Atsisakom nuo senojo svieto...

"Jei mes vykdome protingą pramonės politiką, darbuotojai turi viršenybę prieš trumpalaikį pelną  įmonėms, nes valstybė tuo pasirūpina. 

Per pastaruosius kelis dešimtmečius mūsų politiniai ir ekonominiai lyderiai pasirinko, kaip struktūrizuoti mūsų visuomenę - pasirinkdami ekonominį efektyvumą mūsų atsparumo sąskaita, pasirinkdami tik finansinę naudą iš verslo investicijų, tik asmeninį praturtėjimą vietoje bendrojo gėrio. Kiekvienas apdairus politikos formuotojas turėtų pripažinti, kad veiksmingumas ir atsparumas yra vertybės, kurioms abiems turėtume teikti prioritetą ir turėtume siekti jų pusiausvyros. Bet to mes nedarėme pastaraisiais dešimtmečiais. Šie pasirinkimai, pradedant gamybos išvežimu į užsienį ir baigiant ekonomikos, paremtos finansais ir paslaugomis, sukūrimu, yra visų laikų efektyviausias ekonominis variklis. Bet švytuoklė gali per daug pakrypti viena kryptimi. Ir kai ekonomikai trūksta atsparumo, krizės metu tai gali būti niokojantis šalį faktorius.

Daugelis rimtų problemų, su kuriomis susiduriame, kilo iš mūsų ekonominių santykių su Kinija. Kaip ir daugelis, tikėjome, kad kapitalizmas pakeis Kiniją į gerąją pusę; vietoj to Kinija kapitalizmą pakeitė į blogąją pusę. Šis naujas status quo reiškia, kad jaunesnės kartos, įskaitant mūsų vaikus, užaugs Amerikoje, kurios ekonominės perspektyvos yra mažesnės.

Šiandien šių nesėkmingų politinių sprendimų rezultatas yra tas, kad mūsų gamybos bazė yra smarkiai susilpnėjusi, o milijonų produktyvių darbo vietų, kuriomis gamybos bazė remiasi, nebeliko. Amerikos vidaus tiekimo grandinė, skirta gaminti gyvybiškai svarbias medicinines medžiagas, tokias kaip generiniai vaistai ir respiratoriai, išnyko. Dešimtmečius Amerika sąmoningai pasirinko palengvinti pramonės perkėlimą į Kiniją, kur buvo daug pigios darbo jėgos, ir, kritiškai vertinant, Kinijos komunistų partija padėjo įmonėms kurti ilgalaikį produktyvų kapitalą, kuris dabar pasirodo neracionalus. Tokie sprendimai, kaip leisti Pekinui patekti į Pasaulio prekybos organizaciją, tai pagreitino.

Pažvelkite į tai, kas nutiko tuo metu, kai pasaulis susidūrė su pandemija - neišvengiamybė, atsižvelgiant į istorinius duomenis.

Monopolizavusi visas kritines tiekimo grandines, Kinijos komunistų partija jas nukreipė į vidų. Tai užtikrino, kad, pavyzdžiui, Kinijoje gaminamos kaukės būtų naudojamos vidaus vartojimui ir jų pačių kovai su virusu.

Didelė dalies prekių negalėdama importuoti  iš Kinijos, Amerika liko ant ledo, nes mums dabar dažniausiai trūksta galimybių susikurti daiktus, taip pat ir valstybės pajėgumų, reikalingų gamybai perorientuoti. Dėl to gydytojai yra priversti riboti atsargų vartojimą ir kai kuriais atvejais visai nutraukti būtinų apsauginių priemonių naudojimą su katastrofiškomis pasekmėmis jų sveikatai.
Ir nors kai kurie didvyriški verslai organizavo Amerikoje gamybą, kad padėtų užpildyti šią spragą ir gaminti kaukes, rankų sanitarines priemones ir kitas prekes, tauta vis dar atsilieka nuo to, kas būtina.

Viena iš priežasčių yra ta, kad, gamintojams pabėgus į Kiniją, mūsų tautos ekonomika tapo tokia, kurioje dominuoja paslaugų pramonė, kuri išgyvena, vykdydama asmeninius sandorius, tokius, kokie dabar yra karantino ribojami. Ir skirtingai nei pramonės ekonomikoje, paslaugų ekonomikoje trūksta lankstumo, kurį gauname, gamindami fizines prekes, kurias galima sandėliuoti, daug vėliau galima parduoti arba perparduoti, kad būtų patenkintas staigus trūkumas. Tai daro mus ypač pažeidžiamus tokio tipo sukrėtimo atveju, kaip koronaviruso pandemija.
Atitinkamas įmonių elgesio pokytis nuo investicijų į darbuotojus, įrangą ir infrastruktūrą bei trumpalaikės finansinės naudos akcininkams vaikymasis tik dar labiau sumažino mūsų atsparumą. Kodėl neturėjome pakankamai N95 kaukių ar ventiliatorių pandemijos atveju? Kadangi buferinės atsargos nesiekia maksimizuoti finansinės grąžos, o už apsaugą nuo rizikos akcininkas nebūna apdovanotas. Net vyriausybėje mes buvome sužavėti „tik reikiamu momentu“ įsigijimo modeliu, o ne „tik tam tikram atvejui“ įsigijimo modeliu, turint omeny retus, bet katastrofiškus, atvejus.

Šiandien mes matome šio trumpalaikio hiperindividualistinio etoso pasekmes. Amerikiečiai negali palikti savo namų. Kaimynai nesugeba paspausti vienas kitam rankų. Maldos vietos uždarytos. Darbo rinka, ypač dirbantiems šios klasės paslaugų verslo amerikiečiams, krenta laisvu kritimu, kaip akmuo.
Aišku, kad reikalinga plati amerikiečių pramonės politika, kurios įvedimą labai palengvino ši krizė.

Amerikiečių pramonės politikoje būtų reikalaujama, kad vaistų gamintojai nurodytų kontroliuojančioms valstybinėms organizacijoms, kur gaminami vaistų ingredientai, būtų sukurtos mokesčių lengvatas šių ingredientų gamintojams JAV ir federaliniai pirkėjai būtų įpareigoti pirkti Amerikoje pagamintus vaistus pirmoje eilėje. Protinga pramonės politika taip pat reikštų federalinių paskatų produktyvioms investicijoms į darbuotojus ir įrangą sukūrimą,  įgyvendinant mokesčių politiką ir tvirtas federalines garantijas, kartu užkertant kelią neproduktyviam įmonių elgesiui, pavyzdžiui, akcijų supirkimui su siekiu tik pakelti akcijų kainas, kad įmonių vadovai turėtų tik asmeninės naudos. Kai užsienio subsidijos atitraukia investicijas už mūsų pačių sienų, federalinė vyriausybė turėtų įsteigti kooperatyvus, kad paskatintų kurti vietines tiekimo grandines."

Lietuvoje ir Europos Sąjungos viršūnėlėje, kur sėdi mūsų europarlamentarai (pribusk, Kubiliau, apie Tave kalbame), reikia pasimokyti iš išvadų ir veiksmų programos, kurias kelia amerikiečiai.