"Šiais metais oficialiai įkurtas Paryžiaus Saclay universitetas jungia apie 20 aukštojo mokslo ir tyrimų institucijų. Jame dirba 9000 mokymo ir mokslo darbuotojų, aptarnaujama 48 000 studentų - daugiau nei Harvarde ar Stanforde. Specializuojasi gamtos moksluose - tai Prancūzijos bandymas, prezidento Emmanuelio Macrono žodžiais tariant - sukurti „Masačiusetso Technologijų Institutą a la francaise“. Toks užmojis kažkada atrodė naivus, bet jau rugpjūtį Paryžius-Saclay įsiliejo į Šanchajaus pasaulio universitetų reitingą ir užėmė 14 vietą pasaulyje ir 3 vietoje Europoje po Kembridžo ir Oksfordo. Paryžius-Saclay užėmė aukščiausią pasaulyje vietą matematikos srityje.Prancūzijos dviejų pakopų aukštojo mokslo sistema glumina daugelį. Trys penktadaliai jos 2,7 mln. studentų studijuoja universitetuose. Tai yra viešieji universitetai. Dar neseniai stojančiuosius į bakalauro studijas visai neatrinkdavo; jie neima jokio mokesčio už mokslą be nedidelio stojamojo mokesčio ir dažnai yra smerkiami, kaip antrarūšiai. Tuo tarpu elitinė mažuma lanko labai selektyvius universitetus, vadinamus grandes ecoles, kurių stojamiesiems egzaminams reikia bent dvejų metų kalimo po vidurinės mokyklos užbaigimo. Norėdami dar labiau supainioti reikalus, moksliniai tyrimai tradiciškai vykdomi ne universitetuose ar grandes ecoles, o specializuotuose viešuosiuose institutuose.
Bėgant metams, ši neįprasta struktūra lėmė prancūzų nusivylimą tuo, kaip juos suvokia užsienyje. Šalyje yra pasaulinio lygio inžinerijos mokyklos, ekonomikos skyriai ir matematikai. Po Amerikos Prancūzija turi daugiau „Fields“ medalių laimėtojų už matematiką, nei bet kuri kita šalis. Tačiau dėl jos suskaidytos sistemos - iš dalies dėl sąmoningo didžiųjų universitetų padalijimo po 1968 m. studentų protestų - Prancūzija liko nepakankamai gerai įvertinta pasaulio reitinguose ir jai trūko pasaulinio žvaigždės patrauklumo. 2007 m. Valerie Pecresse, tuometinė universitetų ministrė, pradėjo suteikti universitetams daugiau nepriklausomybės, kad būtų skatinamas bendradarbiavimas ir mastas.
Buvo pakviesta tarptautinė žiuri skirti didelius valstybės biudžetus perspektyviems susijungimo projektams. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, rezultatas buvo šie nauji milžiniški universitetai, įskaitant Paryžių Saclay.
Kaip ir visi susijungimai, formuojant Paryžių Saclay, prireikė daug metų triūsti. Iš pradžių turėjo prisijungti Polytechnique, Prancūzijos aukščiausia inžinerijos grandis ekole. Tačiau ji bijojo prarasti savo reputaciją dėl kompetencijos, jei bus įsitraukusi į daug didesnį universitetą. Tyrėjai iš visų susijungiančių institucijų narių turėjo sutikti skelbti darbus su nauju pavadinimu, kad būtų pasiektas mastas ir žinomumas. Tęsiant šį darbą, 2017 m. pradžioje atlikus nacionalinį auditą, buvo padaryta išvada, kad visas susijungimo projektas atsidūrė aklavietėje. Vėliau tais metais pasirodė naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas ponas Macronas, supratęs, kad naujasis universitetas turės išsiversti be Polytechnique.
Instituto „Montaigne“ direktorius Laurentas Bigorgne'as, paskelbė, kad susijungusių universitetų sėkmė, yra „beveik universitetų kerštas grandes ecoles“. Paryžiaus Saclay prezidentas Sylvie Retailleau pabrėžia, kad tos grandes ecoles ir nišinių mokslinių tyrimų institutai, kurie prisijungė, iš tikrųjų išlaikė atskirą tapatybę, panašiai, kaip fakulteto katedros. „Pagarba įvairovei yra mūsų stiprybė“, - sako ji, net jei prireiks laiko priprasti prie naujos dvigubos tapatybės ir įgyti Paryžiaus elito, turinčio galingus absolventų tinklus, pripažinimą.
Tuo tarpu Paryžius-Saclay mėgaujasi savo akimirka. Prieš dešimtmetį Prancūzijos edukologai rimtu veidu dėstytų pašaliniams žmonėms, kokie beprasmiai buvo jų aukštojo mokslo reitingai pasaulyje. Dabar prancūzai pradėjo įsisavinti sistemą ir giriasi rezultatais." [1]
Rimti žmonės nejungia universitetų be ekspertų iš užsienio dalyvavimo. Reikėtų ir Lietuvos valdžiai to pasimokyti. Na, o Lietuvos jaunimui vertėtų rimtai pagalvoti apie nemokamas studijas pasaulinio lygio universitete Paryžius-Saclay.
1. "Saclay sacre; French higher education." The Economist, 29 Aug. 2020, p. 41(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą