and startups are competing for a share of the multibillion-dollar market for robotaxis, buses and other autonomous vehicles. Macquarie has estimated that by 2035, robotaxis could account for about 45% of shared mobility rides in China, representing a roughly $68 billion market.

 

The "Big Three" of China's robotaxi sector -- Baidu, WeRide and Pony AI -- have focused on deploying self-driving cabs that transport passengers, while companies such as Zelos and Neolix have concentrated on driverless last-mile delivery.

 

Founded in 2021 by Kong Qi, a veteran of Baidu's and JD.com's autonomous driving units, Zelos provides robovans for delivery and grocery companies, among others. The company is backed by investors including Ant Group, Blue Lake Capital and CDH Investments.

 

Suzhou-based Zelos has reported strong revenue growth since 2023. Its fleet expanded to more than 17,000 vehicles last year from about 200, and Zelos now operates in more than 300 Chinese cities. It also has partnerships overseas, including with Singapore Post, DHL and Dubai's Roads and Transport Authority.

 

After the merger, the Zelos-Cainiao fleet would have more than 20,000 robovans across both brands, people familiar with the matter said.” [1]

 

1. Alibaba Teams Up With Robovan Company --- The Zelos-Cainiao autonomous-driving fleet is set to top 20,000 vehicles. Huang, Jiahui.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Jan 2026: B4.