Svarbu ne pasiekti karines ar politines pergales. Svarbu keisti žmonių nusiteikimą, nuo kurio priklauso, ar tie žmonės mus paliks ramybėje [1]. Kaip tik to ir trūksta susidariusioje situacijoje. Lietuvius, migravusius iš provincijos kaimų į Vilniją, niekas mūsų Vilniaus kaime neriša. Vilnius tebeišlieka kaimas - mes nesugebame atgaivinti senojo žydiškojo ir lenkiškojo miesto. Todėl lietuviai migruoja toliau, į žaviuosius kultūringus Vakarus. Vilnius lietuviams tėra tik tarpinė stotelė, pabėgėlių stovykla. Mes rizikuojame palikti mūsų senąją sostinę Vilnių priešiškai nusiteikusių vietos lenkų rankose.
Kodėl mes kurstome Lietuvos lenkų neapykantą, kodėl provokuojame ir skaudiname Lenkiją, mūsų svarbiausią karinę sąjungininkę, skriausdami Lietuvos lenkus demonstratyviai, smulkmeniškai ir sadistiškai?
Todėl, kad nuo Smetonos laikų mes nemokame kitaip mobilizuoti fašistuojančius elementus Lietuvoje, kuriais rėmėsi dar fašistinis Smetonos režimas ir remiasi visa mūsų primityvi valdžia, kaip tik kurstydami antilenkiškas nuotaikas. Na ir Vokietija bei Rusija pasimokė iš bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės istorijos bei palaiko tuos pačius fašistuojančius elementus Lietuvoje, kovojančius su lietuvių-lenkų bendradarbiavimu. Vokietija bei Rusija gauna daug naudos iš paprasto principo: skaldyk ir valdyk. Mūsų, šiandienos lietuvių, valdžios ribotumui nėra ribų.
Tačiau kovos su atominės energetikos ir skalūnų dujų monopolijomis pergalės Lietuvoje rodo, kad vien tik išorinių priešų ieškančios fašistuojančios politikos ir mažotarizmo laikai baigiasi. Mokomės tikrosios demokratijos, kurioje energinga mažuma taip pat sugeba pasiekti teisingumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą