Kas lėmė, kad Vakarų valstybės iš esmės pačios sukūrė prielaidas savo deindustrializacijai?

"Šios epidemijos metu Vakarų valstybių ekonomikoms rimtą smūgį sudavė ir sutrikęs gamybai reikalingų komponentų tiekimas iš Kinijos. Štai 2020 m. sausį–vasarį paskelbus griežtas karantino priemones ir sustabdžius žymią dalį gamybos, tapo akivaizdžios masinės gamybos iškėlimo iš Vakarų valstybių pasekmės. Vakarų deindustrializacija prasidėjo dar 1960 metais. Jei pradžioje didžioji dalis gamybos kėlėsi į „Azijos tigrus“ (Japoniją, Singapūrą, Taivaną, Malaiziją, Pietų Korėją ir kt.), tai nuo 1990 m. akivaizdžiu šio proceso lyderiu tapo Kinija.

Ypač deindustrializacija paspartėjo po 2008–2009 m. prasidėjusios ekonominės krizės. Nors dalyje Vakarų valstybių pramonės produkcijos ir toliau auga, tačiau augimas yra žymiai lėtesnis nei kitų valstybių. Taip pat dėl konkurencingumo praradimo iškeliami ištisi sektoriai (pavyzdžiui, lengvosios pramonės).
Kas lėmė, kad Vakarų valstybės iš esmės pačios sukūrė prielaidas savo deindustrializacijai? Visų pirma, verslas (ypač stambios korporacijos) buvo suinteresuotos savo pelno didinimu (ir atitinkamai kaštų mažinimu). Daugelio įmonių valdyme pradėjo dominuoti ne savininkai, turintys tam tikrų sentimentų konkrečiai vietovei, įmonės ar šeimos istorijai ir ilgalaikes veiklos strategijas, o samdomi vadybininkai, suinteresuoti pelno maksimizavimu, dažnai mažiau kreipiant dėmesį į reputaciją, pasekmes visuomenei ir t.t.

Jeigu, nesant rimtų muitų ir kitų apribojimų, galima mokėti žymiai mažesnius atlyginimus, neturėti reikalų su profsąjungomis, nesilaikyti darbo saugos, ekologinių ir kitų reikalavimų, kodėl to nedaryti? Juolab kad taip pasielgs konkurentas ir nukonkuruos savo kaina.

Augant gerovei, Vakaruose verslui iškilo dilema, kaip išlaikyti pelno normas? Viena iš galimybių buvo technologinis progresas (įskaitant robotizaciją), kitas – dažnai vergiškomis sąlygomis galintys dirbti darbuotojai besivystančiose valstybėse. Trumpalaikėje perspektyvoje antrasis kelias daliai verslo pasirodė patrauklesnis. Tačiau šis procesas nebūtų buvęs įmanomas be Vakarų valstybių vyriausybių pagalbos. Būtent prekybos, finansinių srautų judėjimo ir kitų barjerų sumažinimas sukūrė sąlygas gamybos iškėlimui. Šiuos sprendimus lėmė tam tikros dominuojančios ideologinės nuostatos, aktyviai propaguojamos dalies intelektualų ir remiamos verslo. Žemos pridėtinės vertės (pavyzdžiui, tekstilės), taršių gamybos sektorių iškėlimas buvo vertinamas kaip natūralus procesas pakeliui į vadinamąją post-industrinę (žinių – paslaugų ir t.t.) ekonomiką. Vakaruose turėjo likti aukštos pridėtinės vertės pramonė, moksliniai tyrimai, vertingų prekės ženklų ir kitos intelektinės teisės.

Tokios politikos rezultatai yra abejotini, kadangi taip vadinamas perėjimas į poindustrinę ekonomiką (o iš tikro ekonomiką, kurioje vis didesnį svorį turi paslaugų sektorius) neužtikrino spartaus ekonomikos augimo, o dalyje Vakarų valstybių ir atskirų regionų iš esmės lėmė akivaizdžiai stebimą degradaciją. Šios koncepcijos kritikai atkreipia dėmesį, kad iškėlus žymią dalį pramonės, su ja kartu keliasi ir moksliniai tyrimai, o vėliau ir aukštos pridėtinės vertės produkcijos kūrimas. Paslaugų sektorius negali sukurti pakankamo kiekio kokybiškų ir gerai apmokamų darbo vietų. Be to, tik nedidelė dalis paslaugų gali būti ne suvartojama valstybių viduje, o eksportuojama. O dalį paslaugų, kurias lengva eksportuoti (pavyzdžiui – IT), taip pat aktyviai kelia į žemesnių kaštų valstybes.

Daugelio Lietuvos regionų gyventojams apie deindustrializacijos žalą taip pat neverta pasakoti, kadangi jie puikiai pamena neigiamus ekonominius ir socialinius procesus (nedarbas, nusikalstamumo augimas, alkoholizmas, emigracija ir t.t.), vykusius, užsidarius gamybos įmonėms. Apibendrinant, deindustrializacija – vienas svarbiausių vidurinės klasės nykimo veiksnių. Prastėjantys užsienio prekybos balansai (ES beveik du kartus daugiau importuoja iš Kinijos, nei eksportuoja į šią valstybę, Lietuva – daugiau nei 4 kartus daugiau importuoja, nei eksportuoja) prisideda prie gyvenimo lygio kritimo Vakarų valstybėse, augančios turtinės nelygybės ir valstybių skolų.

O ir valstybės, į kurias iškeliama pramonė, nenori likti tik žemos pridėtinės vertės produktų tiekėjomis. Iš pradžių buvo „Azijos tigrai“, tapę rimtais Vakarų konkurentais, dabar šiuo keliu sparčiai žengia Kinija. Jei anksčiau Pekinas bent jau išoriškai tenkinosi žemesnės pridėtinės vertės produkcijos gamyba (aukštesnės pridėtinės vertės grietinėlę leisdama ir toliau nusiimti Vakarų korporacijoms), šiuo metu situacija sparčiai kinta.

Jau 2015 m. Kinija paviešino ambicingą 10 metų planą „Pagaminta Kinijoje – 2025“ (angl. Made in China – 2025), kuriame atvirai reiškiamos ambicijos į dominavimą daugelyje ateities aukštųjų technologijų sektorių. „Huawei“, „Xiaomi“, plataus masto technologinių įmonių įsigijimai Vakaruose yra tik šio proceso aisbergo viršūnė.

Ne tik Kinija, bet ir patys Vakarai planuoja pasinaudoti būsimuoju technologiniu lūžiu – perėjimu prie „Pramonės 4.0“. Robotizacija, 3D spausdinimas, nano ir kitos technologijos sukurs galimybes išvengti pigios darbo jėgos faktoriaus ir susigrąžinti gamybą į Europą. Tiesa, šis technologinis lūžis pats iš savęs nespręs, o gal ir pagilins, socialines problemas – tokiai pramonei reikės labai mažai darbo rankų.
Pastarosiomis dienomis pasirodė pranešimai, kad JAV ir Japonijos vyriausybės planuoja įmonėms dalinai padengti gamybos sugrąžinimo iš Kinijos kaštus. Europoje kol kas girdimi tik pavienių politikų ir verslo raginimai imtis analogiškos praktikos, aiškiai artikuliuotos EK ir nacionalinių valstybių vyriausybių pozicijos šiuo klausimu nėra."

Teisingai, deindustrializacija – vienas svarbiausių vidurinės klasės nykimo veiksnių. Vakarų vidurinė klasė yra gausi. Ramiai nuo scenos ji nenueina. Globalizacijos laimėtojams atsiranda politinių ir ekonominių problemų (pvz. prezidento D.Trumpo iškilimas JAV ir JAV muitai Kinijos prekėms). Tai yra tik pradžia. Europa gali įvesti tokius muitus, apsisaugodama nuo teršiančių aplinką gamybos procesų išvežimo į labiau atsipalaidavusias šalis.