Sofos ūkininkai

 Turėti žemės sklypelį, nušienauti jame žolę [1], mulčiuojant ta žole sklypą ir taip didinant dirvožemio sluoksnį ir kaupiant jame anglį iš oro (čia tas juodas daiktas žemėje), yra Lietuvoje amoralu. Tokie savininkai vadinami sofos ūkininkais. Iš jų reikia atimti ES paramą, bet, va bėda, ES įstatymai neleidžia, nes ES rūpinasi dirvožemio kokybe.

O kas Lietuvoje moralu?

Parduoti tą žemę milijonieriams. Už gautus pinigus nusipirkti gėlyčių, nusirengti nuogai, prisikišti gėlyčių į fiziką ir gautą nuotrauką skelbti Delfyje.

Dar moralu Lietuvoje tėvelio kolūkio pirmininko prisivogtų turtų dėka tapti milijonieriumi, su galinga technika ir daug chemijos auginti grūdus, naikinant derlingą dirvožemio sluoksnį, ir tuos grūdus išvežti į užsienį. Praktiškai išeina - atiduoti užsieniečiams Lietuvos vienintelį turtą - derlingą dirvožemį, o sukauptą dirvožemyje anglį išvaryti į orą, bei taip gadinti klimatą.

Siaubas. Tai kur, sakot, reikia tas gėlytes kišti?

1. "Ūkininkas Gintautas Migonis sako, kad sofos ūkininkai išmokų gauna iki 200 eurų už hektarą, nes paprastai tokie plotai nederlingose žemėse, kurių niekas nesiima įdirbinėti, ir tai papildomai remiama. Iš kitos pusės, šie pinigai neduodami veltui. Darbas kuo toliau, tuo labiau brangsta.

Vienas hektaro nupjovimas kainuoja iki 50 eurų. Du kartai, tai iki 100 eurų. Tiesa, regionuose dar galima rasti, kas pjauna pigiau. Jei negaunama papildoma parama, šios veiklos pelningumas labai menkas."