Kodėl lietuviai žūdavo avarijose dažniau [1], negu bet kokie kiti europiečiai?

Nes Lietuvoje parduodami automobiliai yra tiek pat saugūs, kaip tušti kiaušinio lukštai. Visos apsaugančios žmogų automobilio struktūros jau sunaikintos avarijos Vakaruose metu. Kadangi mūsų uždarbiai vieni mažiausių, todėl perkame tokius pigius bet nesaugius, automobilius. Be abejo, mirtis dėl automobilio suardyto atsparumo naujos avarijos atveju yra tikimybė, o ne 100% garantuota. Bet važinėjant tiek daug tiek metų, ta tikimybė labai išauga. Aš eilinio Lietuvos automėgėjo vietoje pereičiau prie autobusų.

Kai mašina yra daužta ir netaisyta, tai pavojingi defektai labai aiškūs. Todėl jų kainos smarkiai skiriasi. Daužta nesmarkiai atitenka taupiems vakariečiams. Lietuviai nesmarkiai daužtos neperka, nes po remonto nesmarkiai daužta ir brangi išvaizda niekuo nesiskiria nuo pavojingai daužtos ir pigios. Tik pavojingai daužta varoma į Rytus.

Labai pavojinga idėja, kad už nieką (jūs mokate tiek mažai, kad, palyginus su tikros mašinos kaina, tai yra niekas), galima gauti kažką verto (saugią mašiną). Sukčiai apsimeta jūsų draugais ir giminėmis, kad išvilioti tuos vargingus kelis tūkstančius litų už mašinos statulą, kuri dar ir važiuoja. Matei tuos patikrinimus, kai mašina visu greičiu rėžiasi į sieną? Yra mašinos struktūros, kurios apsaugo manekeną nuo smūgio pasekmių. Lietuvoje mašina kaip taisyklė tokių struktūrų neturi. Tai išdžiovintas ir palakuotas šūdo gabalas.

Išvis, tikėtis, kad už nieką galite gauti ką nors vertingo, reiškia būti pastovia apgavikų auka (ой, меня опять кинули...). Kad išgydyti šią keistą apgavysčių aukos ligą, reikia šeimoje suaugusiems ir sveikiems visai nieko veltui neduoti. Tik nuolat ir sunkiai dirbantys žino tikrą dalykų vertę ir išvengia pavojų.

Svarbiausia, ko čia reikia - tai pagalvoti apie lietuvio verslininko, vežančio tas mašinas, požiūrį. Tas verslininkas, lygiai kaip aš ar tu, nenori dirbti veltui. Jei vežiojantis verslininkas pirks nedaužtas senas mašinas, kurios yra žymiai brangesnės, negu daužtos senos, tai gaus žymiai mažiau už darbą. Teks veltui dažniau važinėti į Vakarus, mažiau laiko liks šeimai ir draugams. Mielieji: nėra pasauly durnių, įskaitant jūsų gimines, kurie norėtų jums ar kam kitam dirbti nemokamai.

Na o jaunimas Vakaruose dabar dažnai turi mažai pinigų, todėl dažniau važinėja su senomis saugiomis mašinomis. Bet jaunimas, pagal draudimo duomenis, yra mažiau atsargus, padaro daugiau avarijų. Todėl senos mašinos būna daužtos neproporcionaliai dažnai. Va tos senos, nesaugios, daužtos, mašinos (zombiai) ir atsiduria Rytų Europoje.

Daugelis kritikuoja tokį supratimą, remdamiesi jų patirtimi, kad remonto paslaugos Lietuvoje yra brangios. Ta pati problema. Jei nori nusipirkti gerą mašiną, turi žinoti ne tik kiek tu sumokėjai už remontą, bet ir kiek sumoka žmogus, kuris tau tą mašiną atveža. Atvežantis moka už remontą tik mažus atlyginimus, nes pats tuos vargšus samdo. Tu gi moki tuos atlyginimus plius didelius pelnus verslininkui, kurio remonto paslaugas tu naudoji.

1. "Anot R. Gabarto, kadangi Lietuvoje niekada nebuvo jokios transporto parko formavimo politikos, į mūsų šalį daugiausia plūdo patys pigiausi ir dažniausiai kritinę ribą pasiekę automobiliai. Be to, kadangi įsigyjant mašiną beveik visais atvejais pagrindinis pasirinkimo kriterijus yra kaina, šioje srityje dirbantys verslininkai pradėjo masiškai importuoti eismo įvykiuose stipriai aplamdytas ir oficialiai „mirusias“ mašinas, kurias suremontuodavo, grąžindami joms neblogą prekinę išvaizdą, užmaskuodami esmines technines problemas, susijusias su automobilio saugumu.
„Mano manymu, šie dalykai itin didele dalimi lėmė, kad pagal santykinį avarijose žūstančių žmonių skaičių ilgą laiką buvome absoliutūs ES lyderiai“, – pastebi R. Gabartas."