„Pirmieji žingsniai į neramumus atrodo gana aiškūs: pyktis dėl realiojo darbo užmokesčio mažėjimo, kapitalistinės agresijos, Parlamento nenoro veikti; pyktis, kurį kursto agitatoriai protas kovoja su instinktu.“ Retas kuris iš tų, kurie šią savaitę užplūdo Prancūzijos miestus, atpažintų šiuos žodžius. Tačiau daugelis pritartų George’ui Dangerfieldui – britų ir amerikiečių žurnalistui, kuris juos parašė. Demonstrantus apėmė įniršis. Įniršis dėl valstybės nesėkmių ir prieš šalį valdančius, klaidžiojančius centristinės pakraipos politikus. Įniršis dėl aukštų kainų ir ekonominių problemų. O kai kuriems – įniršis prieš pačią centristinės politikos idėją.
G. Dangerfieldas rašė apie „keistą liberaliosios Anglijos mirtį“ laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kai kas prognozuoja, kad šiandienos liberaliąją Europą gali ištikti toks pat niūrus likimas. Padegimai, minios smurtas, plėšikavimai ir masiniai protestai rodo, kokia gili piliečių neviltis dėl savo lyderių. Prancūzijoje protestai („manif“) turi gilias tradicijas, tačiau praėjusį savaitgalį visoje šalyje siautėjusių, gobtuvais ir kaukėmis veidus prisidengusių riaušininkų smurtas buvo neįprastai žiaurus. Protestai taip pat kilo Belgijoje, Italijoje ir Portugalijoje. Artėjant rinkimams – kitą mėnesį Ispanijoje, o kitais metais Prancūzijoje ir Lenkijoje – rinkėjai yra nusiteikę nubausti nuosaikiąsias partijas. Italijoje kraštutinės dešinės jėgos lenkia populistę Giorgią Meloni, kuri valdė laikydamasi centro pozicijų. Užkulisiuose laukia charizmatiškesnės figūros iš politinių kraštutinumų, pavyzdžiui, Marine Le Pen Prancūzijoje ar Alice Weidel Vokietijoje.
Daugelis Amerikoje ir Europoje teigia, kad dėl susidariusios padėties centras gali kaltinti tik pats save. Donaldas Trumpas triumfuodamas skelbia, kad Europa dega, nes jos lyderiai atmetė jo patarimus, paliko sienas atviras ir leido kasmet atvykti milijonams imigrantų iš Afganistano, Alžyro bei Sirijos. Dešinieji, palaikantys „MAGA“ judėjimą (pavyzdžiui, Elonas Muskas), tvirtina, kad didėjanti musulmonų populiacija kelia didžiausią grėsmę. Kai kas, vartodamas apokaliptinius ir absurdiškus terminus, kalba apie „civilizacijos ištrynimą“ ar pilietinį karą. Net Vokietijoje politikas Friedrichas Merzas šią savaitę pareiškė, kad dideli migracijos srautai ir nesėkminga užsieniečių integracija iš dalies lėmė šiuos staigius ir smurtinius neramumus. Panašiai kalba ir naujasis Vengrijos veikėjas, opozicijos lyderis Péteris Magyar.
Tokia analizė yra arba baili, arba savanaudiška. Be abejo, daugelis Europos rinkėjų taip pat nori apriboti imigraciją ir prieglobsčio suteikimą. Tačiau kalbant apie smurtinius protestus, tokia diagnozė yra visiškai klaidinga. Iš tiesų, problemos, su kuriomis susiduria Europos centristai, yra sudėtingesnės – ir jas ne taip lengva ištaisyti.
Nors kai kurie jauni protestuotojai Prancūzijoje vilki Alžyro futbolo rinktinės marškinėlius ar skanduoja pro-palestinietiškus šūkius, šiandieniniai neramumai Europoje nėra susiję su rase ar religija. Šeštadienį Prancūzijoje į gatves išėjo daugiau nei 500 000 žmonių; didžioji jų dalis buvo baltaodžiai ir be veido kaukių.
Kaip ir kitose šalyse, juos įaudrino pragyvenimo išlaidos ir prastos viešosios paslaugos. Jie reikalauja didesnių subsidijų kurui, didesnių investicijų į mokyklas ir daugiau valstybės išmokų.
Tikriausiai didžiausia grupė palaiko kairįjį populistą Jeaną-Lucą Mélenchoną – senstantį agitatorių ir buvusį trockistą, kuris labiau primena Bernie Sandersą nei „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderį.
Visgi kilo tikras smurtas. Tačiau dėl to reikėtų kaltinti kitus veiksnius, visiškai nesusijusius su rase. Minios puolė viešuosius pastatus, policijos automobilius ir kitus objektus. Jos taip pat niokojo prabangos prekių parduotuves (pavyzdžiui, „Louis Vuitton“) bei smulkias, imigrantams priklausančias parduotuves ir grobstė jose esančias prekes. Policijai nepavyko užtikrinti tvarkos – juolab kad anksčiau ji buvo kaltinama žiaurumu prieš studentus protestuotojus. Didelę dalį smurto kurstė ir organizavo anarchistai, turintys revoliucinę politinę darbotvarkę. Tipiškas pavyzdys – vyras, suimtas po to, kai Limože buvo padegta XIX a. rotušė; tai – baltaodis Prancūzijos pilietis, kuriam apie 35 metus.
Nors kritikai klysta, Europos centristai iš tiesų susiduria su rimtomis problemomis – ir Prancūzijos pavyzdys rodo, kokios jos yra rimtos. Pirmoji – fiskaliniai suvaržymai, dėl kurių tampa labai sunku imtis veiksmingų politinių veiksmų.
Kai 2018–2019 m. prezidentas Emmanuelis Macronas susidūrė su didžiuliais „geltonųjų liemenių“ (pranc. *gilets jaunes*) protestais, jis galėjo skirti milijardus eurų jiems nuraminti. Šiandien tai jau nebeįmanoma. Prancūzija išleidžia per daug, o jos ekonomika auga pernelyg lėtai – valdant E. Macronui, augimas siekia vos daugiau nei 1 proc. per metus.
Šį rudenį įstatymų leidėjams bus sunku patvirtinti biudžetą, kuriame numatytas vos 0,4 procentinio punkto deficito mažinimas – iki vis dar netvaraus 5 proc. BVP lygio. Ir net tokiu atveju vyriausybė gali žlugti. Prancūzija yra taip smarkiai įsiskolinusi, o rinkos turi tiek mažai pasitikėjimo savo politikais, Prancūzijos vyriausybės obligacijų, palyginti su Vokietijos obligacijomis, skirtumas išaugo iki euro krizės laikų lygio.
Užuot priėmę šį iššūkį, centristai, regis, netenka idėjų. „The Economist“ kartą gyrė poną Macroną kaip drąsų naują radikalaus centrizmo etaloną. Šiandien, nors centristai glaudžiasi kartu, kad apsisaugotų, visa energija sutelkta kraštutinumuose. Apklausos rodo, kad daugiau nei 80 % prancūzų pesimistiškai vertina savo ateitį, ypač ekonomiką. Ponas Merzas yra labai nepopuliarus ir gali būti priverstas pasitraukti iš pareigų. Jo antimigrantiškas pasisakymas atspindi jo nesugebėjimą rasti žodžių ir idėjų, kaip išlydėti iš valdžios ponią Weidel ir jos partija „Alternatyva Vokietijai“.
Nieko keisto, kad centristų laukia triuškinamas pralaimėjimas rinkimuose. Apklausos rodo, kad Ispanijos centro kairės ministras pirmininkas Pedro Sánchezas greičiausiai netrukus bus nušalintas, o jį pakeis centro ir populistinės dešinės koalicija. Prancūzijoje riaušės – ir mitas, kad dėl jų kalti imigrantai – gali padėti populistinės dešinės partijos „Nacionalinis sambūris“ atstovei Marine Le Pen gegužę tapti prezidente. Apklausos rodo, kad smurto protrūkis šią savaitę padidino jos populiarumą. Kol E. Macronas išvyko į kelionę po Persijos įlankos šalis, M. Le Pen pasakė prezidentinio tono kalbą, kurioje ragino užtikrinti viešąją tvarką.
Išpranašautos mirties kronika
Smurtas Prancūzijoje turėtų priversti galvą į smėlį sukišusius centristus atsipeikėti ir pažvelgti į savo nesėkmių pasekmes. Jei jų šalyse kils neramumai, jie praras valdžią. Jei praras valdžią, Europos Sąjunga ims dusti, o likęs pasaulis veršis į priekį. Jei obligacijų rinkos sustings, gali kilti finansinė krizė. Dangerfieldas rašė apie laikus, kai dauguma žmonių nežinojo apie artėjančią katastrofą. Šių dienų liberalai tokio pasiteisinimo neturi.“ [1]
Pinigai išėjo, kad pirkti brangius tankus ir malūnsparnius, kurie tiksliųjų dronų ir raketų spiečių laikais greitai sudega (žr. Irano karą).
Jungtinė Karalystė išsikasė tą pačią duobę, kaip ir Vokietija su Prancūzija.
1. The agony of liberal Europe. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9522, (Oct 24, 2026): 7.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą