Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2026 m. gegužės 4 d., pirmadienis

Is AI Smarter Than People? It's Complicated. --- As a neuroscientist, I conducted research into artificial versus human intelligence. The results surprised me -- and suggest we've been worrying over the wrong things.

 

“Who's smarter, the human or the machine?

 

In the 30 years I've worked in artificial intelligence, that's been the question driving the conversation.

 

We've also been sold a story about AI that goes something like this: It will handle the tedious, routine work -- the research, the first draft, the number-crunching -- while we focus on the interesting parts: creativity, judgment, the human touch.

 

My research suggests we've been asking the wrong question and drawing the wrong conclusions.

 

A few months ago, I recruited adults from San Francisco's Bay Area for an experiment. I gave each group one hour to make predictions about real-world events, using scenarios drawn from the prediction market platform Polymarket. This provided us a rigorous, objective way to check results against the collective wisdom of thousands of financially motivated forecasters. In addition to AI making predictions on its own, some human teams worked alone, while others worked as human-AI hybrids. (Polymarket has a data partnership with Dow Jones, the publisher of The Wall Street Journal.)

 

The human groups performed poorly, relying on instinct or whatever information had come across their feeds that morning. The large AI models -- ChatGPT and Gemini, in this case -- performed considerably better, though still short of the market itself.

 

But when we combined AI with humans, things got more interesting.

 

Most hybrid teams used AI for the answer and submitted it as their own, performing no better than the AI alone. Others fed their own predictions into AI and asked it to come up with supporting evidence. These "validators" had stumbled into a classic confirmation bias-loop: the sycophancy that leads chatbots to tell you what you want to hear, even if it isn't true. They ended up performing worse than an AI working solo.

 

But in roughly 5% to 10% of teams, something different emerged. The AI became a sparring partner. The teams pushed back, demanding evidence and interrogating assumptions. When the AI expressed high confidence, the humans questioned it. When the humans felt strongly about an intuition, they asked the AI to come up with a counterargument.

 

The hybrids were becoming cyborgs.

 

These teams reached insightful conclusions that neither a human nor a machine could have produced on its own. They were the only group to consistently rival the prediction market's accuracy. On certain questions, they even outperformed it.

 

It's not that these people were more intelligent than the others in the study. But they demonstrated two important qualities: perspective-taking and intellectual humility.

 

Perspective-taking is the ability to genuinely inhabit another point of view. Not to debate it, not to tolerate it, but to actually inhabit it.

 

Intellectual humility is the ability to recognize the edge of your own knowledge and sit with that discomfort rather than trying to rush to fill it.

 

Both of these qualities are, at root, emotional skills.

 

Perspective-taking requires genuine curiosity about minds other than your own.

 

 Intellectual humility requires a kind of emotional courage: the willingness to feel uncertain, even a little foolish, in the presence of something or someone that seems very sure of itself.

 

These are not the soft skills we typically celebrate. We celebrate confidence. We promote decisiveness. We are building AI systems specifically designed to give us the answer before we feel the discomfort of not having it.

 

What my experiment suggests is that the human qualities most likely to matter are not the feel-good ones. They're the uncomfortable ones: the capacity to be wrong in public and stay curious; to sit with a question your phone could answer in three seconds and resist the urge to reach for it. To read a confident, fluent response from an AI and ask yourself, "What's missing?" rather than default to "Great, that's done." To disagree with something that sounds authoritative and to trust your instinct enough to follow it.

 

We don't build these capacities by avoiding discomfort. We build them by choosing it, repeatedly, in small ways: the student who struggles through a problem before checking the answer; the person who asks a follow-up question in a conversation; the reader who sits with a difficult idea long enough for it to actually change one's mind. Most AI chatbots today default to easy answers, which is hurting our ability to think critically.

 

I call this the Information-Exploration Paradox. As the cost of information approaches zero, human exploration collapses. We see it in students who perform better on AI-assisted tasks and worse on everything afterward. We see it in developers shipping more code and understanding it less. We are, in ways that feel like progress, slowly optimizing ourselves out of the loop.

 

This is the divergence I worry about. Not the dramatic science-fiction scenario of AI replacing humans wholesale, but the quieter process of people gradually outsourcing their judgment in increments too small to notice.

 

Over time, this produces two kinds of people: Those who use AI as a genuine intellectual partner -- whose thinking actually gets sharper through the friction of the collaboration -- and those who get better at securing quick answers and worse at knowing what questions to ask.

 

So what can any of us actually do about it?

 

Start with the reframe: The goal of working with AI isn't to get the answer faster. It's to find out what you're missing. Don't deploy AI minions to "do the boring work" for you, as so many sales pitches argue; use it as a savant collaborator to explore uncertainty.

 

In practice, that means before you accept an AI's answer, ask it for the strongest argument against itself. When it hedges or qualifies, pay attention -- that's usually where the real uncertainty lives. Treat it like a brilliant colleague who has read everything and understands nothing -- useful precisely because they're different from you, not because they'll agree with you.

 

For the AI industry, a key design question has gone largely unasked: Is the product building human capacity or consuming it? Nearly all AI benchmarks measure what AI agents can do alone. We desperately need benchmarks for hybrid intelligence. Errors are signals our brains use to trigger learning. An AI that eliminates friction entirely is often eliminating the learning along with it.

 

A hopeful finding is that perspective-taking, intellectual humility and curiosity are not fixed traits. They can be cultivated and respond to practice, the right relationships and environments that reward uncertainty.

 

But they require us to decide -- as individuals, as parents, as educators, as designers of tools -- that this is what we're trying to build. And in the race between human potential and human atrophy, the stakes for building it could not be higher.

 

---

 

Vivienne Ming is a theoretical neuroscientist, cognitive scientist and the author of "Robot-Proof: When Machines Have All the Answers, Build Better People."” [1]

 

1. REVIEW --- Is AI Smarter Than People? It's Complicated. --- As a neuroscientist, I conducted research into artificial versus human intelligence. The results surprised me -- and suggest we've been worrying over the wrong things. Ming, Vivienne.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: C4.  

Lietuva įvertinta, kaip skurdžiausia ES šalis

 

"Lietuvos „vidutinio skurdo“ rodiklį žemyn nutempė didelė pajamų nelygybė ir mažas produktyvumas

 

Pagal ekonomisto iš Oksfordo universiteto sukurtą „vidutinio skurdo“ metodiką, kai skaičiuojamas laikas, kurio reikia 1 USD uždirbti, Lietuva pasirodė esanti skurdžiausia Europos Sąjungos valstybė.

 

Rodiklių esama įvairių, primena ekspertai, o šis yra Lietuvai itin nepalankus. Tačiau išryškina šalies silpnybes, kurias reikia stengtis įveikti.

 

Lietuvos ekonominės pažangos neįmanoma nuneigti, tai rodo ir tradicinė statistika. Prieš 22 metus, kai Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos (ES), šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui sudarė 48% Bendrijos vidurkio, o dabar siekia 87%.

 

2025 m. Lietuva pagal BVP vienam gyventojui – jis sudarė 36.500 Eur pagal perkamosios galios standartą – pirmavo tarp Baltijos šalių ir lenkė tokias valstybes kaip Lenkija, Portugalija ar Graikija.”

 

Tai reiškia, kad už mažiausią atlygį Europos Sąjungoje padarome 87% Bendrijos BVP vidurkio. Kur nueina mūsų sukurta gerovė? Išsinešioja Lietuvos elitas – į Graikiją, Jungtinę Karalystę ir kitas saldžias vieteles. Mums lieka kaulai. Kas kaltas? Mes patys. Mūsų balsavimas rinkimuose turi blogas pasekmes mums patiems.

Remiantis 2026 m. balandžio mėnesio duomenimis, Lietuva iš tiesų buvo įvertinta, kaip „skurdžiausia“ ES valstybė pagal naują, Oksfordo universiteto ekonomisto Olivierio Stercko sukurtą „vidutinio skurdo“ (angl. average poverty) metodiką, kuri matuoja laiką, per kurį uždirbamas 1 JAV doleris (pagal perkamosios galios standartą).

Štai pagrindiniai šio vertinimo akcentai ir kontekstas:

 

    Rodiklio esmė: Pagal šį metodą, 2026 m. pradžioje Lietuvoje 1 doleriui uždirbti reikėjo daugiausiai laiko ES – 76,4 minutės. Palyginimui, mažiausiai skurdžioje šalyje – Liuksemburge – tam užteko apie 21 minutės, o kaimyninėje Estijoje – 51 minutės.

   

Štai keli esminiai akcentai, padedantys suprasti, kur „dingsta“ Lietuvos sukurta vertė:

 

    Darbo ir kapitalo santykis. Lietuvoje santykinai didelė BVP dalis tenka kapitalui (įmonių pelnams), o ne darbo užmokesčiui, lyginant su Vakarų Europa. Tai reiškia, kad nors sukuriame daug vertės, didesnė jos dalis lieka verslo savininkams ir iškeliauja į Graikiją, Jungtinę Karalystę ir kitur, o ne Lietuvos darbuotojams.

 

    Šešėlinė ekonomika. Nemaža dalis sukurtos gerovės vis dar cirkuliuoja „šešėlyje“. Tai mažina biudžeto pajamas, iš kurių turėtų būti finansuojamos viešosios paslaugos: medicina, švietimas ir pensijos.

    Maža pridėtinė vertė. Nors pasiekėme 87–90 % ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui (perkamąją galią), mes vis dar pirmaujame sektoriuose, kurie reikalauja daug darbo rankų, bet moka mažus atlyginimus (pvz., transportas, baldų gamyba).

    Perskirstymas per biudžetą. Lietuva perskirsto vieną mažiausių BVP dalių Europos Sąjungoje. Tai tiesiogiai koreliuoja su čia minima balsavimo pasekme: pasirinkta mažų mokesčių ir silpnų viešųjų paslaugų kryptis lemia didelę socialinę atskirtį.

Mažas viešasis sektorius ir didelė pajamų nelygybė yra sisteminės problemos, kurias gali pakeisti tik ilgalaikiai politiniai sprendimai, paremti teisingu rinkėjų balsavimu už pačių rinkėjų lūkesčių įgyvendinimą.


Skaitytojų komentarai:

 

AAAAkvadratu”

“Jei lyginant su Europa, tai sistema tikrai nera palanki apačioms. Mokestinės sistema regresinė, pensijos mažos, turto mokesčiai nedideli, skurdo lygis didžiausias ES, kaip ta sistema palanki apačioms? Galima sukonkretinti?”

 

Mauras:

 

“Santykinai nedidelė dalis klientų (pvz., viršutinis 10-20 proc.) laiko didžiąją dalį – apie 70–80 proc. – visų Lietuvos bankuose esančių namų ūkių indėlių sumos.”

 


Ar dirbtinis intelektas yra protingesnis už žmones? Tai sudėtinga. --- Kaip neurologė, atlikau dirbtinio ir žmogaus intelekto tyrimus. Rezultatai mane nustebino ir rodo, kad nerimavome dėl netinkamų dalykų.

 

„Kas protingesnis – žmogus ar mašina?

 

Per 30 metų, kai dirbu dirbtinio intelekto srityje, šis klausimas buvo pagrindinis pokalbio variklis.

 

Mums taip pat buvo pristatyta istorija apie DI, kuri skamba maždaug taip: jis atliks nuobodų, įprastą darbą – tyrimus, pirmąjį juodraštį, skaičių apdorojimą – o mes sutelksime dėmesį į įdomiausius dalykus: kūrybiškumą, nuovoką, žmogiškąjį prisilietimą.

 

Mano tyrimas rodo, kad uždavėme neteisingus klausimus ir padarėme neteisingas išvadas.

 

Prieš kelis mėnesius eksperimentui pakviečiau suaugusiuosius iš San Francisko įlankos srities. Kiekvienai grupei daviau po valandą, kad ji galėtų pateikti prognozes apie realaus pasaulio įvykius, naudodama scenarijus, sudarytus iš prognozavimo rinkos platformos „Polymarket“. Tai suteikė mums griežtą ir objektyvų būdą patikrinti rezultatus, palyginti su tūkstančių finansiškai motyvuotų prognozuotojų kolektyvine išmintimi. Be to, kad DI savarankiškai teikė prognozes, kai kurios žmonių komandos dirbo atskirai, o kitos – kaip žmogaus ir DI hibridai. („Polymarket“ bendradarbiauja su „The Wall Street Journal“ leidėja „Dow Jones“.)

 

Žmonių grupės pasirodė prastai, pasikliaudamos instinktais ar kuo nors kitu. Tą rytą jų sklaidos kanaluose buvo pateikta informacija. Dideli dirbtinio intelekto modeliai – šiuo atveju „ChatGPT“ ir „Gemini“ – pasirodė gerokai geriau, nors vis tiek atsiliko nuo pačios rinkos.

 

Tačiau kai sujungėme dirbtinį intelektą su žmonėmis, viskas pasidarė įdomiau.

 

Dauguma hibridinių komandų atsakymui naudojo dirbtinį intelektą ir pateikė jį kaip savo, tačiau rezultatai nebuvo geresni nei vien tik dirbtinis intelektas. Kitos pateikė savo prognozes dirbtiniam intelektui ir paprašė jo pateikti patvirtinamuosius įrodymus. Šie „patvirtintojai“ susidūrė su klasikiniu patvirtinimo šališkumo ciklu: pataikavimu, kuris verčia pokalbių robotus pasakyti jums tai, ką norite išgirsti, net jei tai nėra tiesa. Galiausiai jie pasirodė blogiau nei dirbtinis intelektas, dirbantis vienas.

 

Tačiau maždaug 5–10 % komandų išryškėjo kažkas kita. Dirbtinis intelektas tapo ginčų partneriu. Komandos priešinosi, reikalaudamos įrodymų ir abejodamos prielaidomis. Kai dirbtinis intelektas išreiškė didelį pasitikėjimą, žmonės juo suabejojo. Kai žmonės tvirtai tikėjo intuicija, jie paprašė dirbtinio intelekto pateikti kontrargumentą.

 

Hibridai tapo kiborgais.

 

Šios komandos priėjo įžvalgių išvadų. kurių nei žmogus, nei mašina nebūtų galėję sukurti patys. Jie buvo vienintelė grupė, kuri nuolat varžėsi prognozavimo rinkos tikslumu. Kai kuriais klausimais jie netgi ją pranoko.

 

Ne tai, kad šie žmonės buvo protingesni už kitus tyrimo dalyvius. Tačiau jie pademonstravo dvi svarbias savybes: gebėjimą suvokti perspektyvą ir intelektualinį nuolankumą.

 

Gebėjimas suvokti perspektyvą – tai gebėjimas nuoširdžiai gyventi kitu požiūriu. Ne diskutuoti apie jį, ne toleruoti jo, o iš tikrųjų juo gyventi.

 

Intelektualinis nuolankumas – tai gebėjimas atpažinti savo žinių ribas ir susitaikyti su tuo diskomfortu, o ne bandyti skubėti jį užpildyti.

 

Abi šios savybės iš esmės yra emociniai įgūdžiai.

 

Perspektyvos suvokimas reikalauja nuoširdaus smalsumo apie kitų žmonių protus.

 

Intelektualinis nuolankumas reikalauja tam tikros emocinės drąsos: noro jaustis netikram, net šiek tiek kvailai, esant kažkam ar kam nors, kas atrodo labai užtikrintas savimi.

 

Tai nėra tie minkštieji įgūdžiai, kuriuos paprastai švenčiame. Mes švenčiame pasitikėjimą savimi. Mes skatiname ryžtingumą. Kuriame dirbtinio intelekto sistemas, specialiai sukurtas tam, kad pateiktų mums atsakymą, kol dar nepajuntame diskomforto. neturėti jo.

 

Mano eksperimentas rodo, kad labiausiai svarbios žmogaus savybės nėra tos, kurios sukelia gerą savijautą. Tai tos, kurios sukelia diskomfortą: gebėjimas klysti viešumoje ir išlikti smalsiam; sėdėti su klausimu, į kurį jūsų telefonas galėtų atsakyti per tris sekundes, ir atsispirti pagundai jo griebti. Perskaityti užtikrintą, sklandų dirbtinio intelekto atsakymą ir paklausti savęs: „Ko trūksta?“, o ne pagal numatytąją reikšmę „Puiku, padaryta“. Nesutikti su tuo, kas skamba autoritetingai, ir pakankamai pasitikėti savo nuojauta, kad ja vadovautumėtės.

 

Šių gebėjimų neugdome vengdami diskomforto. Juos ugdome pasirinkdami tai pakartotinai, po truputį: studentas, kuris sunkiai sprendžia problemą prieš patikrindamas atsakymą; asmuo, kuris pokalbyje užduoda papildomą klausimą; skaitytojas, kuris pakankamai ilgai sėdi su sudėtinga idėja, kad ji iš tikrųjų pakeistų mūsų nuomonę. Dauguma šiandieninių dirbtinio intelekto pokalbių robotų pagal numatytąją reikšmę pateikia lengvus atsakymus, o tai kenkia mūsų gebėjimui kritiškai mąstyti.

 

Aš tai vadinu informacijos tyrinėjimo paradoksu. Kai informacijos kaina artėja prie nulio, žmogaus tyrinėjimas žlunga. Tai matome studentuose, kurie geriau atlieka. Dirbtinio intelekto padedamos užduotys ir dar blogiau – viskas po to. Matome, kad kūrėjai pateikia daugiau kodo, bet jį supranta mažiau. Mes, būdais, kurie atrodo, kaip progresas, pamažu išsioptimizuojame iš darbo.

 

Štai koks nukrypimas mane neramina. Ne dramatiškas mokslinės fantastikos scenarijus, kai DI visiškai pakeičia žmones, o tylesnis procesas, kai žmonės palaipsniui perduoda savo sprendimus per mažais, kad juos pastebėtų.

 

Laikui bėgant, tai sukuria dviejų rūšių žmones: tuos, kurie naudoja DI kaip tikrą intelektualinį partnerį – kurių mąstymas iš tikrųjų tampa aštresnis dėl bendradarbiavimo trinties – ir tuos, kurie geriau geba greitai gauti atsakymus ir blogiau žino, kokius klausimus užduoti.

 

Taigi, ką bet kuris iš mūsų iš tikrųjų gali dėl to padaryti?

 

Pradėkite nuo perfrazavimo: darbo su DI tikslas nėra greičiau gauti atsakymą. Tai išsiaiškinti, ko jums trūksta. Nesamdykite DI pakalikų, kad jie „atliktų nuobodų darbą“ už jus, kaip teigiama daugelyje pardavimo pasiūlymų; naudokite jį kaip išmanų bendradarbį, kad ištirtumėte netikrumą.

 

Praktiškai tai reiškia, kad prieš priimdami DI atsakymą, paprašykite jo pateikti stipriausią argumentą prieš jį patį. Kai jis apsisaugo ar atitinka reikalavimus, atkreipkite dėmesį – dažniausiai ten ir slypi tikrasis netikrumas. Elkitės su juo kaip su puikiu kolega, kuris viską perskaitė ir nieko nesupranta – naudinga būtent todėl, kad jis skiriasi nuo jūsų, o ne todėl, kad su jumis sutiks.

 

 

Dirbtinio intelekto pramonėje pagrindinis dizaino klausimas liko beveik neužduotas: ar produktas ugdo žmogaus gebėjimus, ar juos vartoja? Beveik visi DI etalonai matuoja, ką DI agentai gali padaryti vieni. Mums labai reikia hibridinio intelekto etalonų. Klaidos yra signalai, kuriuos mūsų smegenys naudoja mokymuisi inicijuoti. DI, kuris visiškai pašalina trintį, dažnai kartu su ja pašalina ir mokymąsi.

 

 

Viltinga išvada yra ta, kad perspektyvos ėmimas, intelektualinis nuolankumas ir smalsumas nėra fiksuotos savybės. Jas galima ugdyti ir jos reaguoja į praktiką, tinkamus santykius ir aplinką, kuri apdovanoja netikrumą.

 

 

Tačiau jos reikalauja, kad mes – kaip individai, kaip tėvai, kaip pedagogai, kaip įrankių kūrėjai – nuspręstume, kad būtent tai mes ir bandome kurti. O lenktynėse tarp žmogaus potencialo ir žmogaus atrofijos, statymai už jo kūrimą negalėtų būti didesni.

 

 

---

 

Vivienne Ming yra teorinės neurologės, kognityvinių mokslų atstovė ir knygos „Robotų įrodymas: kai mašinos turi visus atsakymus, kurkite geresnius žmones“ autorė.” [1]

 

1. REVIEW --- Is AI Smarter Than People? It's Complicated. --- As a neuroscientist, I conducted research into artificial versus human intelligence. The results surprised me -- and suggest we've been worrying over the wrong things. Ming, Vivienne.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: C4.  

Amerikiečiai: “Jokių mokesčių, taškas”


„Amerikiečiai mokomi, kad jų šalis buvo įkurta maištaujant prieš nesąžiningus mokesčius. (Istorikai paprastai teigia, kad tai buvo sudėtingiau.) Ši idėja dar labiau paveikiama apie balandžio 15 d., mokesčių deklaracijų pateikimo terminą. Šiais metais ji atrodo ypač tinkama. Jei Bostono arbatėlės ​​mantra buvo „jokių mokesčių be atstovavimo“, dabartines nuotaikas Amerikos politikoje galima būtų apibendrinti atsisakant antrosios šio šūkio dalies.

 

Demokratai ir respublikonai, regis, daro išvadą, kad dalis amerikiečių neturėtų mokėti beveik jokio pajamų mokesčio. Kad finansuotų valstiją, daugelis kairiųjų spaustų turtingiausius, o daugelis dešiniųjų – tarifais užsieniečiams. Nei vienas pajamų fondas greičiausiai nepadengs Amerikos išlaidų, todėl rezultatas būtų dar didesnis biudžeto deficitas.

 

Respublikonų nemeilė mokesčiams yra senesnė ir geriau žinoma. Praėjusių metų „One Big Beautiful Bill“ pratęsė pasibaigiančius Donaldo Trumpo pirmosios kadencijos mokesčių mažinimus ir pridėjo daugiau dovanų, įskaitant nepaprastai populiarią nuostatą „jokių mokesčių už arbatpinigius“. Tai per ateinantį dešimtmetį kainuos kelis trilijonus dolerių. Tuo tarpu ponas Trumpas atleido apie 25 000 Vidaus pajamų tarnybos darbuotojų, taip palengvindamas turtingiesiems mokesčių vengimą.

 

Pastaruoju metu demokratai pradėjo reaguoti tuo pačiu. Senatoriai Cory Bookeris ir Chrisas Van Hollenas praėjusį mėnesį pristatė mokesčių planus. Kiekvienas iš jų smarkiai padidintų amerikiečių, nemokančių federalinio pajamų mokesčio, skaičių.

 

Pono Bookerio planas daugiau nei dvigubai padidina neapmokestinamąją standartinę atskaitą – iki 37 500 USD vienišiems deklaruotojams ir 75 000 USD susituokusioms poroms – tai lengvata, kuri apima ir turtingiausius. Jis taip pat siūlo įvairias mokesčių lengvatas, skirtas skurdesniems amerikiečiams, kartu su didesniais tarifais daugiausiai uždirbantiems asmenims, kad padėtų jiems išsilaikyti (žr. 1 grafiką). Net ir po šių kompensavimų nepriklausomi vertintojai per ateinantį dešimtmetį įvertina išlaidas 5–7 trilijonais USD, maždaug dvigubai daugiau nei pono Trumpo pastangos. (Ponas Bookeris tvirtina, kad likusius pinigus jis gautų panaikindamas spragas ir labiau apmokestindamas korporacijas.)

 

Pono Van Holleno planas yra panašios formos, bet mažiau akį rėžiančia kaina. Jis panaikintų pajamų mokestį vienišiems asmenims, uždirbantiems mažiau nei 46 000 USD, ir poroms, uždirbančioms mažiau nei 92 000 USD, o vėliau palaipsniui panaikintų šias lengvatas didesnes pajamas gaunantiems asmenims. Jo planas iš esmės neturi įtakos deficitui, nes šie mokesčių sumažinimai yra susieti su dideliais papildomais mokesčiais tiems, kurie uždirba daugiau nei 1 mln. USD per metus.

 

 

Nei vienas iš pasiūlymų neturi realios galimybės greitai tapti įstatymu: demokratai nekontroliuoja jokios federalinės vyriausybės šakos. Tačiau jie rodo partijos judėjimo kryptį. Ponai Bookeris ir Van Hollenas yra ne tokie subtilūs prezidento posto siekiantys kandidatai. Ypač pono Van Holleno planas, pasižymintis mažiau fantastiškais skaičiais, pritraukė platų rėmėjų ratą tiek iš kairės, tiek iš partijos centro.

 

 

Jei demokratai 2028 m. atgautų Kongreso ir Baltųjų rūmų kontrolę, net pono Van Holleno mokesčių sumažinimai neatitiktų kitų partijos prioritetų. Jo 1,5 trilijono USD progresyvus mokesčių padidinimas galėtų padengti šiuos sumažinimus, bet nepaliktų daug lėšų kam nors kitam, pavyzdžiui, sumažinimų atšaukimui. sveikatos ir maisto pagalbai pono Trumpo mokesčių įstatymo projekte (kuris kainuotų panašiai) arba tarifų mažinimui (kuris galėtų kainuoti dar daugiau). Demokratams gali tekti atsisakyti didelės dalies savo išlaidų darbotvarkės arba rinktis radikalesnius variantus, pavyzdžiui, turto mokesčius. Ponas Van Hollenas pritaria pastarajam variantui. Jis yra vienas iš kitos demokratų senatorės Elizabeth Warren įstatymo projekto, kuriuo būtų įvestas 2 % metinis mokestis turtui, viršijančiam 50 mln. USD, rėmėjų.

 

 

Netrinkite manęs

 

 

Iš vienos pusės šie pasiūlymai nelabai skiriasi nuo klasikinių demokratų pasiūlymų: jie perskirsto lėšas iš turtingųjų likusiems ir prideda nemažą deficito išlaidų dalį. Tačiau yra skirtumas. Kai Joe Bidenas turėjo galimybę išleisti daug, jis nukreipė pinigus į socialines programas ir pramonės politiką. Vietoj to, mokesčių mažinimas yra nukrypimas nuo plano. Groveris Norquistas, respublikonų kampanijos dalyvis ir pagrindinis Amerikos mokesčių mažinimo šalininkas, rodo tam tikrą pasitenkinimą šiuo pokyčiu, vadindamas naują demokratų entuziazmą dėl mokesčių mažinimo „silpnumo ženklu“ jų pasaulėžiūroje. Kas pasikeitė?

 

 

Demokratai Vašingtone paprastai nurodo dėl dviejų dalykų: „įperkamumo krizės“ ir milžiniško „arbatpinigių neapmokestinimo“ populiarumo. Jie teigia, kad rinkėjai desperatiškai ieško pagalbos dėl pragyvenimo išlaidų, nors atlyginimų augimas neatsiliko nuo kainų. Paprasta „arbatpinigių neapmokestinimo“ žinutė padeda pasiekti net skeptikus. Ponui Trumpui kasdien keliant chaosą Baltuosiuose rūmuose, dabar ne laikas uostyti dideles, drąsias, populiarias idėjas. Vis dėlto „arbatpinigių neapmokestinimas“ yra gana pigi politika – arbatpinigiai nėra tiek daug pajamų. Šios logikos išplėtimas į kiekvieną uždirbtą dolerį turi „moksliukų, kopijuojančių sportininkus“, kaip teigia vienas demokratų fiskalinis genijus, kvapą.

 

Ciniškesnis paaiškinimas yra tas, kad demokratų bazei turtėjant, ją tapo sunkiau pasiekti dauguma socialinių išlaidų formų. Pono Bookerio planas siūlo pastebimą pajamų padidėjimą tiems, kurie sudaro penktadalį didžiausių pajamų. Žinoma, patys turtingiausi vis dar patiria sunkumų.

 

Giliau kalbant, demokratų parama mokesčių mažinimui atspindi pripažinimą, kad nepasitikėjimas vyriausybe yra plačiai paplitęs. Elono Musko DOGE galbūt buvo respublikonų projektas, tačiau nerimas, kad mokesčių pinigai švaistomi, kad turtingieji lieka nenubausti ir kad valdžioje yra netinkami žmonės, yra dažnas ir kairiųjų pažiūrų atstovams.

 

Nenuostabu, kad praktiškai bet koks pasiūlymas sumažinti mokesčius sulaukia teigiamų atsiliepimų. Neseniai atliktoje „Economist“ / „YouGov“ apklausoje nustatyta, kad du trečdaliai visuomenės pritaria pagrindiniams pono Bookerio plano elementams. Dar labiau pastebimas visuomenės pritarimo apmokestinimui sumažėjimas. Pasak „Gallup“, kuris šį klausimą užduoda nuo 1997 m., amerikiečių, manančių, kad jų mokami pajamų mokesčiai yra teisingi, dalis yra beveik mažiausia per visą istoriją (žr. 2 diagramą). Vienintelis panašus laikotarpis buvo Billo Clintono prezidentavimo pabaigoje, kai Amerika turėjo biudžeto perteklių ir, ko gero, turėjo galimybių sumažinti mokesčius. Šiandieninė fiskalinė aplinka vargu ar galėtų būti kitokia.

 

Šis nepasitenkinimas yra stebėtinai plataus masto. Tiek demokratai, tiek respublikonai mano, kad yra per daug apmokestinti, kaip ir turtingieji, ir vargšai. „YouGov“ apklausa rodo, kad apie 60 % amerikiečių, nepriklausomai nuo pajamų lygio, mano, kad jiems mokami per dideli mokesčiai, nepaisant to, kad jie apmokestinami labai skirtingais tarifais.

 

Tai pastebi ir valstijų rūmai. Daugelis, remdamiesi stipriu ekonomikos augimu, pastaraisiais metais sumažino mokesčius (žr. 3 grafiką). Entuziazmas žengti toliau ir sparčiau auga, todėl kai kurie stebėtojai nerimauja. „Dauguma tai iki šiol darė atsakingai“, – sako Jaredas Walczakas iš analitinio centro „Tax Foundation“. „Tačiau dabar jie rizikuoja peržengti ribas ir sumažinti mokesčius, kurių negali sau leisti.“

 

Daugelis vietovių siekia įtvirtinti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas pensininkams. Florida svarsto galimybę visiškai panaikinti nemokyklinius nekilnojamojo turto mokesčius. Ohajas gali balsuoti už jų panaikinimą visomis formomis. Keisha Lance Bottoms, demokratų kandidatė į gubernatorius Džordžijoje, pritarė mokytojų pajamų mokesčio panaikinimui. Kalifornija svarsto „vienkartinį“ 5 % turto mokestį milijardieriams. „Be jokios abejonės, politiškai sėkmingesnės iš šių idėjų įsitrauks į nacionalinę diskusiją. Abiejų partijų politikai, regis, vis labiau linkę pataikauti visuomenei, kuri yra nusivylusi dėl mokesčių. Tačiau turėdama didžiulį biudžeto deficitą ir vis didesnę skolų naštą, Amerika vargu ar gali sau leisti naują mokesčių revoliuciją.“ [1]

 

1. No taxation, full stop. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 37, 38.