"Susirūpinimas, kad minimalus darbo užmokestis naikina darbo vietas, kyla dėl svarbiausių ekonominių modelių: pasiūlos ir paklausos. Jei darbo jėga brangsta, darbdaviai greičiausiai norės tos jėgos mažiau. Vadovėliuose teigiama, kad, nesant minimalaus darbo užmokesčio, darbuotojui mokamas jo „ribinis darbo produktas“, kuris reiškia to, ką jis pagamina, vertę. Nėra galimybės nukrypti nuo šio atlyginimo abiem kryptimis. Jei darbdavys bandys mokėti darbuotojui mažiau, konkuruojanti įmonė darbuotoją nuvilios. Jei vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis už ribinį darbuotojo produktą, įmonė praranda pinigus, įdarbindama jį. Jis lieka bedarbis.
Realybė yra sudėtingesnė. Firma nežino, kiek kiekvienas darbuotojas prisideda prie firmos pajamų. Nedaug darbuotojų gali lengvai rasti naują darbą. Tačiau pagrindinis modelis atskleidžia vieną svarbią tiesą: dėl mažiausio darbo užmokesčio labiausiai pažeidžiami darbuotojai, kurių produktyvumas yra žemas - tie žmonės, kuriems ši politika yra skirta padėti.
Sudėtingesnė darbo rinkų teorija pripažįsta, kad darbo rinkos nėra visiškai konkurencingos. Nėra vieno atlyginimo, kurį gaudamas, darbuotojas galėtų pasirinkti vieną iš daug darbdavių. Todėl įmonės, tikriausiai, moka darbuotojams mažiau, nei jų ribinių pajamų produktas. Kiek mažiau, priklauso nuo derybų, ir kam ten sekasi geriausiai, priklauso nuo derybinės galios. Atsižvelgiant į tai, minimalaus darbo užmokesčio tikslas yra ne paneigti rinkos logiką, o sustabdyti tvirčiausioje derybų padėtyje esančias įmones, kad jos nespaustų savo darbuotojų.
Vis dar taikytina viršutinė minimalaus atlyginimo riba: įmonės nenoriai įdarbins nuostolius atnešančius darbuotojus. Tačiau žemiau šios viršutinės ribos minimalaus darbo užmokesčio poveikis yra neaiškus. Tai priklauso nuo daugybės klausimų. Ar įmonė gali pakeisti savo darbuotojus mašinomis? Ar ji gali pakelti kainas ir priversti klientus susimokėti už minimalų atlyginimą? Ar ji susiduria su užsienio firmų, kurios užsienyje susiduria su ne tokiomis griežtomis taisyklėmis, konkurencija?
Apsvarstykite gamyklų ir restoranų palyginimą. Logiškai mąstant, vargu ar smarkiai padidėtų gamyboje minimalus darbo užmokestis, nes įmonės susiduria su didele tarptautine konkurencija, o darbo vietos nuolat automatizuojamos. Priešingai, darbą restoranuose sunku automatizuoti ir jis neturi jokios užsienio konkurencijos. Bet koks išlaidų padidėjimas, turintis įtakos visam sektoriui, turėtų būti perduotas vartotojams. Darbo vietų praradimas turėtų būti mažesnis - ypač jei paaiškėja, kad vartotojai nori mokėti didesnes kainas. Taigi ar vienas minimalus darbo užmokestis gali būti teisingas abiejuose sektoriuose?
Dešimtojo dešimtmečio diskusijas dėl minimalaus darbo užmokesčio atgaivino empirinis tyrimas, kurį pateikė Davidas Cardas ir Alanas Kruegeris, abu tuometiniai Prinstono universiteto profesoriai. 1992 m. balandžio mėn. Naujasis Džersis padidino valandinį atlyginimą nuo 4,25 iki 5,05 JAV dolerių. Kaimyninė Pensilvanija išlaikė savo 4,25 JAV dolerių. Džiaugdamiesi natūraliai atsirandančio atvejo tyrimu, du ekonomistai rinko informaciją apie užimtumą greito maisto restoranuose abiejose valstijose iki balandžio mėnesio padidinimo ir vėl po kelių mėnesių. Greitas maistas atrodė kaip idealios sąlygos studijoms, nes tai yra vienalytis sektorius, kuriame dirba nekvalifikuoti darbuotojai.
Padidėjęs darbo užmokesčio lygis neprisidėjo prie darbo vietų praradimo Naujajame Džersyje; net išaugo užimtumas restoranuose. Autoriai taip pat nerado jokių požymių, kad tai turėjo įtakos būsimų restoranų atidarymui. Pažvelgę į „McDonald's“ restoranų skaičiaus augimą visoje Amerikoje, jie nematė tendencijos, kad mažiau jų atidaroma ten, kur buvo didesnis minimalus atlyginimas." [1]
1. "What harm do minimum wages do? Raising the floor." The Economist, 15 Aug. 2020, p. 61(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą