"Per keturis dešimtmečius nuo jo prezidentavimo susidarė populiarus įspūdis, kad, šią savaitę miręs, Jimmy Carteris yra atsakingas už tai, kad kažkaip "prarado" Iraną. Jo pasyvumas, kaip dažnai buvo diskutuojama, padėjo sukurti karingą islamistų valstybę, kuri persekiojo Vidurio Rytus nuo Irano revoliucijos 1979 m.
Bet jei tai vertinama, kaip prasmingiausias jo palikimas, to meto archyvai pasakoja kitą istoriją. Nė vienas amerikietis nesistengė labiau sužlugdyti revoliuciją, nei Carteris. Ir kai tai nepavyko, jis sumanė sugriauti islamo režimą.
Aštuntojo dešimtmečio vidurys, kai Carteris pradėjo eiti pareigas, buvo JAV susitraukimo laikas. Dėl dvynių Votergeito ir Vietnamo sukrėtimų daugelis amerikiečių prarado pasitikėjimą jų politikais ir institucijomis. Po 1973 m. Arabų ir Izraelio karo sekė naftos embargas ir dramatiškas naftos kainų šuolis; tie savo ruožtu į mūsų žodyną įstūmė naują terminą stagfliacija, kartu reiškiančią didelę infliaciją ir nedarbą.
Išsekusi Amerika turėjo atsitraukti ir pasikliauti įgaliotiniais bei sąjungininkais, kad patruliuotų kritiniuose pasaulio regionuose. Artimuosiuose Rytuose tai reiškė šachą Muhammadą Reza Pahlavi iš Irano. Jis buvo retas regiono lyderis, kuris Šaltojo karo metu palaikė Amerikos pusę, apkabino Izraelį ir atsisakė prisijungti prie arabų jų naftos embarguose. Jis buvo pasirengęs išleisti milijardus amerikiečių ginklams, kad apsaugotų Persijos įlanką. Kol šachas buvo sargybinis, Vašingtonui nebuvo brangu pasitraukti iš Artimųjų Rytų.
Carteris tai pripažino ir per vieną pirmųjų kelionių į užsienį, būdamas prezidentu 1977 m. gruodį, išvyko į Teheraną. Daugelio atmintyje išgirstame, toste jis paminėjo Iraną, kaip „stabilumo salą“ dėl šacho vadovavimo. Tačiau per ateinančius metus Irano revoliucija vystėsi greičiau, nei JAV politikos formuotojai galėjo pakoreguoti jų ilgametes prielaidas apie šachą.
Jiems buvo protinga manyti, kad 37 metus valdęs valdovas, vadovavęs didžiulei kariuomenei, gali susidoroti su keletu traukulių, kaip studentų protestai tarp jo piliečių. Tačiau jie taip pat neįvertino religinio atgimimo, kurį iš dalies kurstė pyktis dėl korupcijos ir Vakarų sąjungininkų įgalintų valdančiojo elito represijų. Tuo tarpu Vašingtone nebuvo žinoma, kad šachas sirgo vėžiu, o tai dar labiau padidino jo polinkį išblėsti krizės metu.
Pats Carteris 1978 metais buvo užsiėmęs kitais prioritetais: ginklų kontrolė su Sovietų Sąjunga, santykių su Kinija normalizavimas ir arabų ir Izraelio taikos kūrimas, kurio kulminacija buvo Kemp Davido susitarimai rugsėjį. Tik tada jis kreipėsi į Iraną ir pastebėjo, kad jo paties administracija buvo susiskaldžiusi, o Valstybės departamento balandžiai priešinosi Nacionalinio saugumo tarybos vanagams, kurie norėjo stipriausio įsikišimo, kad paremtų šachą.
Carteris buvo pagamintas iš sunkesnių dalykų, nei jo liberalai padėjėjai ir dažniausiai stojo į jo vanagiškesnių pavaduotojų pusę. Prezidentui, kuris dažnai maišydavo idealizmą su pragmatizmu, šacho režimo išsaugojimas nebuvo sunkus raginimas.
Retas Amerikos prezidentas liepia suvereniam lyderiui represuoti jo maištingus pavaldinius. Tačiau 1978 m. lapkritį Carteris nurodė savo ambasadoriui Williamui Sallivanui pranešti šachui: „Mes pasitikime šacho sprendimu... Mes taip pat pripažįstame, kad reikia ryžtingų veiksmų ir vadovavimo, kad būtų atkurta tvarka ir jo paties autoritetas“, pagal tuometinio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Zbignevo Bžezinskio atsiminimus.
Tai buvo šachas, kuris atmetė šią galimybę ir stebėjosi, „kodėl prezidentas manė, kad karinė vyriausybė gali būti sėkminga“, – teigiama po jų susitikimo atsiųstame pranešime. Jis taip pat pažymėjo, kad „situacija labai skyrėsi nuo 1953 m.“, kai CŽV padėjo šacho kariuomenei nuversti nacionalistinę vyriausybę.
1979 m. sausio mėn. Iranas buvo panaikintas. Gatvės buvo pilnos demonstrantų, o ekonomika buvo suluošinta streikų. Šachas iš esmės pasidavė ir paliko šalį, palikdamas laikinąjį ministrą pirmininką, kuris susidorotų su kerštingu revoliucijos lyderiu ajatola Ruhollah Khomeini.
Carteris neapraudojo Pahlavi pasitraukimo, o savo padėjėjams vasario 5 d. pasakė, kad „net norėdamas išgelbėti savo užpakalį, šachas nenorėjo įsakyti didžiulio kraujo praliejimo“, įraše, saugomame Carterio prezidentinėje bibliotekoje. Dabar jis pradėjo mąstyti apie vadinamąjį variantą C – C, reiškiantį perversmą (angliškai: coup). Jis išsiuntė generolą Robertą Huyserį į Teheraną, kad paruoštų Irano kariuomenę perimti valdžią.
Atrodė, kad nei Carteris, nei Huyseris nesuvokė, kad Irano generolai buvo tokie pat neryžtingi, kaip monarchas, kuriam tarnavo, ir neturėjo skrandžio susidorojimui. Tuo metu, kai Huyseris bandė priversti juos veikti, jie buvo užsiėmę jų tremties planų kūrimu.
Vasario 11-ąją žlunga ir monarchija, ir Amerikos viltys. Revoliucionieriai visoje šalyje perėmė vyriausybės pastatus, ginklų sandėlius ir radijo stotis. Šacho generolai bėgo, o jų šauktiniai dezertyravo. Tai neatbaidė Carterio ir jo patarėjų, kurie nubraukė dulkes nuo C varianto. Jie netgi svarstė galimybę išsiųsti Huyserį atgal į Teheraną, tačiau Irano kariuomenė paskelbė savo neutralumą ir pasidavė istorijos nuosprendžiui.
Po revoliucijos buvo šiek tiek optimizmo, kad Amerika gali susitaikyti su laikinąja vyriausybe, kuri pasižymėjo nuosaikiais ir nacionalistiniais balsais. Tačiau 1979 m. lapkričio 4 d., neva protestuodami prieš šacho priėmimą į Ameriką gydytis, karingi studentai užgrobė JAV ambasadą ir 444 dienas laikė įkaitais amerikiečių diplomatus. Įkaitų krizė visada buvo daugiau, nei buvo nurodytas jos loginis pagrindas. Ambasados užgrobimas buvo Khomeini kerštas Amerikai ir jo asmeninio priešiškumo Carteriui išraiška dėl šacho represijų palaikymo.
Amerikiečių atsakas atėjo su nesėkminga gelbėjimo misija, pavadinta „Operacija „Erelio letena“. Sudėtinga logistinė misija buvo nutraukta, kai dykumoje sudužo sraigtasparniai. Ilgalaikis tos operacijos vaizdas, kuris buvo nušviestas visame pasaulyje, buvo vienas iš sudegusių sraigtasparnių ir aštuonių žuvusių amerikiečių karių kūnų, kuriuos apžiūrėjo besišypsantys mulos. Carteris nuo tol buvo laikomas silpnu, neryžtingu, lyderiu, kuris negalėjo nubausti antrarūšės jėgos už Amerikos žeminimą.
Nors gelbėjimo misija buvo nesėkminga, užkulisiuose Carteris vargu ar buvo pasyvus žaidėjas. 1979 m. gruodį, praėjus dviem mėnesiams nuo įkaitų krizės, jis paskelbė prezidento sprendimą, įpareigojantį CŽV „vykdyti propagandos ir politinių bei ekonominių veiksmų operacijas, skatinančias atsakingo ir demokratinio režimo sukūrimą Irane“ ir „užmegzti ryšius su Irano opozicijos lyderiais“ ir suinteresuotomis vyriausybėmis skatinti sąveiką, kuri galėtų vesti į platų, provakarietišką, frontą, galintį suformuoti alternatyvią vyriausybę.
Atsižvelgdamas į jo pomėgį įlieti idealizmą į nepatogias priemones, Carteris tikėjosi išstumti teokratiją demokratine valdžia. Kiek galima nustatyti iš turimų archyvinių įrašų, Carteris yra vienintelis prezidentas, oficialiai įpareigojęs JAV keisti režimą Irane.
Šiai užduočiai atlikti Baltuosiuose rūmuose buvo įkurtas komitetas, kuriam vadovavo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Davidas Aaronas. Komitetas pasivadino liguistais „Juodųjų rūmų“ titulais, rinko tremtinius ir bandė susisiekti su disidentais Irane. Tikslios operacijos detalės tebėra įslaptintos ir atrodo, kad komitetas buvo išformuotas, kai atėjo prezidento Ronaldo Reagano komanda 1981 m.
Jimmy Carteris neprarado Irano, bet jį suprato neteisingai. Atrodė, kad jis tikėjo, kad vieną iš didžiųjų XX amžiaus populistinių revoliucijų gali sustabdyti užsieniečiai. Jis neįvertino, kad jo sąjungininkai monarchistai buvo palaužti vyrai, trokštantys atsisakyti savo palikimo. Jo perversmo schema retrospektyviai atrodo fantastiška, atsižvelgiant į šacho generolų nedrąsumą ryžtingo liaudies maišto akivaizdoje. Ir jis manė, kad režimą, gimusį iš revoliucijos, kuri turėjo visuotinį teisėtumą – bent jau pradžioje – gali išstumti, iš Baltųjų rūmų veikiantis, komitetas.
Šia prasme Jimmy Carteris iš esmės buvo tikras amerikietis, prezidentas, manęs, kad gali nulemti rezultatus tolimoje šalyje, apie kurią mažai žinojo.
---
Ray'us Takeyhas yra Užsienio santykių tarybos vyresnysis bendradarbis ir būsimos knygos apie Jimmy Carterį ir Iraną autorius." [1]
1. REVIEW --- The Untold Story of Jimmy Carter's Hawkish Stand on Iran --- The late president was criticized as too passive in engaging a new U.S. enemy. But his attempted interventions were forceful -- just misguided. Takeyh, Ray. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Jan 2025: C5.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą