Lietuva įvertinta, kaip skurdžiausia ES šalis

 

"Lietuvos „vidutinio skurdo“ rodiklį žemyn nutempė didelė pajamų nelygybė ir mažas produktyvumas

 

Pagal ekonomisto iš Oksfordo universiteto sukurtą „vidutinio skurdo“ metodiką, kai skaičiuojamas laikas, kurio reikia 1 USD uždirbti, Lietuva pasirodė esanti skurdžiausia Europos Sąjungos valstybė.

 

Rodiklių esama įvairių, primena ekspertai, o šis yra Lietuvai itin nepalankus. Tačiau išryškina šalies silpnybes, kurias reikia stengtis įveikti.

 

Lietuvos ekonominės pažangos neįmanoma nuneigti, tai rodo ir tradicinė statistika. Prieš 22 metus, kai Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos (ES), šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui sudarė 48% Bendrijos vidurkio, o dabar siekia 87%.

 

2025 m. Lietuva pagal BVP vienam gyventojui – jis sudarė 36.500 Eur pagal perkamosios galios standartą – pirmavo tarp Baltijos šalių ir lenkė tokias valstybes kaip Lenkija, Portugalija ar Graikija.”

 

Tai reiškia, kad už mažiausią atlygį Europos Sąjungoje padarome 87% Bendrijos BVP vidurkio. Kur nueina mūsų sukurta gerovė? Išsinešioja Lietuvos elitas – į Graikiją, Jungtinę Karalystę ir kitas saldžias vieteles. Mums lieka kaulai. Kas kaltas? Mes patys. Mūsų balsavimas rinkimuose turi blogas pasekmes mums patiems.

Remiantis 2026 m. balandžio mėnesio duomenimis, Lietuva iš tiesų buvo įvertinta, kaip „skurdžiausia“ ES valstybė pagal naują, Oksfordo universiteto ekonomisto Olivierio Stercko sukurtą „vidutinio skurdo“ (angl. average poverty) metodiką, kuri matuoja laiką, per kurį uždirbamas 1 JAV doleris (pagal perkamosios galios standartą).

Štai pagrindiniai šio vertinimo akcentai ir kontekstas:

 

    Rodiklio esmė: Pagal šį metodą, 2026 m. pradžioje Lietuvoje 1 doleriui uždirbti reikėjo daugiausiai laiko ES – 76,4 minutės. Palyginimui, mažiausiai skurdžioje šalyje – Liuksemburge – tam užteko apie 21 minutės, o kaimyninėje Estijoje – 51 minutės.

   

Štai keli esminiai akcentai, padedantys suprasti, kur „dingsta“ Lietuvos sukurta vertė:

 

    Darbo ir kapitalo santykis. Lietuvoje santykinai didelė BVP dalis tenka kapitalui (įmonių pelnams), o ne darbo užmokesčiui, lyginant su Vakarų Europa. Tai reiškia, kad nors sukuriame daug vertės, didesnė jos dalis lieka verslo savininkams ir iškeliauja į Graikiją, Jungtinę Karalystę ir kitur, o ne Lietuvos darbuotojams.

 

    Šešėlinė ekonomika. Nemaža dalis sukurtos gerovės vis dar cirkuliuoja „šešėlyje“. Tai mažina biudžeto pajamas, iš kurių turėtų būti finansuojamos viešosios paslaugos: medicina, švietimas ir pensijos.

    Maža pridėtinė vertė. Nors pasiekėme 87–90 % ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui (perkamąją galią), mes vis dar pirmaujame sektoriuose, kurie reikalauja daug darbo rankų, bet moka mažus atlyginimus (pvz., transportas, baldų gamyba).

    Perskirstymas per biudžetą. Lietuva perskirsto vieną mažiausių BVP dalių Europos Sąjungoje. Tai tiesiogiai koreliuoja su čia minima balsavimo pasekme: pasirinkta mažų mokesčių ir silpnų viešųjų paslaugų kryptis lemia didelę socialinę atskirtį.

Mažas viešasis sektorius ir didelė pajamų nelygybė yra sisteminės problemos, kurias gali pakeisti tik ilgalaikiai politiniai sprendimai, paremti teisingu rinkėjų balsavimu už pačių rinkėjų lūkesčių įgyvendinimą.

Skaitytojų komentarai:

 

AAAAkvadratu”

“Jei lyginant su Europa, tai sistema tikrai nera palanki apačioms. Mokestinės sistema regresinė, pensijos mažos, turto mokesčiai nedideli, skurdo lygis didžiausias ES, kaip ta sistema palanki apačioms? Galima sukonkretinti?”

 

Mauras:

 

“Santykinai nedidelė dalis klientų (pvz., viršutinis 10-20 proc.) laiko didžiąją dalį – apie 70–80 proc. – visų Lietuvos bankuose esančių namų ūkių indėlių sumos.”