Štai ką teigia partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas filosofas Vytautas Radžvilas:
"Lemiamas rodiklis, kurį norima
pamiršti, pasakytas Jean-Jacqueso Rousseau „Visuomenės sutartyje“: jei
valstybės gyventojų skaičius auga be išorinės kolonizacijos ar iš svetur
atvykusių žmonių, tai yra aiškus sveikatos požymis ir įrodymas, kad valstybė
valdoma tinkamai. O jei šito nėra, vadinasi, valstybė valdoma tragiškai.
Greičiausias Lietuvos nykimas ne tik Europoje,
bet ir kone pasaulyje liudija, kad mūsų būklė – sudėtinga. O ką galėtų duoti
valstybė, jei tai būtų tikra valstybė su politine valia?
Šitokią valstybės naudą puikiai
iliustruoja Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiai. Kai Viktoras Orbanas ar Lechas
Kaczynskis kaltinami, jog neva yra prasti demokratai, kukliai nutylima jų
tikroji „nuodėmė“: Lenkija ir Vengrija, kitaip nei Lietuva, drįsta ryžtingai
apmokestinti užsienio bankus, transnacionalines korporacijas, ir gauna lėšų,
kurios reikalingos, vykdant socialines programas.
Tuo metu Lietuvoje kolonijišką gyventojų
savimonę rodo tai, kad užsienio kapitalo investicija skelbiama šventenybe. Nors
atrankos kriterijumi turėtų būti aiški nuostata, kad kai kurios investicijos
daro Lietuvą lengvo pasipelnymo šalimi ir tam tikrais atvejais kenkia valstybei
ir jos piliečiams.
Kokios naudos šiandien duoda trijų
Skandinavijos bankų faktinis oligopolis, kai jie užėmę apie 82 proc. rinkos?
Kad nėra valstybės, liudija tai, kad nei Lietuvos valdžia, nei Lietuvos bankas
nesiryžta imtis priemonių šitiems dalykams užkardyti.
Kalbant apie valstybės buvimą ar
nebuvimą – kur kontrolė ir atsakomybė, kai neįsivaizduojamo dydžio pinigų sumos
ištaškomos parazitinėms struktūroms ir veikloms? Šiandien dejuojame – kaip
pakelti algas mokytojams. Jos galėtų būti pakeltos – ir turbūt nemenkai – vien
likvidavus tas vadinamąsias viešąsias įstaigas, kuriomis yra apaugusi Švietimo
ir mokslo ministerija ir kurios suryja dešimtis milijonų eurų.
Kodėl valstybingumas turi būti
atkurtas? Todėl kad, kaip jau minėjau, ekonominė gerovė, kuri yra neabejotina
ir kurią teikia narystė ES, iš esmės pavojingai diferencijuoja ir skaldo
Lietuvos visuomenę, kuria labai pavojingas socialines įtampas, o šios, savo
ruožtu, gali prasiveržti itin nepageidaujama politine forma."
Su mūsų valstybės nesugebėjimu apginti mūsų interesus taip, kaip tai sugeba lenkai ir vengrai, sutinku. Tikiuosi, kad galų gale nepasitenkinimas nesugebančių vadovauti Lietuvai politikų valdymu ir pas mus prasiverš bei atves prie pokyčių. Deja, yra svarbių teiginių, su kuriais sutikti būtų kenksminga.
"Kodėl tokie
filosofijos skirtumai galiausiai virsta milžiniškais praktiniais skirtumais?
Mes net nesugebame įsivesti kad ir sąlygiškai trumpos, bet privalomos karo
tarnybos. Mes vadovaujamės naiviais vaizdiniais, kad Lietuvą gali apginti
nedidelė profesionalų kariuomenė.
Sugrąžinome šauktinius. Kol kas tai vyksta karikatūrine forma.
Visiškai neatsakoma į klausimą – kaip elgtis su tais, kurie išvengia tarnybos,
laikinai emigruodami? Kitaip tariant, mes net nepakylame į elementarų
valstybinės savivokos lygmenį, kuris užfiksuotas Konstitucijoje, [kurioje
sakoma], kad valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio pareiga."
Su tokiu primityvaus ir nerealistiško šauktinių gaudymo po visą pasaulį pasiūlymu sutikti neišeina. Nieko sau demokratija... Karas šiais laikais yra brangios technikos ir brangiai apmokamų profesionalų reikalaujantis dalykas. Net Armenijoje atsisako imti į kariuomenę vidurinio amžiaus savanorius, priima tik su IT užaugusį jaunimą. Technologijų šiandieniniam karui reikia žūtbūtinai, jas gali valdyti tik gerai paruošti ir gerai apmokami profesionalai. Jokie trumpi šauktinių kursai mus nebeišgelbėja. Pinigų tam nėra, todėl nereikia čia pūsti muilo burbulus. Palikime jaunimą ramybėje dirbti ir mokytis. Palikime karą technologijoms ir profesionalams.
Bendra išvada: balsuodami už partiją „Nacionalinis susivienijimas“ su pirmininku filosofu Vytautu Radžvilu padidiname teigiamų pokyčių mūsų visuomenėje tikimybę. Jei nerandame nieko geresnio, tai balsuokime už juos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą