Ar galima kaltinti ligonį, kad jis susirgo vėžiu?

Daugumoje (dviem trečdaliais) atvejų vėžio liga yra grynai atsitiktinių mutacijų rezultatas. Du trečdaliai yra labai didelis skaičius, niekas nesitikėjo, kad gali būti tiek daug. Mažumą, vieną trečdalį, atvejų paveikia žmonių genai arba aplinka kurioje žmonės gyvena (pvz. maistas).

Kaip mes tai sužinojome? Skaičiuodami, kaip dažnai dalijasi kamieninės ląstelės audiniuose ir palygindami šį dalijimosi dažnį su vėžio atsiradimo dažniu. Štai konkretus pavyzdys: mūsų audiniai per tą patį laiką netenka skirtingos dalies savo ląstelių, nes skirtingai nukenčia nuo audinio aplinkos (audinio, nepainioti su viso žmogaus kūno aplinka) poveikio. Pvz., sterili plonosios žarnos aplinka mažiau kenksminga mūsų ląstelėms, todėl plonosios žarnos sienelės kamieninės ląstelės gali dalintis tik 24 kartus per metus, kad išlaikytų žarnos sienelės struktūrą. O turinčios daug mikrorganizmų storosios žarnos sienelės ląstelės turi dalintis žymiai dažniau (73 kartus per metus). Iš kitos pusės, jau šimtą metų žinoma, kad skirtinguose kūno audiniuose vėžys atsiranda su skirtingu dažniu: pvz. plonojoje žarnoje tik 0,2 procentų žmonių gauna vėžį, o storojoje žarnoje net 5 procentai žmonių gauna vėžį. Atkreipkite dėmesį, kad kuo dažniau audinio kamieninės ląstelės dalijasi, tuo daugiau šansų yra padaryti klaidą, kopijuojant paveldimą informaciją, sukauptą DNR struktūroje, ir tuo dažniau atsiranda vėžys.

Nauja yra tai, kad dabar tuos kamieninių ląstelių pasidalijimus galima tiksliai paskaičiuoti daugely audinių ir matematinio modelio pagalba tiksliai nustatyti, kokią dalį tokios atsitiktinės mutacijos nulemia vėžio ligos atsiradimų skaičiuje (žiūrėk čia, 1).

Taip prieiname išvadą, kad daugumoje atvejų nei ligonio genai, nei aplinkos sąlygos neturi nieko bendro su susirgimo vėžiu pradžia. Tiesiog nepasisekė.

1. "A starting point for their research was an observation made more than 100 years ago but never really explained: Some tissues are far more cancer-prone than others. In the large intestine, for instance, the lifetime cancer risk is 4.8 percent — 24 times higher than in the small intestine, where it is 0.2 percent.

The scientists found that the large intestine has many more stem cells than the small intestine, and that they divide more often: 73 times a year, compared with 24 times. In many other tissues, rates of stem cell division also correlated strongly with cancer risk."

Kodėl ekonomikos paralyžius Vokietijai pakenčiamas, o mums - mirtis?

Euro zonos centrinio banko vadovas Draghi perspėja, kad infliacija eurozonoje yra tokia maža, jog žmonės gali pradėti atidėlioti pirkimus, laukdami dar mažesnių kainų [1] (arba žiūrėk čia). Tai atveda prie euro zonos ūkio paralyžiaus, panašaus į tą, kuris jau dešimtmečius tęsiasi Japonijoje. Pavojus yra didžiulis. Defliacija jau čia. Bet Vokietija stipriai priešinasi euro zonos centrinio banko siūlomam obligacijų pirkimui, kad pabandyti kovoti su ekonomikos paralyžiumi. Kodėl ekonomikos paralyžius Vokietijai yra pakenčiamas, o mums - mirtis?

Nes paralyžiuota turtinga Vokietijos ekonomika gyvena ramiai viskuo aprūpinta, kaip pensininkai-invalidai Norvegijoje. O Lietuva visą laiką nukraujuoja emigruojantį jaunimą. Turėdami sustingusią ekonomiką, prarandame viltį nors kada nors sustabdyti tą emigrantų nukraujavimą. Todėl ekonomikos paralyžius Lietuvos valstybei yra mirtinas.


 1. "Yet in its core task — to keep inflation below, but close to, 2 percent — the central bank has fallen short. The last time the eurozone’s annual rate of inflation was 2 percent was in January 2013. As of November 2014, the rate was only 0.3 percent, already low enough to have a pernicious effect on growth.

In an interview published on Friday, he warned of the danger that low inflation could cause people to delay purchases, in the expectation that prices will fall further. If so, that could be the beginning of a pernicious decline of expectations that would undermine consumer spending and business investment.

“History shows that falling prices can be as damaging to the prosperity and stability of our countries as high inflation,” Mr. Draghi said in an interview with Handelsblatt, a German business newspaper. “The purchase of government bonds is one of the tools in our toolbox.”"

Kaip prasidėjo šių dienų pilietinis karas Ukrainoje?

Propagandinis mitas visam pasauliui yra paprastas. Lašinių pavalgę, Maidano didvyriai tuščiomis rankomis ir apnuogintomis krūtinėmis stojo prieš Ukrainos tvarkos sergėtojus. Ukrainos tvarkos sergėtojai neišlaikė tokio vaizdo (ar kvapo) ir pabėgo.

Realybėje Lvovo berniukai užgrobė iš Lvovo policijos daugybę Kalašnikovo automatų ir pradėjo šaudyti tvarkos sergėtojus Kijeve. Kadangi tvarkos sergėtojams Kijeve buvo uždrausta atsišaudyti, tvarkos sergėtojams beliko viena išeitis: palikti Kijevą. Kodėl mums ši istorija nežinoma? Nes  ši istorija sugriauna mums naudingą mitą (žiūrėk čia, 1).


1. "The allies’ desertion, fueled in large part by fear, was accelerated by the seizing by protesters of a large stock of weapons in the west of the country...

According to the chief of police in Lviv, Dmytro D. Zagariya, around 1,200 weapons, mostly pistols and Kalashnikov rifles, were seized in raids on five district police stations and the headquarters of the Interior Ministry’s western command. Only 300 of these, he said, were recovered by the authorities. He said there was no evidence that any of the missing guns had been used in or even reached Kiev.

Western diplomats in Kiev, including the American ambassador Geoffrey R. Pyatt, also heard about the guns grabbed in Lviv and worried that, if brought to Kiev, they would turn what had begun as a peaceful protest movement that enjoyed wide sympathy in the West into an armed insurrection that would quickly lose this good will...

 Andriy Tereschenko, a Berkut commander from Donetsk who was holed up with his men in the Cabinet Ministry, the government headquarters in Kiev, said that 16 of his men had already been shot on Feb. 18 and that he was terrified by the rumors of an armory of automatic weapons on its way from Lviv."

Kam geriausiai sekasi pasaulyje po Berlyno sienos griuvimo, kai Vakarams pasirodė, kad nėra konkurencijos iš Rytų?

Štai gana įdomus paveikslėlis.

Čia parodytas realus pajamų augimas skirtingose pasaulio gyventojų grupėse, suskirstytose pagal gaunamų pajamų dydį (žiūrėk čia, 33 puslapį). Horizontali ašis parodo pajamų percentilių pasiskirstymą. Pačioje dešinėje yra daugiausiai gaunančių percentilė. Vertikali ašis parodo pajamų augimą per dvidešimt metų (nuo Berlyno sienos griuvimo 1988 metais iki 2008 metų). Juodas kryžius aukštai pažymi Kinijos vidutiniokų klasės vietą šiame pasiskirstyme. Juodas kryžius žemai pažymi JAV viduriniokų klasės vietą šiame pasiskirstyme.

Geriausiai auga Kinijos vidutiniokų pajamos (nes jie viską gamina) ir pačių pasaulio turtingiausiųjų pajamos (nes jie tą kiniečių gamybą finansuoja ir iš jos gauna pelną). JAV ir daugumos kitų išsivysčiusių šalių vidutiniokų pajamos praktiškai nebeauga. Kiek ilgai tai tęsis? Juk labai primena fašizmo suklestėjimo laikus 1930-taisiais. Gal dabar atsikvošėsime anksčiau?

Ir kovoje su Rusija reikalingos galvos - euras ir Lietuva:

Pirma didelė problema - Lietuvo banko duomenimis, euras Lietuvai kainuos 120 milijonų eurų per metus įnašais į eurozonos fondus ir kitomis išmokomis. Tai nemaži pinigai mūsų mažyčiam kraštui (žiūrėk čia).

Bet svarbiausia problema - kita. Eurozona turi bendrą valiutą eurą, bet neturi bendrų eurozonai mokesčių sistemos, kuri būtų atsakinga už visų (stiprių ir silpnų) eurozonos dalių stabilumą. Todėl tos stiprios eurozonos dalys (pvz. Vokietija) menkai remia silpnesnes (pvz. Graikiją). Rezultate šiandieninės krizės atveju silpnesnėse dalyse kas trečias - ketvirtas žmogus yra bedarbis. Žmonės pavargsta nuo nestabilumo ir betvarkės, todėl renka valdžią, kuri nori atsiskirti nuo eurozonos. Jei eurozona tokiu būdu išyra, mūsų nuostoliai tampa didžiuliai. Tuo tarpu lenkai visa tai supranta ir į nestabilią eurozoną nestoja, nors Rusijos nekenčia labiau, negu mes. Todėl lenkai mūsų nuostolių neturi ir toliau žymiai geriau gyvena, negu mes.

Ir vėl mūsų valdžia su supuvusiais smegenimis įveda mus į bėdą.

Problema: A.Kubilius, D.Grybauskaitė ir V.Landsbergis

Kaip minėjau neseniai, šie trys žmonės yra kilę iš tampriai su KGB susijusių šeimų ir yra išauklėti KGB dvasia (žiūrėk čia).

Ką daryti? Toliau tvirtai ginti Lietuvos žmonių interesus. Kaip parodo naujos atominės elektrinės statybos ir skalūnų gręžimo istorijos, manipuliuoti mumis darosi vis sunkiau. Dauguma jau perprato klykaujantį (rusai eina, kur mano tvartelis...) V.Landsbergį. Garbėtroškos (visų pasaulio ekonomikos vadovėlių veikėjo)  A.Kubiliaus populiarumas jau taip pat nebepataisomai suiro. D.Grybauskaitės isterijos irgi jos nepuošia (aplink mane vien teroristai, kur mano tankas). Ateis ir jai laikas pasislinkti iš tautos Olimpo.

Laikas dirba mūsų naudai. Stalino sistemos liekanos nors ir lėtai, bet nueina nuo scenos.

Kodėl lietuviai žūdavo avarijose dažniau [1], negu bet kokie kiti europiečiai?

Nes Lietuvoje parduodami automobiliai yra tiek pat saugūs, kaip tušti kiaušinio lukštai. Visos apsaugančios žmogų automobilio struktūros jau sunaikintos avarijos Vakaruose metu. Kadangi mūsų uždarbiai vieni mažiausių, todėl perkame tokius pigius bet nesaugius, automobilius. Be abejo, mirtis dėl automobilio suardyto atsparumo naujos avarijos atveju yra tikimybė, o ne 100% garantuota. Bet važinėjant tiek daug tiek metų, ta tikimybė labai išauga. Aš eilinio Lietuvos automėgėjo vietoje pereičiau prie autobusų.

Kai mašina yra daužta ir netaisyta, tai pavojingi defektai labai aiškūs. Todėl jų kainos smarkiai skiriasi. Daužta nesmarkiai atitenka taupiems vakariečiams. Lietuviai nesmarkiai daužtos neperka, nes po remonto nesmarkiai daužta ir brangi išvaizda niekuo nesiskiria nuo pavojingai daužtos ir pigios. Tik pavojingai daužta varoma į Rytus.

Labai pavojinga idėja, kad už nieką (jūs mokate tiek mažai, kad, palyginus su tikros mašinos kaina, tai yra niekas), galima gauti kažką verto (saugią mašiną). Sukčiai apsimeta jūsų draugais ir giminėmis, kad išvilioti tuos vargingus kelis tūkstančius litų už mašinos statulą, kuri dar ir važiuoja. Matei tuos patikrinimus, kai mašina visu greičiu rėžiasi į sieną? Yra mašinos struktūros, kurios apsaugo manekeną nuo smūgio pasekmių. Lietuvoje mašina kaip taisyklė tokių struktūrų neturi. Tai išdžiovintas ir palakuotas šūdo gabalas.

Išvis, tikėtis, kad už nieką galite gauti ką nors vertingo, reiškia būti pastovia apgavikų auka (ой, меня опять кинули...). Kad išgydyti šią keistą apgavysčių aukos ligą, reikia šeimoje suaugusiems ir sveikiems visai nieko veltui neduoti. Tik nuolat ir sunkiai dirbantys žino tikrą dalykų vertę ir išvengia pavojų.

Svarbiausia, ko čia reikia - tai pagalvoti apie lietuvio verslininko, vežančio tas mašinas, požiūrį. Tas verslininkas, lygiai kaip aš ar tu, nenori dirbti veltui. Jei vežiojantis verslininkas pirks nedaužtas senas mašinas, kurios yra žymiai brangesnės, negu daužtos senos, tai gaus žymiai mažiau už darbą. Teks veltui dažniau važinėti į Vakarus, mažiau laiko liks šeimai ir draugams. Mielieji: nėra pasauly durnių, įskaitant jūsų gimines, kurie norėtų jums ar kam kitam dirbti nemokamai.

Na o jaunimas Vakaruose dabar dažnai turi mažai pinigų, todėl dažniau važinėja su senomis saugiomis mašinomis. Bet jaunimas, pagal draudimo duomenis, yra mažiau atsargus, padaro daugiau avarijų. Todėl senos mašinos būna daužtos neproporcionaliai dažnai. Va tos senos, nesaugios, daužtos, mašinos (zombiai) ir atsiduria Rytų Europoje.

Daugelis kritikuoja tokį supratimą, remdamiesi jų patirtimi, kad remonto paslaugos Lietuvoje yra brangios. Ta pati problema. Jei nori nusipirkti gerą mašiną, turi žinoti ne tik kiek tu sumokėjai už remontą, bet ir kiek sumoka žmogus, kuris tau tą mašiną atveža. Atvežantis moka už remontą tik mažus atlyginimus, nes pats tuos vargšus samdo. Tu gi moki tuos atlyginimus plius didelius pelnus verslininkui, kurio remonto paslaugas tu naudoji.

1. "Anot R. Gabarto, kadangi Lietuvoje niekada nebuvo jokios transporto parko formavimo politikos, į mūsų šalį daugiausia plūdo patys pigiausi ir dažniausiai kritinę ribą pasiekę automobiliai. Be to, kadangi įsigyjant mašiną beveik visais atvejais pagrindinis pasirinkimo kriterijus yra kaina, šioje srityje dirbantys verslininkai pradėjo masiškai importuoti eismo įvykiuose stipriai aplamdytas ir oficialiai „mirusias“ mašinas, kurias suremontuodavo, grąžindami joms neblogą prekinę išvaizdą, užmaskuodami esmines technines problemas, susijusias su automobilio saugumu.
„Mano manymu, šie dalykai itin didele dalimi lėmė, kad pagal santykinį avarijose žūstančių žmonių skaičių ilgą laiką buvome absoliutūs ES lyderiai“, – pastebi R. Gabartas."