Dabar daugelis eina skųstis, kaip juos nuskriaudė Putinas, tikėdamiesi, kad kokie naivuoliai valdžioje atlygins pasiskundusiųjų nuostolius, kai dideli pelnai už riziką Rusijoje išnyko. Todėl sužinome, kaip mes naudojomės laisva prekyba.
Pagrindinė veikla buvo pirkti maistą ES (pvz., pomidorus, jų gaminius Olandijoje) ir pardavinėti Rusijai. Tai vadinama reeksportu, urmine prekyba. Vežiodavo irgi savi: prisipirkdavo vilkikų, pasisamdydavo vairuotojų (kad ir baltarusių) ir pirmyn tuos maisto produktus iš ES į Rusiją. Tai vadinama paslaugų verslu (pervežimas yra paslauga), logistika.
Truputį gamybos turėjome ir Lietuvoje. Nuo seno rusams žinomas dešras, sūrius, žalią mėsą, truputį morkų veždavom tiesiai iš Lietuvos. Tai buvo menka dalis, šešis kartus mažiau, negu svetimo maisto pervežimas. Bet šios gamybos organizavimas buvo lietuviškas, pagal idėją. Idėja paprasta: mūsų verslui užtikrinti konkurencingumą (tai yra, aukštus pelnus). Tam specialiai laikomi maži mokesčiai, atitinkamai mažos pensijos, bloga lavinimo sistema, katastrofiškas, blogesnis negu Afrikoje, medicininis aptarnavimas, o svarbiausia, maži atlyginimai, už kuriuos negalima pragyventi. Kadangi to pasekoje vidaus rinka merdėjo, tai eksportas buvo visas dėmesio centras. Ką gi, mūsų vietą Rusijos rinkose dabar užima Kinija, jei tik mūsų dar viena į kriminalą linkusi žemės ūkio ministrė neišmokys mus vežioti rusams dešras kelnėse kontrabanda.
O pastovios giesmės apie aukštas technologijas? Tam, kad apgauti jaunimą ir surinkti daugiau balsų per rinkimus.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą