The winners and losers of Trumponomics

“ALL POPULISTS promise much to the working man, but Donald Trump predicted a golden age. Just before the election in 2024, he told voters they were days away from “the best jobs, the biggest paycheques and the brightest economic future the world has ever seen”. His unorthodox blend of tariffs, tax cuts and deportations, he claimed, would bring down living costs, revive America’s industrial heartland and restore middle-class prosperity.

 

Has the president delivered? On October 22nd the White House claimed his economic policies were driving up wages and fuelling a “blue-collar BOOM”.

 

America’s economy is indeed growing briskly, with output on course to expand at an annualised rate of around 3% in the third quarter.

 

But many of those Mr Trump claimed he would help have lost out, while richer Americans have gained.

 

The most politically toxic policies are those that have raised daily costs. The president’s sweeping tariffs have pushed up the cost of consumer goods by roughly 2%, according to the New York Fed. The Budget Lab at Yale estimates they will cost the average household $1,100 this year. The war in Iran has also sent oil prices soaring, and is set to add another $1,000 to the average household’s costs by year’s end.

 

Pushing in the other direction, Mr Trump’s flagship tax-and-spending law, the One Big Beautiful Bill Act, has boosted tax refunds by around $340 on average. The law also created “Trump accounts”, an effort to broaden ownership in the stock market, with eligible newborns entitled to $1,000 to invest in shares.

 

 But the biggest gains went to richer Americans through lower taxes, even as the act tightened access to food stamps—with more than 5m Americans losing benefits so far—and to Medicaid, the government health-care programme for the poor.

 

To tally the net effects of these gains and losses, The Economist combined estimates of the impact of tariffs, higher petrol prices and Mr Trump’s tax-and-spending law across income groups in 2026. We estimate that Mr Trump’s policies will cost the poorest tenth of American households, with average income after taxes and transfers of around $37,000, almost 3% of their income. The richest tenth, with average after-tax incomes of nearly $500,000, will gain nearly 3% (see chart 1). Households in the middle, with average income of roughly $100,000, lose more than $400. That does not account for the effect of a decision, taken by congressional Republicans last year and endorsed by Mr Trump, to let enhanced Obamacare subsidies expire. That has raised average premiums for individual insurance purchased on exchanges by nearly $800 a year, according to KFF, a health-policy research group.

 

Staying home

 

Housing costs pose another problem for the president. Mortgage rates, pushed up in part by the inflationary effects of his war in Iran, have climbed above 7%, prompting existing owners to stay put. Adding new supply has become more costly. Last year builders estimated that tariffs on materials would add nearly $11,000 to the cost of a typical new home.

 

His immigration crackdown is fuelling labour shortages, too; in September a survey from the National Association of Home Builders reported that labour costs were up by 4.2% from a year earlier. (One person’s labor cost is another person’s labor income. (K.))

 

It is lower-income and middle-class voters, again, who are most pinched. In May sales of starter homes fell by 5.4% from a year earlier, even as luxury-home sales rose by 6.2%, according to Zillow, an online property firm.

 

When it comes to jobs, health care and social assistance have accounted for almost all private-sector gains since January 2025, to meet demand from America’s ageing population. The AI boom has been another bright spot, with data-centre investment creating roughly 180,000 new jobs in industries related to the build-out. In other sectors, though, private employment has barely budged. Annual wage growth across the private sector has slowed from 4% to 3%; rising inflation means that workers’ hourly pay is 0.7% lower in real terms than a year ago. Labour’s share of non-farm business output has fallen to its lowest level since records began in 1947 (changes to how business owners’ earnings are classified explain only some of the decline).

 

A renaissance in manufacturing jobs has been particularly elusive. Though manufacturing output has risen, manufacturing employment has fallen by some 20,000 since January 2025, while factory workers’ wages have failed to keep pace with inflation over the past year. In North Carolina, which Mr Trump won in 2024 and which now looks set to elect a Democrat to the Senate, nearly 9,000 factory jobs have disappeared over the past year.

 

Americans invested in the stock market have more to celebrate, as the AI bonanza has driven up the value of the S&P 500. But the impact is, once again, lopsided. Of the $17trn increase in Americans’ equity and mutual-fund wealth since the end of 2024, nearly 90% accrued to the richest tenth of households, compared with just 0.6% for the poorer half, according to data from the Federal Reserve.

 

These phenomena have not gone unnoticed. Nearly two-thirds of Americans think that Mr Trump’s economic policies have made conditions worse, according to a recent survey by the Pew Research Centre; the same is true of 35% of Republicans and Republican-leaning independents, nearly twice the share in January. Voters who are particularly affected by rising fuel costs and tariffs, such as farmers, are tilting towards Democrats. Mr Trump is now promising $5,000 to every adult citizen if Republicans retain control of Congress on November 3rd. That will do little to reassure voters who still feel left behind.” [1]

 

1. The winners and losers of Trumponomics. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9523,  (Oct 31, 2026): 39.

 

 

 

 

Tik dirbtinio intelekto modelius su atvirais svoriais galima paleisti lokaliai, todėl juos galima modifikuoti pagal vartotojų poreikius, nekeliant pavojaus jų komercinėms paslaptims. „OpenAI“ ir „Anthropic“ neatskleidžia savo modelių parametrų („svorių“), todėl praranda rinkos dalį. Vyriausybė negali jų išgelbėti – nei reguliavimu, nei jo netaikydama, – tačiau kai kurie anglosaksai vis dar svajoja, kad išgelbėti šiuos būsimus „visatos valdovus“:

„Pastarosiomis savaitėmis kilusios intensyvios diskusijos apie dirbtinio intelekto (DI) keliamas rizikas suteikia tam tikrą galimybę. „Anthropic“ atstovas Dario Amodei paragino pramonės atstovus „reguliuoti pažangos tempą“. Jam pritarė daugelis kitų, o įvairių politinių pažiūrų politikai leido suprasti, kad yra pasirengę imtis veiksmų. Vis dėlto ne visi su tuo sutinka. Prezidentas Donaldas Trumpas pasisakė prieš naują DI reguliavimą; tą patį padarė ir „Meta“ vadovas Markas Zuckerbergas bei „Nvidia“ vadovas Jensenas Huangas.

 

Reguliavimo skeptikai pateikia keturis argumentus: rizika yra pervertinta; galiojantys įstatymai ją jau apima; kai kurios laboratorijos remia reguliavimą tik tam, kad įtvirtintų savo lyderystę; be to, jei Amerika sulėtins tempą, ją aplenks Kinija, ir niekas nuo to saugesnis netaps.

 

Pirmasis teiginys – kad rizika yra nedidelė arba mažai tikėtina – rodo, jog nematoma esmės. Labai galingi modeliai jau pateko į piktavalių rankas. Dabar pavojus gresia visiems, o tai, ką pasaulis matė iki šiol, tėra ledkalnio viršūnė: piktavaliai greičiausiai naudos modelius, kurių parametrai nėra viešai prieinami – tokius modelius susekti yra kur kas sunkiau.

 

Be to, jau egzistuoja modeliai, pasižymintys antžmogiškais gebėjimais. „Anthropic“ neseniai pranešė apie atliktus eksperimentus, kurie rodo, kad modeliai gali būti vos už kelių mėnesių nuo gebėjimo savarankiškai daugintis, net ir be duomenų centro pagalbos. Ilgainiui kyla rizika – kad ir kokia maža ji būtų, – jog pranašesnis, savarankiškai veikiantis intelektas gali kelti egzistencinę grėsmę žmonijai.

 

Tuo pat metu visuomenei tenka spręsti DI poveikio darbo rinkai problemas.

 

Vakarų šalis jau anksčiau destabilizavo po globalizacijos eros kilusi banga – populizmo banga. Tuo laikotarpiu (1990–2010 m.) gamybos sektoriaus dalis užimtumo struktūroje (ne žemės ūkio sektoriuje) sumažėjo septyniais procentiniais punktais.

 

Manome, kad dabar kyla antroji, dar didesnė ir spartesnė banga: DI gali per trumpesnį laikotarpį išstumti beveik penktadalį visų darbo vietų Amerikoje.

 

Žmonės gali nesutarti dėl tikimybių, tačiau esminis klausimas – ar bendra rizika pateisina veiksmų ėmimąsi?“ Kibernetinių atakų keliama rizika yra didelė ir didėja. Su agentiniu superintelektu susijusi rizika yra neaiški, tačiau potencialiai katastrofiška. Pavojus žmonių darbui atrodo neišvengiamas, ypač jei visuomenė vengs pirmųjų dviejų. Todėl poreikis reguliuoti visumą yra aiškus.

 

Antrasis skeptikų teiginys, kad esamų įstatymų pakanka, ignoruoja tai, kad šie įstatymai nebuvo parašyti atsižvelgiant į su dirbtiniu intelektu susijusius pavojus. Visuomenė to jau patyrė anksčiau – kalbant apie maisto saugą po pramonės revoliucijos, vaistų saugą po patentuotų vaistų bumo ir finansines taisykles po 2007–2009 m. krizės. Ji nepriims užteršto kūdikių maisto, vaistų, kurie nužudo tūkstančius žmonių, ar sistemą destabilizuojančių finansinių priemonių vien todėl, kad vėliau įmonės bus atsakingos. Kai pasekmės yra netoleruotinos, atsakomybė yra nepakankama, todėl reguliavimas negali būti taikomas atgaline data. Kiekviena pramonės šaka klestėjo taikant vėlesnį reguliavimą.

 

Trečiasis teiginys, kad kai kurios laboratorijos teikia pirmenybę reguliavimui, kad įtvirtintų savo pranašumą, gali būti tiesa, bet nesvarbus. Nesvarbu, kad kiti sako, jog šios įmonės turi per daug galios; jos pačios apie tai praneša.

 

Manome, kad iki 2028 m. „OpenAI“ ir „Anthropic“ kartu kontroliuos maždaug 35 % pasaulinių skaičiavimų.

 

 

Dešimt „S&P 500“ bendrovių, beveik visos priklausančios dirbtinio intelekto tiekimo grandinei, sudaro apie 40 % jos rinkos kapitalizacijos. Kad ir kokie būtų motyvai, ši itin didelė galios koncentracija turi būti reguliuojama.

 

 

Ketvirtasis teiginys, kad Kinija stumsis į priekį, jei Amerika įves naujas taisykles, yra daugiasluoksnis. Dirbtinio intelekto lenktynės yra panašios į Šaltąjį karą, kai Amerikos branduolinių technologijų siekis buvo griežtai reguliuojamas, o Sovietų Sąjunga veikė nekontroliuojamai. Užuot išstumusi sovietus į priekį, laisvesnė kontrolė lėmė tokius incidentus kaip Černobylis, kurie paspartino jų imperijos žlugimą. Kinija tai supranta: ji taiko griežtesnę kontrolę, atitinkančią stabilumo užtikrinimą kontroliuojant technologijas, net ir kurdama pasienio laboratorijų modelius. Reguliavimas Amerikoje sulėtintų Kiniją, kartu apribodamas rimtų incidentų, kurie galėtų pakeisti lenktynes, riziką.

 

 

Kuriant kelią į priekį, būtina galvoti apie principus trimis aspektais: kas, ką ir kada.

 

Klausimas, kas turėtų vykdyti reguliavimą, yra svarbiausias, nes būtent atsakingi asmenys lems visų kitų dalykų kokybę. Kai kas teigia, kad įmonės turėtų pačios save prižiūrėti, atsižvelgiant į tai, jog vyriausybės turi ribotą kompetenciją dirbtinio intelekto srityje. Tačiau būtent vyriausybės yra geriausioje padėtyje veikti visuomenės labui, nes demokratinėje santvarkoje jų interesai labiausiai sutampa su visuomenės interesais. Jei reguliuotojui trūksta kompetencijos, šią spragą galima užpildyti. Kur kas sunkiau išspręsti korporacijoms būdingą interesų nesutapimą.

 

O kas turėtų būti reguliuojama? Tie, kurie gali sukelti didžiulį poveikį. Tai reiškia visus, kurie kuria modelius, ir visus galutinius vartotojus. Per siauras požiūris paliks spragų.

 

Klausimas „ką“ susijęs su reguliavimo pobūdžiu ir mastu. Tai turėtų būti minimumas, reikalingas norint maksimaliai padidinti ilgalaikę naudą arba didžiausią atlygį už rizikos vienetą. Nepakankamas reguliavimas kenkia visuomenei, kaip ir nekontroliuojamo vaikų darbo atveju po pramonės revoliucijos. Pernelyg didelis reguliavimas, kaip Amerika padarė, kad apsaugotų transporto įmones XX a. viduryje, stabdo ekonomikos augimą. Tikslas turi būti taisyklės, kurios apimtų apibrėžtą riziką su minimaliais būtinais apribojimais.

 

Klausimas „kaip“ yra įgyvendinimas, kuris turėtų būti greitas ir greitai keičiasi. Aviacija yra sektinas modelis: Amerikos federalinė aviacijos administracija kasmet išleidžia daugiau nei 300 tinkamumo skraidyti direktyvų ir nuo 1964 m. daugiau nei 90 kartų peržiūrėjo savo išsamias orlaivių sertifikavimo taisykles. Dirbtiniam intelektui reikės daug didesnio greičio ir iteracijos.

 

Niekas iš to nebus paprasta. Tačiau nieko nedaryti yra neabejotinai blogiausias variantas. Tinkamai sutvarkius, dirbtinis intelektas galėtų atnešti milžinišką naudą žmonijai. Dabartinis jo reguliavimas yra vienintelis būdas užtikrinti tai, ką jis žada vėliau.

 

Nir Bar Dea yra „Bridgewater Associates“ generalinis direktorius. Greg Jensen yra įmonės investicijų vadovas. [1]

 

„Bridgewater Associates“ į savo technologinę infrastruktūrą bei dirbtinio intelekto investicinius instrumentus – pavyzdžiui, per „AIA Labs“ sukurtą fondą, paremtą mašininiu mokymusi – giliai integravo „OpenAI“ ir „Anthropic“ (taip pat „Perplexity“) modelius. Jensenas į šias dirbtinio intelekto įmones investavo jo asmenines lėšas. 

 

Svajonės bergždžios. Atvirojo svorio modeliai (pvz., „Meta“ LLaMA arba „Mistral“) suteikia įmonėms visišką duomenų privatumo ir pritaikymo kontrolę, o uždarojo kodo gigantai (pvz., „OpenAI“ ir „Anthropic“) remiasi patentuota infrastruktūra ir reguliavimo sistemomis, kad apsaugotų savo poziciją rinkoje.

 

Diskusija tarp atvirojo svorio ir uždarojo kodo dirbtinio intelekto išryškina esminį konfliktą tarp įmonės saugumo, rinkos dalies dinamikos ir vyriausybės priežiūros vaidmens.

 

A. Privatumas, vietinis vykdymas ir komercinės paslaptys

• Duomenų suverenitetas: atvirojo svorio modelių vykdymas vietoje arba privačiame debesyje užtikrina, kad nuosavybės teise saugomi duomenys ir komercinės paslaptys niekada nepalieka saugios įmonės infrastruktūros.

• Pritaikymas: atvirojo svorio modeliai leidžia kūrėjams tiksliai suderinti architektūras, modifikuoti svorius ir giliai integruoti modelius į nišinius vartotojų ar įmonių darbo eigą.

• Uždara alternatyva: uždarųjų API modelių naudojimas reikalauja perduoti jautrius įvesties duomenis į išorinius serverius. Net ir tais atvejais, kai duomenų apdorojimo sutartys (DPA) nežada jokių mokymų apie klientų duomenis, daugelis rizikos vengiančių įmonių vis dar dvejoja dėl atitikties ir saugumo pažeidžiamumų.

 

2. Rinkos dalies dinamika

• Atvirojo kodo iškilimas: atvirojo svorio modeliai greitai panaikino pajėgumų spragą su patentuotais modeliais. Jų ekonomiškumas, API delsos nebuvimas ir pasikartojančių žetonų mokesčių panaikinimas nukreipė didelį rinkos dėmesį į vietinį diegimą.

• Nuosavybės teisės: uždarojo kodo tiekėjai, tokie kaip „OpenAI“ ir „Anthropic“, teigia, kad jų didžiulis skaičiavimo mastas, patentuoti duomenų srautai ir pažangios samprotavimo galimybės (pvz., sustiprinimo mokymasis bandymo metu) išlaiko našumo ribą, kurios atvirojo kodo modeliai negali lengvai atkartoti.

 

3. Reguliavimas ir vyriausybės priežiūra

• Reguliavimo skydas: kritikai teigia, kad siūlomi dirbtinio intelekto saugos reglamentai ir licencijavimo sistemos (pvz., plataus masto atitikties reikalavimai) neproporcingai apkrauna atvirojo kodo kūrėjus. Kai kurie tai mato kaip įsitvirtinusių technologijų centrų bandymą pakilti už savęs.

 

• Geopolitinis aspektas: Vakarų politikos formuotojai susiduria su dviašmeniu kardu. Nors vieni pasisako už griežtus modelių svorio apribojimus, siekiant užkirsti kelią netinkamam naudojimui, kiti perspėja, kad pernelyg didelis atvirojo kodo dirbtinio intelekto reguliavimas gali užgniaužti vidaus inovacijas, galiausiai užleisdamas lyderystę pasauliniams konkurentams, kurie neriboja atvirojo platinimo.

 

Jei Vakarai nusprendžia, pasitelkus reguliavimą, sunaikinti atvirųjų svorių modelius Vakaruose, tai reikš Vakarų ekonomikos pabaigą. Konkurencija iš likusio pasaulio ją sunaikins.

 

Griežto dirbtinio intelekto reguliavimo šalininkai teigia, kad atvirųjų svorių modelių ribojimas yra būtinas nacionaliniam saugumui užtikrinti ir piktnaudžiavimui užkirsti kelią, o kritikai atsako, kad tokie draudimai gali smarkiai pakenkti Vakarų ekonominiam konkurencingumui bei technologinėms inovacijoms.

 

 

1. Nir Bar Dea and Greg Jensen. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9523,  (Oct 31, 2026): 17.

Only Open Weights AI Can Be Run Locally, Therefore Can Be Modified According to Consumers Needs Without Risk to Their Trade Secrets. OpenAI and Anthropic Are Keeping Weights Closed, Therefore They Are Losing Market Share --- Government Can’t Save Them with Regulation or Without It, but Some Anglo-Saxons Keep Dreaming How to Save These Aspiring Rulers of the Universe:

“THE INTENSE debate of recent weeks on the risks around artificial intelligence presents an opportunity. Anthropic’s Dario Amodei urged the industry to “pace the frontier”. Many others echoed him, and politicians across the spectrum have signalled they are ready to act. Not everyone, however, agrees. President Donald Trump has spoken against new AI regulation, as have Meta’s Mark Zuckerberg and Nvidia’s Jensen Huang.

 

Those sceptical of regulation make four arguments: the risk is overstated; existing law already covers it; some labs are backing regulation only to entrench their lead; and if America slows down, China will overtake it and nobody will be safer.

 

The first claim, that the risk is small or improbable, misses the forest for the trees. Very capable models are already in the hands of those seeking to do harm. Everyone is now exposed, and what the world has seen so far is the tip of the iceberg: nefarious actors are likely to use open-weight models, which are far harder to track.

 

Furthermore, models with superhuman capability are here. Anthropic recently self-reported experiments suggesting that models may be months from self-replicating autonomously, without a data centre. Over time, there is a risk, however small, that superior agentic intelligence will pose an existential risk to humanity.

 

In the meantime, society must grapple with AI’s impact on labour.

 

Countries across the West have already been destabilised by a wave of populism following the era of globalisation, which saw a seven-percentage-point fall in manufacturing’s share of non-farm employment between 1990 and 2010.

 

 We believe that a larger and faster second wave is now building, with the potential for AI to displace almost a fifth of all American jobs over a shorter time period.

 

People will disagree about the odds; the question is whether the aggregate risk warrants action. The risk from cyber-attacks is significant and growing. The risk linked to agentic superintelligence is uncertain, but potentially catastrophic. The risk to human labour looks inevitable, particularly if society avoids the first two. The need to regulate the aggregate is, therefore, clear.

 

The sceptics’ second claim, that existing laws are enough, ignores that those laws were not written with AI-specific dangers in mind. Society has learned this before—with food safety after the Industrial Revolution, drug safety after the patent-medicine boom and financial rules after the 2007-09 crisis. It won’t accept contaminated baby food, a drug that kills thousands or system-destabilising financial instruments just because companies will later be liable. Where the consequences are intolerable, liability is inadequate and therefore regulation cannot be applied retroactively. Each industry went on to thrive under subsequent regulation.

 

The third claim, that some labs favour regulation to entrench their advantage, may be true but is irrelevant. Never mind that others say these companies have too much power; they are reporting so themselves.

 

We estimate that OpenAI and Anthropic are on track to control roughly 35% of global compute between them by 2028.

 

 Ten S&P 500 companies, nearly all in the AI supply chain, make up around 40% of its market capitalisation. Whatever the motives, this extreme concentration of power must be regulated.

 

The fourth claim, that China will zoom ahead if America brings in new rules, is multi-layered. The AI race is like the cold war, in which American pursuit of nuclear technology was highly regulated while the Soviet Union ran unchecked. Far from putting the Soviets ahead, looser controls led to incidents like Chernobyl, which precipitated the collapse of their empire. China understands that: it has tighter controls, consistent with enforcing stability by controlling technology, even as it distils frontier-lab models. Regulation in America would slow China down while limiting the risk of serious incidents that could alter the race.

 

In building a path forward, it is necessary to think about principles through three lenses: the who, the what and the how.

 

The question of who should regulate matters most, because the people responsible will determine the quality of everything else. Some argue that companies should police themselves given governments’ limited expertise in AI. But governments are best placed to act for society because, in a democracy, their incentives are most closely aligned with society’s. If a regulator suffers from an expertise gap, it can be narrowed. It is much harder to close the incentive mismatch inherent in corporations.

 

And who should be regulated? Those who can cause outsize impact. That means all who develop models and all end-users. Too narrow a view will leave loopholes.

 

The “what” concerns the nature and extent of regulation. It should be the minimum needed to maximise long-term benefit, or the most reward per unit of risk. Under-regulate and society is harmed, as with the unchecked child labour after the Industrial Revolution. Over-regulate, as America did to protect transportation companies in the mid-1900s, and economic growth is impeded. The goal must be rules that capture defined risks with the minimum necessary restrictions.

 

The “how” is the implementation, which should be fast—and fast-changing. Aviation is a model to follow: America’s Federal Aviation Administration issues 300-plus airworthiness directives a year and has revised its comprehensive aircraft-certification rules more than 90 times since 1964. AI will require magnitudes more in speed and iteration.

 

None of this will be simple. But doing nothing is by far the worst option. With the right guardrails, AI could bring enormous benefits to humanity. Regulating it now is the only way to secure what it promises later.

 

Nir Bar Dea is the chief executive of Bridgewater Associates. Greg Jensen is the firm’s managing chief investment officer.” [1]

 

  Bridgewater Associates as a firm deeply integrated models from OpenAI and Anthropic (along with Perplexity) into its technology stack and artificial intelligence investment vehicles, such as its machine-learning-driven fund launched through AIA Labs. Jensen put his own money into these AI shops.

 

The dreams are futile. Open-weights models (like Meta’s LLaMA or Mistral) offer businesses full control over data privacy and customization, while closed-source giants (like OpenAI and Anthropic) rely on proprietary infrastructure and regulatory frameworks to protect their market position.

 

The debate between open-weights and closed-source AI highlights a fundamental conflict between enterprise security, market share dynamics, and the role of government oversight.

A. Privacy, Local Execution, and Trade Secrets

•     Data Sovereignty: Running open-weights models locally or within a private cloud ensures that proprietary data and trade secrets never leave a company's secure infrastructure.

•     Customization: Open weights allow developers to fine-tune architectures, modify weights, and deeply integrate models into niche consumer or enterprise workflows.

•     The Closed Alternative: Utilizing closed API models requires transmitting sensitive inputs to external servers. Even with data-processing agreements (DPAs) promising no training on customer data, many risk-averse enterprises remain hesitant due to compliance and security vulnerabilities.

 

2. Market Share Dynamics

•           The Rise of Open Source: Open-weights models have rapidly closed the capability gap with proprietary models. Their cost-efficiency, lack of API latency, and elimination of recurring token fees have shifted significant market attention toward local deployment.

•           Proprietary Moats: Closed-source providers like OpenAI and Anthropic argue that their immense computational scale, proprietary data pipelines, and advanced reasoning capabilities (like reinforcement learning at test-time) maintain a performance moat that open-source models cannot easily replicate.

3. Regulation and Government Oversight

•     The Regulatory Shield: Critics argue that proposed AI safety regulations and licensing frameworks (such as sweeping compliance requirements) disproportionately burden open-source developers. Some see this as an attempt by established tech hubs to pull up the ladder behind them.

 

•     The Geopolitical Dimension: Western policymakers face a double-edged sword. While some advocate for strict guardrails on model weights to prevent misuse, others warn that over-regulating open-source AI could stifle domestic innovation, ultimately conceding leadership to global competitors who do not restrict open distribution.

 

If the West decides to kill open weights models in the West with regulation, this means the end of the Western economy. The competition from the rest of the world is killing it.

 

Proponents of strict AI regulation argue that restricting open-weight models is essential for national security and preventing misuse, while critics counter that such bans could severely cripple Western economic competitiveness and tech innovation.

 

1. Nir Bar Dea and Greg Jensen. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9523,  (Oct 31, 2026): 17.

Liberaliosios Europos agonija ir mirtis

 

„Pirmieji žingsniai į neramumus atrodo gana aiškūs: pyktis dėl realiojo darbo užmokesčio mažėjimo, kapitalistinės agresijos, Parlamento nenoro veikti; pyktis, kurį kursto agitatoriai protas kovoja su instinktu.“ Retas kuris iš tų, kurie šią savaitę užplūdo Prancūzijos miestus, atpažintų šiuos žodžius. Tačiau daugelis pritartų George’ui Dangerfieldui – britų ir amerikiečių žurnalistui, kuris juos parašė. Demonstrantus apėmė įniršis. Įniršis dėl valstybės nesėkmių ir prieš šalį valdančius, klaidžiojančius centristinės pakraipos politikus. Įniršis dėl aukštų kainų ir ekonominių problemų. O kai kuriems – įniršis prieš pačią centristinės politikos idėją.

 

G. Dangerfieldas rašė apie „keistą liberaliosios Anglijos mirtį“ laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kai kas prognozuoja, kad šiandienos liberaliąją Europą gali ištikti toks pat niūrus likimas. Padegimai, minios smurtas, plėšikavimai ir masiniai protestai rodo, kokia gili piliečių neviltis dėl savo lyderių. Prancūzijoje protestai („manif“) turi gilias tradicijas, tačiau praėjusį savaitgalį visoje šalyje siautėjusių, gobtuvais ir kaukėmis veidus prisidengusių riaušininkų smurtas buvo neįprastai žiaurus. Protestai taip pat kilo Belgijoje, Italijoje ir Portugalijoje. Artėjant rinkimams – kitą mėnesį Ispanijoje, o kitais metais Prancūzijoje ir Lenkijoje – rinkėjai yra nusiteikę nubausti nuosaikiąsias partijas. Italijoje kraštutinės dešinės jėgos lenkia populistę Giorgią Meloni, kuri valdė laikydamasi centro pozicijų. Užkulisiuose laukia charizmatiškesnės figūros iš politinių kraštutinumų, pavyzdžiui, Marine Le Pen Prancūzijoje ar Alice Weidel Vokietijoje.

 

Daugelis Amerikoje ir Europoje teigia, kad dėl susidariusios padėties centras gali kaltinti tik pats save. Donaldas Trumpas triumfuodamas skelbia, kad Europa dega, nes jos lyderiai atmetė jo patarimus, paliko sienas atviras ir leido kasmet atvykti milijonams imigrantų iš Afganistano, Alžyro bei Sirijos. Dešinieji, palaikantys „MAGA“ judėjimą (pavyzdžiui, Elonas Muskas), tvirtina, kad didėjanti musulmonų populiacija kelia didžiausią grėsmę. Kai kas, vartodamas apokaliptinius ir absurdiškus terminus, kalba apie „civilizacijos ištrynimą“ ar pilietinį karą. Net Vokietijoje politikas Friedrichas Merzas šią savaitę pareiškė, kad dideli migracijos srautai ir nesėkminga užsieniečių integracija iš dalies lėmė šiuos staigius ir smurtinius neramumus. Panašiai kalba ir naujasis Vengrijos veikėjas, opozicijos lyderis Péteris Magyar.

 

Tokia analizė yra arba baili, arba savanaudiška. Be abejo, daugelis Europos rinkėjų taip pat nori apriboti imigraciją ir prieglobsčio suteikimą. Tačiau kalbant apie smurtinius protestus, tokia diagnozė yra visiškai klaidinga. Iš tiesų, problemos, su kuriomis susiduria Europos centristai, yra sudėtingesnės – ir jas ne taip lengva ištaisyti.

 

Nors kai kurie jauni protestuotojai Prancūzijoje vilki Alžyro futbolo rinktinės marškinėlius ar skanduoja pro-palestinietiškus šūkius, šiandieniniai neramumai Europoje nėra susiję su rase ar religija. Šeštadienį Prancūzijoje į gatves išėjo daugiau nei 500 000 žmonių; didžioji jų dalis buvo baltaodžiai ir be veido kaukių.

 

Kaip ir kitose šalyse, juos įaudrino pragyvenimo išlaidos ir prastos viešosios paslaugos. Jie reikalauja didesnių subsidijų kurui, didesnių investicijų į mokyklas ir daugiau valstybės išmokų.

 

Tikriausiai didžiausia grupė palaiko kairįjį populistą Jeaną-Lucą Mélenchoną – senstantį agitatorių ir buvusį trockistą, kuris labiau primena Bernie Sandersą nei „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderį.

 

Visgi kilo tikras smurtas. Tačiau dėl to reikėtų kaltinti kitus veiksnius, visiškai nesusijusius su rase. Minios puolė viešuosius pastatus, policijos automobilius ir kitus objektus. Jos taip pat niokojo prabangos prekių parduotuves (pavyzdžiui, „Louis Vuitton“) bei smulkias, imigrantams priklausančias parduotuves ir grobstė jose esančias prekes. Policijai nepavyko užtikrinti tvarkos – juolab kad anksčiau ji buvo kaltinama žiaurumu prieš studentus protestuotojus. Didelę dalį smurto kurstė ir organizavo anarchistai, turintys revoliucinę politinę darbotvarkę. Tipiškas pavyzdys – vyras, suimtas po to, kai Limože buvo padegta XIX a. rotušė; tai – baltaodis Prancūzijos pilietis, kuriam apie 35 metus.

 

Nors kritikai klysta, Europos centristai iš tiesų susiduria su rimtomis problemomis – ir Prancūzijos pavyzdys rodo, kokios jos yra rimtos. Pirmoji – fiskaliniai suvaržymai, dėl kurių tampa labai sunku imtis veiksmingų politinių veiksmų.

 

Kai 2018–2019 m. prezidentas Emmanuelis Macronas susidūrė su didžiuliais „geltonųjų liemenių“ (pranc. *gilets jaunes*) protestais, jis galėjo skirti milijardus eurų jiems nuraminti. Šiandien tai jau nebeįmanoma. Prancūzija išleidžia per daug, o jos ekonomika auga pernelyg lėtai – valdant E. Macronui, augimas siekia vos daugiau nei 1 proc. per metus.

 

Šį rudenį įstatymų leidėjams bus sunku patvirtinti biudžetą, kuriame numatytas vos 0,4 procentinio punkto deficito mažinimas – iki vis dar netvaraus 5 proc. BVP lygio. Ir net tokiu atveju vyriausybė gali žlugti. Prancūzija yra taip smarkiai įsiskolinusi, o rinkos turi tiek mažai pasitikėjimo savo politikais, Prancūzijos vyriausybės obligacijų, palyginti su Vokietijos obligacijomis, skirtumas išaugo iki euro krizės laikų lygio.

 

Užuot priėmę šį iššūkį, centristai, regis, netenka idėjų. „The Economist“ kartą gyrė poną Macroną kaip drąsų naują radikalaus centrizmo etaloną. Šiandien, nors centristai glaudžiasi kartu, kad apsisaugotų, visa energija sutelkta kraštutinumuose. Apklausos rodo, kad daugiau nei 80 % prancūzų pesimistiškai vertina savo ateitį, ypač ekonomiką. Ponas Merzas yra labai nepopuliarus ir gali būti priverstas pasitraukti iš pareigų. Jo antimigrantiškas pasisakymas atspindi jo nesugebėjimą rasti žodžių ir idėjų, kaip išlydėti iš valdžios ponią  Weidel ir jos partija „Alternatyva Vokietijai“.

 

Nieko keisto, kad centristų laukia triuškinamas pralaimėjimas rinkimuose. Apklausos rodo, kad Ispanijos centro kairės ministras pirmininkas Pedro Sánchezas greičiausiai netrukus bus nušalintas, o jį pakeis centro ir populistinės dešinės koalicija. Prancūzijoje riaušės – ir mitas, kad dėl jų kalti imigrantai – gali padėti populistinės dešinės partijos „Nacionalinis sambūris“ atstovei Marine Le Pen gegužę tapti prezidente. Apklausos rodo, kad smurto protrūkis šią savaitę padidino jos populiarumą. Kol E. Macronas išvyko į kelionę po Persijos įlankos šalis, M. Le Pen pasakė prezidentinio tono kalbą, kurioje ragino užtikrinti viešąją tvarką.

 

Išpranašautos mirties kronika

 

Smurtas Prancūzijoje turėtų priversti galvą į smėlį sukišusius centristus atsipeikėti ir pažvelgti į savo nesėkmių pasekmes. Jei jų šalyse kils neramumai, jie praras valdžią. Jei praras valdžią, Europos Sąjunga ims dusti, o likęs pasaulis veršis į priekį. Jei obligacijų rinkos sustings, gali kilti finansinė krizė. Dangerfieldas rašė apie laikus, kai dauguma žmonių nežinojo apie artėjančią katastrofą. Šių dienų liberalai tokio pasiteisinimo neturi.“ [1]

Pinigai išėjo, kad pirkti brangius tankus ir malūnsparnius, kurie tiksliųjų dronų ir raketų spiečių laikais greitai sudega (žr. Irano karą).

Jungtinė Karalystė išsikasė tą pačią duobę, kaip ir Vokietija su Prancūzija.

 

1. The agony of liberal Europe. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9522,  (Oct 24, 2026): 7.

The agony and death of liberal Europe

““The first steps into the Unrest seem straightforward enough—anger at the fall of real wages, at capitalist aggression, at the unwillingness of Parliament; anger fomented by agitators...reason wars with instinct.” Few of those who mobbed French cities this week would recognise those words. But many would agree with George Dangerfield, the British-American journalist who wrote them. The demonstrators were consumed by rage. Rage at the failure of the state and against the floundering centrist politicians who govern. Rage at high prices and economic dysfunction. And for some, rage against the idea of centrist politics at all.

 

Dangerfield wrote about “the strange death of liberal England” in the years before the first world war. Some predict a similarly grim fate for liberal Europe today. Arson, mob violence, looting and mass protests show how much citizens despair of their leaders. France has a long tradition of the manif, but the violence unleashed by hooded and masked rioters across the country over the past weekend was unusually severe. Protests also flared in Belgium, Italy and Portugal. In looming elections, first in Spain next month, then in France and Poland next year, voters are poised to punish moderate parties—and in Italy the far right is outflanking the populist Giorgia Meloni, who has governed from the centre. In the wings wait more charismatic figures from the extremes, including Marine Le Pen in France and Alice Weidel in Germany.

 

Many in America and in Europe say the centre has only itself to blame. Donald Trump crows that Europe is on fire because its leaders spurned his advice, left their borders open and let millions of immigrants rush in each year, from Afghanistan, Algeria and Syria. Those on the MAGA right, such as Elon Musk, say growing Muslim populations pose the greatest threat. Some talk, apocalyptically and absurdly, of “civilisational erasure” or civil war. Even in Germany the chancellor, Friedrich Merz, said this week that high rates of migration and a failure to integrate the foreign-born are partly behind the sudden, violent upheaval. So has Hungary’s newish prime minister, Peter Magyar.

 

Their analysis is either craven or self-serving. Undoubtedly, many European voters also wish to curb immigration and asylum. But when it comes to the violent protests, the diagnosis is plain wrong. Instead the problems facing Europe’s centrists are more complex—and less easy to fix.

 

Even if some young protesters in France wear Algerian football shirts or chant pro-Palestinian slogans, the upheaval in Europe today is not about race or religion. Over 500,000 people marched in France on Saturday and they were largely unmasked and white.

 

They were fired up, as in other countries, by the cost of living and poor public services. They want more fuel subsidies, more spending on schools, more handouts.

 

Perhaps the largest group are aligned with the populist-left Jean-Luc Mélenchon, an ageing rabble-rouser and one-time Trotskyist, more akin to Bernie Sanders than an emir of ISIS.

 

Real violence did follow. But blame that on other factors, none to do with race. Mobs struck at public buildings, police cars and more. They also smashed and grabbed from luxury retailers, like Louis Vuitton, and small stores run by immigrants. The police failed to keep order, having earlier been accused of brutality against student protesters. And much of the violence was incited and orchestrated by anarchists, who have a revolutionary political agenda. Typical among them is a man arrested after the burning of a 19th-century town hall in Limoges, a white French citizen in his mid-30s.

 

Although the critics are wrong, Europe’s centrists do face real problems—and France shows how serious they are. The first is the fiscal bind that makes effective political action so hard.

 

When Emmanuel Macron, the president, faced huge protests by the gilets jaunes in 2018-19, he could deploy billions of euros to placate them. Today, that is no longer possible. France is spending too much and growing too slowly—by just over 1% a year under Mr. Macron.

 

This autumn, lawmakers will struggle to pass a budget that cuts the deficit by a feeble 0.4 percentage points, to an unsustainable 5% of GDP. And still the government may fall. France is so overborrowed, and markets have so little faith in its politicians, that spreads of French government bonds over German ones have soared to levels last seen during the euro crisis.

 

Instead of rising to this challenge, the centrists seem out of ideas. The Economist once cheered Mr Macron as a bold new standard-bearer for radical centrism. Today, while centrists huddle together for protection, all the energy is at the extremes. Surveys say over 80% of the French are pessimistic about their future, especially about their economy. Mr Merz is deeply unpopular and may be forced from office. His anti-migrant sniping reflects his inability to find the words and ideas to see off Ms Weidel and her party, the Alternative for Germany.

 

No wonder the centrists face an electoral walloping. Polls show that Pedro Sánchez, the centre-left prime minister in Spain, will probably be turfed out soon to be replaced by a coalition of the centre- and populist right. In France the riots—and the myth that immigrants were to blame—may lift Ms Le Pen of the populist-right National Rally into the presidency in May. Polls show that the violence boosted her this week. While Mr Macron jetted off on a trip to the Gulf, Ms Le Pen gave a presidential-sounding speech calling for public order.

 

Chronicle of a death foretold

 

The violence in France should jolt head-in-the-sand centrists to confront the consequences of failure. If their countries descend into strife, they will lose power. If they lose power, the European Union will choke, as the rest of the world races ahead. If bond markets seize up, financial contagion could spread. Dangerfield was writing about a time when most people were ignorant of the catastrophe that lay ahead. Today’s liberals have no such excuse.” [1]

 

Funds were spent on purchasing expensive tanks and helicopters—assets that, in an era of swarms of precision drones and of precision missiles, are quickly destroyed (see the Iran War). 

 

The United Kingdom has dug itself into the same hole as Germany and France. 

 

1. The agony of liberal Europe. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9522,  (Oct 24, 2026): 7.

„Moderna“ vadovas gina duomenis apie vėžio vakciną

„Moderna“ generalinis direktorius Stéphane’as Bancelis mano, kad investuotojai klysta vertindami bendrovės vėžio vakciną.

 

„Moderna“ akcijų kaina smarkiai krito, kai pasirodė duomenys apie vėžio vakciną – investuotojai liko nusivylę, nors tyrėjai tai pavadino proveržiu. Vėliau akcijų vertė šiek tiek atsigavo.

 

Interviu metu S. Bancelis teigė, kad vakcina, vadinama „intismeranu“, gydant melanomą suteikė tokio paties masto naudą, kokia savo laiku atvėrė kelią „Merck“ imunoterapiniam vaistui „Keytruda“ tapti itin sėkmingu ir populiariu preparatu.

 

„Tai pirmas kartas, kai gydant melanomą prie „Keytruda“ pridėtas preparatas duoda geresnį rezultatą nei vien tik „Keytruda“, – sakė jis.

 

S. Bancelis tikisi, kad duomenys – rodantys pacientų būklę praėjus dvejiems metams po vakcinacijos – laikui bėgant atrodys dar geriau. Ankstesnis, mažesnės apimties klinikinis tyrimas parodė, kad praėjus penkeriems metams po vakcinacijos rizika sumažėjo dar labiau.

 

Jei pavyks sukurti vakciną ankstyvųjų stadijų vėžiui gydyti, S. Bancelis įsivaizduoja, kad, pavyzdžiui, ankstyvos stadijos plaučių vėžiu sergantys pacientai galėtų kas tris savaites užsukti į vaistinę ir gauti vieną iš devynių vakcinos dozių.

 

Tai būtų reikšmingas pokytis, nes šiuo metu vaistai nuo vėžio dažniausiai leidžiami į veną ligoninėse ar medicinos centruose, kur, pasireiškus šalutiniam poveikiui, pacientui gali padėti gydytojai.

 

„Šiuo atveju šalutinis poveikis yra toks pat, kaip ir skiepijantis įprasta vakcina: galite jaustis pavargę arba šį vakarą gali pakilti temperatūra – tai ir yra visas šalutinis poveikis, – aiškino jis. – Sveikatos apsaugos sistemai tai gali būti visai kitoks pasirinkimas – perkėlus procesą į vaistines, būtų galima netgi sutaupyti lėšų.“

 

Daugumai tokių vaistų kaip „Keytruda“ (kurių metinis gydymo kursas vidutiniam pacientui kainuoja daugiau nei 200 000 JAV dolerių), pasibaigus patentų galiojimo laikui, atsiranda daug pigesnių analogų. S. Bancelio teigimu, „Moderna“ vakcinai tai negresia.

 

Taip yra todėl, kad „Moderna“ naudoja specialią, bendrovei priklausančią programinę įrangą, kuri nuskaito naviko DNR ir atrenka iki 34 mutacijų, į kurias turi būti nukreipta vakcina. Pasak S. Bancelio, konkurentai negalės atkurti šios technologijos, nes bendrovė jos nei patentavo, nei viešai paskelbė. technologija.

 

„Nenorime mokyti konkurentų“, – sakė Bancelis.

 

Jis neatmeta galimybės ateityje paviešinti šią informaciją visuomenės labui, tačiau tai įvyks dar negreitai.

 

Viena iš problemų bandymų metu buvo ta, kad 17 proc. žmonių, kurie iš pradžių buvo atrinkti, teko pašalinti iš tyrimo, nes „Moderna“ negavo pakankamo naviko mėginio, kad galėtų pritaikyti vakciną konkrečiam pacientui. Bancelis pripažino, kad šis rodiklis yra didelis, tačiau tikisi, kad navikų mėginių paėmimo procesas pagerės.

 

„Ruošdamiesi produkto pristatymui, „Merck“ ir „Moderna“ subūrė komandas, kurios vyks į ligonines apmokyti personalo“, – teigė jis.

 

Bancelis sakė norintis sukurti vakcinas, kurios galėtų visiškai užkirsti kelią vėžiui.

 

„Moderna“ turi eksperimentinę vakciną, kuri galėtų tai padaryti. Ji skirta kovai su Linčo sindromu – paveldima būkle, kuri didina storosios žarnos, kiaušidžių ir kitų vėžio formų riziką; JAV šį sindromą turi apie milijoną žmonių.

 

Oksfordo universitete atliekamas nedidelis, ankstyvojo etapo tyrimas, kurio metu vertinamas vakcinos saugumas. Vėliau tyrėjai tikrins, ar ji padeda išvengti polipų – ankstyvųjų storosios žarnos vėžio pranašų.

 

Bancelis įsivaizduoja valstybines patikros programas, padėsiančias nustatyti šią būklę turinčius žmones, bei kasmetinį skiepijimą vaistinėse tiems, kurie turi šį sindromą.

 

„Aš tiesiog teikiu pirmenybę prevencijai, – sakė Bancelis. – Tai geriau.“ [1]

 

1. EXCHANGE --- Moderna's CEO Stands by Data On Cancer Vaccine. Martinez, Xavier.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 31 Oct 2026: B10. 

Moderna's CEO Stands by Data On Cancer Vaccine

“Moderna Chief Executive Stephane Bancel thinks investors are wrong about the company's cancer vaccine.

 

Moderna's stock fell sharply after data emerged about its cancer vaccine that investors found disappointing, though researchers called it a breakthrough. Its stock has since rebounded slightly.

 

In an interview, Bancel said the vaccine, known as intismeran, delivered a similar-size benefit in melanoma that started Keytruda, Merck's immunotherapy, on its road to becoming a blockbuster drug.

 

"It's the first time in melanoma that anything added to Keytruda is better than Keytruda," he said.

 

Bancel expects the data -- which shows how people are faring two years after getting the vaccine -- to look even better over time. An earlier, smaller trial showed an even greater level of risk reduction five years after the vaccine.

 

If efforts to develop the vaccine for earlier-stage cancers prove out, Bancel said he envisions that patients with, say, early-stage lung cancer could walk into a pharmacy every three weeks for their nine doses of the cancer vaccine.

 

That would be a significant change since cancer drugs are normally given via intravenous drip at hospitals or medical centers, where doctors are on hand in the event of side effects.

 

"Here the side effect is that of a vaccine: You might be tired tomorrow or spike a fever tonight, and that's your side effect," he said. "That might be a very different trade-off for a healthcare system to say we could actually save cost to your point by moving into pharmacy."

 

Most drugs like Keytruda, which cost more than $200,000 a year for the average patient, will have far cheaper copies when its patents expire. Bancel said Moderna's vaccine won't.

 

The reason, he said, is because Moderna has proprietary software that scans a tumor's DNA and picks up to 34 mutations for the vaccine to target. Competitors won't be able to reverse-engineer it, he said, because the company has neither patented nor published the technology.

 

"We don't want to teach competition," Bancel said.

 

He isn't ruling out publishing this information for the public's benefit somewhere down the line -- but that won't happen soon.

 

One issue during testing was that 17% of people who were initially screened had to be excluded because Moderna didn't get enough of a tumor sample to customize its shot. Bancel said that rate was high, but he expects sampling tumors to improve.

 

"As we are prepping the launch of the product, Merck and Moderna have set up teams for hospitals to go train them," he said.

 

Bancel said he wants to develop vaccines that can prevent cancer altogether.

 

Moderna has an experimental vaccine that could do just that. It targets Lynch syndrome, an inherited condition that raises the risk of colon, ovarian and other cancers and is carried by about a million people in the U.S.

 

A small, early-stage trial at Oxford University is examining whether the vaccine is safe, and researchers will eventually check whether it prevents polyps -- early precursors of colon cancer.

 

Bancel envisions government screening campaigns to help find people with the condition and an annual pharmacy shot for those with the syndrome.

 

"I just prefer to do prevention," Bancel said. "It's better."” [1]

 

1. EXCHANGE --- Moderna's CEO Stands by Data On Cancer Vaccine. Martinez, Xavier.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 31 Oct 2026: B10.