"Trečdalis viso pagaminamo maisto sunaikinama atliekų pavidalu, tačiau vyriausybės ir kiti maisto sistemos dalyviai nesugeba sutrukdyti 820 milijonų žmonių pasauly reguliariai kentėti alkį. Žemės ūkio gamyba yra atsakinga ir už tai, kad nutukę 680 mln. žmonių (visi tie produktai iš grūdų nueina į storumą), tačiau gydymo išlaidas padengia vėl daugiausia vyriausybės ir jų valdomi piliečiai.Laikas mūsų valstiečius prispausti, kad tas jų lengvas, bet grobuoniškas, biznis pasibaigtų.
Kai pramoninio masto ūkiai sunaudoja didelius kiekius vandens drėkinimui pasėliams, vėlgi mokesčių mokėtojai yra atsakingi už vandens trūkumą. Jei sausra - valstybė turi mokėti kompensacijas. Tas pats yra ir su agrocheminėmis medžiagomis bei jų žalingu poveikiu žmonių ir ekosistemų sveikatai (glifosfatas javų džiovinimui Lietuvoje). Vyriausybės patiria biologinės įvairovės nykimo ir žemės ūkio indėlio į šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą (tas papigintas dyzelinas) išlaidas.
Šios paslėptos išlaidos arba išorės veiksniai turi būti padengti, o praėjusį mėnesį orientacinėje ataskaitoje numatoma, kad jos yra maždaug 12 trilijonų JAV dolerių per metus, o iki 2050 m. padidės iki 16 trilijonų dolerių. Tai stulbinantis skaičius - lygus bendram vidaus produktui Kinijoje. [1]"
1. Nature 574, 296 (2019)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą