"Paskutiniu laiku įsitvirtinęs, pernelyg glaudus mokslininko karjeros progreso susiejimas su sėkme, publikuojant mokslinius straipsnius, gali iškreipti mokslininko elgesį. Per pastarąjį pusšimtį metų ponų Bhattacharya ir Packaleno tyrimai rodo, kad mokslo darbuotojų paaukštinimai ir atlyginimas vis labiau buvo siaurai nustatomi pagal citatų, kurias jų darbai gavo, skaičių. Tokia metrika stumia tyrimus konservatyvesne linkme. Nors naujoviškiausi tyrimai yra labiau citujami, taip pat jie yra rizikingi - yra didesnė tikimybė patekti į aklavietę - taigi ir visai nepublikuoti mokslinius straipsnius, nors daug dirbant. Todėl į karjerą orientuoti tyrėjai turi stiprią paskatą siekti laipsniškos, o ne radikalios pažangos. Panašiai Pierre'as Azoulay iš MIT, Gustavo Manso iš Kalifornijos universiteto Berkeley ir Joshua Graffas Zivinas iš Kalifornijos universiteto San Diege nustato, kad medicinos tyrinėtojai, finansuojami iš su projektais susietų grantų, kaip grantai, kuriuos siūlo Nacionaliniai sveikatos institutai, Amerikos vyriausybės tyrimų centras, dažnai vykdo ne tokius ambicingus projektus ir tokiu būdu sukuria perversmo kokybės naujoves daug lėčiau, nei tyrėjai, kuriems suteiktas neterminuotas finansavimas."[1]Beje, Kinija rimtai pabandė grantų sistemą, įsitikino, kad grantų sistema duoda daug beverčių mokslo straipsnių, todėl dabar Kinija atsisako nuo grantų sistemos moksle.
1. "Varomoji jėga; Nemokami mainai." „The Economist“, t. 434, Nr. 9183, 2020 m. Vasario 29 d., P. 61 (JAV)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą