Kaip mums gimtinėje įsigyti autonomiją, kurti bendruomenę ir rasti stabilumą

"Vakarai galėtų sulėtinti arba pašalinti globalizacijos elementus, kurie labiausiai sutrikdė darbininkų klasės gyvenimą, jei tai būtų mūsų prioritetas.

Galėtume perorientuoti mūsų švietimo sistemą, kad ji tarnautų daugumai jaunų žmonių, kurie vis dar negauna jokio makslo baigimo diplomo.

Galėtume reformuoti mūsų profsąjungų sistemą, kad darbuotojams būtų suteikta tikra vieta prie stalo ir bendruomenės organizacija.

Galėtume pabrėžti geografiją, kai kalbame apie įvairovę, siekdami plačiau paskirstyti talentus ir investicijas.

Tai yra socialinio perskirstymo formos. Užduotis yra ne duoti daugiau pinigų, bet atsisakyti valdžios ir pertvarkyti institucijas tų, kurie buvo palikti likimo valiai dešimtmečiais, vardu. Iki šiol tai nebuvo „viską turinčiųjų“ prioritetas kur nors politiniame spektre. Bet tai būtina, jei „neturintys“ reikalauja įsigyti autonomiją, kurti bendruomenę ir rasti stabilumą. Ypač kai sunkūs laikai, būtent tuos dalykus mes vertiname labiausiai."

Pamažu susigaudome, kodėl daugelis gyvena labai gerai ir kuo tie labai gerai gyvenantys remiasi. Iš esmės, jie laikinai kybo ore ir patys to nežino.

  "Jei pirkėjas sutinka mokėti 50 eurų už Azijoje vaikų pasiūtas ir garsiu prekės ženklu papuoštas trumpikes, kurios su visa kelione iki Lietuvos kainavo 2 eurus, niekas jam kainos nesumažins. Be sąžinės graužaties paims 50 eurų ir važiuos į saloną naujo automobilio sau ir žmonai. Bet bėda ta, kad jei pirkėjas nenori mokėti brangiau, jo niekas neprivers. Pavyzdžiui, jei žmonės pradės nebepirkti trumpikių, nes bus paskelbta keletas skandalingų reportažų apie vaikų darbą ir nepirkti tokių prekių taps madinga, likučius teks išparduoti po 50 centų už vienetą. Niekam nebus įdomu, ar tai nuostolinga prekiautojui, ar pelninga."