Pensininkams, kurie išlaiko darbo nerandančius vaikus ir anūkus

Tie vaikai ar anūkai dažnai sako, kad atvažiuos, bet nevažiuoja. O kai galų gale atvažiuos, tai duoti jiems pavalgyti, ar ne?

Atrodo, kvailas klausimas.  Bet tokiu atveju kvailų problemų nebūna. Juk tas jaunimas jau daug metų gyveno mūsų sąskaita.

Jie jau priprato, kad brangūs dalykai jiems tenka nemokamai, kad atsilyginti galima tik simboliškai, arba neatsilyginti išvis. O nemokamas sūris kur būna? Teisingai, pelėkautuose. Jūs kada matėt, kaip pelė atrodo pelėkautuose? Akys dar blizga, bet pelė suspausta per vidurį ir nugarkaulis sulaužytas. Pelė nekruta. Pelė yra negyva. Aš nenoriu,kad mūsų jaunimas atsidurtų pelėkautuose, nes galvotų, kad nemokamas sūris realiai egzistuoja nepavojingose vietose. Todėl mes negalim mūsų jaunimą pavaišinti sūriu mūsų namuose. Teks eiti į kavinę, kad jaunimas ten susimokėtų. Ir jums patariu taip daryti. Saugokim jaunimą, nes mes tą jaunimą jau smarkiai iki šiol gadinom.

 Kadangi toks jaunimas beveik niekad žmonėms neatsidėkoja už paramą, tai tokio jaunimo reputacija, geras vardas, yra žiauriai pagadinti. Nuo mūsų reputacijos proporcionaliai priklauso mūsų pajamos. Su tokia jaunimo reputacija ir porą šimtų dolerių per mėnesį uždirbti yra beveik neįmanoma. Reikia skubiai taisyti reputaciją. Mes čia negalime daug jam padėti. Galime tik neduoti nemokamo sūrio ir nieko kito, taip padėdami jam atprasti nuo tokio erzinančio visus žmones elgesio

Galų gale turi ir mūsų jaunimas suprasti, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Va čia yra pelėkautai, bet sūris jau suvalgytas, nes buvo labai skanus ir nemokamas: