Išsišiepusi kaukolė po liberalaus miesto oda

"Vakarų gyvenimo poliarizacija, liberalių (Lietuvoje vadinamų liberalais ir konservatoriais) ir konservatyvių (Lietuvoje vadinamų valstiečiais) vakariečių pasitraukimas vienas nuo kito sukėlė nuodingą distiliaciją iš abiejų pusių. Pasiskirstę į geografiškai atskirtus anklavus, į provinciją ir didmiesčius, mūsų frakcijos tapo nuolat blogesnėmis savo versijomis - be perspektyvos raugo, sukietėjusios į savikarikatūrą, praradusios demokratinius gebėjimus, kurių gali išmokyti įvairesnė ir sklandesnė politinė atmosfera.

Dešinysis konsolidavimasis padėjo JAV prezidentuoti Trumpui, kuris kalba apie konservatyviosios Amerikos susvetimėjimą nuo turto ir valdžios koridorių - kaime ir užmiesčio Amerikoje suprantama, kad mūsų didieji miestai yra svetimi, jų gyventojai pavojingi, jų elitas griebiantis tik sau ir piktybinis - veiksmingai nekalbėdamas su niekuo kitu.

Tačiau riaušės, apėmusios Amerikos miestus, atskleidžia, kaip demokratinės koalicijos distiliacija didmiesčiuose, „globaliojo miesto“ liberalizmas, sukūrė gilų slėgį liberalios koalicijos viduje, plyšius, kurie gali išsiplėsti, tinkamai sudedant šokus.

Liberaliojo miesto koalicija yra aukšto ir žemo lygių žmonių koalicija, labai išsilavinusių urbanistų, juos aptarnaujančių darbuotojų ir skurdžių sąjunga, gyvenanti ta pačia geografine, bet labai skirtinga socialine erdve, turinčia bendrą politinį priešininką, tačiau neturinti bendro gyvenimo būdo. Vietoj vienodumo yra balkanizacija. Vietoj šovinizmo prieš pašaliečius - įtariami kaimynai. Vietoje pamaldžios krikščionybės, kuri pernelyg dažnai nutolusi nuo nepažįstamojo ir našlaičio, - egzistuoja pamaldus liberalizmas, priklausantis nuo pigios imigrantų darbo jėgos ir nuo vargšų sekimo bei priekabiavimo prie tų vargšų.

Visų pirma, liberaliam miestui trūksta vidurio - reikšmingo viduriniosios klasės balasto, tarpininkaujančių senamadiškos politikos mašinos  institucijų, bendrų religinių ir kultūrinių institucijų cemento. Tarpininkaujančios institucijos yra policininkai, valstybinės mokyklos ir socialinio aprūpinimo biurokratija bei profesionalų-aktyvistų klasė. Nė viena iš šių grupių neturi plataus teisėtumo. Policininkais nepasitikima iš apačios ir iš viršaus - kosmopolitinė klasė juos vis labiau laiko nešvankiais samdiniais, būtinu blogiu, reikalingu apsaugoti gentrifikacijos pasiekimus. Mokyklos ir  socialinio aprūpinimo sistemos yra nestabilios, tačiau atsparios ir nuolatos priešinasi elito, kurio šeimos jomis naudojasi retai, bandymams išradinėti. Aktyvistai save vaizduoja, kaip savo rasės ar klasės atstovus, tačiau panašu, kad jų pagrindinė užduotis yra sąmoningumo ugdymo sesijų vykdymas, siekiant išgelbėti nerimastingą baltųjų elito sąžinę.

Vietoj bet kokio plataus teisėtumo, liberalus miestas užtikrina viešąją tvarką turtu ir pramogomis, sekimu ir kalėjimo bausmėmis, narkotikais ir vaizdo žaidimais, elito kaltės pojūčiu ir žemesnės klasės kantrybe.

Tai yra dekadentiška, tačiau tvaru įprastomis sąlygomis, bet koronavirusas atskleidė silpnąsias vietas. Išimkite mokyklas, baseinus, sportą ir filmus, ir staiga informacijos ir pramogų kompleksas sumažinamas iki „Zoom“ ir „Netflix“ bei klaustrofobijos. Įsakykite žmonėms dėvėti kaukes, ir stebėjimo kamera neatrodo tokia grėsmė. Uždarykite universitetus ir staiga aktyvistų grupė ir radikalesni jos mokiniai nenaudingi. Pradėkite policininkus versti stengtis išlaikyti socialinį atsiribojimą, ir jų autoritarinės pagundos yra padidintos ... ir tada jums tereikia ypač žiaurios neteisybės uždegti kibirkštį.

Dabar, kai ji buvo uždegta, liberalios koalicijos reikalavimas atstovauti politinei kompetencijai, kovojant su dešiniųjų jėgų bejėgiškumu dega kiekvieną dieną. Jos patikimumas buvo atšauktas greičiausiai tarp baltųjų ir sąmoningųjų. Esant valstybės pareigūnais, baltaodžiams progresyviesiems trūksta tiek patikimumo nukentėjusiems protestuotojams, tiek visiškos kontrolės jų pačių ypatingai stropių policininkų atžvilgiu. Kaip tariami visuomenės sveikatos saugotojai, jie įrodė, kad nesugeba išlaikyti socialinio atsiribojimo reikalavimų, kai tuos reikalavimus ginčija kažkas kitas, nei nepatenkinti konservatoriai. Jie, kaip akivaizdūs faktų ir proto šalininkai, buvo greiti, kaip bet kuris septintojo dešimtmečio kino filmų Pietų šerifas, kuris dėl savo netinkamos valdžios kaltina išorinius agitatorius, netikras vėliavas ar net užsieniečius.

Tačiau blogiau, nei progresyvūs pareigūnai, yra jauni baltųjų radikalų atstovai, anarchistai ir antifa, ir būsimieji Taileriai Durdensai, nusprendę, kad juodaodžių bendruomenių kančios yra puikus pretekstas baltųjų-prieš baltųjų verslą (arba kartais baltųjų - prieš imigrantams priklausantį verslą) nusikalstamumui. Viena ryškiausių pastarųjų kelerių metų tendencijų - tyrimai, rodantys, kad baltieji liberalai daug labiau pyksta dėl rasizmo, nei vidutinis juodasis amerikietis, pasibaigė taikių juodųjų protestuotojų akivaizdoje baltųjų aktyvistų pasiryžimu deginti ir kovoti."