Nes Landsbergių vadovaujami, valdžią ir turtus Lietuvoje perėmė komunistų partijos bosų ir KGB agentų vergai. Vergai, ištrūkę į laisvę, užsiima plėšimais bei kvailu turto naikinimu. Tą daro ir mus valdantys vergai. Mums sunku pamatyti, kad darosi daugumoje darbo vietų ir žmonių namuose. Bet kai kasdien važiuojame Lietuvos keliais, matome vėjo pustomą smėlį Lietuvos kalvose, pradedame domėtis, kodėl tas smėliukas juda. Darosi aišku, kad visos betvarkės Lietuvoje pagrindas yra perėmusių Lietuvos turtus vergų godumas. Jie nenori dalintis pajamomis su dirbančiaisiais, nenori net mokėti mokesčius Lietuvos valstybei. Todėl gamina tik tai, ką galima lengvai išvežti, ką galima pagaminti, naudojant minimumą pačios mažiausios kvalifikacijos darbo jėgos. Lietuvos laukuose tai ypač lengva pamatyti:
"Lietuvos grūdų perdirbėjų duomenimis, grūdininkystėje šiandien dirba virš 3600 žmonių, gaunama apie 2 mlrd. eurų per metus pajamų, tačiau sumokama tik 42 mln. eurų mokesčių.
Jei lyginsime dešimties metų grūdininkystės vystymąsi, tai šie ūkiai nuo milijono hektarų padidėjo iki pusantro milijono. Tiesiog gyvulininkystės ūkiai perėjo į augalininkystę. Auginti grūdus lengviau, nei gyvulius ir reikia mažiau darbuotojų“, – aiškina Arūnas Svitojus, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas.
Dabar procesai tęsiasi. Ūkininkai skuba parduoti karves lenkams, kiaulių mažėja ir ritamės žemyn. Tuo pačiu tai skatina žmones pasitraukti iš kaimo. Grūdų sektoriuje dirba tik virš 3 tūkst. žmonių, kai pieno ir mėsos perdirbimo įmonėse po 7 tūkstančius.
„Turime apsispręsti, ar kuriame pridėtinę vertę ir darbo vietas, ar tiesiog atiduodame visą Lietuvą augalininkystei. Be to, neaišku ir ką atneš Žaliasis kursas, nes monokultūros ir plotų didinimas atnešė tai, jog 16 proc. mūsų žemių tapo dykyne, nors gaminame žaliavas ir jas eksportuojame“, – aiškina A. Svitojus ir pastebi, kad mes parduodame grūdus Azijai, Afrikai ir pridėtinė vertė kuriama ten, o ne pas mus.
„Didžiulis grūdų plotų augimas buvo dėl to, kad žmonės atsisako nepelningų veiklų ir renkasi augalininkystę. Mes neįsisaviname apleistų žemių, bet ariame daugiametes pievas, plotus, kur buvo auginamos daržovės. Susiduriame su dirvožemio erozija kalvotose ir prastesnėse žemėse, kur šimtus metų buvo pievos. Dabar ten auga javai ir matome smėlio audras ir nuplovimus.“, – Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas.
Mokame už klaidas
A. Macijauskas, sako kad pagrindinė klaida skatinant auginti buvo tai, kad rėmėme auginimą, rašėme strategijas, tačiau niekas nepasako, kur produkciją reikės realizuoti. Bumų, kai buvo pradėta nesėkmingai gamyba jau buvo – tai apyniai, serbentai, kanapės. Tada atsiranda produkcijos perteklius ir ūkininkai patiria nuostolius.
„Kažką siūlant auginti reikia pasirūpinti perdirbimu. Šiandien gaila, kad neturime gilaus grūdų perdirbimo ir išvežame žaliavą. Norint didesnės pridėtinės vertės reikia naujos gamyklos. Pieno sektoriuje nutiko proveržis sukūrus įmonę „Pienas LT“. Pavyzdžiui, latviai žada investuoti į didžiulę žirnių perdirbimo gamyklą, kurioje išgaus baltymus“ – aiškina A. Macijauskas ir sako, kad žemės ūkyje visi sektoriai susiję. Mažiau mėšlo išvežant į laukus, pažeidžiamos dirvos, išplečiame plotus ir išariame pievas, atsiranda smėlio audros. Mes pažeidžiame per tūkstančius metų susiklosčiusią pusiausvyrą.
Jis paaiškina ir kodėl gaunant 2 mlrd. eurų pajamų valstybei sumokami tik 42 mln. eurų mokesčių – grūdai eksportuojami ir nemokamas PVM. Jei ši apyvarta būtų Lietuvoje, tai vien pridėtinės vertės mokesčių būtų surenkama 420 mln. eurų.
„Ne tik ūkininkas turi spręsti ką verta auginti. Mes deklaruojame, kad pirmas prioritetas kaimo gyvybingumas, kitas pridėtinės vertės kūrimas. Žmogus eina ten, kur gali uždirbti ir negalvoja, kas bus su dirvožemiu po dešimties metų. Nedarbas kaime didžiulis. Kuriasi latifundijoms, kurioms ir atitenka paramos lėšos. Grūdus reikia auginti, juos visada auginome, tačiau ne juos eksportavome, o mėsą ir pieną, kurių pridėtinė vertė kur kas didesnė“, – sako A. Svitojus ir pabrėžia, kad nieko nereikia išradinėti.
Lengvesnis kelias
Pasak A. Svitojaus, skandinavai jau seniai turi uždaro ciklo ūkius, kur grūdai šeriami gyvuliams ir jų mėšlas grįžta į dirvą, o produkcija parduodama. Visi sektoriai reikalingi.
„Fermos naikinamos, daugiašakiai ūkiai nyksta. Bendrovės tiesiog renkasi lengvesnį gyvenimą ir gamybą. Augalininkystė jau atneša 77 proc. pajamų. Tokia struktūrą Europoje yra tik Bulgarijoje ir ji labai ydinga. Lietuvoje to niekada nebuvo“, – skaičiuoja Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas.
Jis aiškina ir kodėl taip nutiko. Aplinkinėse šalyse buvo skatinami modernūs ūkiai, pavyzdžiui, latviai į fermas investicijoms davė milijoną eurų vienam objektui, mes 50 tūkst. Estai nuėjo panašiu keliu ir pieno gamyba pas juos, skirtingai nei pas, kyla.
„Katastrofiškai mažėjanti pieno gamyba - tai ne tik grėsmė tradicijoms, bet ir dirvožemiui, nes nebetręšiame organinėmis trąšomis. Jei vystysime tik augalininkystę, tai reikia pagalvoti ir apie ateitis kartas, ką mes jiems paliksime“, – konstatuoja P. Puskunigis ir sako, kad reikia siekti, jog eksportuotume ne grūdus, o produkciją.
Jis pabrėžia ir tai, kad augalininkystės ūkiuose žmonės įdarbinami tik keliems mėnesiams."
Išeitis yra. Kadangi gabūs, bet nenorintys palikti Lietuvą, žmonės Lietuvos verslui nereikalingi, todėl tokie gabūs žmonės dažnai tampa valstybiniais tarnautojais. Juos galima panaudoti, įvedant mokesčius už Lietuvos gamtos ir valstybės naikinimą. Tuo labiau, kad JAV (prezidentas Bidenas) ir ES (Žaliasis kursas) tuo dabar užsiima ir mus verčia tuo užsiimti. Belieka tik įtikinti mus, rinkėjus, kad reikalinga nauja tvarka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą