"Atrodo, jog vystosi tragedija, kad jaunieji Vakarų piliečiai išmetė pamatinį Vakarų idealą arba, greičiausiai, niekada nebuvo su juo susidūrę. Tradicinė nuomonė, kad politinė pergalė ir pralaimėjimas yra demokratinio proceso dalis ir savitvarkos principo esmė, buvo pakeista leninišku siekiu niekinti savo priešininką. Atrodo, kad dabar šalį vartojančios radikalios politikos principas yra „Aš laimiu, tu dingsi“.
Elitas, ypač profesoriai, turi prisiimti daug atsakomybės už šią padėtį. Dešimtmečius klasėse ir auditorijose jie dėjo pagrindą šiai akimirkai. Netolerancijos politika, skelbiama beveik visose Vakarų gyvenimo srityse, daro prielaidą, kad tie, kurie gyvena „provincijoje“, iš tikrųjų nebėra piliečiai, nes jie nesugeba suvokti globalistinės tarptautinės tvarkos šiboletų. Jie yra negrįžtamai iš kažkur, o kartą netekdami savo bendruomenės - tarkim, dėl to, kad jų darbas buvo išsiųstas į Aziją (kur išnyko lietuviški linai?) - jie tampa šalies viduje pašaliniai, o nei jų pažiūros, nei gyvenimo būdas nėra nusipelnę elito pagarbos. Tie, kurie kalba jų vardu (JAV prezidentas D. Trumpas ir JAV respublikonų partija, Lietuvos valstiečių partija), apskelbiami „populistais“, visai netinkamais, kad juos išklausytume mandagioje visuomenėje.
Vakarų laisvosios rinkos kapitalizmas buvo ir griaunamiausias, ir kūrybingiausias pagrindas, kuriant turtus ir naujoves. Vis dėlto istoriškai jo darbuotojams pražūtingą kokybę sušvelnino klestintis tautos nacionalizmas, kuris galiausiai išstūmė klasės idėją. Rokfeleriai, Fordai ir Carnegiai, o pastaruoju metu Kennedžiai ir Bushai - matė save susietus su savo tauta ir su ja susijusiu įsipareigojimų abipusiškumo principu, grąžindami pinigus ir paslaugas šaliai, kuri leido jiems sėkmingai veikti. Jie pirmiausia matė save kaip amerikiečius, nors turėjo priemonių būti pasaulio piliečiais.
Priešingai, šiandien Vakarų verslo elitas, ypač JAV finansiniai plutokratai JAV rytinėje pakrantėje ir skaitmeninė aristokratija JAV vakarinėje pakrantėje, atrodo, nori dirbti su „pasaulinėmis problemomis“. Įsipareigojimas savo šaliai yra vertinamas kaip retrogradinio populizmo ženklas, kuris turi būti panaikintas, esant pirmai galimai progai.
Verslo elitas pastūmėjo savanaudišką transnacionalizmo pasaulio viziją, nevaržomą vietos kultūrų ir institucijų, kurių daugeliui sukurti ir įtvirtinti prireikė šimtmečių. Naujoji patvirtinta oligarchija - žmonės vienu metu iš visur ir iš niekur - jaučia vis menkesnį pareigos jausmą savo tautiečiams.
Kėsinamasi į konstitucinę piliečių teisę laisvai kalbėti, nebent jie pirmiausia patvirtina, kad vis netolerantiškesnė ortodoksija turi būti nepaliaujama. Tautos laisvę sutrumpina nenutrūkstami struktūrinio rasizmo, baltųjų privilegijos, homofobijos ir nepakantumo kaltinimai, nedaugelis stabteli svarstydami poveikį tikrosioms Vakarų tradicijoms. Šiandien neomarksistai kontroliuoja beveik visas elito diskursų sritis Vakaruose ir taip gali panaikinti bet kokią pasipriešinimą, mesdami kaltinimą „populizmu“ ar „rasizmu“ tiems, kurie atsisako paklusti jų ideologinei linijai." [1]
Nupirkti neomarksistai varo stambiam verslui naudingą propagandą, naikindami tautines valstybes.
Lietuvos konservatoriai, vadovaujami Landsbergių šeimos, yra tipiška šiuolaikinė liberali partija. Už juos ir tikrais liberalais pasivadinusius jų sąjungininkus balsuoja indoktrinuotas Lietuvos miestų jaunimas.
1. The American Experiment Is on Life Support
Michta, Andrew A. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]27 Oct 2020: A.15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą