Istorija ir Andrius Kubilius

Mūsų ir kitų sumažinusių valstybės išlaidavimą pernelyg anksti Europos šalių ekonomika skursta. Istorikai žino, kad sumažinti valstybės išlaidas galima pernelyg anksti [1].


1._That stands in stark contrast to most successful bouts of debt reduction. The McKinsey report pores over two episodes that it considers most relevant for today: the experiences of Sweden and Finland following their banking busts in the early 1990s. Debt reduction took place in two stages. In stage one, the private sector reduces its debts; the economy is weak and public debt soars. In stage two, growth recovers and the longer-term process of reducing government debt begins. In both these cases growth was buoyed by booming exports, a boon that seems unlikely this time. But it is telling that Sweden did not begin its budget-cutting until the economy had recovered; and that when Finland tried an early bout of austerity, this worsened its recession._

(The hangover. America is recovering from the debt bust faster than European countries. Why? Jan 21st 2012 | from the print edition The Economist)

Europa ir Lietuva

Smaugdami ūkį, negerai daro ir Europos Sąjungos vadovai. Jei kursas nesikeis, recesijos Europoje neišvengsim. Lietuvoje turime keisti kursą bei stimuliuoti ekonomiką. Mažinkime karines išlaidas. Supaprastinkime ir paremkime internetu biurokratinį aparatą.

Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministrės atlyginimas siekia 10 tūkst. 083 Lt.

Ką ir nuo ko ministrė Juknevičienė apsaugojo per jos kadenciją? Atleiskime ją, o tuos didelius pinigus panaudokime jaunimo nedarbui mažinti.

Nereikia grįžti prie žibalinės lempos

Nepaisant didžiulės rizikos, būdingos branduolinei technologijai, mūsų valdantieji nustojo kontroliuoti elektrikų pelnus, kad kaupti lėšas Fukušimai Lietuvoje. Mes būsime vienintelis tų pelnų šaltinis. Bet yra ir gerų naujienų. Galime gana paprastai ir pigiai [1] pereiti prie Saulės energijos naudojimo, jei elektros monopolistų neribotas mokestis už elektrą mums taps pernelyg dideliu.
1. _Solar energy
Starting from scratch
Jan 24th 2012, 14:05 by The Economist online

SUNNY countries are often poor. A shame, then, that solar power is still quite expensive. But it is getting cheaper by the day, and is now cheap enough to be competitive with other forms of energy in places that are not attached to electricity grids. Since 1.6 billion people are still in that unfortunate position, a large potential market for solar energy now exists. The problem is that although sunlight is free, a lot of those 1.6 billion people still cannot afford the cost of the kit in one go, and no one will lend them the money to do so.

Eight19, a British company spun out of Cambridge University, has, however, devised a novel way to get round this. In return for a deposit of around $10 it is supplying poor Kenyan families with a solar cell able to generate 2.5 watts of electricity, a battery that can deliver a three amp current to store this electricity, and a lamp whose bulb is a light-emitting diode. The firm reckons that this system, once the battery is fully charged, is sufficient to light two small rooms and to power a mobile-phone charger for seven hours. Then, next day, it can be put outside and charged back up again.

The trick is that, to be able to use the electricity, the system’s keeper must buy a scratch card—for as little as a dollar—on which is printed a reference number. The keeper sends this reference, plus the serial number of the household solar unit, by SMS to Eight19. The company’s server will respond automatically with an access code to the unit.

Users may consider that they are paying an hourly rate for their electricity. In fact, they are paying off the cost of the unit. After buying around $80 worth of scratch cards—which Eight19 expects would take the average family around 18 months—the user will own it. He will then have the option of continuing to use it for nothing, or of trading it in for a bigger one, perhaps driven by a 10-watt solar cell.

In that case, he would go then through the same process again, paying off the additional cost of the upgraded kit at a slightly higher rate. Users would thereby increase their electricity supply—ascending the “energy escalator”, as Eight19 puts it—steadily and affordably. Simultaneously, the company would be able to build a payment record of its clients, sorting the unreliable from the rest.

According to Eight19’s figures, this looks like a good deal for customers. The firm reckons the average energy-starved Kenyan spends around $10 a month on paraffin—sufficient to fuel a couple of smoky lamps—plus $2 on charging his mobile phone in the market-place. Regular users of one of Eight19’s basic solar units will spend around half that, before owning it outright. Meanwhile, as the cost of solar technology falls, it should get even cheaper. The company hopes to be able to supply users with a new, low-cost and robust sort of solar cell, printed onto plastic strips, within two years.

The scheme has so far been tried out among a couple of hundred Kenyan families. With the aid of a charitable loan to accelerate its roll-out, Eight19 is planning to disperse 4,000 solar units in Kenya, Malawi and Zambia over the next two months. If the idea works, solar power will have a whole, new set of customers and the days of the paraffin lamp may be numbered._

Bankas ir mes

Esminis klausimas: kiek pavogė iš banko I. Degutienės sūnus, kas dar vogė, kaip atsiimti tuos pinigus.O A. Kubiliaus žodžiai yra pasityčiojimas iš mūsų visų:

_„Esminis klausimas – kodėl socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui kažkas iš „Snoro“ banko neša dokumentus, kurie atskleidžia bankinės veiklos paslaptį, ginamą įstatymo. Pats tokio dokumento perdavimas jau turi būti teisėtvarkos institucijų tyrimo objektas._

Kokios dar gali būti čia asmeninės vagių paslaptys? Teisėtvarka, vietoje vagių gaudymo, turi dengti konservatorius nuo teisinės atsakomybės?

Atskiri dvigubos pilietybės atvejai

JAV ir Australijos pilietybės istatymu subtilybės, kurias taip aptarinėja dvigubos pilietybės priešininkai, nėra svarbios. Svarbu išsaugoti nykstančią lietuvių tautą. Tam Lietuvoje galiojantis pilietybės įstatymas trukdo ir yra antikonstitucinis.

Juk pagal Konstituciją atskirais atvejais, kai lietuviai to nori, galima leisti išsaugoti Lietuvos pilietybę. Dauguma emigravusių juk nenori Lietuvos pilietybės. Nenorintys Lietuvos pilietybės ir bus pagrindiniai atvejai. Siekiantys padėti Tėvynei tarp lietuvių yra labai reti. Padėkime jiems, o jie daug padės mūsų gimtinei.

Vokiškas patarimas kvailiui

Atominė elektrine yra vienas iš sudėtingiausių technologinių mechanizmų. Inžinierinį talentą stipriau palaikančios tautos,kaip, pavyzdžiui, vokiečiai, seniai pastebėjo, kad kuo sudėtingesnė sistema, tuo daugiau galimybių ji turi sugesti tokiais būdais, kurių šios sistemos kūrėjas net neįsivaizdavo. Saulės energijos ir vėjo panaudojimas taip pavojingai nekoncentruoja tiek energijos vienoje vietoje ir nėra tokie sudėtingi, kaip branduolinės energijos generavimas.

Vokiečiai yra teisūs: išlaikyk paprastumą darbe, kvaily.

Kalbos ir tautos išsaugojimas

Su pagarba ir susidomėjimu seku gerbiamojo A. Lašo pastangas [1] bent truputį išvalyti slogią mūsų mokslo darbuotojų apgavysčių atmosferą. Tas truputis jau yra gerai.

Bet svarbiausias klausimas nesprendžiamas. Kad konkuruoti su panašaus lygio pasaulio universitetais, turime pritraukti pačius geriausius protus, kurie norėtų dirbti Lietuvoje. Nebūtinai tie protai visose mums svarbiose srityse priklauso lietuvių tautai. Tik perėję prie dėstymo ir mokslinių aptarimų anglų kalba, tik visiškai panaikinę reikalavimus mokslininkams bei dėstytojams žinoti lietuvių kalbą, galime tikėtis dalyvauti konkurencijoje už protus, sukursime geras sąlygas mūsų absolventams konkuruoti pasaulinėje ekonomikoje, pastatysime ant kojų Lietuvos ūkį. Aišku, kad lietuvių kalba turi būti dėstoma lietuviškai. Ir to visiškai pakanka kalbos išsaugojimui.

Ieškoti pirmiausia lietuvių, kokie blogi specialistai jie bebūtų, yra naudinga mums kiekvienam asmeniškai (įskaitant ir gerbiamą A. Lašą), bet kenkia mūsų bendram reikalui.

Esu verslininkas. Puikiai žinau, kokios kvalifikacijos darbo jėgą išleidžia Vilniaus ir kiti Lietuvos universitetai. Su tokiais kadrais konkuruoti pasaulyje galime tik darbo jėgos pigumu. Bet darbo jėgai neišeina toliau likti tokia pigia. Kainos Lietuvoje pasidarė pernelyg aukštos. Todėl darbo jėga tyliai pasitraukia į Vakarus.

Vienintelė išeitis - konkuruoti darbo jėgos kvalifikacija. Tam reikia naujų talentų ir daug. Pažįstu Kirvelį asmeniškai. Jis yra labai gabus ir pasiaukojantis dėstytojas. Bet jo vieno tikrai yra mažoka, kad klestėtų Lietuvos ūkis. Todėl priimkime darban mokslininkus ir dėstytojus, kurie gali ir nori dirbti Lietuvoje, net jei jie nežino lietuvių kalbos. Paruoškime tokius kadrus, su kuriais mūsų verslas galėtų nors pabandyti konkuruoti pasaulyje kokybe, o ne kainomis.

Yra galvojančių, kad verslui darbininkus išleisti turi ne universitetai, o kolegijos, nes jos moko ne mąstyti, o dirbti (profesija, įgūdžiai ir t.t.). Bet ką mes parduosime pasauliui, jei mūsų versle dirbs tik neišmokyti mąstyti žmonės, baigę siūlomas primityvias kolegijas? Negalvodami, nekurdami, šiais laikais nepakonkuruosime. O jei tauta išmirs ar emigruos, tai ir kalba žus.

Kiti teigia, kad, jei manai, jog universitetų pervedimas į užsienio kalbą yra normalu, paklausk savęs, kaip būtų atrodę, jei Lietuvoje TSRS laikais butų buvęs rusiškas universitetas? Sutinku, kad tai sudarytų pavojų lietuvybės išsaugojimui, nes Rusija buvo Lietuvą pavergusi. Nuo jos įtakos gynėmės visomis priemonėmis. O Vakarų sąjungininkais mes tapome savo noru. Kiek priimti Vakarų įtakos, mes galime pasirinkti patys.

Jei bijote, kad universitetų pervedimas prie anglų kalbos pakenks lietuvių kultūrai, tai nusipirkite didelį paminklinį akmenį. Parašykite:

_Anksčiau čia gyveno šauni lietuvių tauta. Bet kol kelios karingos vaidilutės saugojome lietuvių kultūrą, dauguma lietuvių išsivažinėjo. Praeivi, nepamiršk, kad nėra kultūros be tautos._

Išvada: manau, kad perėjus prie darbo moksle ir universitetuose anglų kalba, studentams klausant nemokamai internete prieinamų geriausių pasaulio universitetų profesorių paskaitų ir naudojant Lietuvoje gyvenančius profesorius tik asmeninėms diskusijoms bei žinių įvertinimui, Lietuvos mokslas, universitetai ir, tuo pačiu, visa ekonomika galėtų deramai pasirodyti pasaulinėje konkurencijoje.

1. A.Lašas. Švietimo reforma: nauji pakinktai ligotam arkliui.