Mes čia dirbame gerai, bet kiti dirba dar geriau: 250 mln. Eur investicija Akmenės nepasieks: Airijos „ClonBio Group“ renkasi Ameriką

“Mėsos pakaitalus gaminanti Airijos bendrovė „ClonBio Group“ naujos gamyklos Akmenėje nestatys. Įmonė plėtrai renkasi Amerikos žemyno valstybes: JAV arba Kanadą.

Tai VŽ patvirtino Martynas Nagevičius, Lietuvoje Airijos verslininkų įsteigtos  UAB „Baltic Baltymas“ direktorius. Pirmasis apie tai pranešė naujienų portalas 15min.lt.

M. Nagevičius VŽ pasakojo, kad esmė ta, jog Lietuva dėl šios investicijos pritraukimo nesugebėjo pakonkuruoti su už Atlanto esančiomis valstybėmis, nors pastangos buvo dedamos.

„Negaliu pasakyti nieko blogo apie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, „Investuok Lietuvoje“ darbą. Jie pateikė tokį pasiūlymą, kokį galėjo. Ir jis buvo geras. Reikalas tas, kad kitų pasiūlymas dar geresnis“, – aiškina M. Nagevičius.

Jo teigimu, nuo vykstančio subsidijų karo nukenčia ir kitos Europos valstybės, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija. Nors gamykla būtų veikusi pelningai ir be valstybės paramos, tačiau investuotojai renkasi dosniausią pasiūlymą. 

„Europoje subsidijos žaliajai gamybai yra mažesnės“, – pridūrė M. Nagevičius.

Aukšta pridėtinė vertė

Anksčiau jis VŽ pasakojo, kad ES pasirinktas žaliasis kursas turi reguliavimo spragų, kurias reikėtų užtaisyti, norint vėliau išvengti dar didesnio subsidijavimo poreikio.

Jis tada pasakojo, kad 250 mln. Eur vertės projektas gali persikelti į Viskonsino valstiją JAV, nes ten tiesiog sukuriamos geresnės sąlygos.

Jis pateikė ir konkrečius skaičius: dėl to, kad JAV „ClonBio Group“ augalinės kilmės baltymų gamybos subproduktus traktuoja kaip antros kartos biodegalus, vien už etanolį įmonė gautų 20 mln. Eur kasmet. Dar 11 mln. Eur gamintojas gautų iš JAV kovos su klimato kaita dėl sugaunamo anglies dioksido.

Visgi M. Nagevičius pridūrė, kad Airijos verslininkus labiau vilioja būtent Europos rinka, jie yra pastatę sėkmingai veikiančią gamyklą Vengrijoje.

Jis taip pat stebėjosi, kad, pavyzdžiui, augaliniai baltymai nėra įtraukti į Europos žaliosios pramonės kursą.

Jo skaičiavimu, Airijos verslininkai, už toną miežių sumokėję apie 100–150 Eur, po atliktos hidrolizės už baltyminius mėsos pakaitalus tikisi gauti 800–1.000 Eur už toną.

„Aiški ir nekintanti iš atliekų gaminamų biodegalų sertifikavimo sistema. Galimybė Lietuvoje realizuoti biometaną. Galimybė monetizuoti anglies dioksido išmetimų sutaupymus. Tai sritys, kuriose Europos Sąjunga atsilieka nuo JAV ir Kanados, su kuriomis mums tenka konkuruoti“, – kalbėjo M. Nagevičius.

Būtent tokie aukštą pridėtinę vertę kuriantys verslai, M. Nagevičiaus nuomone, turėtų būti tarp Europos žaliosios pramonės plano prioritetų.”

We are working well here, but others are working even better - 250 million Euro investment will not reach Akmene: Irish "ClonBio Group" chooses America

 

"ClonBio Group, an Irish company producing meat substitutes, will not build a new factory in Akmene. The company chooses the countries of the American continent for development: USA or Canada.

This was confirmed by VŽ, Martynas Nagevičius, director of UAB "Baltic Baltymas", established in Lithuania by Irish businessmen. The news portal 15min.lt was the first to report about it.

M. Nagevičius told VŽ that the point is that Lithuania was unable to compete with the countries across the Atlantic due to the attraction of this investment, although efforts were made.

"I cannot say anything bad about the work of the Ministry of Economy and Innovation, "Invest in Lithuania". They made the best offer they could. And the offer was good. The thing is that the offer of others is even better", explains M. Nagevičius.

According to him, other European countries, such as Germany and France, are also affected by the ongoing subsidy war. Although the factory would have been profitable without state support, investors choose the most generous offer.

"In Europe, subsidies for green production are smaller," M. Nagevičius added.

High added value

Earlier, he told VŽ that the green course chosen by the EU has regulatory loopholes that should be filled in order to avoid the need for even greater subsidies.

He then said that the 250 million EUR project can move to the state of Wisconsin in the USA, because better conditions are simply created there.

He also provided specific figures: due to the fact that the US ClonBio Group treats the by-products of plant-based protein production as second-generation biofuels, the company would receive 20 million Euro for ethanol alone annually. Another 11 million Euro producer would gain from the US fight against climate change due to carbon dioxide capture.

However, M. Nagevičius added that Irish entrepreneurs are more attracted to the European market, they have built a successfully operating factory in Hungary.

He was also surprised that plant proteins, for example, were not included in the European green industry course.

According to his calculations, after paying about 100-150 EUR for a ton of barley, Irish entrepreneurs expect to receive 800-1,000 EUR per ton for protein meat substitutes after hydrolysis.

"A clear and unchanging certification system for biofuels produced from waste. The possibility of selling biomethane in Lithuania. Ability to monetize carbon savings. These are the areas in which the European Union lags behind the USA and Canada, with which we have to compete", said M. Nagevičius.

In M. Nagevičius' opinion, it is precisely such businesses that create high added value that should be among the priorities of the European green industry plan."

Kodėl Europos deindustrializacija yra rimta grėsmė?

„JAV suteikia milijardus mokesčių lengvatų įmonėms, kurios investuoja į klimatui palankias technologijas. Patariamosios tarybos nuomone, tai turi tam tikrų pranašumų, palyginti su europiniu požiūriu. Bet tai būtų pervertinta.

„Verslo išminčiai“ perspėjo apie subsidijų lenktynes ​​tarp Europos ir JAV – vietoj to ES turėtų pritaikyti savo esamas „žaliųjų technologijų“ finansavimo programas. Tai yra vienas iš svarbiausių penktadienį ekspertų tarybos pateiktos analizės dėl JAV infliacijos mažinimo įstatymo (IRA), kelių milijardų dolerių subsidijų programos, poveikio. Jame teigiama, kad, siekiant sustiprinti Europos įmonių konkurencingumą, ES taip pat reikėtų papildomų subsidijų, kaip atsako į IRA. „Tačiau subsidijų lenktynės būtų susijusios su dideliais JAV ir ES gerovės praradimais, todėl jų reikėtų vengti“.

Remiantis penkių narių Ekonomikos ekspertų tarybos pirmą kartą paskelbtoje politinėje santraukoje, ES jau propaguoja mažai teršalų išskiriančias technologijas, panašiai, kaip JAV su IRA. Nepriklausoma institucija pataria federalinei vyriausybei.

„Verslo išminčiai“ pasisako už ES finansavimo programų keitimą. „IRA mokesčių lengvatos eina koja kojon su didesniu nuspėjamumu įmonėms, nei Europos paramos programos. Jos taip pat turėtų sukelti mažiau biurokratijos, nei subsidijos, skiriamos paraiškų teikimo procese."

Pasak Tarybos narės Ulrike Malmendier, esamos ES finansavimo programos galėtų būti naudojamos, nagrinėjant, kaip būtų galima supaprastinti įgaliotų įmonių prašymus gauti subsidijas ir sumažinti biurokratines kliūtis.

Elektros kainos Vokietijoje 9 centais didesnės, nei JAV

Analizėje teigiama, kad Ekonomikos ekspertų taryba tik ribotai sutinka su įvairių pusių išreikštomis nuogąstomis dėl IRA. „Tikimasi, kad subsidijos pagal IRA turės tik nedidelį makroekonominį poveikį ES.“ 

Tačiau atskiruose pramonės sektoriuose, kurie yra svarbūs, siekiant klimato tikslų, IRA gamybos ir investicijų subsidijos galėtų padidinti paskatą JAV, o ne ES investuoti.

Anot Tarybos nario Achimo Trugerio, apskritai esami energijos kainų skirtumai greičiausiai turės daug didesnę įtaką Europos, kaip vietovės, patrauklumui, nei pati IRA.

  Per pastaruosius tris mėnesius elektros kainos Vokietijoje buvo vidutiniškai 9 centais už kilovatvalandę aukštesnės, nei JAV.

Tarybos narys Martinas Werdingas pasisakė už sparčią elektros tiekimo ir energetikos infrastruktūros plėtrą, siekiant sumažinti energijos sąnaudas. Šiuo tikslu reikėtų paspartinti atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą ir Vokietijoje statyti vandenilio jėgaines."

Čia yra užburtas ratas. Norint plėtoti tvarią ekonomiką, reikia daug pigesnės energijos. Taigi, investicijos iš Europos persikelia į Ameriką. Mažas investicijų lygis Europoje į šiuos procesus lemia lėtą pigesnių, nei dabar turimi, energijos šaltinių plėtrą. Energija Europoje lieka brangi ilgiau, todėl dar daugiau tvaresnio verslo investicijų keliauja į Ameriką. Jei nepakeisime mūsų politinių lyderių Europoje, mūsų žemyno deindustrializacija yra visai reali.

Why deindustrialization of Europe is a serious danger?

 "The "Business wise people" have warned of a subsidy race between Europe and the USA - instead, the EU should adapt its existing funding programs for "green technologies". This is a key point of an analysis presented on Friday by the Council of Experts on the effects of the US Inflation Reduction Act (IRA), a multi-billion dollar subsidy program. It states that in order to strengthen the competitiveness of European companies, additional subsidies would also be required in the EU as an answer to the IRA. "However, a subsidy race would be associated with considerable welfare losses for both the USA and the EU and should therefore be avoided."

The EU is already promoting low-emission technologies to a similar extent as the USA with the IRA, according to a policy brief published for the first time by the five-member Council of Economic Experts. The independent body advises the federal government.

The “Business wise people” are in favor of changing EU funding programs. “The tax breaks of the IRA go hand in hand with greater predictability for companies than the European support programs. They should also cause less bureaucracy than subsidies that are awarded in the application process.”

According to Council member Ulrike Malmendier, the existing EU funding programs could be used to examine how the claiming of subsidies by authorized companies can be simplified and bureaucratic hurdles reduced.

Electricity prices in Germany are 9 cents higher than in the USA

The analysis goes on to say that the Council of Economic Experts only shares the fears expressed by various sides about the IRA to a limited extent. "The subsidies under the IRA itself are expected to have only minor macroeconomic effects on the EU." 

For individual industrial sectors relevant to achieving the climate goals, however, the IRA's production and investment subsidies could increase the incentive, in the USA rather than in the EU to invest.

In general, existing energy price differences are likely to have a much greater impact on the attractiveness of Europe as a location than the IRA itself, according to Council member Achim Truger.

  In the past three months, electricity prices in Germany were an average of 9 cents per kilowatt hour higher than in the USA.

Council member Martin Werding spoke out in favor of rapidly expanding the electricity supply and the energy infrastructure in order to reduce energy costs. To this end, the expansion of renewable energies should be accelerated and hydrogen-capable gas power plants should be built in Germany.”

There is a vicious cycle here. To develop a sustainable economy, you need a lot of cheaper energy. So investments are moving to America from Europe. Low investment level in Europe into these processes give slow development of cheaper energy sources than in America. Energy in Europe stays more expensive longer, so even more sustainable business investments go to America. If we do not change our political leadership in Europe, the deindustrialization of our continent is right around the corner.

‘As Long as It Takes’: Biden Adds to Talk of a New Cold War

“But that oversimplifies a complex global situation, others say, with a weakened Russia and with China facing serious problems of its own.

President Biden and his national security team have contended since he took office that all the easy, tempting comparisons between this era and the Cold War are misleading, a vast oversimplification of a complex geopolitical moment.

The differences are, indeed, stark: The United States never had the kind of technological and financial interdependence with its Cold War adversary, the Soviet Union, that so complicates the increasingly bitter and dangerous downward spiral in the relationship with China.

And Mr. Biden’s advisers often argue that Russia is not the Soviet Union. Yes, it has nuclear weapons, they say, but its conventional military capacity has now been severely degraded in Ukraine.

And in Soviet times, the United States felt compelled to fight an ideological battle around the world. In the new era, it is fighting China’s efforts to use its economic and technological power to spread its influence.

Nonetheless, the echoes of the Cold War are growing louder. Mr. Biden himself added to the din this week. In Vilnius, Lithuania, on Wednesday night, addressing a crowd that was waving American, Lithuanian and Ukrainian flags, he repeatedly invoked the struggle of the Baltic nations to free themselves from a collapsing Soviet Union, and told Vladimir V. Putin that the United States and its allies would defend Ukraine, and with it other vulnerable parts of Europe, “as long as it takes.”

Mr. Biden never quite said explicitly that the United States must again “bear the burden of a long, twilight struggle” — President Kennedy’s famous description of the Cold War in his 1961 inaugural address, as it entered its most dangerous phase. But Mr. Biden’s message was essentially the same.

“Our commitment to Ukraine will not weaken,” he said. “We will stand for liberty and freedom today, tomorrow, and for as long as it takes.”

While Mr. Biden’s rhetoric sometimes links this moment to the past — as he compared Lithuania’s struggle for freedom with Ukraine’s — those who work with him say his analysis of the current dynamic is that the underlying forces are quite different.

“Fundamentally there still is a challenge,” Jake Sullivan, the president’s national security adviser, said in an interview on Thursday in Helsinki, Mr. Biden’s last stop. “A need to stand up in defense of sovereignty, territorial integrity, freedom and democracy. But those elements can be present without returning to ‘Back to the Future’ on the Cold War.”

What went unspoken during the summit, at least publicly, is another major difference between now and three decades ago: the uncertain level of bipartisan support for continuing to push back on Russian actions.

From the Truman administration through George H. W. Bush’s years in office, both major American political parties were devoted to outlasting America’s geopolitical adversary, even if they argued over tactics and whether to get involved in local conflicts. That is not clear now. On the edges of the NATO summit in Vilnius, foreign ministers and aides from close allies and distant ones were asking whether Congress would begin to slow aid to Ukraine when the current appropriations run out at the end of the summer.

And they asked what the chances were that the opposition to American involvement in the conflict from the two leading Republican presidential candidates — former President Donald J. Trump and Gov. Ron DeSantis of Florida — might take hold in a broader swath of the population.

“The Americans are worried that Europe will flag,” one senior European official, who requested anonymity, said during the Vilnius summit. “We worry America will flag. And everyone worries that the Ukrainians will run out of ammunition and air defenses.”

Mr. Biden was asked about those concerns at a news conference with President Sauli Niinisto of Finland on Thursday and responded that “there is overwhelming support from the American people” to back Ukraine and NATO. But then he stated the obvious: “No one can guarantee the future, but this is the best bet anyone could make.”

If there was an overarching theme to Mr. Biden’s trip this week, it was that the West should prepare for a long, expensive confrontation that will require levels of cooperation and integration of intelligence and military forces unlike any attempted before.

“At this critical moment in history, this inflection point, the world watching to see, will we do the hard work that matters to forge a better future?” he said at the news conference. “Will we stand together, will we stand with one another? Will we stay committed to our course?”

Buried in the NATO communiqué are the building blocks for the next twilight struggle. There are plans for larger defense budgets, though nearly a decade after NATO set a minimum military spending standard of 2 percent of each member’s GDP, most of the wealthier Western European nations have yet to hit the goal. (The smaller former Soviet republics have done a lot better.) There are plans for a truly integrated NATO military strategy, including specific ways to integrate cyber defenses, and to ramp up the production of conventional artillery rounds, which almost no one thought would ever be needed again in Europe.

But the reality is that those changes are just a beginning — and hardly sufficient if the West is entering years, or decades, of enmity with Russia, officials say. Jens Stoltenberg, who agreed last week to extend his tenure as secretary general of NATO, acknowledged the reality in an article for Foreign Affairs.

“Even if the conflict were to end tomorrow,” he wrote about the Ukraine conflict, “there is no sign that Putin’s broader ambitions have changed. He sees NATO as a threat and wants a world where big states dictate what their neighbors do. This puts him in constant confrontation with NATO’s values.”

Like Mr. Biden, he made the case that letting Mr. Putin gain any territory from events in Ukraine would “send a message to other authoritarian regimes that they can achieve their objectives through force. China, in particular, is watching to see the price Russia pays, or the reward it receives, for its actions.”

Mr. Stoltenberg’s observation is indisputable. But as several American and European officials acknowledged during the Vilnius summit, such commitments make it all the more difficult to begin any real cease-fire or armistice negotiations. And promises of Ukraine’s eventual accession to NATO — after the conflict is over — create a strong incentive for Moscow to hang onto any Ukrainian territory it can and to keep the conflict alive.

As President Volodymyr Zelensky of Ukraine told reporters in Vilnius, “We want to recover our lands, restore security on our territory. That’s victory.” He added: “A frozen conflict is not a victory.”

Mr. Biden used his visit to Helsinki to celebrate one clear difference from the Cold War: Finland and Sweden’s move, weeks after the start of events in Ukraine, to apply to join the alliance after decades of formal neutrality — though in recent years they trained and cooperated with NATO.

American officials regard Finland as a model new member: While the country is tiny, with a population of 5.5 million, it has nurtured some of the most skilled intelligence capabilities in the air and on the sea in all of northern Europe. And its 800-mile land border with Russia complicates the choices Mr. Putin must make about how to deploy his stretched military resources.

Once Sweden joins as well, which may be only months away now that Turkey has lifted its long-running objections, the Baltic Sea will essentially become Lake NATO. Its entire shoreline would be composed of NATO nations except for Russia’s small accesses around St. Petersburg and Kaliningrad.

Lurking in the background of the summit meeting was another factor that makes this era sharply different from the Cold War: the role of China.

The communiqué issued in Vilnius included extensive discussion of the risks of supply chain dependency on suppliers like China, an issue NATO did not think about much in the past.

In the Cold War, there was a single major adversary; now there are two, and the contours of their “no limits” relationship are still something of a mystery. American officials believe Beijing is providing technology to Russia, but not the weaponry it craves. China’s president, Xi Jinping, talks of his close relationship with Mr. Putin.

And Mr. Xi may be hesitant to fuel yet another conflict with the United States when he has so many on his hands that more directly affect China’s future. Those include the effects of the cutoff of high-end computer chips — which Chinese officials complain about regularly — and the likelihood of new restrictions from Washington on Western investments in critical technologies, including artificial intelligence.

There was never a debate about such issues in Cold War days, of course, because the United States and the Soviets barely traded with each other, and neither made any of the products that the other depended upon.

“The Cold War is just not a particularly useful analogy in fundamental respects,” Mr. Sullivan said, ticking off “the level of economic interconnectedness, the nature of the technology competition, the need to cooperate on global challenges that spill across borders” with China.

“These are such fundamentally different drivers of the relationship and geopolitics today than anything in the Cold War.””

The comparison with the Cold War is misleading. That era is over. It should be compared with the period before the beginning of the events in Ukraine. It is now becoming clear that NATO's expansion to the East is not a lamb's march. It is now clear that China and Russia do not accept Western messengers bringing bad news to the Chinese and Russians with bread and salt. Continuing to pretend that nothing is happening here does not work. Not directly involved in the West-East conflict, the rest of the world is not dancing now to the West's music, and this is changing the balance of power, as Western sanctions' grenades unexpectedly explode in the hands of the sanctions' enforcers. All the characters in this story have to answer for all their actions. Now danger awaits everyone, literally, behind every bush.

„Tiek, kiek užtruks“: Bidenas papildo kalbą apie naują Šaltąjį karą

 „Tačiau tai pernelyg supaprastina sudėtingą pasaulinę situaciją, anot kitų, su susilpnėjusia Rusija ir su Kinija, kuri susiduria su rimtomis savo problemomis.

 

     Prezidentas Bidenas ir jo nacionalinio saugumo komanda nuo tada, kai jis pradėjo eiti pareigas, tvirtino, kad visi lengvi, viliojantys šios eros palyginimai su Šaltuoju karu yra klaidinantys, o tai per daug supaprastina sudėtingą geopolitinį momentą.

 

     Skirtumai iš tiesų yra ryškūs: Jungtinės Valstijos niekada neturėjo tokios technologinės ir finansinės tarpusavio priklausomybės su savo Šaltojo karo prieše Sovietų Sąjunga, kuri taip apsunkina vis kartesnę ir pavojingesnę santykių su Kinija smukimo spiralę.

 

     O J. Bideno patarėjai dažnai ginčijasi, kad Rusija nėra Sovietų Sąjunga. Taip, ji turi branduolinių ginklų, sako jie, bet yra mažesnė.

 

     O sovietiniais laikais JAV jautėsi priverstos kautis ideologinėje kovoje visame pasaulyje. Naujojoje eroje ji kovoja su Kinijos pastangomis panaudoti savo ekonominę ir technologinę galią savo įtakai skleisti.

 

     Nepaisant to, Šaltojo karo atgarsiai vis garsėja. Šią savaitę šurmulį padidino ir pats J. Bidenas. Vilniuje, Lietuvoje, trečiadienio vakarą, kreipdamasis į minią, mojuojančią Amerikos, Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis, jis ne kartą minėjo Baltijos tautų kovą išsivaduoti iš žlungančios Sovietų Sąjungos, o Vladimirui V. Putinui sakė, kad JAV ir jos sąjungininkai gins Ukrainą ir kartu su ja kitas pažeidžiamas Europos dalis, „kiek reikės“.

 

     Bidenas niekada aiškiai nepasakė, kad Jungtinės Valstijos vėl turi „nešti ilgos, prieblandos kovos naštą“ – garsųjį prezidento Kennedy apibūdinimą apie Šaltąjį karą 1961 m. inauguracinėje kalboje, kai jis pradėjo pavojingiausią etapą. Tačiau Bideno žinutė iš esmės buvo tokia pati.

 

     „Mūsų įsipareigojimas Ukrainai nesusilpnės“, – sakė jis. „Mes stovėsime už laisvę ir laisvę šiandien, rytoj ir tol, kol reikės“.

 

     Nors Bideno retorika kartais sieja šią akimirką su praeitimi, kai jis lygino Lietuvos kovą už laisvę su Ukrainos kovą, su juo dirbantys žmonės sako, kad dabartinės dinamikos analizė rodo, kad pagrindinės jėgos yra visiškai skirtingos.

 

     „Iš esmės vis dar yra iššūkis“, – sakė prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas ketvirtadienį interviu Helsinkyje, paskutinėje Bideno stotelėje. „Būtina ginti suverenitetą, teritorinį vientisumą, laisvę ir demokratiją. Tačiau šie elementai gali būti ir negrįžtant prie šaltojo karo „Atgal į ateitį“.

 

     Tai, kas per viršūnių susitikimą, bent jau viešai, nebuvo išsakyta, yra dar vienas esminis skirtumas nuo dabarties ir prieš tris dešimtmečius: neaiškus abiejų partijų paramos lygis, kad ir toliau stabdyti Rusijos veiksmus.

 

     Nuo Trumano administracijos iki George'o H. W. Busho valdymo metų abi pagrindinės Amerikos politinės partijos buvo pasišventusios tam, kad pralenktų Amerikos geopolitinį priešininką, net jei ginčydavosi dėl taktikos ir dėl to, ar įsitraukti į vietinius konfliktus.

 

 Tai dabar neaišku. NATO viršūnių susitikimo Vilniuje pakraščiuose užsienio reikalų ministrai ir artimų bei tolimų sąjungininkų padėjėjai teiravosi, ar Kongresas ims stabdyti pagalbos teikimą Ukrainai, kai vasaros pabaigoje baigsis esami asignavimai.

 

     Jie klausė, kokia tikimybė, kad dviejų pagrindinių respublikonų partijos kandidatų į prezidentus – buvusio prezidento Donaldo J. Trumpo ir Floridos gubernatoriaus Rono DeSantiso – pasipriešinimas Amerikos įsitraukimui į konfliktą gali įsitvirtinti platesnėje gyventojų grupėje.

 

     „Amerikiečiai nerimauja, kad Europa iškels baltą vėliavą“, – per Vilniaus viršūnių susitikimą sakė vienas anonimiškumo prašęs aukštas Europos pareigūnas. „Mes nerimaujame, kad Amerika iškels baltą vėliavą. Ir visi nerimauja, kad ukrainiečiams pritrūks amunicijos ir oro gynybos."

 

     Bidenas ketvirtadienį spaudos konferencijoje su Suomijos prezidentu Sauli Niinisto buvo paklaustas apie tuos susirūpinimą ir atsakė, kad „yra didžiulė Amerikos žmonių parama“ palaikyti Ukrainą ir NATO. Bet tada jis pareiškė akivaizdų dalyką: „Niekas negali garantuoti ateities, bet tai yra geriausias statymas, kurį kas nors gali padaryti“.

 

     Jei šios savaitės pono Bideno kelionėje buvo pagrindinė tema, tai buvo ta, kad Vakarai turėtų ruoštis ilgam, brangiam konfrontavimui, kuriam prireiks bendradarbiavimo ir žvalgybos bei karinių pajėgų integracijos, kaip ir anksčiau.

 

     „Ar šiuo kritiniu istorijos momentu, šiuo posūkio tašku, pasauliui žiūrint, ar mes padarysime sunkų darbą, kuris yra svarbus, kad sukurtume geresnę ateitį? spaudos konferencijoje sakė jis. „Ar stovėsime kartu, ar stovėsime vienas su kitu? Ar išliksime įsipareigoję laikytis savo kurso?

 

     NATO komunikate palaidotos kitos sutemų kovos blokai. Yra planų dėl didesnių gynybos biudžetų, nors praėjus beveik dešimtmečiui po to, kai NATO nustatė minimalų karinių išlaidų standartą – 2 procentus kiekvienos narės BVP, dauguma turtingesnių Vakarų Europos valstybių dar nepasiekė tikslo. (Mažesnėms buvusioms sovietinėms respublikoms pavyko daug geriau.) Yra planų sukurti tikrai integruotą NATO karinę strategiją, apimančią konkrečius būdus integruoti kibernetinę gynybą ir paspartinti įprastų artilerijos šovinių gamybą, ko beveik niekas nemanė, kad vėl reikės Europoje.

 

     Tačiau realybė yra tokia, kad tie pokyčiai yra tik pradžia – ir vargu ar pakanka, jei Vakarai įžengia į daugelį metų ar dešimtmečių trunkantį priešiškumą Rusijai, sako pareigūnai. Jensas Stoltenbergas, praėjusią savaitę sutikęs pratęsti savo kadenciją NATO generalinio sekretoriaus poste, straipsnyje, skirtame Užsienio reikalams, pripažino realybę.

 

     „Net jei konfliktas rytoj baigtųsi“, – rašė jis apie Ukrainos konfliktą, „nėra jokių ženklų, kad Putino platesnės ambicijos būtų pasikeitusios. Jis mato NATO kaip grėsmę ir nori pasaulio, kuriame didžiosios valstybės diktuotų, ką daryti savo kaimynams. Dėl to jis nuolat susiduria su NATO vertybėmis."

 

     Kaip ir J. Bidenas, jis tvirtino, kad leidimas V. Putinui įgyti bet kokią teritoriją iš įvykių Ukrainoje, būtų „siunčiama žinutė kitiems autoritariniams režimams, kad jie gali pasiekti savo tikslus jėga. Kinija ypač stebi, kokią kainą Rusija sumoka arba kokį atlygį ji gauna už savo veiksmus."

 

     P. Stoltenbergo pastebėjimas neginčijamas. Tačiau, kaip per Vilniaus viršūnių susitikimą pripažino keli Amerikos ir Europos pareigūnai, tokie įsipareigojimai dar labiau apsunkina bet kokių realių paliaubų ar paliaubų derybų pradžią. O pažadai dėl galimo Ukrainos įstojimo į NATO – pasibaigus konfliktui – sukuria stiprią paskatą Maskvai laikytis bet kokios galimos Ukrainos teritorijos ir išlaikyti konfliktą gyvą.

 

     Kaip žurnalistams Vilniuje sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis: „Norime susigrąžinti savo žemes, atkurti saugumą mūsų teritorijoje. Tai pergalė“. Jis pridūrė: „Įšaldytas konfliktas nėra pergalė“.

 

     Ponas Bidenas pasinaudojo savo vizitu Helsinkyje, norėdamas pažymėti vieną aiškų skirtumą nuo Šaltojo karo: Suomijos ir Švedijos žingsnį, praėjus kelioms savaitėms įvykių Ukrainoje pradžios, prašyti prisijungti prie aljanso po dešimtmečius trukusio formalaus neutralumo, nors pastaraisiais metais jos treniravosi ir bendradarbiavo su NATO. .

 

     Amerikos pareigūnai Suomiją laiko pavyzdine nauja nare: nors šalis yra nedidelė, joje gyvena 5,5 milijono gyventojų, ji išugdė kai kuriuos kvalifikuotus žvalgybos pajėgumus ore ir jūroje visoje Šiaurės Europoje. O jos 800 mylių sausumos siena su Rusija apsunkina V. Putino pasirinkimą, kaip dislokuoti jo ištemptus karinius išteklius.

 

     Kai prisijungs ir Švedija, o dabar, Turkijai atmetus savo ilgalaikius prieštaravimus, gali prireikti vos kelių mėnesių, Baltijos jūra iš esmės taps NATO ežeru. Visą jos kranto liniją sudarytų NATO valstybės, išskyrus mažas Rusijos prieigas aplink Sankt Peterburgą ir Kaliningradą.

 

     Viršūnių susitikimo fone slypėjo dar vienas veiksnys, dėl kurio ši era smarkiai skiriasi nuo Šaltojo karo – Kinijos vaidmuo.

 

     Vilniuje paskelbtame komunikate buvo plačiai diskutuojama apie tiekimo grandinės priklausomybės nuo tiekėjų, tokių, kaip Kinija, rizikas, apie kurią NATO anksčiau daug negalvojo.

 

     Šaltojo karo metu buvo vienas pagrindinis priešas; dabar yra du, o jų santykių „be ribų“ kontūrai vis dar yra paslaptis. Amerikos pareigūnai mano, kad Pekinas teikia Rusijai technologijas, bet ne ginklus, kurių ji trokšta. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas kalba apie artimus santykius su V. Putinu.

 

     O ponas Xi gali nedrįsti kurstyti dar vieną konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis, kai jo rankose yra tiek daug faktorių, kurie tiesiogiai veikia Kinijos ateitį. Tai apima aukščiausios klasės kompiuterių lustų nutraukimo padarinius, kuriais Kinijos pareigūnai nuolat skundžiasi, ir tikimybę, kad Vašingtonas apribos Vakarų investicijas į svarbias technologijas, įskaitant dirbtinį intelektą.

 

     Žinoma, Šaltojo karo laikais apie tokias problemas niekada nebuvo diskutuojama, nes JAV ir sovietai beveik neprekiavo tarpusavyje ir nė vienas negamino produktų, nuo kurių priklausė kita.

 

     „Šaltasis karas tiesiog nėra ypač naudinga analogija esminiais atžvilgiais“, – sakė ponas Sullivanas, pažymėdamas „ekonominio tarpusavio ryšio su Kinija lygį, technologijų konkurencijos pobūdį, poreikį bendradarbiauti sprendžiant pasaulinius iššūkius, kurie plinta per sienas“.

 

     „Šiandien tai yra tokie iš esmės skirtingi santykių ir geopolitikos varikliai, nei bet kas Šaltojo karo metais."

 

Lyginimas su Šaltuoju karu yra klaidinantis. Ta epocha pasibaigė. Reikia lyginti su laikotarpiu iki įvykių Ukrainoje pradžios. Dabar tampa aišku, kad NATO plėtimasis į Rytus nėra avinėlių žygis. Dabar aišku, kad Kinija ir Rusija nesutinka Vakarų pasiuntinius, atnešančius kinams ir rusams blogas naujienas, su duona ir druska. Toliau apsimesti, kad čia nieko nevyksta, neišeina. Tiesiogiai nedalyvaujantis Vakarų ir Rytų konflikte, likusis pasaulis nešoka dabar pagal Vakarų muziką ir tai keičia jėgų pusiausvyrą, nes Vakarų sankcijų granatos nelauktai sproginėja sankcijų vykdytojų rankose. Visiems šios istorijos veikėjams tenka atsakyti už visus jų veiksmus. Dabar pavojus laukia kiekvieno, tiesiogine prasme, už kiekvieno krūmo.

 

It turns out that we, Lithuanians, have to be thrown out of NATO, because we are ruled by the fifth column - the Communist President

 "President Gitanas Nausėda says that the removal of the fifth column is one of the conditions for Ukraine to join NATO."