Be reikalo šaipomės iš uniformuoto prezidento

"Nieko daugiau iš Lietuvos politikų mes nereikalaujame – tik nuolat demonstruoti paviršutinišką rūpestį, kurį konservatoriai kadaise praminė Rusijos sulaikymu. Nereikia nė sakyti, kad tokia politika Rusijos nesulaiko.  

Didžiausią pavojų Lietuvai kelia politikų nenoras kurti valdingą santykį su stambiuoju verslu. Demokratijoje verslas privalo remti valstybę, nes ji įtvirtina ir saugo žmonių laisvę, taip sudarydama palankias sąlygas daugiau uždirbti. Oligarchijoje, priešingai, viskas, įskaitant asmenines laisves, valdininkų postus, paramą politikams ir jų partijoms, vertinama kaip visuomenę globojančių turtuolių patronų dovanos (ar ne, Mockau ir Eligijau Masiuli?).

Akivaizdu, kad Lietuvoje vis dar labai daug antrojo tipo nuotaikų. Kol mūsų demokratija nepajėgia atsikratyti oligarchinių papročių, tol nusivylusių žmonių emigracija retina mūsų gretas."

Liūdna, kad to paviršutiniško rūpesčio, vadinamo Rusijos sulaikymu, demonstravimas mums kainuoja milijardą eurų per metus. Tai brangiausias cirkas žmonijos istorijoje, su Nota bene beždžionėmis, šokančiomis su auksiniais šaukštais.