Dreams to Leave China Behind Are Stupid: Factory Floor Shifts To China's Interior --- Move away from coast puts further pressure on nations aiming to lift output.

"SINGAPORE -- Countries such as Mexico, India and Vietnam face a formidable rival in the contest to knock China off its perch as the world's factory floor: China's vast interior.

Low-cost manufacturing is expanding away from China's bustling coast as companies hunt for cheaper land and labor in central and western provinces. The migration has accelerated in recent years as U.S. tariffs push up costs for factories, and China's coastal megacities focus on high-tech electronics, electric vehicles and other advanced industries.

The result has been an export boom for China's inland provinces that dwarfs the acceleration in overseas sales enjoyed by would-be rivals to China's manufacturing crown.

As inland China develops further, it is helping China deepen its dominance in swaths of global manufacturing, even as Western nations grow wary of China as a supplier for critical industries such as semiconductors and renewable energy.

China still faces major challenges in holding on to its top-dog status. Worsening demographics mean its manufacturing workforce is shrinking, and foreign investment in Chinais drying up.

The U.S. and its allies are dangling subsidies and other incentives to persuade businesses to embrace alternatives to China, though a sizable shift in companies' sourcing is likely years away, economists say.

"China is going to be a major player in global manufacturing for the foreseeable future," said Gordon Hanson, an economist and professor of urban policy at Harvard University's Kennedy School, who explored the possibility of more manufacturing moving to inland China in a 2020 paper. "China just has too much capacity for the world not to need to rely on it for a good while."

Since the start of 2018, exports from 15 of China's central and western provinces have jumped 94% as factory production expanded beyond the Pearl and Yangtze River deltas that are the engine rooms of China's industrial economy.

In the 12 months through August, those provinces exported a combined $630 billion -- more than India's $425 billion, Mexico's $590 billion, and Vietnam's $346 billion over the same period, according to official figures compiled by data provider CEIC.

Exports from China's interior have been growing faster than those countries' exports, too, despite the surge in interest in alternative locations for manufacturing other than China.

Since the beginning of 2018, exports from India have risen 41%, exports from Mexico have risen 43%, and exports from Vietnam have increased 56%. All three countries have benefited from the shuffling of global supply chains in the wake of the U.S.-China trade war and the Covid-19 pandemic. In 2018, Mexico was exporting more than China's interior but was overtaken in 2020.

China's coastal provinces, which encompass manufacturing hubs such as Guangzhou and Shenzhen in the south, Ningbo and Shanghai in the east and Qingdao and Tianjin in the northeast, remain the powerhouse of global manufacturing. Together, those regions exported $2.7 trillion of goods in the 12 months through August, around half the total exports of the U.S., European Union and Japan combined.

Average annual private-sector wages in Guangdong more than doubled in the 10 years through 2021, according to China's National Bureau of Statistics. Better-educated younger workers in coastal cities are skipping tough factory work for jobs in services.

Other forces pushing companies into the interior include a search for cheaper factory space and tighter rules in coastal cities to reduce pollution or rezone industrial areas for residential development.

Many companies scarred by the pandemic and spooked by tensions between Beijing and the U.S.-led West are refashioning supply chains to make them less reliant on China.

But economists say loosening China's grip on global manufacturing will be tough.

China's share of global goods exports was 14% in 2022, down slightly from 2021, and compared with 8.3% for the U.S. in second place and 6.6% for Germany, in third. A recent report by Rhodium Group, a New York-based research outfit, said moving factories out of China to other countries may have little impact on China's manufacturing clout, since those factories will remain dependent on Chinese suppliers for materials and components." [1]

1. World News: Factory Floor Shifts To China's Interior --- Move away from coast puts further pressure on nations aiming to lift output. Douglas, Jason.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Oct 2023: A.10.

The Palestinians have captured and are carrying in their trunks many young Israeli girls dressed in military uniforms and "fighting"

 The internet is full of such shots. What do those who are trying to force all Lithuanian youth, including girls, to join the army think about it? What do you have in store for these green youngsters? Perhaps the best in answering to this question would be the biggest molester of girls and Lithuanian Minister of War Anušauskas?

Palestiniečiai paėmė į nelaisvę ir vežiojasi bagažinėse daug, karinėmis uniformomis aprengtų ir "kariaujančių", jaunų Izraelio merginų

Pilnas internetas tokių kadrų. Ką apie tai galvoja bandantys suvaryti į kariuomenę visą Lietuvos jaunimą, įskaitant merginas? Ką jūs šitam žaliam jaunimėliui ruošiate? Gal į šį klausimą geriausiai atsakytų vyriausias merginų tvirkintojas ir Lietuvos karo ministras Anušauskas?

Kaip pasaulinė ekonomika tapo JAV ginklu

 

     „Didžiausia šalutinė žala dėl praėjusių metų įvykių Ukrainoje buvo padaryta įvairioms Vakarų Europos NATO narėms, kurių nacionaliniai interesai staiga yra pavaldūs stipriausios sąjungininkės, JAV, interesams.

 

     Jungtinės Valstijos jau seniai norėjo, kad europiečiai nuspirtų du ramsčius, ant kurių remiasi jų ekonomika: pigios energijos importą iš Rusijos ir pažangių gaminių eksportą į Rusijos sąjungininkę Kiniją. Praėjusiais metais Ukrainos įvykių metu, šie reikalavimai tapo aktualesni. Europa iš esmės juos įvykdė. Pirmosiomis įvykių dienomis Europos Sąjunga balsavo už Rusijos naftos embargą. Vokietija, kurios priklausomybė nuo Kinijos, be abejo, yra didžiausia, praėjusią vasarą paskelbė savo pirmąją išsamią prekybos Kinija „rizikos mažinimo“ strategiją.

 

     Kaina buvo didelė. Vokietijos atveju Tarptautinis valiutos fondas ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad šiemet jos rezultatai bus prastesni, nei bet kurios kitos pažangios ekonomikos. 

 

Be abejo, yra daug priežasčių, dėl kurių Vokietija lėtėja: palūkanų normos yra aukštos, tiekimo grandinės buvo sutrikdytos dėl ligų ir konfliktų, o šalies automobilių pramonė susiduria su nauja elektromobilių konkurencija.

 

     Tačiau tai nepadeda, kaip neseniai žurnale „American Affairs“ rašė sociologas Wolfgangas Streeckas, kad Vokietijos prašoma dalyvauti „ekonominiame kare, kuris tam tikru mastu yra ir karas prieš pačią Vokietiją“.

 

     Nors dauguma europiečių mano, kad Rusija kelia grėsmę, jie nejaučia tos pačios nuomonės apie Kiniją. Praėjusią vasarą Europos Užsienio santykių tarybos atliktas tyrimas parodė, kad didelė dauguma, 62 procentai visame žemyne, norėtų, kad Europa išliktų neutrali, jei Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai kada nors kiltų konfliktas dėl Taivano. Tačiau praėjusį balandį, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino savo kolegas europiečius išsaugoti savo „strateginę autonomiją“ Kinijos ir Amerikos reikaluose ir vengti „bloko prieš bloką logikos“, jam atkirto ne tik Amerikos politikai. bet ir kai kurie jo Europos sąjungininkai.

 

     Kai europiečiams reikėjo šiek tiek laisvos vietos iš Amerikos imperijos beviltiškai svarbiu klausimu, jie galėjo tiesiog to reikalauti. 2002 ir 2003 metais Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis ir Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas priešinosi George'o W. Busho vyriausybei ir atsisakė dalyvauti invazijoje į Iraką. Kas pasikeitė, kad Amerikos pirmenybėms būtų suteikta imperinio fiat galia?

 

     Iš dalies taip yra dėl to, kad Europos šalys yra kariškai priklausomos nuo JAV. Kadangi dauguma jų gynybai daug metų skyrė gerokai mažiau, nei 2 procentus savo bendrojo vidaus produkto, jos, tikriausiai, yra labiau priklausomi nei prieš du dešimtmečius.

 

     Tačiau sistema, kuria JAV siekia nustatyti įstatymus visam pasauliui, labiau susijusi su ekonomika, o ne su žiauria jėga. Per pastaruosius du dešimtmečius Jungtinės Valstijos panaudojo naują, dažnai paslaptingą įrankių rinkinį, skirtą apdovanoti padedančius ir nubausti tuos, kurie jai prieštarauja.

 

     Dviejų politologų Henry Farrell iš Johns Hopkins ir Abraham Newman iš Džordžtauno dėka šis įrankių rinkinys dabar yra šiek tiek mažiau paslaptingas. Praėjusį mėnesį išleistoje jų knygoje „Pogrindžio imperija: kaip Amerika ginklu pavertė pasaulinę ekonomiką“ atskleidžiama, kaip Jungtinėms Valstijoms naudinga daugybė praėjusio amžiaus pabaigoje sukurtų institucijų, kurios anksčiau atrodė neutralios pasaulinių rinkų racionalizavimo priemonės.

 

     Šios institucijos apima dolerį ir banko pranešimų sistemą, vadinamą „Swift“ (Pasaulio tarpbankinių finansinių telekomunikacijų draugija), kuri yra įsikūrusi Belgijoje ir kuriai vadovauja tarptautinė valdyba, tačiau pažeidžiama Amerikos spaudimo. Tai padeda, kad dėl interneto atsiradimo Jungtinėse Valstijose yra daug laidinio pasaulio grandinių ir infrastruktūros, įskaitant, mūsų laikais, kai kuriuos pagrindinius „Amazon Web Services“, „Microsoft“ ir „Google“ debesų kompiuterijos centrus.

 

     Jungtinės Valstijos dabar turi galimybę stebėti ir daryti įtaką pasaulio komunikacijoms ir tiekimo grandinėms, jei nuspręs. Po rugsėjo 11-osios išpuolių ji pasirinko. Jis pavertė institucijas, į kurias turėjo prieigą, į gynybinį (kaip tada matė dalykus) ginklą kare su terorizmu. „Norėdami apsaugoti Ameriką, – rašo ponas Farrellas ir ponas Newmanas, – Vašingtonas lėtai, bet užtikrintai pavertė klestinčius ekonominius tinklus dominavimo įrankiais."

 

     Prireikė keturių prezidento administracijų išradingumo, kad pasaulinė ekonomika taptų strateginiu JAV turtu, kuris būtų panaudotas (pirmiausia) prieš Iraną, Kiniją ir Rusiją. Tai buvo George'as W. Bushas, kuris priėmė JAV Patriotų įstatymą, kurio III antraštinės dalies tikslas buvo užkirsti kelią teroristams nuo pinigų plovimo JAV finansų sistemoje, tačiau galiausiai Amerikos reguliavimo institucijoms buvo suteiktas svertas visų rūšių užsienio finansų subjektams.

 

     Obamos administracijos viduryje JAV pareigūnai sėkmingai privertė „Swift“ atsisakyti Irano bankų ir pagrasino Šveicarijos bankininkus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jei jie nepanaikins šimtamečių šalies bankų paslapties tradicijų. Dėl to senasis ir pelningas Šveicarijos bankininkystės modelis baigėsi. Vis dažniau draugai ir priešai turėjo ko bijoti šioje sistemoje.

 

     Trumpo administracija su pasimėgavimu naudojo Amerikos ginklo galią, įgyvendindama planą sužlugdyti Kinijos telefonų milžiną „Huawei“. Kaip savo knygoje detalizuoja P. Farrellas ir P. Newmanas, Londone įsikūręs „Huawei“ bankas HSBC buvo spaudžiamas dalytis duomenimis su Jungtinėmis Valstijomis. Šie duomenys surinko pakankamai įrodymų, kad 2018 m. Kanada suėmė Huawei vyriausiąjį finansų pareigūną Vankuveryje. Kitais metais Valstybės departamentas siekė papirkti Indijos jūrų kapitoną, kuris buvo įtariamas, pristačius Irano naftos siuntą, ragindamas jį perduoti jo laivą į uostą, kur jis galėtų būti konfiskuotas.

 

     Valdant prezidentui Bidenui, Jungtinės Valstijos sulaužė dar vieną patikėjimo tradiciją, kuri jas siejo dar dienomis iki rugsėjo 11 d. Jos surengė ne tik kuklių 7 mlrd. dolerių Afganistano centrinio banko atsargų įšaldymą, bet ir, padedant sąjungininkams, užšaldė Rusijos rezervus (dešimtis kartų didesnius) po 2022 m. įvykių. Jungtinės Valstijos dabar taip pat siūlo dalį šių rezervų išleisti tam, ką laiko vertesniems tikslams: pirmuoju atveju kompensuoti rugsėjo 11-osios aukas, antruoju atveju – atstatyti Ukrainą.

 

     Amerikos politikos formuotojai apginklavo pasaulio ekonomiką tokiu būdu, kurį demokratinėms valstybėms sunku suvokti, jau nekalbant apie įtaką. Dėl tokios elito kontrolės galima pateikti daug teisėtų populistinių skundų: pavyzdžiui, Italijoje ir Lenkijoje nuolat girdite apie tai, kaip Europos Sąjunga įstrigdė valstybes nares į jos atkūrimo fondo programas po COVID, o vėliau prisegė daug nepagrįstų pinigų pristatymo sąlygų.

 

     Ryškiausias Farrello-Newmano kritikos dalykas – ir galbūt jos stiprybės šaltinis – yra tai, kad ji nėra populistinė. Autorių supratimas apie Ukrainos konfliktą mažai kuo skiriasi nuo JAV Valstybės departamento. Netgi jų pasakojimas apie Amerikos reguliavimo imperiją yra daugiau aprašymas, nei priekaištas.

 

     Autoriai užsimena, kad jie nesijaudintų dėl šių reguliavimo priemonių, jei tik jos pasitarnautų vertingesniems tikslams – tarkime, kova su klimato kaita, o ne Amerikos hegemonijos apsauga.

 

     Kad ir kam jis būtų naudojamas, pasaulinės ekonomikos pavertimas ginklu pasirodo esąs nepatikimas Amerikos galios įrankis. Problema ta, kad ekonomikoje, kuri egzistuoja nuo Šaltojo karo, beveik visi prekiauja su visais.

 

      Šalys, kurios turi daugiausiai priežasčių bijoti JAV, į tai atsakė sukurdamos alternatyvias priemones. Per pastaruosius pusantrų metų Rusija parodė atsparumą visapusiškam ekonominiam karui, ką Kinija ir Iranas, greičiausiai, naudos, kaip pavyzdį.

 

     Priešingai, tos šalys, kurios yra draugiškiausios Jungtinėms Valstijoms – prieš dešimtmetį Šveicarija, o šiandien – Vokietija, nukentėjo dėl to, kad dar neapsaugojo jų ekonomikas nuo Amerikos ekonominio ginklo." [1]

Tik idiotai, kurie dabar vadovauja Vokietijai, kaip kancleris Scholzas ir kvaila, kaip bato aulas, Vokietijos užsienio reikalų ministrė, kuri vis sukasi 360 laipsnių kampu ir stebisi, kad niekas nesikeičia, gali noriai dalyvauti „ekonominiame kare, kuris tam tikru mastu yra ir karas prieš pačią Vokietiją“. Šie du žmonės, patikėję jų pačių propaganda, sunaikina pačią turtingiausią pasaulyje Europos ekonomiką. Kol Europą valdė buvusi Vokietijos kanclerė Merkel, tokių kvailysčių nebuvo. Amerikiečiams nebelieka jų svarbiausio sąjungininko Euroazijoje. Su durnu du turgu, su pliku nėra kaip peštis.

 

1. How the Global Economy Became Weaponized: [Op-Ed]. Caldwell, Christopher.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 08 Oct 2023: SR.5.

How the Global Economy Became Weaponized by America

"The greatest collateral damage from last year's events in Ukraine has been to various Western European members of NATO, which suddenly find their national interests subordinated to those of their strongest ally.

The United States has long wanted Europeans to kick over two of the pillars on which their economies rest: imports of cheap energy from Russia and exports of advanced manufactures to China, Russia's ally. With the Ukrainian events last year, these demands became more importunate. Europe has largely complied with them. The European Union voted for an embargo of Russian oil in the early days of the events. Germany, where dependence on China is arguably strongest, published its first comprehensive strategy for "de-risking" its China trade this past summer.

The cost has been high. In Germany's case, the International Monetary Fund and the Organization for Economic Cooperation and Development predict that it will perform worse this year than any other advanced economy. Certainly there are many reasons for Germany's slowdown: Interest rates are high, supply chains have been disrupted by disease and conflict, and the country's car industry faces new competition from electric vehicles. 

But it does not help that, as the sociologist Wolfgang Streeck wrote recently in American Affairs magazine, Germany is being asked to participate in "an economic war that is to some extent also a war against Germany itself."

While most Europeans deem Russia a threat on their doorstep, they do not feel the same way about China. A study this past summer by the European Council on Foreign Relations found large majorities, 62 percent continentwide, would wish for Europe to remain neutral should the United States and China ever enter into conflict over Taiwan. Yet last April, when President Emmanuel Macron of France urged his fellow Europeans to preserve their "strategic autonomy" in Sino-American matters and avoid getting swept up in "a logic of bloc against bloc," he was rebuffed, not just by American politicians but also by certain of his European allies.

It used to be that when Europeans needed a bit of wiggle room from the American empire on a matter of desperate importance, they could simply claim it. In 2002 and 2003, the chancellor of Germany, Gerhard Schröder, and President Jacques Chirac of France defied the government of George W. Bush, refusing to participate in the invasion of Iraq. What has changed to give American preferences the power of binding imperial fiat?

It is partly that Europe's countries are militarily dependent on the United States. Since most of them have budgeted well under 2 percent of their gross domestic products on defense for many years, they are probably more dependent than they were two decades ago. 

But the system by which the United States seeks to lay down laws for the whole world has more to do with economics than with brute force. Over the past two decades, the United States has made use of a novel, often mysterious set of tools for rewarding those who help it and punishing those who cross it.

That set of tools is now a bit less mysterious, thanks to two political scientists, Henry Farrell of Johns Hopkins and Abraham Newman of Georgetown. Their book published last month, "Underground Empire: How America Weaponized the Global Economy," reveals how the United States benefits from a set of institutions built up late last century as neutral means of streamlining global markets.

These institutions include the dollar and the bank-messaging system known as Swift (the Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication), which is based in Belgium and run by an international board but vulnerable to American pressure. It helps that the rise of the internet has made the United States home to much of the wired world's circuitry and infrastructure, including, in our time, some of the major cloud computing centers of Amazon Web Services, Microsoft and Google.

The United States now has the ability to survey and influence the world's communications and supply chains, should it choose to. After the Sept. 11 attacks, it chose to. It bent the institutions to which it had access into a defensive (as it then saw things) weapon in the war on terror. "To protect America," Mr. Farrell and Mr. Newman write, "Washington has slowly but surely turned thriving economic networks into tools of domination."

It has taken the ingenuity of four presidential administrations to build the global economy into a U.S. strategic asset, to be used against (primarily) Iran, China and Russia. It was George W. Bush who passed the USA Patriot Act, Title III of which aimed to prevent terrorists from money laundering within the U.S. financial system, but wound up giving American regulators leverage over foreign financial entities of all kinds.

By the middle of the Obama administration, U.S. officials had successfully pushed Swift to bar Iranian banks and threatened Swiss bankers with prosecution if they did not dismantle the country's centuries-old traditions of banking secrecy. That brought Switzerland's old and lucrative banking model to an end. Increasingly, friends as well as foes had something to fear from the system.

The Trump administration wielded American network power with gusto, consummating a plan to disrupt the Chinese phone giant Huawei. As Mr. Farrell and Mr. Newman detail in their book, Huawei's London-based bank, HSBC, was pressured to share data with the United States. That data generated evidence leading to Canada's arrest of Huawei's chief financial officer in Vancouver in 2018. In a separate case the next year, the State Department sought to bribe an Indian sea captain who was suspected of delivering a shipment of Iranian oil, urging that he surrender his ship to a port where it could be impounded.

Under President Biden, the United States has broken yet another fiduciary tradition that used to bind it back in the days before Sept. 11. It arranged to freeze not only Afghanistan's modest $7 billion central bank reserves in the wake of its retreat from that country, but also, with the help of its allies, Russia's reserves (dozens of times as large) in the wake of the 2022 events. The United States now also proposes to spend some of these reserves on what it deems worthier ends: compensating Sept. 11 victims in the first case, rebuilding Ukraine in the second.

American policymakers have weaponized the world economy in a way that is hard for democracies to register, let alone influence. There are a lot of legitimate populist complaints to be made about this sort of elite control: You hear all the time in Italy and Poland, for instance, about how the European Union entrapped member states in its post-Covid recovery fund programs and then attached unreasonable conditions for delivering the money.

The most striking thing about the Farrell-Newman critique -- and perhaps a source of its strength -- is that it is not populist. The authors' understanding of the Ukraine conflict differs little from that of the State Department. Even their account of the American regulatory empire is a description more than a gripe. 

The authors hint they would not be half so worried about these regulatory means if only they served worthier ends -- say, fighting climate change instead of protecting American hegemony.

Whatever it may be used for, the weaponization of the global economy is proving to be an unreliable tool of American might. The problem is that in the economy as it has existed since the Cold War, everyone pretty much trades with everyone.

 Countries that have the most reason to fear the United States have responded by trying to construct alternative arrangements. Over the past year and a half, Russia has shown a resilience in the face of an all-out economic war that China and Iran are likely to use as a model. 

By contrast, those countries that are friendliest to the United States -- Switzerland a decade ago, Germany today -- have suffered for not yet having bomb-proofed their economies against the American economic weapon." [1]

 

 Only the idiots who now lead Germany, like Chancellor Scholz and the stupid as a shoe heel, the German Foreign Minister, who keeps turning 360 degrees and is surprised that nothing changes, can willingly participate in the "economic war, which to some extent is also a war against Germany itself". These two people, believing their own propaganda, are destroying the richest in the world European economy. While Europe was ruled by former German chancellor Merkel, there was no such nonsense. The Americans no longer have their most important ally in Eurasia. You can't argue with a fool, you can't rip the hair of a bald person.

 

1. How the Global Economy Became Weaponized: [Op-Ed]. Caldwell, Christopher.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 08 Oct 2023: SR.5.