Kaip mums, europiečiams, vėl sugrįžti prie ilgalaikio stabilaus gyvenimo Europos miškuose?

Yra pavyzdys. Tai Amazonės regiono miškai.

 "1491 m., kontaktų su europiečiais išvakarėse, Amazonės regione gyveno mažiausiai aštuoni milijonai žmonių, kai kurie jų gyveno dideliuose, 1000 ar daugiau žmonių, miestuose.

Šie žmonės suformavo Amazonės regioną. Dirvožemis buvo modifikuotas ir padidėjo jo derlingumas, praplečiant daugiau maistinių medžiagų reikalaujančių augalų pasiskirstymą. Augalų rūšys, turinčios didesnį naudingumą, buvo atrinktos, išsklaidytos ir dauginamos, o nepageidaujami augalai buvo išfiltruojami. Vietiniai gyventojai tam tikru laipsniu prijaukino šimtus rūšių, įskaitant augalus, kurie išlieka svarbūs ir šiandien, tokius kaip Brazilijos riešutai, acai palmės, manijokai, kukurūzai, aitriosios paprikos, ryžiai ir kakavos. Šis „grynas atogrąžų miškas“ būtų labai kitoks, jei čia nebūtų vietinių tautų.

Didelis klausimas: Kaip Amazonė palaikė tokius įvairius miškus per tūkstančius metų žmogaus žemės naudojimo?

Užuominų galima rasti žiediniuose Xingu vietinio nacionalinio parko kaimeliuose ir kituose panašiuose į juos. Šiuos kaimus, susidedančius iš centrinių aikščių, sujungtų keliais, einančiais su saulės judėjimu, atrado vietiniai indėnai ir tyrinėtojai, vadovaujami archeologo Michaelo Heckenbergerio. Šiose vietose gyveno nuo 250 iki 1000 Xingu tautų, apsupta daržų, sodų ir tvarkomų miškų mozaika.

Straipsnyje žurnale „Science“ Dr. Heckenbergeris su kolegomis aprašė, kaip šie žmonės prieš daugiau. nei 500 metų, sukūrė miško aplinkai pritaikytą miesto sistemą, kas labai panašų į modelį, kurį pasiūlė  anglų miesto planuotojas seras Ebenezeris Howardas miesto-sodo judėjimo Vakaruose pradininkas."

Xingu vietinio nacionalinio parko vaizdas dabar: